- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- 2A-197-794/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32983-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
- Atsakovas
- Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“
- Ieškovas
- M. K.
- Trečiasis asmuo
- M. S. V., „BTA Insurance Company“ SE
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui Europos bendrovei „ERGO Insurance SE“ dėl draudimo išmokos priteisimo (tretieji asmenys – M. S. V., „BTA Insurance Company“ SE),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. K. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“ 11270 Lt draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nustačius, kad senaties terminas ieškiniui pareikšti praleistas – jį atnaujinti. Paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. apie 23.00 val. kelyje Jonava – Čičinai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis Audi A6. Kaltę dėl eismo įvykio pripažino automobilio Toyota Avensis vairuotojas M. S. V., kurio transporto priemonė buvo apdrausta pas atsakovą. Atsakovas 2011 m. spalio 13 d. informavo, kad draudimo išmokos neišmokės, nes buvo pateikta neteisinga informacija, dėl siekio apgaule gauti draudimo išmoką pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu ieškovą ir trečiąjį asmenį (eismo įvykio kaltininką) išteisino. Įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovas 2013 m. rugpjūčio 28 d. atsisakė ją išmokėti, motyvuodamas, jog išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas pakeisti sprendimą dėl išmokos priteisimo, be to, praleistas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti. Toks atsisakymas yra nepagrįstas, kadangi atsakovas, apdrausdamas eismo įvykio kaltininkui priklausančią transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, siekė apsaugoti naudos gavėją nuo ateityje kilsiančių neigiamų padarinių. Kadangi dėl eismo įvykio ieškovui nuostoliai nebuvo atlyginti, todėl draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką yra galiojanti. Atsakovas netyrė bei nesiaiškino transporto priemonei padarytos žalos dydžio, o nepagrįstai konstatavo, jog sugadinimai nėra susiję su eismo įvykiu, remdamasis atsakovo užsakymu atlikta ekspertize. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje atlikta ekspertizė nustatė, jog eismo įvykis nebuvo suklastotas. eismo įvykį matė net keli asmenys. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad negali tiksliai pasakyti, ar eismo įvykio metu automobilis stovėjo, ar važiavo, kokiu greičiu važiavo, bei ar buvo tuo metu automobilis stabdomas. Įvairūs automobilių įbraukimai tikėtina galėjo atsirasti po eismo įvykio atitraukiant automobilius vienas nuo kito. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes į atsakovą buvo kreiptasi laiku, tačiau pastarasis draudimo išmokos neišmokėjo ir kreipėsi į teisėsaugos instituciją, buvo užvesta baudžiamoji byla, kurios nagrinėjimas truko dvejus metus. Įsiteisėjus nuosprendžiui buvo pakartotinai kreiptasi į atsakovą, tačiau šis 2013 m. rugpjūčio 23 d. vėl atsisakė išmokėti draudimo išmoką, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo nurodytos datos. Nustačius, jog visgi ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, kadangi praleistas dėl objektyvių priežasčių.
Atsiliepimas
Atsakovas Europos bendrovė „ERGO Insurance SE“ prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad draudimo išmoka nebuvo išmokėta, nes ieškovo automobilis buvo sugadintas ne ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis, ką patvirtina nepriklausomo eksperto išvada ir baudžiamosios bylos medžiaga. Dalis automobilių sugadinimų buvo ne šio eismo įvykio metu, o dėl kai kurių sugadinimų išvados pateikti nėra galimybės. Ieškovas bei trečiasis asmuo nuslėpė aplinkybę, kad ieškovo vairuojamas automobilis buvo sugadintas dar prieš kontaktą su trečiojo asmens vairuojamu automobiliu. Tarp trečiojo asmens ir ieškovo buvo susitarimas inscenizuoti avariją, o automobilių kontaktas labiau tikėtina buvęs padarytas tyčia. Ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką sužinojo 2011 m. spalio 13 d., o ieškinį pareiškė tik 2013 m. spalio 4 d. Ieškovo apskaičiuotas dydis yra nepagrįstas, nes atsakovo darbuotojai, turintys turto vertinimo žinių, apskaičiavo žalos dydį dėl įvykusio eismo įvykio buvus 5610,87 Lt.
Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis bei atitinkamai automobiliai negalėjo po eismo įvykio sustoti jų vairuotojų nurodytose padėtyse. Todėl atsakovo sprendimas eismo įvykį nepripažinti draudžiamuoju yra pagrįstas.
Trečiasis asmuo M. S. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nurodyti, kokiu greičiu važiavo eismo įvykio metu, negali. Išvengti susidūrimo nebuvo galimybės, smūgis buvo pakankamai stiprus, kadangi išsiskleidė dvi oro pagalvės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“, veikiančio per savo filialą Lietuvoje, ieškovo M. K. naudai 2635,54 Eur draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (2635,54 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013 m. spalio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 174,55 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad baudžiamojoje byloje siekiant nustatyti susidūrusių automobilių sugadinimų suderinamumą, buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu paskirta specialisto išvada, atsakovo ir ieškovo užsakymu atliktos dvi specialisto išvados bei gautas teismo ekspertizės aktas. Civilinėje byloje vertinant ieškovo reikalavimų pagrįstumą ir siekiant nustatyti eismo įvykio buvimo (nebuvimo) faktą, eismo įvykio aplinkybes bei patirtų nuostolių dėl įvykusio eismo įvykio dydį, buvo gauti dar vienas teismo ekspertizės aktas bei kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktas, kurie surašyti teismo paskirtos kompleksinės eismo įvykio – transporto trasologinės ekspertizės bei turto vertinimo ekspertizės pagrindu. Įvertinęs tiek civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad iš esmės tiek ieškovo bei atsakovo iniciatyva atliktose specialistų išvadose, tiek ikiteisminio tyrimo metu paskirtoje specialisto išvadoje, tiek ekspertizės aktuose nurodytos išvados dėl eismo įvykio aplinkybių bei tikėtinų automobilių sugadinimų atsiradimo aplinkybių yra tarpusavyje prieštaringos. Todėl atsižvelgdamas į aplinkybes, kad civilinėje byloje dviejų ekspertų parengtame 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte nurodytos išvados tiek dėl automobilių sugadinimų suderinamumo, tiek dėl automobilių susidūrimo mechanizmo iš esmės sutampa su baudžiamojoje byloje dviejų ekspertų 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, įvertinęs tai, kad šiuose teismo ekspertizės aktuose nurodyti duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už ieškovo bei atsakovo iniciatyva parengtas specialisto išvadas, konstatavo, kad teismo ekspertizės aktai turi didesnę įrodomąją galią negu baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados. Pažymėjo, kad ekspertizės aktuose buvo padarytos išvados, jog automobilių sugadinimai iš esmės sutampa, t. y. automobilio Toyota Avensis priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto, variklio gaubto ir priekinio bamperio ir automobilio Audi A6 kairės pusės priekinio sparno, priekinių durų ir galinių durų priekinės dalies (iki 0,1 m atstumu nuo durų priekinės briaunos, išskyrus galinių durų priekinės dalies lokalų įlenkimą) sugadinimai buvo padaryti vieno nenutrūkstamo kontakto (susidūrimo) metu. Todėl padarė išvadą, jog eismo įvykio metu abu automobiliai faktiškai susidūrė, t. y. tarpusavyje kontaktavo, ir esminiai automobilių sugadinimai atsirado būtent ginčo eismo įvykio metu. Aplinkybę, kad dėl dalies automobilių sugadinimų ekspertizės aktuose buvo padarytos išvados, jog jie buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu (braukimo pėdsakai, subraižymai, tamsios spalvos užnešimai), teismas vertino kaip nepaneigiančia paties eismo įvykio buvimo fakto, kadangi minėti sugadinimai pagal savo pobūdį sudarė