- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-334-348/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20416-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Jurgis Kiškis
- Kaltinamasis
- S. V.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Civilinis ieškovas
- A. V.
- Advokatai
- Gintaras Černiauskas, Artūras Andriukaitis, Jonas Skalskas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Gintaro Černiausko (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. V. dėl kaltinimo pagal BK 245 straipsnį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. V. buvo kaltinama tuo, kad ji Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 22 d. nutartimi būdama įpareigota užtikrinti J. V. dalyvavimą konsultacijose pas psichologę ekspertę, psichoterapeutę dr. I. Š.-S. psichologės nustatytomis valandomis pagal psichologės iš anksto nustatytą grafiką pačiai arba perduodant vaiką pristatyti A. V., taip pat informuoti psichologę ekspertę, psichoterapeutę dr. I. Š.-S. el. paštu (duomenys neskelbtini) ir A. V. el. paštu (duomenys neskelbtini) iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos apie savo kito mėnesio darbo grafiką, tikslu suderinti bendravimo pas psichologę grafiką, iki 2018 m. kovo 31 d. ir iki balandžio 30 d. nepateikė psichologei savo 2018 m. atitinkamai balandžio mėnesio ir gegužės mėnesio darbo grafikų dėl susitikimų pas psichologę grafiko sudarymo, dėl ko specialistė negalėjo organizuoti A. V. susitikimų su nepilnamečiu vaiku J. V., tokiu būdu ji tyčia nevykdė šio teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, išteisindamas S. V. nurodė, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas savo sprendimą grindė tuo, kad balandžio ir gegužės mėnesiais vaiko J. V. susitikimas su tėvu A. V. pas psichologę buvo užtikrintas, todėl vien iš tos aplinkybės, jog S. V. pateikė psichologei balandžio ir gegužės mėnesio darbo grafikus praleidusi nustatytą terminą, negalima daryti besąlygiškos išvados, kad ji tyčia pažeidė teismo nustatytą įpareigojimą ir kad ši veika yra tiek pavojinga, jog už ją galima būtų taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Šalies argumentai
3. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti S. V. atžvilgiu naują, apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti ją kalta pagal BK 245 str. Tenkinti A. V. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Priteisti A. V. 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei jo patirtas atstovavimo išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.
3.1. Apeliantas nesutinka su išteisinamuoju teismo nuosprendžiu ir jame dėstomais motyvais, teigia, kad teismas esmines bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, dėl ko padarė neteisingą išvadą, kad padaryta veika realiai nėra didelio pavojingumo ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jį traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme. Apelianto vertimu, išteisintosios veikoje yra visi BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą) ir tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-466-489/2016).
3.2. Skundo autoriaus teigimu, bylos duomenys rodo, kad išteisintoji iš esmės sudarė tokią situaciją, kai teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tapo apsunkintas ir neįmanomas dėl jos pačios sąmoningų ir tyčinių veiksmų ar neveikimo. Tai, kad S. V. ėmėsi priemonių balandžio ir gegužės mėnesiais užtikrinti J. V. dalyvavimą konsultacijose pas psichologę ir šie susitikimai buvo organizuoti, neeliminuoja įvykdytos nusikalstamos veikos fakto. Nurodo, kad byloje įrodyta, jog išteisintoji balandžio mėn. darbo grafiką psichologei pateikė tik 2018 m. balandžio 17 d., tokiu būdu apribodama galimybę A. V. iš anksto planuoti ir savalaikiai susitikti su nepilnamečiu vaiku, gegužės mėnesio darbo grafiką psichologei pateikė tik tuomet, kai A. V. atstovė informavo ją apie neišvengiamą būtinybę kreiptis į antstolį dėl nutarties nevykdymo. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadas apie įvykusių susitikimų, kaip neva eliminuojančių išteisintosios įvykdytos nusikalstamos veikos baudžiamumą, faktą.
3.3. Apelianto vertinimu, aplinkybę, kad S. V. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos ir to norėjo, patvirtina liudytojos V. R. parodymai, kad darbo grafikai yra patvirtinami likus dviem savaitėms iki darbo pagal šį grafiką pradžios, ir jais darbuotojai supažindinami. 2018 m. balandžio mėn. darbo grafikas patvirtintas 2018 m. kovo 16 d., gegužės mėnesio – 2018 m. balandžio 17 d., jie nebuvo keičiami, 2018 m. lapkričio 29 d. raštas dėl informacijos suteikimo Nr. S-(1.23)-10578, kuris patvirtina, kad turėtas nedarbingumas neturėjo įtakos savalaikiam grafiko pateikimui. Skunde teigiama, kad S. V. tyčios kryptingumą patvirtina ir liudytojos I. S. parodymai, kad dėl S. V. darbo grafikus pateikus laiku, vaiko susitikimų su tėvu galbūt galėjo suplanuoti daugiau.
