- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-30
- Bylos Nr.
- ATP-605-72/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-37-3-00388-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Tomas Zdanavičius
- Pažeidėjas
- Ž. A.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Nijolė Bražiūnienė Adm.teisės pažeidimo byla Nr. ATP-605-72/2012
2012 m. lapkričio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Ž. A., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu Ž. A. nubaudė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal ATPK 127 str. 2 d. 150 Lt bauda ir pagal ATPK 130 str. 1 d. 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, vadovaudamasis ATPK 33 str., paskirtas nuobaudas subendrino ir paskyrė galutinę nuobaudą – 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams už tai, kad jis 2012-09-01 apie 17.18 val. Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) k., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei priklausančią tvorą, apgadindamas tvorą bei automobilį ir būdamas eismo įvykio kaltininkas, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, pasišalino iš įvykio vietos, po eismo įvykio atsisakė pasitikrinti girtumą, taip pažeidė KET 14, 133, 231.1, 231.2 p., 234 p. reikalavimus. Apylinkės teismas konstatavo, jog Ž. A. kaltė dėl pažeidimų padarymo įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, policijos pareigūnų R. J. ir M. K. tarnybiniais pranešimais, liudytojų D. A., L. G., A. K., V. P. teismo posėdyje duotais parodymais. Skirdamas Ž. A. administracines nuobaudas teismas atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ž. A. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-10-05 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai vykdė ATPK 257 str. numatytą pareigą. Teismas visiškai nesiaiškino, ar teisėtai buvo gauti bene pagrindinai byloje esantys duomenys, kuriais remiantis jis buvo pripažintas kaltu dėl pažeidimų padarymo, o būtent, liudytojo A. K. parodymai, visiškai neįvertintas šių parodymų teisingumas, objektyvumas. Liudytojo A. K. parodymai nėra nuoseklūs, yra esminių prieštaravimų pačiam sau ir kitai surinktai bylos medžiagai, kas kelia pagrįstų abejonių, ar A. K. tikrai turėjo realias galimybes matyti vairuotoją, sukėlusį eismo įvykį, jį įsidėmėti ir vėliau atpažinti. Mano, kad A. K. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir vertinami tik ta apimtimi, kurią patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Liudytojo A. K. parodymų teisingumas kelia pagrįstų abejonių ir dėl to, kad policijos pareigūnams apie galimai padarytą teisės pažeidimą buvo pranešta tik antrą kartą automobiliui grįžus į įvykio vietą, nors liudytojas tokią galimybę turėjo iškart įvykus eismo įvykiui, juolab kad, kaip teigia pats liudytojas, jis gerai buvo įsidėmėjęs vairuotoją, be to, įvykio vietoje buvo likęs automobilio valstybinis numeris. Mano, kad identifikuoti pažeidėją nebūtų sudėtinga, tuo tarpu toks delsimas pranešti apie eismo įvykį policijai niekaip kitaip negali būti suprantamas, kaip tik tuo, kad A. K. nebuvo tvirtai įsitikinęs pastebėtomis pirminėmis eismo įvykio aplinkybėmis. Liudytojas A. K. parodė, kad eismo įvykį sukėlusiame automobilyje sėdėjo du asmenys ir abu dėvėjo kepures. Tuo tarpu asmenis, kaip keleivį ir kaip vairuotoją, liudytojas identifikavo pagal plaukų spalvą ir ilgį, kas kelia pagrįstų abejonių apie galimybes iš viso atpažinti asmenį pagal tokius bruožus dėvint kepures. Teismas net nesiaiškino, kokios kepurės buvo dėvimos ir vadovavosi šio liudytojo parodymais kaip teisingais, motyvuodamas tuo, kad vizualiai posėdžio metu stebimas jis ir kartu su juo buvęs V. P. atitinka liudytojo A. K. parodymus. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad liudytojui A. K. policijos pareigūnai iki apklausos buvo parodę jo fotonuotrauką, klausdami „ar čia tas asmuo, kuris vairavo automobilį?