- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-521-245-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Romas Aikevičius, Reginos Cemnolonskienės
- Nuteistasis
- K. G.
- Advokatai
- Arvydas Balčius
- Kategorijos
Teisėjas A.Lisauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
2008 m. spalio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Dargužio, teisėjų Romo Aikevičiaus, Reginos Cemnolonskienės, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Renatai Staniulienei, gynėjui advokatui Arvydui Balčiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008-07-03 nuosprendžio, kuriuo K. G. nuteistas pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., 9 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmė pridėta dalis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-05-21 nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveri) metai ir 15 (penkiolikos) MGL (1875 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis, nuo 2004 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2005 m. sausio mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, fiktyvaus UAB „Kulautuvos vaistinė" direktoriaus A. I. vardu, 2004-12-27 dienos data, surašė tikrovės neatitinkantį įgaliojimą, įgaliojantį K. G. atstovauti UAB „Kulautuvos vaistinė" visose valstybinėse ir visuomeninėse institucijose, sudaryti sutartis bei atlikti visus kitus su įmonės veikla susijusius veiksmus, 2005-01-05 UAB „Lemora" patalpose, esančiose Kaune, Technikos g. 8A, nurodytą įgaliojimą ir UAB „Kulautuvos vaistinė" įmonės registracijos pažymėjimą pateikęs UAB „Lemora" vadybininkui, sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, iš anksto žinodamas, jog už paimtas prekes nebus apmokėta, šios sutarties pagrindu 2005-01-17 ir 2005-01-24 apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „Lemora" turtą - 700 vnt. gipso kartono plokščių, 9391,62 Lt vertės.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. G. skundu prašo panaikinti šį nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti nesant nusikaltimo požymių. Pranešti LR Generaliniam prokurorui dėl teisėjo A. Lisausko, prokurorės A. Markvaldienės bei skunde nurodytų kitų teisėsaugos pareigūnų nusikalstamos veikos, kuri pasireiškia šios baudžiamosios bylos medžiagos klastojimu piktnaudžiaujant pareigomis ir pasitikėjimu. Pranešti prokurorui dėl V. P. ir A. I. galimai nusikalstamos veikos pagal LR BK 22 str. ir 223 str. Nurodo, kad byloje suklastoti teismo posėdžio protokolai, nuslėpti nuo bylos medžiagos ikiteisminio tyrimo metu prokurorui pateikti rašytiniai įrodymai, nuslėptos aplinkybės dėl darbinių santykių, todėl mano, jog teisėjo A.Lisausko veiksmuose yra nusikaltimų pagal LR BK 300 str. 1 d., 228 str. 1 d., 294 str. 2 d. požymiai.
Teisėjas pradėdamas nagrinėti baudžiamąją bylą teisiamajame teismo posėdyje jo reikalavo prisipažinti nebūtu nusikaltimo padarymu, priešingu atveju pagrasino nuteisimu laisvės atėmimo bausme. Atsisakius duoti parodymus ir pareikalavus teismo, kad jam leistų duoti parodymus po liudytojų apklausos, jam teisėjas pakartotinai pagrasino nuteisimu laisvės atėmimo ir neleido pasisakyti. Teisėjas dar neišnagrinėję baudžiamosios bylos, supažindino su visa bylos medžiaga, o po bylos nagrinėjimo su bylos medžiaga nesupažindino ir tai matosi iš teismo posėdžio protokolų.
Siekdamas šališkumo teisėjas atsisakė prijungti bylai reikšmingą dokumentą gautą iš Ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (Nr. 7R-1129 2006-11-20), kurį prokurorė nuslėpė bylos medžiagą perduodama teismui. Byloje nevertinti ir kiti rašytiniai įrodymai, kurie buvo pateikti teisminio nagrinėjimo metu, taip pat neapklausti bylai reikšmingi liudytojai - D. S. ir M. F.. Teisėjas ir prokurorė minimus asmenis įvardino kaip asocialius, tačiau M. F. buvo UAB "Bankroto administravimo grupė" direktorius ir vienintelis akcininkas.