3.4. Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nevertino teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-147/2017, kuriame aiškiai nurodyta, kad motina S. V. formavo ir formuoja sūnaus J. V. neigiamą požiūrį į tėvą A. V., nuteikinėjo ir nuteikinėja sūnų prieš tėvą, daro psichologinį spaudimą sūnui J. V., kad jis nebendrautų su tėvu. Mano, kad ši aplinkybė kartu su kitomis aptartomis taip pat turi įtakos išteisintosios tyčios turinio vertinimu. Skundo autoriaus nuomone, šiame kontekste subjektyviai reikėtų vertinti teismo daromas išvadas apie tai, kad neva įtemptus ir konfliktiškus santykius tarp S. V. ir A. V.. Skunde apeliantas taip pat pažymi, kad S. V. jau ne pirmą kartą nevykdo teismo sprendimų, susijusių su jos ir A. V. santykiais dėl mažamečio jų vaiko, dėl ko apelianto atstovaujamasis ne kartą kreipėsi į antstolį, prašant kuo skubiau užtikrinti teismo nutartimi nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, vykdymą, dėl ko išteisintajai buvo skirta piniginė bauda.
3.5. Skundo autorius nurodo, kad A. V. padarytos ir kryptingai kelerius metus daromos neturtinės žalos ribojant jo bendravimą su sūnumi pobūdis yra neabejotinas. Jo manymu, akivaizdu, jog neteisėtais veiksmais išteisintoji siekė sumenkinti nukentėjusiojo įvaizdį bei pakenkti tėvo - sūnaus bendravimui. Dėl išteisintosios sąmoningo teismo sprendimų ignoravo ir nevykdymo, nukentėjusysis patyrė ir patiria dvasinius išgyvenimus, yra privestas teisinėmis priemonėmis ieškoti būdų, kaip užtikrinti savo prigimtinę teisę bendrauti su sūnumi. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad A. V. patyrė nuolatinius neigiamus išgyvenimus, nebuvo ir iki šiol nėra užtikrintas dėl savo santykių su nepilnamečiu vaiku.
4. Atsikirtimu į apeliacinį skundą S. V. prašo A. V. atstovo skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Atsikirtime nurodo, kad apeliaciniame skunde daug argumentų tiesiogiai nesusijusių su nagrinėjamu įvykiu, todėl jis nėra pakankamai argumentuotas, o teismo išvados yra aiškios pagrįstos ir teisėtos.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras nurodė, kad neskųsdamas teismo sprendimo, jį palaiko, tačiau dėl skundo palieka spręsti teismo nuožiūra. Nukentėjusysis A. V. ir jo atstovas prašė skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Išteisintoji S. V. ir jos atstovas advokatas prašė nukentėjusiojo atstovo skundo netenkinti,.
Motyvuojamoji dalis
6. Nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Gintaro Černiausko skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).
8. Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl S. V. išteisinimo pagal BK 245 str., ginčija teismo padarytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą, bylos duomenimis pagrįstą ir suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, todėl neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis.
9. BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR teismų įstatymo 9 straipsnis). Aiškinant BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui, galima būtų teigti, kad kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 straipsnį. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas neatitiktų kriminalinės bausmės, kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės, paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014).
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimai). Taip pat, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2004-12-29, 2005-09-29, 2006-01-16 nutarimai).
11. S. V. kaltė šioje baudžiamojoje byloje buvo grindžiama nukentėjusiojo A. V. pareiškimu prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pardėjimo, jo parodymais, Kauno apylinkės teismo sprendimu minėtoje civilinėje byloje bei kitose bylose, kitais bylos duomenimis. Šie, o taip pat ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai patvirtina, kad S. V. buvo žinoma apie Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje ir, kad ji neįvykdė teismo sprendimo iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos apie savo kito mėnesio darbo grafiką informuoti kaltinime nurodytus asmenis, t. y. nukentėjusįjį A. V. ir psichoterapeutę I. Š. - S.. Tačiau taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, turi būti įrodyta, kad toks asmuo elgiasi piktavališkai, t. y. vengia numatytos pareigos, nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar kitaip apgaulės būdu vengia vykdyti teismo sprendimą. Todėl ir šioje byloje, siekiant nustatyti esant visus inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, turi būti įrodyta, ar S. V. tokio teismo sprendimo nevykdė sąmoningai ir tyčia sukurdama situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) teismo sprendimo vykdymas. Kolegijos vertinimu, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintosios piktavališkumą, šioje byloje nenustatyta.