“. Mano, kad toks asmens atpažinimo veiksmas, kai asmeniui rodoma tik viena atpažinti fotonuotrauka, kai yra užduodamas menamas klausimas, negali būti laikomas tinkamai gautu įrodymu ir negali būti vertinamas grindžiant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę. Teismo motyvai, kad fotonuotrauka buvo rodoma iš Panevėžio atvykusių pareigūnų tarnybinio patikrinimo, o ne eismo įvykio tyrimo tikslais yra klaidingi, kadangi policijos pareigūnas, surašęs ATP protokolą parodė, kad jis buvo kartu su iš Panevėžio atvykusiais kolegomis įvykio vietoje ir kad buvo aiškinamasi ne tik tarnybinio patikrinimo klausimai, bet ir eismo įvykio detalės. Pažymi, kad liudytojo A. K. asmens atpažinimą, kuris niekaip procesiškai medžiagoje nebuvo įformintas, teismas laikė pagrindiniu byloje įrodymu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu dėl inkriminuotų pažeidimų. Todėl mano, kad tokie svarbūs bylai duomenys neturėtų kelti jokių pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo ir objektyvumo. Pažymi, kad teismas nutarimo aprašomojoje dalyje nurodė net neegzistuojančias medžiagoje aplinkybes, o būtent, aprašydamas liudytojo A. K. duotus parodymus, klaidingai nurodė, kad automobilį vairavęs asmuo dėvėjo kepurę, kuri dengė „tik patį viršugalvį“. Tokių teiginių nė vienas iš apklaustųjų neparodė. Akivaizdu, kad toks faktas yra teismo savarankiška ir klaidinga įvykių interpretacija, manytina, siekiant liudytojo A. K. parodymus pateikti kaip teisingus. Nurodo, kad teismas priimdamas nutarimą nepagrįstai konstatavo, jog liudytojo V. P. teisme duoti parodymai yra teisingi ir pagrįsti kita bylos medžiaga, o būtent, kad pastarasis dėl ligos buvo praradęs sąmonę ir įvykio neatsimena, o liudytojo A. K. teiginiai, kad vienas iš automobilyje sėdėjusių asmenų buvo sukritęs, pasak teismo, patvirtina, jog V. P. buvo blogai su sveikata. Ta aplinkybė, kad galimai V. P. automobilyje sėdėjo sukritęs nepaneigia ir jo versijos, jog V. P. buvo ne prastos sveikatos, o neblaivus. Nurodo, kad teismas visiškai nesiaiškino, ar tikrai V. P. serga cukriniu diabetu, ar dėl šios ligos gali asmuo tam tikrą laiko tarpą prarasti atmintį. Darant prielaidą, kad sąmonę prarasti galima, teismas visiškai nesiaiškino, ar ir toliau esant cukraus deficitui asmens sveikata po kurio laiko gali pagerėti ir jis gali atsigauti. Atkreipia dėmesį, kad V. P. atmintį prarado būtent tuo laikotarpiu, kuris aiškinantis bylą yra svarbiausias, kas kelią pagrįstų abejonių dėl V. P. parodymų teisingumo. Teismas netikrino V. P. teiginių, kad atsigavęs jis paskambino draugei ir ši jį pavežė namo. Be to, teismas visiškai nutarime nevertino ir nemotyvavo iki teismo rinktoje medžiagoje fiksuotų duomenų, kuomet V. P. parodė, kad būtent jis vairavo jo automobilį ir būtent jis sukėlė eismo įvykį bei pasišalino iš įvykio vietos. Tuo tarpu jis dėl šios esminės įvykio aplinkybės buvo nuoseklus nuo pat pirmų tyrimo apklausų. Be to, V. P. yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, nes jo išteisinimo atveju jam pačiam grėstų griežtos sankcijos dėl ATPK numatytų veikų padarymo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nutarime konstatavo, kad jis privalėjo paklusti policijos pareigūnams ir pasitikrinti neblaivumą, kadangi nustatyta, jog jis automobilį po kurio laiko atvairavo prie įvykio vietos. Pripažinus, kad jis nepadarė eismo įvykio, nepasišalino iš jo, o tik parvairavo automobilį atgal, kur netoliese buvo įvykęs eismo įvykis, akivaizdu, kad tokiu atveju jis neturėjo pareigos nevartoti alkoholio kaip tai numato įstatymas. Tvirtina, kad alkoholį vartojo būtent tuo metu, kai jau buvo atvairavęs automobilį prie degalinės. Tai darė iš patirto streso ir žinodamas, kad pareigūnai automobilį laikinai sulaikys. Suvokdamas, kad automobilio daugiau tą dieną nevairuos, vartojo alkoholį. Nė vienas liudytojas nepaneigė aplinkybės, kad atvažiavęs į degalinės teritoriją negalėjo vartoti alkoholio iki atvyko policijos pareigūnai, nes visą laiką jo akivaizdoje nematė. Liudytojų parodymai, kad atvairavęs automobilį jis buvo neblaivus, yra tik subjektyvūs samprotavimai apie jo būklę. Liudytojai arti priėję nebuvo, jį stebėjo ir šnekėjosi per pakankamai didelį atstumą. Liudytojų nurodyti jo elgsenos požymiai nepaneigia ir jo paties teiginių, kad po įvykio buvo stipriai susijaudinęs, dėl to kalba galėjo liudytojams pasirodyti nerišli. Jis taip pat parodė, kad automobilį iki įvykstant eismo įvykiui vairavo V. P., nes jam skaudėjo koją, nugarą, todėl liudytojams galėjo pasirodyti, kad jo stovėsena ar eisena sutrikusi. Mano, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl inkriminuojamų teisės pažeidimų padarymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono PK viršininkas Stasys Meliūnas prašo teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo nutarimas priimtas atsižvelgus į visas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Ž. A. administracinėn atsakomybėn patrauktas dėl ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymo.