tik mažą dalį visų automobilių sugadinimų, ir ekspertų teigimu, tikėtina, jog galėjo atsirasti automobiliui Audi A6 judant į priekį pro stovinčio automobilio Toyota Avensis priekinę dalį. Ekspertizės aktuose taip pat buvo padaryta išvada, kad dėl duomenų (nuotraukų) trūkumo nėra galimybės nustatyti, ar automobilio Toyota Avensis priekinis kairysis sparnas, priekinis kairysis žibintas ir posūkio rodiklis buvo sugadinti ginčo eismo įvykio metu. Teismas, įvertinęs ekspertų padarytas išvadas, vertino, kad ir ši aplinkybė nepaneigia eismo įvykio buvimo fakto, kadangi užtikrinti tinkamą sugadinto automobilio apžiūrą bei sugadinimų fiksavimą tenka draudimo įmonei, kuri šios pareigos nevykdė. Sprendė, jog ekspertų padaryta išvada, kad automobiliai susidūrė ne vairuotojų nurodytomis (dėl greičio) aplinkybėmis buvo sąlygota tik nustačius neatitikimus tarp vairuotojų nurodytų bei ekspertų nustatytų automobilių važiavimo greičių jų susidūrimo metu. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio deklaraciją pildė abu eismo dalyviai neturintys kokių nors specialių žinių nustatant automobilių greitį prieš įvykį, todėl jie dėl susijaudinimo ir išgąsčio po autoavarijos eismo įvykio deklaracijoje galėjo fiksuoti ne visiškai tikslius duomenis. Todėl sprendė, jog vien automobilių vairuotojų nurodyto greičio neatitikimas ekspertų nustatytam tikėtinam automobilių važiavimo greičiui prieš jų susidūrimą, esant byloje pateiktoms net dviem teismo ekspertizių aktams, patvirtinantiems abiejų automobilių susidūrimo bei sugadinimų suderinamumo faktus, nėra pagrindas abejoti eismo įvykio buvimu bei daryti išvadai apie ieškovo tyčinių veiksmų buvimą eismo įvykio metu. Teismas taip pat atsižvelgė, jog Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. priėmė ieškovo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nenustatęs ieškovo kaltės dėl siekio gauti neteisėtai draudimo išmoką. Todėl teismas padarė išvadą, jog nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos išmokėti ieškovui draudimo išmoką, ginčo eismo įvykis yra draudžiamasis ir atsakovui kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką. Žalos dydį (9100 Lt) teismas nustatė pagal byloje 2014 m. lapkričio 17 d. atliktos ekspertizės duomenis. Dėl vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 7 d.) teismas nustatė, jog pirmą kartą atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl draudimo išmokos mokėjimo 2011 m. spalio 13 d. Ieškovo atžvilgiu dėl ginčijamo eismo įvykio buvo pradėta baudžiamoji byla, kurioje 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovas buvo išteisintas. Padarė išvadą, kad ieškovas visą laiką kol buvo nagrinėjama baudžiamoji byla pagrįstai tikėjosi, jog jį išteisinus baudžiamojoje byloje, atsakovas, kuris ir iniciavo baudžiamąją bylą, vadovaudamasis išteisinamuoju nuosprendžiu, draudimo išmoką sumokės. Tokie asmens lūkesčiai, teismo vertinimu, iš esmės yra logiški, atsižvelgiant į tai, kaip susiklosčiusią situaciją vertintų vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo. Todėl būtent 2013 m. rugpjūčio 23 d., t. y. kai ieškovas gavo atsakymą į pakartotinę pretenziją, teismas laikė ieškinio senaties pradžia.