Iš VSDFV raštų akivaizdžiai matosi, kad jo darbiniai santykiai su darbdaviu UAB „Kulautuvos vaistinė“ buvo, tačiau dėl Kauno VPK ENTT tarnybos pareigūnų ir šios tarnybos vadovo A. B. dokumentų klastojimo ir poveikio VSDFV pareigūnams, jo duomenys buvo panaikinti siekiant jo apkaltos ir išteisinti A. B., kuris vadovavo A. I. bei jo nusikalstamai veikai. Kauno VSDFV pareigūnai klastojo dokumentus ir dėl kitų dirbančiųjų UAB „Kulautuvos vaistinė“.
A. I. buvo registruotas VSDFV duomenų bazėje UAB "Bankroto administravimo grupė" direktoriumi ir tai patvirtina duomenys VSDFV, kuruos teismas ir prokurorė nuslėpė. Tokie teisėjo ir prokurorės veiksmai yra nusikalstami.
Kaltinamajame akte nenurodyti jo darbiniai santykiai. Suklastota ne maisto produktų inspekcijos pažymą, kuri gauta įtakojant prokurorei, nes yra akivaizdžiai prieštaraujanti faktinėms aplinkybėms. Todėl tokie veiksmai teisėjo A.Lisausko ir prokurorės A. Markvaldienės akivaizdžiai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d., 228 str. 1 d. ir 294 str. 2 d., požymius.
UAB „Kulautuvos vaistinė“ vadovas buvo A. I., todėl pareiga tvarkyti dokumentus, susijusius su VSDFV ir VMI tenka pastarajam. Apklaustas liudytoju A. I. prisipažino ir patvirtino, kad parašai darbo sutartyje, įgaliojime, kurio pagrindu jis veikė imdamas prekes bei jas pastarajam perdavė, yra A. I.. Teismas nesiėmė priemonių nustatinėti, kokiose dokumentuose A. I. pasirašinėjo. Teismas vadovavosi prielaidomis ir jį apkaltino, kad jis paėmė A. I. parašus ant tuščių lapų. Teismas nenustatė, kad A. I. pasirašė prieš savo valią.
Žemesnės instancijos teismas
V. P. atleidimą iš darbo, surašytas deklaracijas pasirašė A. I., tačiau pastaroji negalėjo nurodyti prie kokių aplinkybių tai buvo padaryta. V. P. buvo atsakinga už įmonės buhalterinę apskaitą ir administravimą, todėl ji atsakinga už įmonės dokumentų pasirašymą ir apskaitą. Tai, kad ji neprisimena vertina kaip melą teismui siekiant išvengti atsakomybės pagal LR BK 222 str. ir 223 str. ir bendrininkavimą su A. I..
Civilinis ieškinys yra neįrodytas ieškovo. Teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo nurodyti tikslios ieškinio kainos, nepateikė rašytinių įrodymų, teismui melavo apie vadovo M. F. pareikštas pretenzijas dėl kokybės. Ieškinys turi būti nagrinėjamas civiline tvarka, net jį pripažinus kaltu, nes nėra surinkta pakankamai įrodymų. Teismas atsisakė kviesti gipso plokštes pirkusius asmenis į teismą – J. J., J. M.. Tie asmenys sutinka patvirtinti, kad plokštes pirko iš A. I..
Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad įmonės antspaudą, dokumentaciją ir prekes perėmė Virginija, kurios tikras vardas J. M. ir ji dirba Vilniaus VPK 2-jame PK. Teismas šios aplinkybės netyrė, jos į posėdį nekvietė. Tai įrodo, kad jis įmonės antspaudo niekada neturėjo, o buvusi įmonės vadovė teisme patvirtino, kad antspaudą perdavė J. M..
Teismas netinkamai išaiškino CK normas, reglamentuojančias įgalioto asmens atstovavimą. Todėl netinkamai vertina, kad jis negalėjo pasirašinėti. Todėl mano, kad ši priežastis yra pagrindas naikinti teismo nuosprendį.
Apkaltinamajame nuosprendyje netinkamai vertinamos nusikalstamos veikos laiko atžvilgiu ir chronologija, kadangi vėliau padarytos inkriminuojamos veikos prilygstamos padarymui anksčiau negu šis tariamas jo nusikaltimas.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo K. G. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis K. G. savo apeliaciniame skunde neigia kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. padarymo ir prašo jį išteisinti, remiantis skunde nurodytais argumentais. Apelianto skundas atmestinas, jo kaltė pilnai įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. numatyta atsakomybė už sukčiavimą tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai pripažino K. G. padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 1 d. Pagal LR BK 182 str. sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat pagal civilines sutartis, viena iš kurių yra pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau pagal civilines sutartis nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutartį sudarant šalims išreiškus savo tikrą valią. Dėl sukčiavimo, kaip nusikaltimo, turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto pasisavinimą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apgaulė. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip būdas pasisavinti turtą ar įgyti teisę į jį. Apgaulė - tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų ir taip „privertimas“ jų perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinai valdyti.