Apeliaciniu skundu Ž. A. neigia padaręs jam inkriminuotus teisės pažeidimu, nurodydamas, kad ne jis, o V. P. vairavo automobilį, sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, bei iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu.
Pagal ATPK 248 str., administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. numato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai. Vadovaujantis ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnarinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas normas ir išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad Ž. A. kaltė, padarius ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus įrodyta ištirtų įrodymų visetu, o veikos kvalifikuotos ir nuobauda individualizuota tinkamai. Aukštesnysis teismas negali sutikti su apeliacinį skundą pateikusio asmens argumentais, kuriais jis iš esmės tvirtina, kad skundžiamas nutarimas priimtas neatlikus išsamaus tyrimo ir remiantis nenuosekliais, sau pačiam ir kitai bylos medžiagai prieštaraujančiais liudytojo A. K. parodymais bei daro išvadą, kad pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pripažindamas Ž. A. kaltu teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas analizavo visus liudytojų parodymus, juos gretino tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais ir nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, pakankamai argumentuotos, priimtos išsamiai ir nešališkai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Kaip nepagrįsti atmetami Ž. A. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas liudytojo A. K. parodymus turėjo vertinti kritiškai, o ne kaip pakankamą ir tinkamą įrodymą jo kaltei pagrįsti. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, liudytojo A. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs, be to, jie atitiko ir kitus byloje esančius įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų teisingumu, objektyvumu ir pagrįstai juos laikė apelianto kaltės įrodymu.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas apelianto kaltės klausimą, vadovavosi administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, policijos pareigūnų R. J. ir M. K. tarnybiniuose pranešimuose, surašytuose iškart po įvykio, užfiksuota informacija, liudytojų D. A., L. G., A. K., V. P. teismo posėdyje duotais parodymais ir remdamasis šių byloje esančių duomenų visuma motyvuotai atmetė Ž. A. iškeltą versiją, kad automobilį vairavo, eismo įvykį sukėlė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino V. P., o ne jis. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad apelianto iškeltą versiją paneigia liudytojo A. K. parodymai, kurie, kaip jau minėta, viso bylos proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs. Liudytojas A. K. parodė, kad įvykio dieną jis dirbo degalinėje, kai išgirdo garsų trenksmą. Iš karto nuėjo pažiūrėti ir pamatė, kad į metalinę tvorą yra atsitrenkęs automobilis. Vairuotojas bandė atstumti automobilį atgal, bet jam iš karto to padaryti nepavyko. Matė, kad automobilį vairuoja trumpai kirptas šviesių (žilų) plaukų vyriškis. Greta vairuotojo keleivio sėdynėje sėdėjo tamsesnių plaukų vyriškis, kuris buvo sėdynėje sukritęs, atrodė stambesnis. Vyriškiai buvo su kepurėmis, iš po kurių plaukai buvo matyti. Vyriškiui atsistūmus, jis išvažiavo iš įvykio vietos link (duomenys neskelbtini) pusės. Įvykio vietoje rado automobilio priekinį bamperį ir valstybinį numerį. Priėjus kolegoms, jie stovėdami aptarinėjo įvykį. Po kokių 10 min. pamatė sugrįžtantį tą patį automobilį, kurį vairavo tas pats asmuo. Jis išlipęs iš automobilio paklausė, ar gali paskambinti telefonu ir vaikščiodamas kalbėjo telefonu. Kolega iškvietė policijos pareigūnus. Yra tvirtai įsitikinęs, kad automobilį vairavo būtent Ž. A.. Kai pareigūnai atvyko, keleivio jau nebebuvo. