- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-12-04
- Bylos Nr.
- 1A-703-491-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00149-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Artūras Ridikas, Algirdas Gaputis
- Nukentėjusysis
- M. M.
- Nuteistasis
- J. V., K. V.
- Advokatai
- Česlovas Petronis, Česlovas Petronioap
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. V., K. V. ir jų gynėjo advokato Česlovo Petronio apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo :
- J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams;
- K. V. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams (BK 75 str. 1 d., 2 d.) ir įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Iš J. V. ir K. V. solidariai priteista V. P. ir M. M. po 7360 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 800 litų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
J. V. ir K. V. nuteisti už tai, kad 2011 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į V. P. ir M. M. sodybos namą bei ūkinius pastatus, iš kur pagrobė įvairaus nukentėjusiųjų turto už 12050 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. V., K. V. ir jų gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistuosius išteisinti, o nukentėjusiųjų civilinį ieškinį atmesti, nes skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Jie cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str., 7 str., 20 str., 23 str., 305 str. ir teigia, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas atvirai ignoravo šių teisės normų reikalavimus. Nurodo, kad apylinkės teismas nuteisė juos remdamasis vieninteliu įrodymu – ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog ant įvykio vietoje paimtų cigarečių nuorūkų rastų biologinių pėdsakų genotipai sutapo su jųdviejų genotipais. Minėtas ekspertizės aktas patvirtina tik tai, kad jie rūkė įvykio vietoje rastas cigaretes, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo posėdžio metu nepavyko gauti kitos informacijos, patvirtinančios ekspertizės akto sąsają su jiems inkriminuotu nusikaltimu. Nuosprendyje išdėstytuose įrodymuose – nukentėjusiųjų V. P. ir M. M., liudytojų A. P., R. Ž., E. P., S. B., M. P., A. P. parodymuose, įvykio vietos apžiūros, reikalaujamų daiktų pateikimo ir daiktų apžiūros protokoluose nėra jokios informacijos apie tai, kad jiems inkriminuotą nusikaltimą padarė būtent jie (nuteistieji). Apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į situacijos sumodeliavimo galimybę ir netyrė, ar įvykio vietoje rastos cigaretės buvo surūkytos prieš metalo vagystę, jos metu ar po jos, ar šios cigaretės buvo surūkytos ten, kur ir buvo rastos jų nuorūkos, ar kitoje vietoje ir nuorūkos buvo atneštos į įvykio vietą ir pan. Įvertinę tai nuteistieji mano, kad jie yra nuteisti byloje nesant nė vieno patikimo jų kaltės įrodymo, o apylinkės teismas netyrė ir nevertino visos byloje esančios informacijos ir nutylėjo apie tai, kas prieštaravo išankstinei teismo nuomonei apie jų kaltumą padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą.
Be to, apeliantai nurodo, kad be kaltės klausimo apylinkės teismas netinkamai išsprendė ir civilinius ieškinius, nes įtarimuose ir kaltinamajame akte nukentėjusiesiems padaryta turtinė žala buvo įvertinta 12050 litų, tačiau apylinkės teismas priteisė iš jų atlyginti didesnę turtinę žalą, o spręsdamas civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad dėl išardytų krosnių nukentėjusieji negalės ilgai gyventi sodyboje, nors sodyba iki įvykio buvo negyvenama, nukentėjusieji gyvena kitur ir t. t. Tokiu būdu nuteistieji mano, kad skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis turi būti panaikintas.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Nuosprendis byloje gali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus – išklausyti proceso dalyvių parodymų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.
Pagal BPK 305 str. 1 d., be kita ko, teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas (BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Skundžiamame nuosprendyje šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės apsiribojo tik bylos įrodymų išvardinimu. Išsamesni motyvai dėl nuteistųjų veikos, kurią apylinkės teismas laikė įrodyta, nuosprendyje nenurodyti, byloje surinktų įrodymų analizė ir jų vertinimas taip pat teismo atlikti labai paviršutiniškai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Pirmos instancijos teismas J. V. ir K. V. kaltę iš esmės grindė nukentėjusiųjų parodymais, 2012-04-26 ekspertizės aktu bei nuteistųjų ir liudytojų E. P. tarpusavio pokalbių telefonu išklotinių duomenimis.