Šioje byloje suklaidinta dėl nuteistojo K. G. ketinimo sumokėti už perkamas – gipso kartono plokštes, apgaulingai pareiškiant, kad ši sutarties sąlyga bus įvykdyta po 30 dienų. Svarbu tai, kad apeliantas visai neketino vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį, t. y. mokėti pardavėjui už nupirktas gipso kartono plokštes, ir toks asmens apsisprendimas sukelia apgaulės veiksmus. Jam, K. G., buvo svarbu sudaryti sutartį ir taip įgyti teisę į turtą nesumokėjus už nupirktas gipso kartono plokštes iki sutarties sudarymo, o vėliau vengti atsiskaityti (viena iš sutarties sudarymo sąlygų buvo atsiskaityti su pardavėju per 30 dienų) teigiant, kad gipso kartono plokštes nekokybiškos. Norėdamas įtikinti pardavėją sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kurios sąlyga buvo atsiskaityti su pardavėju per 30 dienų (kartu tai buvo esminė pardavėjo apsisprendimo perduoti teisę į turtą sąlyga), apeliantas K. G. suklaidino UAB „Lemora“ vadybininką N. J., pateikdamas UAB „Kulautuvos vaistinė“ direktoriaus A. I. įgaliojimą atstovauti ir pasirašęs ant pirkimo - pardavimo sutarties, uždėjo įmonės antspaudą.
Pagal sukčiavimo nusikaltimo sudėties subjektyviąją pusę, tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą susiformuoja iš anksto, t. y. iki turto užvaldymo ar teisės į turtą įgijimo. Nuteistajam K. G. sudarant pirkimo - pardavimo sutartį asmens tyčia buvo skirta neteisėtai pasisavinti turtą ar įgyti į jį teisę (t. y. sudarydamas sutartį nuteistasis suvokė, kad įgyja teisę į gipso plokštes nesumokėjęs ir neketinantis sumokėti pinigų sumos, dėl kurios buvo susitarta, ir numatė, kad sutarties sąlygų nevykdys ir tuo padarys turtinę žalą pardavėjui, ir to nori). Kaltininko susiformavusią tyčią, jo ketinimus patvirtina naudojama apgaulė. Uždarajai akcinei bendrovei „Lemora“ pateiktas įgaliojimas nuteistajam K. G. atstovauti uždarąją akcinę bendrovę „Kulautuvos vaistinė“ yra surašytas paties K. G. iniciatyva ir pasirašytas fiktyvaus direktoriaus A. I.. Tai patvirtina liudytojo A. I. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu, kuris paaiškino, kad tuo metu buvo priklausomas nuo alkoholio ir nuteistasis K. G. duodavo jam pasirašinėti ant tuščių lapų ir dokumentų blankų. Buvo paimti jo dokumentai. Nuteistasis sakęs, kad viskas daroma teisėtai, tačiau neaiškino kokiu tikslu reikia pasirašinėti (t.4, b.l. 150-151). Iš specialisto išvados Nr. 5-2/80 (t 2, b.l.123) nustatyta, kad nei K. G., nei tariamas direktorius A. I. neužregistruoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“) Kauno skyriuje kaip dirbę Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Kulautuvos vaistinė“. Tai, jog nuteistasis K. G. naudojosi kitų asmenų duomenimis ir taip siekė apgaulės patvirtina M. F. paskyrimas tariamu direktoriumi (t.3, b.l. 48). Byloje esančiais duomenimis M. F. veda asocialų gyvenimą ir jo rasti nepavyko (t.3, b.l. 165). UAB „Kulautuvos vaistinė“ direktorius A. I., vėliau M. F., paskirti ne pagal įstatymą. Šiuos asmenis UAB „Kulautuvos vaistinė“ direktoriais turėjo paskirti UAB „Bankroto administravimo grupė“ akcininkai, kurių, tuo metu buvo du (t.2, b.l. 119). Kaltininko susiformavusią tyčią, jo ketinimus apgauti patvirtina ir tai, kad visi veiksmai buvo atlikinėjami paties nuteistojo K. G., veikiant fiktyvių įgaliojimų pagrindu, kuriuos pasirašė A. I.. A. I. pasirašė uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo grupė“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį (t.2, b.l. 65), M. F. skyrimo direktoriumi sprendimą (t.3, b.l. 48), nors jo net nepažinojo. Kituose dokumentuose pasirašinėjo K. G. kaip įgaliotas atstovas.