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad Ž. A. yra šviesių trumpai kirptų plaukų, o V. P. – tamsesnių plaukų. Teismas skundžiamame nutarime pagrįstai pažymėjo, jog liudytojo A. K. parodymai, kad automobilio sėdynėje sėdėjo vyriškis tamsių plaukų ir atrodė kažkoks sudribęs, atitinka V. P. teisme duotus parodymus, kad jam buvo blogai su sveikata (liudytojo teigimu, jis serga diabetu ir buvo sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje). Be to, V. P. teisme negalėjo patvirtinti, kad būtent jis vairavo automobilį, nurodydamas, jog kas sėdėjo prie vairo, kaip įvyko įvykis – jis nepamena, bet kadangi taip blogai jautėsi, pats negalėjo sėsti prie vairo. Apeliantas savo skunde nurodo, kad ta aplinkybė, jog V. P. automobilyje sėdėjo sukritęs, dar nerodo, jog jis buvo prastos sveikatos, o ne neblaivus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Ž. A. versiją, jog galimai įvykio dieną V. P. buvo neblaivus, iškėlė tik apeliaciniame skunde. Duodamas parodymus policijos pareigūnams Ž. A. parodė, kad jis su V. P. įvykio dieną jokio alkoholio nevartojo (b. l. 21). Teismo posėdyje Ž. A. taip pat parodė, kad po to, kai jis V. P. atsisakius sugrįžti į įvykio vietą, pats sėdo prie automobilio vairo ir grįžo prie degalinės teritorijos, kur buvo įvykis, būdamas susijaudinęs ir suprasdamas, jog automobilis nebevažiuos, o jis nėra įvykio kaltininkas, vienas išgėrė automobilyje buvusio kokteilio (b. l. 62). Pats V. P. nei duodamas paaiškinimus policijos pareigūnams, nei apklausiamas teisme nenurodė, kad įvykio dieną buvo neblaivus. Nors iki teismo rinktoje medžiagoje V. P. parodė, kad būtent jis vairavo Ž. A. priklausantį automobilį, sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos, teismas pagrįstai šiais V. P. paaiškinimais nesirėmė. Visų pirma, pats V. P. juos paneigė teisme, tvirtindamas, kad teisme sako tiesą. Antra, jie prieštarauja apelianto duotiems parodymams. Kaip jau minėta, Ž. A. teisme parodė, kad V. P. atsisakius sugrįžti į įvykio vietą, jis pats sėdo prie automobilio vairo ir grįžo prie degalinės teritorijos, kur buvo įvykis. Tokias aplinkybes Ž. A. nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tuo tarpu iki teismo rinktoje medžiagoje V. P. parodė, kad atgal į įvykio vietą automobilį parvairavo ne Ž. A., o jis. Be to, V. P. policijos pareigūnams duotus parodymus, kad ne Ž. A., o jis parvairavo automobilį atgal į įvykio vietą, paneigia ir kitų byloje apklaustų liudytojų D. A. bei L. G. teisme duoti parodymai, kad už kokių 10 min. automobiliui sugrįžus į įvykio vietą, iš vairuotojo pusės išlipo asmuo, kaip dabar žino, Ž. A., o keleivis liko sėdėti automobilyje. Netikėti šiais liudytojų parodymais skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo, nes jie tokias pat aplinkybes nurodė ir apklausiami policijos pareigūnų. Tai, kad liudytojui A. K. buvo parodyta Ž. A. nuotrauka ir pastarasis iš nuotraukos atpažino apeliantą, nagrinėjamu atveju neleidžia liudytojo A. K. parodymų vertinti kritiškai ir abejoti jų teisingumu bei objektyvumu, nes iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojui nuotrauką rodė atvykę pareigūnai iš Panevėžio, dėl ko teismas skundžiamame nutarime teisingai nurodė, jog tai buvo atliekama tarnybinio patikrinimo metu. Be to, liudytojo A. K. parodymai, kad eismo įvykio metu prie automobilio vairo sėdėjo žilų plaukų trumpai apsikirpęs vyriškis (Ž. A.), kurie viso bylos tyrimo metu nekito, buvo užfiksuoti tą pačią eismo įvykio dieną – 2012-09-01, kai tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. A. nuotrauka liudytojui A. K. buvo parodyta praėjus kelioms dienoms po eismo įvykio. Atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad Ž. A. nuotraukos parodymas liudytojo A. K. parodymams šiuo atveju jokios reikšmės neturėjo. Taigi atsižvelgęs į pirmiau aptartus įrodymus skundą nagrinėjantis teismas V. P. iki teismo rinktoje medžiagoje duotus parodymus laiko tik