Byloje nukentėjusiųjų, liudytojo R. Ž. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo, dokumentų apžiūros protokolų duomenimis buvo nustatyta, kad po to, kai nukentėjusioji V. P. parašė pareiškimą policijai pranešdama apie įvykį, dalis iš jos tėvų sodybos pagrobtų daiktų buvo surasta ir atpažinta metalo supirktuvėje (1 t., 97, 124 – 140 b.l.). Liudytojas R. Ž. patvirtino, kad nukentėjusiųjų daiktus vyšninės spalvos automobiliu (duomenys neskelbtini) atvežė du vyriškiai ir pateikė tai patvirtinančią metalo supirkimo apskaitos knygą, iš kurios matyti, jog šiuos daiktus į supirktuvę atvežė liudytojas E. P. (1 t., 116 – 121 b.l.). Tai, kad E. P. važinėjo šiuo automobiliu, patvirtina automobilio apžiūros aktas (2 t., 11–19 b.l.), to neneigė ir pats E. P.. Apylinkės teismo posėdyje nukentėjusysis M. M. parodė turėjęs informaciją, kad su metalu kaime buvo pastebėtas raudonas autobusiukas. Būtent raudonos spalvos (duomenys neskelbtini) vairavo E. P. (2 t., 19 b.l.). Tačiau, apeliacinės instancijos teisme paprašytas patikslinti šią aplinkybę, nukentėjusysis parodė, jog ji buvo tiesiog gandų lygyje, niekas realiai iš kaimo gyventojų jos patvirtinti negalėjo. Todėl tokie nukentėjusiojo parodymai neįrodo E. P. sąsajų nei su metalo laužo vagyste, nei su pagrobto metalo išvežimu iš sodybos.
Pats gi E. P. neneigė, kad vežė metalo laužą į supirktuvę, kurioje buvo rasti iš nukentėjusiųjų pagrobti daiktai bei nurodė ir asmenis, iš kurių jis paėmė šį metalo laužą – tai S. B. ir M. P. (2 t., 8, 9, 34 b.l.). Liudytojai S. B. ir M. P. parodė, kad iš tiesų E. P. vežė jų metalą (1 t., 102–106, 115 b.l.), o liudytojas L. K. patvirtino padėjęs E. P. jį nuvežti (1 t., 114 b.l.). Iš esmės analogiškus parodymus visi šie liudytojai davė ir teismuose. R. Ž. papildomai nurodė, kad nukentėjusiųjų daiktus (juos supirktuvėje atpažino M. M.) kaip metalo laužą iš tiesų atvežė E. P., ir kad tuo metu nė vienas iš kaltinamųjų kartu nebuvo. Apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiek liudytojai M. P. ir E. P., tiek nuteistieji dar kartą parodė, kad visi jie nukentėjusiųjų tėvų sodyboje 2010 – 2011 metais iš viso nėra buvę. Pažymėtina ir tai, kad nė vienas iš aukščiau paminėtų proceso dalyvių (E. P., S. B., M. P. ir L. K.) nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teismuose metu nenurodė, kad jie metalo laužą būtų kažkokiu tai būdu gavę iš apeliantų J. V. ar K. V.. Negana to, liudytojas M. P. laikėsi nuoseklios pozicijos, kad visas metalo laužas, kurį į supirktuvę jiedu atvežė su E. P., buvo paimtas iš jo bei jo senelio A. P. sodybos.
Taigi, apibendrinant šiuos įrodymus galima tvirtinti, kad : 1) iš nukentėjusiųjų V. P. ir M. M. sodybos pagrobtą metalo laužą (ar bent jo dalį) į supirktuvę atvežė ir pridavė E. P., o ne nuteistieji J. ir K. V.; 2) byloje nėra jokių įrodymų, kaip pagrobti metalo gaminiai pakliuvo pas E. P., nes tiek jis pats, tiek nuteistieji niekada nepripažino, jog metalo gaminius E. P. nuvežti į supirktuvę perdavė būtent jie. Atkreiptinas dėmesys, kad E. P. ikiteisminis tyrimas dėl šios vagystės buvo nutrauktas nesurinkus jo kaltės įrodymų (2 t., 31 b.l.). Todėl, esant tokiems duomenims kolegija nesutinka su nuosprendyje apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir manymu, kad : 1) iš nukentėjusiųjų sodybos pagrobtą metalo laužą E. P. nuvežti į supirktuvę perdavė nuteistieji; ir 2) E. P., nuteistųjų paprašytas, išvežė iš įvykio vietos pagrobtą metalą ir duodamas jiems palankius parodymus, siekia padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad metalo vagys iš sodybos išvežė didžiąją dalį joje buvusių metalo gaminių. M. M. patvirtino, kad vagys turėjo darbuotis ilgą laiką, o išvežti tiek metalo vienu kartu nebuvo galima. Be to, pasak nukentėjusiojo, privažiavimas prie sodybos iš pavasario buvo pažliugęs, į ją įvažiuoti nebuvo galima. Išvežti pagrobtą metalą vagys turėjo prieš kelias dienas iki buvo pastebėta vagystė 2011-04-24. Visa tai rodo, kad įvykio vietoje neišvengimai turėjo būti rasti tiek metalo laužą išvežusio automobilio, tiek ir jį pagrobusių asmenų pėdsakai. Tačiau, tokių duomenų byloje nėra.