Nors apeliantas teigia, kad jis veikė turėto įgaliojimo pagrindu, kolegija konstatuoja, kad teismas teisingai įvertino apelianto padarytos veikos subjektyviuosius požymius. Byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad tyčia neatlygintinai pasisavinti turtą kilo iki gipso kartono plokščių pirkimo pardavimo sutarties sudarymo.
Nuteistasis K. G., iš anksto suplanavęs apgaulę, pasinaudodamas kitų asmenų duomenimis, suklaidino nukentėjusįjį, sudaręs patikimos sandorio šalies įvaizdį ir priėmęs sutarties sudarymo sąlygą - atsiskaityti su pardavėju per 30 dienų, nors iš tikrųjų to daryti net neketino. Kasatorius suklaidino nukentėjusįjį panaudodamas jo atžvilgiu apgaulę ir veikdamas pagal iš anksto suplanuotą apgaulės mechanizmą, o tai jau daro jo veiką nusikaltimu pagal LR BK 182 str. 1 d.
Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teisėjas pradėdamas nagrinėti baudžiamąją bylą teisiamajame teismo posėdyje nuteistojo reikalavo prisipažinti nebūtu nusikaltimo padarymu, priešingu atveju pagrasino nuteisimu laisvės atėmimo bausme. Kolegijai susipažinus su pirmos instancijos teismo posėdžio protokolais nenustatyta, kad nuteistojo K. G. buvo reikalaujama prisipažinti nusikaltimo padarymu ir jam buvo grasinama. Pradedant įrodymų tyrimą ir pirmuoju apklausiant nuteistąjį K. G., teisėjas paklausė ar pastarasis suprato kaltinimą, ar prisipažįsta kaltu (t.4, b.l. 94). Nuteistasis kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus (t.4, b.l. 94). Todėl šis apeliacinio skundo teiginys atmestinas. Duoti parodymus yra kaltinamojo teisė.
Tai, jog teisėjas dar neišnagrinėję baudžiamosios bylos, supažindino su visa bylos medžiaga, o po bylos nagrinėjimo su bylos medžiaga nesupažindino, nėra Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Susipažinimas su bylos medžiaga yra kaltinamojo teisė ir tai daroma kaltinamojo iniciatyva.
Atmestini apeliacinio skundo teiginiai dėl šališkumo. Liudytojai D. S. ir M. F. neapklausti dėl objektyvios priežasties, nes nebuvo galima jų rasti ir iškviesti į teismą. Byloje esančiais duomenimis M. F. veda asocialų gyvenimą ir jo rasti nepavyko (t.3, b.l. 165). Byloje įvertinti visi rašytiniai įrodymai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai ištirti. Visiškai deklaratyvūs apelianto teiginiai, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuslėptų dokumentų baudžiamojoje byloje. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta baudžiamojoje byloje ištirtais ir nuosprendyje aprašytais įrodymais.
Apeliacinio skundo teiginiai, kad Kauno VSDFV pareigūnai klastojo dokumentus dėl asmenų dirbančiųjų UAB "Kulautuvos vaistinė“, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teisėjas yra nusikaltimo bendrininkai ir nagrinėdami bylą padarė nusikaltimus, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmestini. Apeliaciniu skundu nenurodoma jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, bei su šiais teiginiais reiškiamais kaltinimais ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui. Išanalizavus bylos medžiagą nenustatyta, kad VPK ENTT tarnybos pareigūnai kaip nors galėtų paveikti VSDFV Kauno skyriaus pareigūnus ir dėl to byloje būtų pateikti suklastoti dokumentai. Teisėjas, nagrinėdamas šią bylą, o prokuroras, pateikęs kaltinamąjį aktą, nepažeidė LR BPK nuostatų.