12. Nors S. V. savo kaltę neigė, nurodydama, kad balandžio ir gegužės mėnesių darbo grafiko iki ankstesnio mėnesio paskutinės dienos ji nepateikdavo ne dėl jos kaltės, o dėl objektyvių aplinkybių, t. y., nes ji pati darbo grafiką gaudavo tik paskutinę mėnesio dieną, tačiau pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs byloje esamus duomenis, t. y. (duomenys neskelbtini) klinikų generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V-187 „Dėl KMUK darbuotojų darbo laiko planavimo bei darbo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo tvarkos“ (1 t., b. l. 117-118), (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus 2018 metų balandžio ir gegužės mėnesių Bendrosios praktikos slaugytojų III a. darbo grafiką (1 t., b. l. 98 - 97, 103-104), bei liudytojų J. G. ir V. R. parodymus, padarė išvadą, kad S. V. parodymai neatitiko nustatytų faktinių aplinkybių ir, kad ji turėjo visas objektyvias galimybes laiku, t. y. iki kovo mėnesio ir balandžio mėnesio pabaigos savo darbo grafiką pateikti tiek psichologei, tiek ir A. V.. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, vien ši aplinkybė neleido teismui daryti besąlygiškos išvados, kad S. V. tyčia pažeidė teismo nustatytą įpareigojimą ir, kad ši veika yra tiek pavojinga, jog už ją galima būtų taikyti baudžiamąją atsakomybę.
13. Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. vasario 22 d. Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-72-214/2018 buvo priimta nutartis, kuria teismas tenkino A. V. prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įpareigojo S. V.: 1. Užtikrinti J. V. dalyvavimą konsultacijose pas psichologę ekspertę, psichoterapeutę Dr. I. Š.- S. psichologės nustatytomis valandomis pagal psichologės iš anksto nustatytą grafiką pačiai, ar perduodant vaiką pristatyti atsakovui A. V.; 2. Informuoti psichologę ekspertę, psichoterapeutę Dr. I. Š.- S. el. paštu – (duomenys neskelbtini) ir A. V. el. paštu (duomenys neskelbtini) iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos apie savo kito mėnesio darbo grafiką, tikslu suderinti bendravimo pas psichologę grafiką (1 t., b. l. 24-27). Po šio teismo sprendimo priėmimo, S. V. 2018 m. kovo mėnesio darbo grafiką sprendime nurodytiems asmenims pateikė vasario 28 d., balandžio mėnesio darbo grafiką ji pateikė praleidusi šį terminą, t. y. balandžio 17 d., gegužės mėnesio darbo grafiką pateikė tik gegužės 8 d. A. V. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, S. V. nevykdant teismo sprendimo, pateikė 2018 m. balandžio 20 d. Pareiškimą A. V. argumentavo tuo, kad S. V. nevykdo ir sąmoningai ignoruoja 2018 m. vasario 22 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartį, iki šios dienos nėra pateikusi psichologei Dr. I. Š. – S. savo 2018 m. balandžio mėn. darbo grafiko, dėl ko specialistė negali organizuoti sekančių A. V. susitikimų su nepilnamečiu vaiku ir palaipsniui skatinti tėvo – vaiko bendravimą, emocinio ryšio atkūrimą. Šiame pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad S. V. teismų sprendimų nevykdo ne pirmą kartą, kad dėl to jis buvo priverstas kreiptis į antstolį dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo, kad dėl tokių pažeidimų išteisintoji yra bausta ( t. 1, b.l.7-15).
14. Psichologė ekspertė, psichoterapeutė I. Š.-S., apklausta liudytoja parodė, jog pagal S. V. pateikiamus darbo grafikus ji suderindavo savo, S. V. ir A. V. laisvą laiką bei paskirdavo susitikimus tarp A. V. ir jo sūnaus. Balandžio mėnesiui grafiką ji gavo tik balandžio 17 dieną, gegužės mėnesiui grafiką gavo gegužės 8 dieną, t. y. praleidus teismo sprendime numatytą terminą, tačiau balandžio ir gegužės mėnesiais susitikimai tarp tėvo A. V. ir jo sūnaus įvyko. Balandžio mėnesį susitikimai buvo organizuoti 6, 19, 25 dienomis, balandžio 6 dienos susitikimas buvo suderintas žodžiu, susitikimo, vykusio kovo 22 dieną, metu. Gegužės mėnesį įvyko vienas susitikimas 28 dieną, nes taip pavyko suderinti. Vėliau, birželio mėnesį, S. V. darbo grafiką pateikė laiku, ir netgi anksčiau nei įpareigota teismo sprendimu – ne paskutinę einamo mėnesio dieną, o dviem dienom anksčiau – gegužės 29 d. Vaiko susitikimai su tėvu ir konsultacijos pas psichologę buvo suplanuotos sėkmingai.