kaip siekį padėti savo draugui policijos pareigūnui Ž. A. išvengti administracinės atsakomybės, o jo teisme duotus parodymus vertina tik ta apimtimi, kurią patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Ž. A. tiek teismo posėdyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nevairavo automobilio, nesukėlė eismo įvykio, todėl neprivalėjo po eismo įvykio nevartoti alkoholio ir tikrintis alkotesteriu, o kadangi jis nebuvo įvykio kaltininkas, būdamas susijaudinęs ir suprasdamas, jog automobilis toliau nebevažiuos, išgėrė automobilyje buvusio kokteilio ir iki atvažiavo policijos pareigūnai šiek tiek apgirto. Šie apelianto argumentai absoliučiai nelogiški, ypač įvertinus aplinkybę, kad Ž. A. pažeidimo padarymo metu ėjo pareigas vidaus tarnyboje, t. y. buvo (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo poskyrio vyriausiasis patrulis. Todėl jis puikiai žinojo ir suprato, kaip vykdoma vairuotojo patikrinimo procedūra. Kaip matyti iš paties Ž. A. parodymų, būtent jis po eismo įvykio nuo Kriaunų pusės atgal į degalinę atvairavo automobilį. Taigi pagal jo paties versiją jis vairavo automobilį apie 1,5 km, todėl skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su skundžiamą nutarimą priėmusio teismo padaryta išvada, kad apeliantas privalėjo paklusti pareigūnų reikalavimui pasitikrinti blaivumą, bet tai daryti atsisakė. Tai, kad Ž. A. tik išlipęs iš automobilio atrodė neblaivus (nerišli kalba, sutrikusi stovėsena, eisena) patvirtino teisme apklausti liudytojai A. K., D. A. ir L. G.. Be to, nė vienas iš minėtų liudytojų neparodė, kad Ž. A. būtų matę geriantį alkoholį iki atvykstant policijos pareigūnams. Iš netrukus į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų R. J. ir M. K. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos informacijos taip pat matyti, kad jiems bendraujant su Ž. A. nuo jo sklido alkoholio kvapas, o paprašius jo pasitikrinti girtumą alkotesteriu, jis tai kategoriškai daryti atsisakė, nurodydamas, jog automobilio nevairavo ir jam nėra pagrindo tikrintis blaivumą. Jokių duomenų, galinčių sukelti abejones liudytojų A. K., D. A. ir L. G. teismo posėdyje duotų parodymų objektyvumu teismas nenustatė. Byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Pats Ž. A., nei teigdamas paaiškinimus teismo posėdyje, nei apeliaciniame skunde, nenurodė jokių konkrečių faktų ar duomenų, leidžiančių manyti, kad minėti liudytojai ar tarnybinius pranešimus surašę policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir galimai prieš jį susimokę, todėl jį apkalba.
Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų visiškai pakanka padaryti patikimą išvadą, kad Ž. A. padarė ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Tuo tarpu Ž. A. duoti parodymai vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti griežtos atsakomybės, kadangi Ž. A. nurodytos aplinkybės yra prieštaringos administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumai.
Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir skundžiamą nutarimą teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Išdėstytų įrodymų visuma visiškai patvirtina, kad Ž. A., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei priklausančią tvorą, apgadindamas tvorą bei automobilį ir būdamas eismo įvykio kaltininkas, pažeisdamas KET reikalavimus, pasišalino iš įvykio vietos, po eismo įvykio atsisakė pasitikrinti girtumą, t. y. atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. patrauktas pagrįstai, o administracinė nuobauda pažeidėjui paskirta atsižvelgus į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgęs į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-10-05 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti, o Ž. A. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-10-05 nutarimą palikti nepakeistą ir Ž. A. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.