Prieštaringas apeliacinio skundo teiginys, dėl Ne maisto produktų inspekcijos pažymos. Apeliantas vienu atveju teigia, kad ši pažyma nuo baudžiamosios bylos nuslėpta, kitu atveju teigia, kad ši pažyma teismui pateikta suklastota. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas visiškai nesuprantamas. Byloje yra pateikta Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos raštas, kurio tikrumu abejoti nėra pagrindo (t.3, b.l. 54).
Liudytoja V. P. davė aiškius parodymus dėl jos atleidimo iš uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ direktorės pareigų. Ji patvirtino, jog ją iš darbo atleido Virginija (t.4, b.l. 96). Todėl atmestinas apelianto teiginys, kad liudytoja negalėjo paaiškinti atleidimo iš darbo aplinkybių. Liudytoja V. P. taip pat parodė, jog uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ registracijos pažymėjimą, antspaudą, kompiuterį, kasos aparatą perdavė asmeniškai K. G. (t.4, b.l. 95). Liudytojos parodymai yra nuoseklūs ir objektyvūs, sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, todėl teismui nėra pagrindo jais netikėti. Atsižvelgus į tai taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad K. G. antspaudo niekada neturėjo.
Visiškai nesuprantamas apeliacinio skundo teiginys, kad apkaltinamajame nuosprendyje netinkamai vertinamos nusikalstamos veikos laiko atžvilgiu ir chronologija, kadangi vėliau padarytos inkriminuojamos veikos prilygstamos padarymui anksčiau negu šis tariamas jo nusikaltimas. Šis teiginys nesuprantamas nei iš viso apeliacinio skundo konteksto, nei iš apeliacinio skundo prašymų, nepaaiškino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl paliekamas nenagrinėtas.
Atmestinas pareiškėjo teiginys, kad gipso kartono plokštes pirko J. J. ir J. M. ir neva jie gali patvirtinti, kad plokštes pirko iš A. I.. Liudytojas A. B. parodė, kad plokštes iš fermos, kur jos buvo sandėliuojamos, išsivežė pats nuteistasis K. G., kuris pats jas ir atvežė (t.4, b.l. 119). Liudytojas A. I. parodė, jog apie gipso kartono plokštes nieko nežino (t.4, b.l. 150). Todėl nėra pagrindo tikėti, kad šie asmenys pirko gipso kartono plokštes iš A. I., be to, nėra plokščių pardavimo – pirkimo sutarties ir nesant rašytinių įrodymų, nėra pagrindo tikėti apelianto teiginiu, kad šie asmenys jas pirko. Apeliantas jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikia.
Pirmos instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis K. G. naudodamasis kaip priedanga nusikalstamai veiklai ūkinės veiklos nevykdančia UAB „Kulautuvos vaistinė“, asocialiais asmenimis, savo iniciatyva surašęs fiktyvius dokumentus, apgavo UAB „Lenora“ vadybininką ir taip apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą turtą. Nuteistojo teiginiai, kad jis dirbo UAB „Kulautuvos vaistinė“ vadybininku, kad vykdė savo vadovų nurodymus, niekuo nepagrįsti ir paneigti anksčiau aptartais įrodymais. Todėl teismas teisingai juos įvertino kaip siekimą suklaidinti teismą. Todėl pagrįstai atmesti. Nustatyta, kad nuteistasis pasiėmė išduotas UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu gipso plokštes, jos nebuvo perduotos minėtai bendrovei, o pasisavino. Veika kvalifikuota teisingai.
Apkaltinamuoju nuosprendžiu iš nuteistojo K. G. priteista uždarajai akcinei bendrovei „Lemora“ 9391,62 Lt. Priteista suma yra įrodyta uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ gipso kartono plokščių pirkimo pardavimo – sutartimi, kuri buvo pasirašyta K. G. naudojamos apgaulės pasėkoje. Uždaroji akcinės bendrovė „Lemora“ su civiliniu ieškiniu šioje byloje pateikė gipso kartono plokščių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 05010501 ir pridėtinės vertės sąskaitas faktūras Nr. 3009967 ir Nr. 3010257 (t.3, b.l. 104-108). Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjamas vadovaujantis LR BPK II dalies X skyriaus nuostatomis. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad civilinis ieškinys yra neįrodytas, ieškovo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Kolegija įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo abejoti apylinkės teismo priimto nuosprendžio objektyvumu ir pagrįstumu. K. G. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. pilnai įrodyta.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė
nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.