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Europos bendrovė „ERGO Insurance SE“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo ieškinį – priteisė ieškovui 2635,54 Eur draudimo išmoką, 5 proc. palūkanas nuo šios sumos, 174,55 Eur bylinėjimosi išlaidų. Paaiškino, kad teismas neįvertino ekspertų išvadų apie tai, kad eismo įvykis (automobilių susidūrimas) įvyko ne ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis, taip pat neteisingai vertino, kad ieškovas ir trečiasis asmuo neteisingai nurodė eismo įvykio aplinkybes dėl nepatyrimo, susijaudinimo ir kitų netyčinių žmogiškų faktorių. Ekspertų ir įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės skiriasi pakankamai smarkiai ir visiškai neįtikėtina, kad vairuotojai suvokė eismo įvykio situaciją taip toli nuo realybės. Ieškovo ir trečiojo asmens elgesys anaiptol neatitiko racionalaus, normaliai atidaus ir sąžiningo asmens elgesio modelio. Šie asmenys nuslėpė aplinkybę apie tai, kad automobilis „Audi“ buvo sugadintas jau prieš kontaktą su automobiliu „Toyota“, o automobilių kontaktas įvyko lėtai važiuojančiu automobiliu „Toyota“ stuktelėjus į stovinį automobilį „Audi“. Teismo paskirtos ekspertizės akte nurodyta, kad yra automobilio „Audi“ sugadinimo požymių, nurodančių, kad dalis sugadinimų buvo padaryti skirtingų deformuojančių poveikių (dviejų ar daugiau) metu įvairiomis kryptimis (t. I, b. l. 195-200). Ekspertai dėl duomenų trūkumo negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės dėl automobilio „Toyota“ kairės pusės sugadinimų. Tačiau nurodė gana kategorišką išvadą, kad kontakto metu automobilis „Audi“ stovėjo, o „Toyota“ – lėtai judėjo 25-35 km/h greičiu (ekspertizės akto 7-9 l.). Taigi kontakto metu automobilis „Toyota“ tikrai nevažiavo vairuotojo nurodytu 65 km/h greičiu. Po kontakto automobiliai liko įsirėmę vienas į kitą, t. y. neatšokę, nenublokšti, kaip kad būtų buvę, jei greitis būtų didesnis. Ekspertų nurodytas kontakto pobūdis neatitinka netyčinio eismo įvykio požymių. 25-35 km/h greičiu gali pėsčias žmogus bėgti, o jau automobiliui toks greitis yra neįprastai mažas. Ieškovas ir trečiasis asmuo negalėjo sąžiningai klysti dėl automobilių greičio, nes visi normaliai atidūs vairuotojai net ir be prietaisų pagalbos skiria 25-35 km/h greitį nuo 65 km/h, juolab kad ir pavaros tuomet jungiamos skirtingos. Sukantis į kairę normaliai atidus vairuotojas orientuojasi realybėje ir suvokia ar jo automobilis važiuoja, ar stovi. Ekspertai nustatė, kad automobilis „Audi“ stovėjo pasuktas į kairę viduryje kelio, t. y. nebuvo automobilio „Toyota“ vairuotojui netikėta, staigiai atsiradusi kliūtis. Tačiau nepaisant to, kad automobilis „Toyota“ vos riedėjo, vairuotojas vis tik nesustabdė ir atsitrenkė į stovintį „Audi“, o vėliau pamelavo dėl greičio. Taigi tarp trečiojo asmens ir ieškovo buvo susitarimas inscenizuoti avariją. Vairuotojų išsakytą netiesą dėl automobilio greičių nulėmė ne jų suklydimas, o siekis nuslėpti eismo įvykio inscenizavimą. Normaliai atsargus asmuo nesiryš dideliu greičiu tyčia trenkti į kitą automobilį, nes tam jau reikėtų kaskadininko įgūdžių bei kiltų pavojus susižaloti. Todėl „Toyota“ vairuotojas atsitrenkė į automobilį „Audi“ nedideliu greičiu. Esant tokiam nedideliam greičiui normaliai atidus vairuotojas būtų sustabdęs automobilį ir išvengęs susidūrimo, nebent jis tyčia siekia automobilių kontakto. „Audi“ vairuotojas įprastomis eismo aplinkybėmis nepaliktų automobilio stovėti pasukto viduryje kelio, nebent jis sąmoningai norėtų, kad į šį automobilį būtų atsitrenkta. Aplinkybę, jog eismo įvykis buvo padarytas tyčia, netiesiogiai įrodo ir tai, kad ieškovas ir trečiasis asmuo iki eismo įvykio buvo pažįstami, jų sklypai ribojasi. Tarp ieškovo ir trečiojo asmens atsirado savotiški rangos santykiai – tyčia gadinti automobilius, kad būtų inscenizuotas eismo įvykis ir būtų sudarytas įvaizdis neva visi sugadinimai padaryti šio susidūrimo metu. Teismas taip pat neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą. Baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nagrinėjimas neužkirto ieškovui kelio ginti pažeistas teises, paduodant ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Ieškovas baudžiamajame procese naudojosi advokatų pagalba, todėl turėjo būti pakankamai informuotas apie ieškinio padavimo terminus. Aplinkybė apie tai, kad ieškovas buvo išteisintas jam iškeltoje baudžiamojoje byloje nesudaro pagrindo atnaujinti senaties termino. Ieškovas teigia, kad jis nuo pat nagrinėjamo eismo įvykio dienos žinojo, kad eismo įvykis nėra inscenizuotas, taigi pats pripažįsta, kad nuo pat atsisakymo išmokėti draudimo išmoką gavimo dienos žinojo, kad jo teisė yra pažeista.
