Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl 2015 m. kovo 31 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 4 d. ir nubaustas 15 MGL (564,9 €) bauda.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. P. nuteistas už tai, kad 2014-09-14 apie 17.40 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, per policijos tarnybinio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pravirą keleivio pusės langą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) kuopos 1-ojo būrio patruliui L. Č., kompiuteriu rašiusiam administracinės teisės pažeidimo protokolą, davė 50 litų kyšį (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) kuopos vyriausiajam patruliui S. L. ir (duomenys neskelbtini) kuopos 1-ojo būrio patruliui L. Č., siekdamas neteisėto šių valstybės tarnautojų veikimo vykdant įgaliojimus, t.y. kad valstybės tarnautojai nefiksuotų jo padaryto pažeidimo dėl transporto priemonės – automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavimo neprisisegus saugos diržu, ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai taikė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka R. P. kaltei dėl jam inkriminuotos BK 227 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti. Su šia išvada visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kodėl yra vadovaujamasi ne R. P., o policijos pareigūnų parodymais. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, kolegija nenustatė.

Apeliantas skundu nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų parodymais, kurie yra melagingi, o jo paties parodymus, kurie, anot apelianto, kartu su kitais bylos duomenimis patvirtina jo nekaltumą, atmetė. Kartu apeliaciniame skunde dėstoma, jog pinigų kupiūros buvo apelianto automobilio techniniame pase, iš kurio iškrito policijos pareigūnui jį išlankstant, jis pats yra neįgalus, padarytas administracinis pažeidimas nėra grubus, apžiūros metu policijos pareigūnų paimti 50 Lt buvo perdėti į kitą vietą, nei jie iškrito tikrinant automobilio dokumentus, o be to nėra aišku, kodėl policininkų automobilyje nebuvo daromi garso ir vaizdo įrašai. Šie Pažeidėjo skundo argumentai jo kaltės nepaneigia.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014-09-14 apie 17.40 val. (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, buvo sustabdytas apelianto vairuotas automobilis, kadangi R. P. nebuvo prisisegęs saugos diržų. Nuteistasis šio pažeidimo neginčijo. Tačiau tolesnė įvykių seka pagal policijos pareigūnus ir apeliantą buvo visiškai skirtinga. Apeliantas tvirtina, kad pats policijos pareigūnas pakvietė eiti jį į tarnybinį automobilį, kur, išlanksčius jo paduotą automobilio techninį pasą, iškrito jame buvę 50 Lt. Kad tokie pinigai buvo, taip pat neginčijama. Policijos pareigūnai tvirtino, kad apeliantui buvo nurodyta laukti automobilyje, kol bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Tačiau, L. Č. tarnybiniame automobilyje, kuriame buvo ir S. L., berašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, priėjo R. P. ir pro atvirą automobilio langą bandė paimti turimą automobilio techninį pasą bei ant kompiuterio klaviatūros padėjo 50 Lt, kuriuos sudarė 3 dešimties ir 1 dvidešimties litų banknotai, sakydamas, jog nieko nerašytų. S. L. išlipo iš automobilio ir priėjęs prie apelianto nurodė, kad už pareigūnų papirkimą yra taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau į tai R. P. atsakė, kad šie pinigai yra skirti jiems pietums (14 – 15, 16 – 17, 22 – 23, 73 –74, 82 –83 b. l.). Netikėti šiais iš esmės nuosekliais policijos pareigūnų parodymais, kuriuos jie davė įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, patvirtino akistatos metu (1, 2, 13, 19 – 20, 21, 25 – 26 b. l.), nėra nė mažiausio pagrindo. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – tarnybiniai pranešimai, įvykio vietos apžiūros protokolas, administracinio teisės pažeidimo protokolas. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai būtų anksčiau pažinoję kaltinamąjį, siekę jį apkalbėti ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Kartu nėra duomenų, kad minimus asmenis sieja kokie nors tarpusavio ryšiai. Jokių objektyvių duomenų, kodėl pareigūnai siekia tyčia apkalbėti nuteistąjį ar jam pakenkti, nenurodė ir pats apeliantas, to nenustatė nei pirmosios, ne apeliacinės instancijos teismai. Tiesa, apeliacinės instancijos teisme apeliantas nurodė, kad jis yra principingas taksistas, todėl galimai kada nors galėjo atsisakyti vežti kurį nors policijos pareigūną kaip keleivį, tačiau toks jo paaiškinimas visiškai nėra įtikinamas.