Įvykio vietoje buvo rastos dvi cigarečių nuorūkos, o ant jų ekspertai aptiko abiejų nuteistųjų DNR. Tai iš esmės vieninteliai nuteistuosius su įvykio vieta siejantys įrodymai. Apeliantai J. V. ir K. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė vogę šį metalą, tvirtino 2011 m. pavasarį iš viso nebuvę sodyboje, abu nurodė nežinantys, kaip cigarečių nuorūkos galėjo atsirasti įvykio vietoje. Jų nuomone, nuorūkas išmėtyti galėjo pyktį jiems įvykio metu jautęs E. P. (2 t., 37–39, 45–47, 258, 259 b.l.). Ši nuteistųjų versija paneigta jų pačių bei E. P. parodymais, telefoninių pokalbių išklotinių duomenimis. Iš jų matyti, kad nuteistieji su E. P. susipyko 2011 m. vasaros pabaigoje arba jau rudenį, o 2011m. kovo – balandžio mėnesiais jie bendravo ir bendravo pakankamai intensyviai.
Tačiau, iš bylos matyti, kad apžiūrint įvykio vietą tebuvo rastos ir tyrimo metu tikrintos tik šios dvi nuorūkos. Iš dalies galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nuorūkų turėjo būti daugiau, nes, kaip jau minėta, sodyboje vagys turėjo darbuotis pakankamai ilgai – taigi, jeigu jie rūkė, jie turėjo rūkyti tiek name, tiek ūkiniuose pastatuose, tiek apie juos. Neabejotina, kad nuorūkų turėjo būti daugiau. Nei namo viduje, nei ūkinėse patalpose, nei kieme nebuvo rasta jokių pėdsakų, kuriuos turėjo būtinai palikti metalo gaminius grobę asmenys ar asmuo, nes nerealu, kad metalo laužas, įvertinus jo kiekį, buvo iš sodybos išneštas ir į automobilį pakrautas kitoje vietoje. Nustatyta, kad liudytojas E. P. laikotarpiu, kuriuo, kaip įtariama, buvo pagrobtas nukentėjusiųjų turtas, bendravo telefonu su nuteistuoju J. V. – tai pirmosios instancijos teismas laikė svariu nuteistųjų kaltės įrodymu. Tačiau, taip neturėtų būti, nes jų pokalbių turinys byloje nėra atskleistas. O tai, kad telefonu bendrauja pažįstami žmonės neduoda pagrindo manyti, jog jie būtinai užsiima nusikalstama veikla. Be to, iš bylos matyti, jog E. P. tuo pačiu laikotarpiu telefonu bendravo ir su gerokai daugiau asmenų, jų tarpe ir su asmeniu, naudojančiu Rokiškio rajono policijos komisariato telefoną (abonentinis Nr. 861294794) (1 t., 160, 166 b.l.), tačiau šios aplinkybės nesuponavo apylinkės teismo nuomonės, jog šioje byloje tirtą nusikaltimą padarė kas nors kitas, o ne nuteistieji. Kolegijos įsitikinimu, iš esmės tik vienu įrodymu (įvykio vietoje rastomis cigarečių nuorūkomis), kuris šiuo atveju netelpa į įrodymų visetą, grįsti apeliantų kaltę iš nukentėjusiųjų sodybos pagrobus metalo laužą negalima. Kolegija akcentuoja, kad patys nuteistieji šį įrodymą ginčijo nuo pat tyrimo pradžios, be to, byloje nėra surinkta jokių duomenų, kaip jie realiai užvaldė pagrobtą metalą, t.y. išsivežė iš sodybos, kas yra labai svarbu kvalifikuojant jų veiksmus pagal BK 178 str. 2 d.
Tokiu būdu, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu išnagrinėtų įrodymų visetą kolegija daro išvadą, jog įrodymais, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, neabejotinai nėra įrodyta, kad būtent J. V. ir K. V. 2011 m. balandžio mėn., įsibrovė į V. P. ir M. M. sodybos namą bei ūkinius pastatus ir pagrobė nukentėjusiųjų 12050 litų vertės turtą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstęs įrodymus, apylinkės teismas neanalizavo jų santykio tarpusavyje ir todėl netinkamai motyvavo nuteistųjų kaltės įrodytumą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais – visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltininko naudai.
Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesant viseto neginčijamų nuteistųjų kaltės įrodymų, skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas ir nuteistieji išteisinami neįrodžius jų dalyvavimo padarant minėtą nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).
Kadangi nuteistieji išteisinami, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų (BPK 105 str. 5 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., teismas
NUSPRENDĖ:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį :
J. V. ir K. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. dėl V. P. ir M. M. turto vagystės išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kardomąsias priemones : suėmimą – J. V., ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti K. V., panaikinti. J. V. iš suėmimo nedelsiant paleisti.
Nukentėjusiųjų M. M. ir V. P. civilinį ieškinį atmesti.
Daiktinius įrodymus : kompaktinį diską – palikti prie bylos; lyginamuosius pavyzdžius (cigarečių nuorūkas ir seilių pavyzdžius) – sunaikinti.