Atsiliepimas
Ieškovas M. K. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Paaiškino, kad baudžiamojoje byloje siekiant nustatyti susidūrusių automobilių sugadinimų suderinamumą, buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu paskirta specialisto išvada, atsakovo ir ieškovo užsakymu atliktos dvi specialisto išvados bei gautas baudžiamojoje byloje teismo ekspertizės aktas. Vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir siekiant nustatyti eismo įvykio buvimo (nebuvimo) faktą, eismo įvykio aplinkybes bei patirtų nuostolių dėl įvykusio eismo įvykio dydį, buvo gauti dar vienas teismo ekspertizės aktas bei kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktas, kurie surašyti teismo paskirtos kompleksinės eismo įvykio – transporto trasologinės ekspertizės bei turto vertinimo ekspertizės pagrindu. Siekiant tinkamai įvertinti aplinkybes, ar eismo įvykis faktiškai buvo bei kokiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visų šių rašytinių įrodymų visumą, atsižvelgiant į nurodytų juose duomenų patikimumą pagal tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje atliktų tyrimų išsamumą, objektyvumą bei nustatytų išvadų tikslingumą. Civilinėje byloje ekspertų parengtame 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte nurodytos išvados tiek dėl automobilių sugadinimų suderinamumo, tiek dėl automobilių susidūrimo mechanizmo iš esmės sutampa su baudžiamojoje byloje ekspertų 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, įvertinus tai, kad šiuose teismo ekspertizės aktuose nurodyti duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už ieškovo bei atsakovo iniciatyva parengtas specialisto išvadas, konstatuotina, kad ekspertizės aktai turi didesnę įrodomąją galią, negu esančios baudžiamojoje byloje specialistų išvados, kurios pagal savo pobūdį laikytinos rašytiniais įrodymais. Ekspertizės aktuose taip pat buvo padarytos išvados, kad automobilių sugadinimai iš esmės sutampa, t. y. automobilio Toyota Avensis priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto, variklio gaubto ir priekinio bamperio ir automobilio Audi A6 kairės pusės priekinio sparno, priekinių durų ir galinių durų priekinės dalies (iki 0,1 m atstumu nuo durų priekinės briaunos, išskyrus galinių durų priekinės dalies lokalų įlenkimą) sugadinimai buvo padaryti vieno nenutrūkstamo kontakto (susidūrimo) metu. Šios išvados leidžia teigti, kad eismo įvykio metu abu automobiliai faktiškai susidūrė, t. y. tarpusavyje kontaktavo, ir esminiai automobilių sugadinimai atsirado būtent ginčo eismo įvykio metu. Ieškovas visą laiką, kol buvo nagrinėjama baudžiamoji byla pagrįstai tikėjosi, jog jį išteisinus baudžiamojoje byloje, kurią iniciavo pats atsakovas tuo pačiu pagrindu, kuriuo ieškovui neišmokėjo draudimo išmokos, atsakovas, vadovaudamasis išteisinamuoju nuosprendžiu, draudimo išmoką turės sumokėti būtent paneigus ieškovo kaltę. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsakymo į ieškovo raštą gavimas laikytinas terminu, kai ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą, o tuo pačiu ir ieškinio senaties termino pradžią.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose.
Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – draudimo sutartis. CK 6.987 str. 1 d. draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Nagrinėjamu atveju byloje aktualus Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kuris be kitą ko, reguliuoja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu susiklostančių teisinių santykius. Minėtos sutartys, kaip ir kitos draudimo sutartys, yra skirtos užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 str. 3 d. nurodyta, jog draudžiamasis eismo įvykis tai eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Draudimo išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 str. 1 d.). Taigi TPVCAPD sutarties sudarymas reiškia, kad, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygins draudikas. Draudimo įstatymo 82 str. (redakcija nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 2 d. nustatyta, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. To paties straipsnio 3 d. nustatyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Taigi pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai išmokėti. CK 6.1014 str. nurodyta, jog draudikas yra atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Kasacinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartyje Nr. 3K-3-519/2012 taip pat nurodęs, jog įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju, jei nėra duomenų, jog asmuo tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog trečiasis asmuo (eismo įvykio kaltininkas) buvo apsidraudęs civilinę atsakomybę pas atsakovą, tačiau tarp šalių kilo ginčas, ar byloje ištirtų įrodymų pakanka konstatuoti faktinę aplinkybę, kad transporto priemonių sugadinimai yra tarpusavyje nesuderinami ir padaryti ne ieškovo (nukentėjusio asmens) ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis ginčo eismo įvykio metu. Atsakovas remiasi jo iniciatyva parengta 2011 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad automobilių sugadinimų analizė ir padarytas tyrimas įgalina teigti, kad automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto 2011 m. rugpjūčio 18 d. eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, o buvo padaryti kitomis aplinkybėmis (baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 t. I, b. l. 14-25). Atsakovas taip pat remiasi 2012 m. vasario 17 d. specialisto išvada atlikta ikiteisminio tyrimo metu, kurioje nurodyta iš esmės ta pati išvada, t. y. kad automobilių sugadinimai tarpusavyje nesuderinami ir negalėjo būti padaryti vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis (baudžiamosios bylos t. I, b. l. 58-66). Ieškovo iniciatyva atlikus tyrimą 2012 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad esminiai automobilių sugadinimai galėjo susidaryti, kai važiavęs kiek didesniu nei 30 km/h greičiu automobilis Toyota Avensis priekio dešine puse atsitrenkė į lėtai važiavusio (arba stovinčio) automobilio Audi A6 kairį šoną ties viduriniu statramsčiu, o po to įvyko antrinis automobilių kontaktas (baudžiamosios bylos t. II, b. l. 13-24). Taigi specialistų išvados, kuriomis remiasi bylos šalys yra tarpusavyje prieštaringos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas vertino su kitais rašytiniais įrodymais (CPK 177 str. 1 d., 197 str. 1 d.).