Čia papildomai pažymėtina, kad iš policijos pareigūnų parodymų matyti, jog įvykio metu, iškvietus ir laukiant atvykstant Kriminalistinių tyrimų grupės pareigūnų, pats R. P. sakė, jog kyšio davimo jiems nepavyks įrodyti, kadangi jis neigs tokią aplinkybę bei tvirtins, kad pinigai iškrito iš automobilio techninio paso. Tai rodo, jog nuteistasis dar įvykio vietoje numatė savo gynybinę poziciją, kurios laikėsi viso baudžiamojo proceso metu, bei kuri pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo atmesta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apelianto nurodoma aplinkybė, kad policijos pareigūnai patys jam liepė eiti į tarnybinį automobilį, yra nelogiška, kadangi tarnybiniame automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, pagal policijos pareigūnų parodymus ir byloje esančias nuotraukas, pažeidėjui nėra galimybės sėdėti kartu su policijos pareigūnais, kadangi automobilio galinė dalis, skirta vežti sulaikytiems asmenims, ji yra atitverta nuo priekinės, kurioje įvykio metu ir sėdėjo policijos pareigūnai. Be to, būtent dėl šios aplinkybės tarnybiniame automobilyje nebuvo daromi garso įrašai, o vaizdo įrašai išvis nėra galimi, kadangi nėra tokios įrangos (3 – 5, 21 b. l.). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog įvykio metu vaizdo įrašas net negalėjo būti daromas, o daryti garso įrašą, kai tarnybiniame automobilyje sėdi tik policijos pareigūnai nebuvo jokio būtinumo. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra pateikti garso ir vaizdo įrašai, o policijos pareigūnai patys jam nurodė eiti į tarnybinį automobilį, yra atmetami kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta ir nuteistojo argumentą, jog apie pinigus jis nieko nežinojo, kad jie buvo ir iškrito iš automobilio techninio paso. Visų pirma, policijos pareigūnas L. Č. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu parodė, kad sustabdžius apelianto automobilį jis po vieną paėmė reikalaujamus dokumentus – vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo dokumentą, draudimo liudijimą ir techninės apžiūros taloną, o automobilio techninį pasą apeliantas jam padavė jau išlankstytą, jame nebuvo jokių pinigų kupiūrų. Be to, iš byloje esančių nuotraukų akivaizdu, jog rasti 50 Lt buvo atskiromis kupiūromis po 10 ir 20 litų, kurios nebuvo glaudžiai sulipusios. Priešingai, akivaizdžiai matyti, kad šios kupiūros buvo pakankamai purios, lankstytos skirtingose vietose. Tai reiškia, kad įvertinus policijos pareigūnų parodymus ir automobilio techninio paso dydį bei jo storį, galima daryti išvadą, jog 50 Lt, kuriuos sudarė 3 dešimties ir 1 dvidešimties litų kupiūros, aptariamo įvykio metu nebuvo apelianto nurodomame dokumente ir negalėjo netyčia iš jo iškristi būtent policijos pareigūnų automobilyje. Be to, tik teisme apeliantas ėmė tvirtinti, kad šiuos pinigus į techninį pasą galėjo įdėti jo dukra, kuri kartais naudojasi jo automobiliu. Taigi, kolegijos vertinimu, nuteistojo iškelta versija, kad pinigai ant pareigūno kompiuterio klaviatūros iškrito netikėtai iš automobilio techninio paso, yra visiškai paneigta. Nuteistasis įvykio metu pats atėjęs prie tarnybinio automobilio davė 50 Lt kyšį pareigūnams už tai, kad jie jam nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. Kur šie pinigai buvo rasti tarnybinio automobilio apžiūros metu, t.y. praėjus ilgesniam laiko tarpui, neturi esminės reikšmės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados nepaneigia ir nuteistojo argumentai, jog jis turi negalią – paties apelianto žodžiais tariant, jis turi 3 invalidumo grupę dėl cukrinio diabeto. Tačiau pirmiausia pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas dėl jo turimų sveikatos sutrikimų negali atlikti įprastų veiksmų – vaikščioti, judėti, pakelti ranką ar paduoti kokius