Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-360/2015

Teisėja V. Butanavičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00902-2013-2

2015 m. rugsėjo 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Daliaus Jocio ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. T. ir R. A. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo

T. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 182 str. 1 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams; pagal LR BK 214 str. 1 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams; pagal LR BK 215 str. 1 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 6 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta 2014-10-02 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, prie griežtesnės bausmės pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 7 metai 8 mėnesiai laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaičiuota bausmė, atlikta pagal 2014-10-02 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

R. A. pripažintas kaltu pagal LR BK 182 str. 1 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams; pagal LR BK 214 str. 1 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams; pagal LR BK 215 str. 1 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta R. A. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

G. D. civilinis ieškinys patenkintas. Priteista solidariai iš T. T., M. B. ir R. A. 1160,58 eurų turtinei žalai atlyginti G. D..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. B., tačiau dėl jo apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T., M. B. ir R. A. veikdami kartu, tai yra T. T. 2013-09-04 13.46 val., būdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino G. D. į jos fiksuoto ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) ir melagingai prisistatęs Vilniaus ekonominės policijos darbuotoju J. V. išviliojo jos AB „Swedbank“ banke esančios banko sąskaitos elektroninės bankininkystės duomenis, tai yra banko sąskaitos numerį, vartotojo vardą, prisijungimo kodus ir slaptažodį ir, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, mobiliuoju telefonu perdavė elektroninės bankininkystės duomenis, gautus iš Genovaitės D. M. B., esančiam (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, toliau tęsiant nusikalstamą veiką R. A., būdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, gavęs iš pastarųjų G. D. elektroninės bankininkystės duomenis pasinaudojant turimais G. D. asmenį identifikuojančiais duomenimis, 2013-09-05, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, nutraukė jos indėlio sutartį banke ir iš jos sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervedė 5000 litų į kitą jos sąskaitą (duomenys neskelbtini), po to iš šios sąskaitos 4000 litų pervedė į Ž. S. asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą G. D. priklausantį turtą, padarydami nukentėjusiajai G. D. bendrą 4004 litų turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistųjų T. T. ir R. A. gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl T. T. apeliacinio skundo

Apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. T. vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (LR BK 54 str.), taip pat atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. Skiriant bausmę buvo atsižvelgiama į nuteistojo elgesį prieš ir po nuskalstamos veikos padarymo – nusikalto atlikdamas bausmę už anksčiau paskirtą nuosprendį.

Nuteistasis T. T. padarė vieną nesunkų ir du apysunkius nusikaltimus, pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe ( BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. BK 62 str. bendros taisyklės išimtis – teismas turi teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta bausmę, tačiau tam turi būti numatytos sąlygos ( BK 62 str.2d.), kurių nagrinėjamu atveju nėra.

Apylinkės teismas į tai, kad nuteistasis T. T. kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atsižvelgė. Apygardos teismas mano, kad atsižvelgdamas į Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tai yra padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikaltimų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apylinkės teismas nuteistajam T. T. parinko teisingą bausmę. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal BK 182 str. 1 d., BK 214 str. 1 d., BK 215 str. 1 d. yra mažesnės negu šių straipsnių sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra ne per griežta, todėl nešvelnintina.

Dėl R. A. apeliacinio skundo

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaudamasis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą teismas turi padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas R. A. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d., BK 214 str. 1 d., BK 215 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl R. A. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu R. A. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad tuo, kuo yra kaltinamas, nepadarė.

Apylinkės teismas, pripažindamas R. A. kaltu pagal jam inkriminuojamus nusikaltimus, rėmėsi nukentėjusiosios G. D. parodymais (t. 3, b. l. 19), liudytojos Ž. S. parodymais (t. 3, b. l. 20), rašytiniais įrodymais – 2013-10-24 DNB banko sąskaitos išrašu (t. 1, b. l. 33).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, laikėsi. Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad Ž. S. jį apkalba, nes kerštauja, jog jis nutraukė ryšius su ja. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytojos Ž. S. duoti parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, logiški, be to, jie atitinka kitus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji T. T. ir M. B. prisipažino padarę jiems inkriminuojamus nusikaltimus ir nurodė, kad darant nusikaltimus R. A. nedalyvavo, tačiau M. B. net negalėjo įvardyti nuteistojo, iš kurio gavo Ž. S. sąskaitos numerį. Ž. S. patvirtino, jog M. B. nepažįsta, su juo nebendravo. Pirminėje apklausoje M. B. nurodė, kad kažkuris iš nuteistųjų davė jam Ž. S. sąskaitos numerį, bei nurodė, kad Ž. S. jis nepažįsta. Be to, pirminėje apklausoje M. B. nurodė, kad laisvėje esantys pažįstami nuėmė pinigus ir juos persiuntė į kitas sąskaitas (t. 1, b. l. 138). Teisiamojo posėdžio metu M. B. nurodė, kad T. davė Ž. S. sąskaitos numerį, kad Ž. S. gerai pažįsta, daug kartų yra bendravęs telefonu, pats skambino jai, kad paimtų pinigus (t. 3, b. l. 19). Kaip matyti, tokie M. B. parodymai yra nenuoseklūs, todėl pagrįstai apylinkės teismo buvo vertintini kaip siekis padėti R. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaip minėta, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje visiškai atskleidė įrodymų esmę ir pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo R. A. kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo ir remdamasis įrodymų visetu nustatė, kad R. A. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantą išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai paskyrė bausmę R. A., todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė prašymą valstybei priteisti 104,22 Eur turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodami apeliacinį skundą nuteistieji įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistųjų valios, todėl Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

nuteistųjų T. T. ir R. A. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymo netenkinti.