Baudžiamojoje byloje pateiktame 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte padaryta išvada, kad automobilio Toyota Avensis priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto, variklio dangčio, priekinio bamperio ir priekinio valstybinio numerio ženklo sugadinimai yra suderinami su automobilio Audi A6 kairės pusės priekinio sparno, priekinių durelių ir užpakalinių durelių priekinės dalies (iki 0,1 m atstumu nuo durelių priekinės briaunos) sugadinimais. Automobilio Audi A6 užpakalinių durelių priekinės briaunos apie 0,34-0,37 m aukštyje nuo pagrindo esantis lokalus sugadinimas ir įbrėžimai ant šio automobilio užpakalinių durelių buvo padaryti ne susidūrimo su automobiliu Toyota Avensis metu. 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad nustatyti, ar automobilio Toyota Avensis priekinis kairysis sparnas, priekinis kairysis žibintas ir posūkio rodiklis buvo sugadinti deklaruoto eismo įvykio metu negalima, o automobilio Audi A6 kairiojo šono dalies sugadinimai, išskyrus užpakalinių durelių priekinės dalies lokalų įlenkimą ir įbrėžimus ant užpakalinių durelių, buvo padaryti vieno nenutrūkstamo kontakto su automobiliu Toyota Avensis metu. Baudžiamojoje byloje teismo ekspertai taip pat nustatė, kad tikėtina, jog prieš pat susidūrimą automobilis Audi A6 stovėjo, o automobilis Toyota Avensis važiavo 25-35 km/h greičiu (baudžiamosios bylos t. II, b. l. 55-64).
Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp specialistų ir baudžiamojoje byloje atliktos ekspertizės išvadų, civilinėje byloje paskyrė trasologinę eismo įvykio ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte nurodoma, kad dalis automobilių sugadinimų buvo padaryti ne susidūrimo metu, bet kitu metu, tikėtina, automobiliui Audi A6 judant į priekį pro stovinčio automobilio Toyota Avensis priekinę dalį (t. I, b. l. 192-200). Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad susidūrimo mechanizme aprašyti automobilio Toyota Avensis priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto, variklio gaubto ir priekinio bamperio ir automobilio Audi A6 kairės pusės priekinio sparno, priekinių durų ir galinių durų priekinės dalies (iki 0,1 m atstumu nuo durų priekinės briaunos, išskyrus galinių durų priekinės dalies lokalų įlenkimą) sugadinimai buvo padaryti vieno nenutrūkstamo kontakto (susidūrimo) metu. Ekspertizės išvadoje nurodoma, kad automobilių susidūrimo mechanizmas buvo toks – automobiliui Toyota Avensis važiuojant 25-35 km/h greičiu priekiniu dešiniuoju kampu atsitrenkus į tikėtinai stovinčio automobilio Audi A6 kairįjį šoną galinių durų priekinėje dalyje. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje byloje ir baudžiamojoje byloje teismo ekspertizių aktuose padarytos išvados dėl automobilių sugadinimų suderinamumo ir automobilių susidūrimo mechanizmo iš esmės sutampa. Atkreiptinas dėmesys, jog įsiteisėjęs Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. išteisinamasis nuosprendis, nenustačius ieškovo ir trečiojo asmens (eismo įvykio kaltininko) galimo sukčiavimo dėl eismo įvykio inscenizavimo ir siekio gauti draudimo išmoką, buvo priimtas remiantis baudžiamojoje byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis. Išteisinamojoje nuosprendžio draudikas neskundė, taigi sutiko su baudžiamojoje byloje padarytomis išvadomis. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, esant prieštaringoms specialistų išvadoms dėl automobilių sugadinimų suderinamumo bei automobilių sugadinimų mechanizmo, siekdamas pašalinti esančius prieštaravimus dėl šių aplinkybių, pagrįstai rėmėsi civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje pateiktomis teismo ekspertizių aktuose pateiktomis išvadomis, kurios savo esme yra patikimesni įrodymai, ne tik dėl to, kad tai yra teismų paskirtų ekspertizių išvados, bet ir dėl to, kad ekspertų duotos išvados pašalino abejones dėl automobilių sugadinimų tarpusavio nesuderinamumo ir mechanizmo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, kad dėl dalies automobilių sugadinimų ekspertizės aktuose buvo padarytos išvados, jog jie buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu (braukimo pėdsakai, subraižymai, tamsios spalvos užnešimai), nepaneigia paties eismo įvykio