nors daiktus. Tai jis pripažino apeliacinės instancijos teisme paaiškindamas, jog šis skundo argumentas skundo rašiusio advokato nurodytas netiksliai. Kita vertus apeliantas dirba vairuotoju ir dažnai vairuoja transporto priemonę, nes dirba taksistu. Jis turi periodiškai tikrintis sveikatą, ir jo sveikatos būklė jam netrukdo dirbti ši darbą. Pagaliau, ir iš bylos matyti, kad jis galėjo paduoti policijos pareigūnų prašomus dokumentus, įvykio vietoje vaikščiojo ir pan. Taigi, jo turima negalia šiuo atveju negalėjo būti jokia kliūtimi atlikti neteisėtus veiksmus, kuriuos jis atliko, t.y. padėti papirkimui skirtus pinigus ant policijos pareigūnų kompiuterio klaviatūros.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuteistojo skunde nurodoma aplinkybė, jog jis įvykio metu vežė keleivę, šiuo atveju nėra itin svarbi ir reikšminga. Nors apeliantas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad įvykio metu nuo Janonio gatvės vežė klientę, tačiau toks jo tvirtinimas, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, yra abejotinas. Pareigūnas S. L., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog įvykio metu R. P. informavus, kad jis bus pristatomas į policijos komisariatą, šis nuėjo prie jo automobilyje sėdėjusios moters ir pasakė, kad ji „dabar eis pėsčia“. Iš tokio nuteistojo tono policijos pareigūnas suprato, kad moteris buvo jo pažįstama, kadangi su klientu R. P. turėjo elgtis mandagiau (22 – 23 b. l.). Dėl to policijos pareigūnas, tiesiogiai matęs šį įvykį, visiškai logiškai suabejojo tuo, kad moteris, sėdėjusi taksi keleivio vietoje, yra tiesiog klientė. Tokią išvadą papildomai sustiprina ir byloje esanti pažyma, iš kurios matyti, kad 2014-09-14 apie 17.20 – 17.40 val. įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirba apeliantas, (duomenys neskelbtini) gatvėje iškvietimų nebuvo gavusi (30 b.l.).

Byloje yra administracinio teisės pažeidimo protokolas, iš kurio seka, kad apelianto padarytas administracinis teisės pažeidimas buvo fiksuojamas. Tai reiškia, kad nuteistasis turėjo pagrindą duoti kyšį policijos pareigūnams, kadangi jis išties buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn. Vien ta aplinkybė, kad šis pažeidimas nėra grubus, automatiškai nepašalina pirmiau išdėstytų įrodymų ir nepaneigia, kad R. P. elgėsi nusikalstamai. Priešingai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, aptariamų veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia BK 227 str. 4 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyviosios pusės požymius – R. P. veikimą tiesiogine tyčia, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Motyvai, kodėl jis taip elgėsi, t.y. kodėl jis siekė papirkti pareigūnus už nešiurkštų KET pažeidimą, už kurį gresia tikrai nedidelė nuobauda, veikos kvalifikavimui šiuo atveju esminės reikšmės neturi.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas R. P. bausmę, BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apelianto asmenybę bei motyvuotai paskyrė tinkamą, atitinkančią savo tikslus, bausmę.

Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog R. P. policijos pareigūnams davė mažesnį nei 1 MGL kyšį, siekdamas juos papirkti, kad šie nefiksuotų jo padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jis už tai išvengtų administracinės atsakomybės. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje aptartų jo kaltės įrodymų, nesukelia jokių abejonių dėl šių įrodymų vertinimo bei jų pagrindu padarytų išvadų. Taigi naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. P. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikusi gynėja advokatė D. Baniulė pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 52,11 Eur, bei prašė jas priteisti Tačiau šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.