15. Pažymėtina, kad būtent nuo S. V. veiksmų priklausė, ar bus sėkmingai įvykdytas teismo sprendimas, kadangi mažametis jų sūnus gyveno su ja, tačiau byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad S. V. sistemingai vengė vykdyti teismo sprendimą, ir piktybiškai siekė, kad mažamečio vaiko susitikimai su jo tėvu neįvyktų ar būtų apsunkinti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ji tyčia pažeidė teismo nustatytą įpareigojimą ir, kad ši veika yra tiek pavojinga, jog už ją galima būtų taikyti baudžiamąją atsakomybę.
16. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, analizuodamas byloje nustatytas aplinkybes, vadovavosi ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, kur išaiškinta, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, Nr. 2K-36/2012). Taigi, šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatai, kad baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu (šiuo atveju būtent taip ir yra – S. V. buvo kaltinama sąmoningai nevykdžiusi įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje), negali būti taikomos automatiškai, kaip konstanta nustačius kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo faktą. Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją. Taigi, visų pirma tokiais atvejais turėtų būti išnaudotos visos galimybės siekti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas vadovaujantis CPK normomis, t. y. kreiptis į antstolius dėl įpareigojimo asmenį priverstinai vykdyti sprendimą, kreiptis dėl sankcijų (pvz., baudos) sprendimo nevykdančiam asmeniui CPK nustatyta tvarka ir pan.
17. Kaip minėta aukščiau, sprendimas, kurio nevykdymu buvo kaltinta S. V., civilinėje byloje buvo priimtas 2018 m. vasario 22 d., o A. V. pareiškimas prokuratūrai buvo pateiktas jau 2018 m. balandžio 20 d., S. V. pirmą kartą praleidus sprendime nurodytą terminą darbo grafikams pateikti. Prie pareiškimo nukentėjusysis pateikė antstolio V. Z. sprendimų kitoje civilinėje byloje, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus neįvykdymo aktus, taip pat teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2VP-2911-214/2018, kuriuo už antstolio V. Z. reikalavimų nevykdymą S. V. buvo skirta bauda, iš kurių akivaizdu, kad jis žinojo apie galimybę kreiptis dėl kitų teisinio poveikio priemonių asmeniui taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje ir galimų skirtinų sankcijų, tačiau būtent dėl 2018 m. vasario 22 d. teismo sprendimo šių priemonių nesiėmė, o iš karto pateikė pareiškimą prokuratūrai. Skunde nurodytos aplinkybės dėl S. V. kreipimosi į antstolį priimti sprendimus įpareigoti S. V. vykdyti teismo sprendimą civilinėje byloje susiję visai su kitais teisiniais santykiais, dėl 2017 m. vasario 15 d. priimtos teismo nutarties civilinėje byloje (Nr. 2-15688-214/2016), nevykdymo. Dėl šio teismo sprendimo ji civilinio proceso tvarka 2018 m. vasario 22 d. nutartimi buvo nubausta pinigine bauda. Remiantis išdėstytu, nukentėjusiojo atstovui nebuvo teisinio pagrindo teigti, kad S. V. jau bausta už antstolio teisėtų reikalavimų nevykdymą ir toliau kryptingai nevykdo teismo sprendimo.
18. Atsižvelgiant į aptartą, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nebuvo išnaudotos visos galimybės siekti, kad minėtas teismo sprendimas būtų įvykdytas CPK įtvirtintomis normomis, nes byloje nėra jokių duomenų apie kitų CPK įtvirtintų priemonių panaudojimą siekiant efektyvaus teismo sprendimo įvykdymo (pvz., apie tai, kad nukentėjusysis būtų kreipęsis į teismą dėl baudos arba arešto S. V. paskyrimo už sprendimo nevykdymą (CPK 616 str.) ir kt.). Pagal byloje esančius duomenis, S. V. vėliau, 2018 m. vasario 22 d. nutartyje numatytų įpareigojimų nepažeidė, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo metu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį jos atžvilgiu negalima.
19. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nukentėjusiojo versijos, kad S. V. teismo sprendimo nevykdė sąmoningai ir piktavališkai, tyčia sukurdama situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas teismo sprendimo vykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai iš pareikšto kaltinimo ją išteisino. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia bylos duomenų viseto vertinimu pagrįstų apylinkės teismo išvadų, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.