buvimo fakto, kadangi šie sugadinimai pagal savo pobūdį sudaro tik mažą dalį visų automobilių sugadinimų, ir ekspertų teigimu, tikėtina, jog galėjo atsirasti automobiliui Audi A6 judant į priekį pro stovinčio automobilio Toyota Avensis priekinę dalį (t. I, b. l. 200; baudžiamosios bylos t. II, b. l. 63). Ekspertizės aktuose taip pat buvo padaryta išvada, kad dėl duomenų (nuotraukų) trūkumo nėra galimybės nustatyti, ar automobilio Toyota Avensis priekinis kairysis sparnas, priekinis kairysis žibintas ir posūkio rodiklis buvo sugadinti ginčo eismo įvykio metu. Taigi ir šios aplinkybės taip pat nepaneigia eismo įvykio buvimo fakto, jog automobilių susidūrimas įvyko ir visi automobilių sugadinimai padaryti ginčo eismo įvykio metu. Kitos aplinkybės, t. y. jog nesutampa vairuotojų parodymai ir ekspertizių išvados dėl automobilių greičių susidūrimo metu, atsižvelgiant į žmogiškuosius faktorius ir nesant dideliems neatitikimams, taip pat nepaneigia buvus ginčo įvykiui ir jo metu atsiradusiems sugadinimams. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos išmokėti ieškovui draudimo išmoką, todėl įvykęs eismo įvykis yra draudžiamasis ir atsakovui kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu vertinimu dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinamas yra nustatytas ir TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d., kuriame nurodoma, jog pateikus pretenziją draudikui, draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog materialiniame teisiniame santykyje, kai nukentėjusysis reiškia reikalavimą atlyginti žalą draudikui, nukentėjusio asmens subjektinės teisės pažeidimas prasideda tada, kai draudikas atsisako tokį reikalavimą patenkinti, todėl ieškinio senaties terminas tokiu atveju prasideda nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo apie tai sužinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis Nr. 3K-3-133/2013).
Nagrinėjamu atveju eismo draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. rugpjūčio 18 d., o ieškovas prašymą dėl draudimo išmokos mokėjimo draudikui pateikė 2011 m. spalio 13 d. Draudimo išmoka nebuvo išmokėta, nes ieškovo atžvilgiu, atsakovo iniciatyva, dėl ginčijamo eismo įvykio buvo pradėta baudžiamoji byla, kurioje Jonavos rajono apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė 2013 m. gegužės 7 d. Nepaisant išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, atsakovas 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Taigi ieškinio senaties termino pradžios data sietina su atsakovo 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsisakymu mokėti draudimo išmoką. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo atveju baudžiamoji byla dėl ginčijamo eismo įvykio buvo pradėta atsakovo iniciatyva, todėl logiška, kad ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog jį išteisinus baudžiamojoje byloje, atsakovas, vadovaudamasis išteisinamuoju nuosprendžiu, išmokės draudimo išmoką. Atsakovui atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovas suprato, jog jo teisės gauti draudimo išmoką yra pažeistos ir todėl kreipėsi į teismą 2013 m. spalio 4 d., t. y. nepraėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 7 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų draudiminio ginčo eismo įvykio faktą ir draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovui pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas. Todėl pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra.
Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Ieškovas pateikė mokėjimo dokumentus už advokato pagalbą šioje byloje 350,00 Eur sumai (t II, b. l. 127-128). Remiantis išlaidų patyrimo metu galiojusių „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, patvirtintų 2004 m. balandžio 2 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą maksimali atlygintina suma buvo 450,00 Eur (8.11 p.). Kadangi prašoma priteisti 350,00 Eur nesiekia maksimalios sumos, iš atsakovo ieškovo naudai ši suma priteistina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“, veikiančio per savo filialą Lietuvoje (j. a. k. 30291228), ieškovo M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) advokato pagalbai atlyginti apeliacinės instancijos teisme.