- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-21
- Bylos Nr.
- N-575-2198-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-05-3-04313-2010-6
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimo M. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu M. K. skyrė subendrintą nuobaudą – 3 000 Lt baudą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams. Teismas nustatė, kad M. K. pateikti parodymai (b. l. 10, 47-50) prieštarauja tarpusavyje bei policijos pareigūnų pateiktiems parodymams (b. l. 6-8), todėl juos vertino kritiškai, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens siekimą išvengti gresiančios administracinės atsakomybės.
Šalies argumentai
M. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 56-59) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinio teisės pažeidimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Apeliantas nurodo, kad teismas nevisapusiškai ištyrė bylą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi prieštaringais policijos patrulių parodymais, netinkamai surašytais jų tarnybiniais pranešimais bei netinkamai pritaikė ir aiškino teisės normas.
Atsiliepimas
Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsiliepime nurodo, kad apelianto padaryti pažeidimai įrodyti byloje surinktais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
M. K. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 130 straipsnio 1 dalies ir 134 straipsnio 1 dalies pažeidimą, t. y. už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę bei vairavo transporto priemonę su įrengtais saugos diržais jų neužsisegęs.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi prieštaringais policijos patrulių parodymais bei netinkamai pritaikė ir aiškino teisės normas.
ATPK (redakcija, galiojusi iki 2010 m. gegužės 25 d.) 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, <...> – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>. ATPK 134 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog naudojimosi saugos diržais <...> tvarkos pažeidimas – užtraukia vairuotojams ir (ar) keleiviams baudą nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Tai, kad apeliantas 2010 m. gegužės 20 d., apie 14 val. 40 min., Kaune, Raudondvario pl., vairuodamas automobilį, nepakluso policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, be to, važiavo neprisisegęs saugos diržų, įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2), policijos pareigūnų G. P. ir A. B. tarnybiniai pranešimai (b. l. 6-8), policijos pareigūnų G. P. ir A. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 35-36, 47-48), pažeidimo schema (b. l. 9). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apelianto padarytus pažeidimus patvirtinančius įrodymus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų G. P. ir A. B., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Minėtų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai iš esmės atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, o apelianto nurodyti netikslumai (netiksliai nurodytas pareigūno buvimo atstumas, abejonės dėl švilpuko naudojimo) nėra pakankamas pagrindas iš esmės abejoti pareigūnų parodymų nuoseklumu. Be to, prieštaringi yra paties apelianto paaiškinimai, pateikti 2011 m. gegužės 25 d. (b. l. 10), pirmosios instancijos teismo posėdžio (b. l. 35-36, 47-48) metu bei apeliaciniame skunde (b. l. 56-59). Nors minėtame paaiškiname apeliantas nurodė, jog 2010 m. gegužės 20 d. niekur nevažiavo ir buvo darbe, tačiau vėliau savo parodymus pakeitė ir sutiko, jog pareigūnų nurodytu metu važiavo Raudondvario pl., bet nematė, kad jį būtų stabdę pareigūnai. Šie prieštaravimai teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių apelianto paaiškinimų teisingumu ir vertintini kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens siekimas išvengti gresiančios administracinės atsakomybės.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, sprendžiant patraukimo už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn klausimą, būtina nustatyti asmens kaltę. Viena iš aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens kaltę, yra reali, akivaizdi galimybė asmeniui suvokti, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N1-412/2007, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-1483-11). Pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateiktuose paaiškinimuose nurodyta, kad pareigūnas A. B. užfiksavo akių kontaktą su stabdomo automobilio vairuotoju M. K., taip pat abu pareigūnai nurodė, kad jie pastebėjo, kad ir automobilio keleivis matė stabdančius pareigūnus ir mostelėjo ranka (b. l. 6-8, 35, 47, 48). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai galėjo būti šališki, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti tarnybines pareigas atlikusių policijos pareigūnų nustatytomis ir nurodytomis aplinkybėmis. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas aiškiai suprato pareigūnų išreikštą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau sąmoningai jam nepakluso.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad apelianto vairuojamas automobilis buvo stabdomas dienos metu, policijos pareigūnai vilkėjo tarnybines uniformas, pažeidėjas buvo stabdomas mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties (b. l. 2, 6- 8, 48). Iš to darytina išvada, kad policijos pareigūnų apranga ir veiksmai stabdant transporto priemonę, priešingai nei teigia apeliantas, atitiko Policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintoje Patrulių veiklos instrukcijoje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 6 d., toliau – ir Patrulių veiklos instrukcija) keliamus reikalavimus. Patrulių veiklos instrukcijoje įtvirtinta, kad transporto priemonę stabdantis policijos pareigūnas turi būti uniformuotas (Patrulių veiklos instrukcijos 68 p.), uniformuoto policijos pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, norint atkreipti eismo dalyvių dėmesį, gali būti duotas signalas švilpuku (Patrulių veiklos instrukcijos 69 p.). Patrulių veiklos instrukcijos 69 punkto nuostata dėl švilpuko naudojimo nėra imperatyvi, šį dėmesio atkreipimo būdą policijos pareigūnas, įvertinęs situaciją bei poreikį imtis papildomų priemonių dėmesiui atkreipti, gali naudoti. Įvertinusi tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas policijos pareigūnų buvo stabdomas teisėtai. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad policijos pareigūnai, stabdydami apelianto automobilį, pažeidė Patrulių veiklos instrukcijos 76 punkto nuostatas. Minėtas punktas nustato, kad jeigu yra sustabdyta transporto priemonė ir tikrinami jos, vairuotojo ar krovinio dokumentai, arba kai įforminamas teisės pažeidimas, draudžiama stabdyti kitas transporto priemones, išskyrus atvejus, kai daromi teisės pažeidimai arba vykdomos policijos specialiosios operacijos. Nagrinėjamu atveju apelianto automobilis buvo stabdomas pastebėjus, kad vairuotojas nėra prisisegęs saugos diržų, t. y., buvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad policijos pareigūnai pažeidė Patrulių veiklos instrukcijos 77.1-77.9 punktų reikalavimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, persekioti apelianto automobilio policijos pareigūnai negalėjo, nes tuo metu buvo rašomas protokolas kito automobilio vairuotojui. Tačiau policijos patruliai laikėsi Patrulių veiklos instrukcijos nuostatų: nesustabdžius transporto priemonės, A. B. 2010 m. gegužės 20 d. surašė tarnybinį pranešimą (b. l. 8), kuriame nurodė pažeidimo esmę, stabdymo aplinkybes bei priemones, kurių imtasi pažeidėjui sulaikyti, informaciją apie transporto priemonę, taip pat vairuotojo ir keleivių požymius (Patrulių veiklos instrukcijos 77.10. punktas). Vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462 (pakeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu N. 5-V-375) patvirtinta Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija), teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad negalima vadovautis policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, nes jie surašyti ne iškart po administracinio pažeidimo nustatymo. Instrukcijos 31 punkte numatyta, kad visais atvejais, kai byla nenagrinėjama pažeidimo padarymo vietoje arba kai reikia nurodyti kitą informaciją, pareigūnai surašo tarnybinį pranešimą (-us) ir prideda prie protokolo prieš atiduodami jį registruoti. Kaip jau buvo minėta, A. B. vieną tarnybinį pranešimą surašė iškart po administracinio teisės pažeidimo nustatymo, t. y. 2010 m. gegužės 20 d., kitą tarnybinį pranešimą – po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, t. y. 2010 m. gegužės 25 d., nustačius pažeidimą padariusį asmenį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodyti tarnybiniai pranešimai nėra prieštaringi ar nenuoseklūs, iš jų galima nustatyti būtinus pažeidimo sudėties elementus, todėl jie pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip įrodymai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui įvertinus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus. Priešingai nei nurodo apeliantas, policijos pareigūnų parodymai nuoseklūs ir atitinka vieni kitus. Apeliacinės instancijos teismas vertina apelianto argumentą, kad saugos diržų galėjo nesimatyti dėl to, jog apeliantas ant peties (ir ant saugos diržo) buvo užsimetęs rankšluostį, kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Liudytojo V. M. parodymai taip pat vertintini kritiškai, kadangi, kaip nustatyta iš bylos medžiagos (b. l. 29-30), jis yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pažįstamas, todėl teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių šio liudytojo nesuinteresuotumu bylos baigtimi.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Kauno miesto apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.