- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-04
- Bylos Nr.
- ATP-31-72/2011
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Tomas Zdanavičius
Teisėjas Artūras Ridikas Administracinė byla Nr. ATP-31-72/2011
2011 m. gegužės 4 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialistas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą I. M. už tai, kad ji 2011 m. vasario 12 d., apie 14.20 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) persirikiuodama iš antros eismo juostos į pirmą, nedavė kelio ta pačia kryptimi iš galo tiesiai važiavusiam automobiliui ir jį kliudė (apgadinti abu automobiliai) ir pažeisdama KET reikalavimus iš įvykio vietos išvažiavo. Tokiais savo veiksmais Irma Mikaliūnaitė pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 109, 231 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 4 d. nutarimu už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymą I. M. skyrė 100 Lt, o už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymą skyrė 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtas administracines nuobaudas subendrino ir I. M. paskyrė galutinę administracinę nuobaudą – 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Baudą paskyrė sumokėti ne vėliau kaip per 40 dienų. Teismas nutarime nurodė, kad nors I. M. neprisipažino pasišalinusi iš eismo įvykio vietos teigdama, kad ji nepajuto susidūrimo, tačiau jos kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, 2011-02-12 eismo įvykio vietos schema, taip pat teisme apklaustų liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Teismas nenustatė I. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skirdamas I. M. administracines nuobaudas už kiekvieną jos padarytą teisės pažeidimą atskirai, teismas atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, jų padarymo motyvus, kad nėra I. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į jos asmenybę – neteista, bausta administracine tvarka, į jos turtinę padėtį, į konkrečias bylos aplinkybes ir skyrė minimalias nuobaudas, numatytas straipsnių sankcijose. Paskirtos baudos subendrintos ATPK 33 straipsnio nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patraukta I. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-04 nutarimą ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai. Nurodo, kad su teismo nutarimu nesutinka. Bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad pavojingai manevravo automobilį, tačiau visą laiką neigė, kad dalyvavo eismo įvykyje. Teisme tvirtino, kad eismo įvykio nebuvo, jos automobilis su nukentėjusiosios automobiliu nekontaktavo. Tai patvirtino ir liudytojai G. U. ir R. Č.. Nesutinka su teismo išvada, kad liudytoja R. Č. nieko negalėjo paaiškinti dėl įvykio. Kaip tik jos parodymai raštu buvo užfiksuoti policijoje. Teismas nepasisakė dėl liudytojo M. P. duotų paaiškinimų policijai, kuris taip pat tvirtino, kad jokio eismo įvykio nebuvo. Visiškai nesupranta, kodėl kartu su ja važiavusių liudytojų parodymais teismas netikėjo, o kartu su nukentėjusiąja važiavusių liudytojų parodymus vertino kaip patikimus. Praėjus nepilnai valandai po tariamo eismo įvykio ji buvo sustabdyta policijos pareigūnų, kurie, patikrinę girtumą, nustatė, kad ji yra blaivi. Taigi neturėjo jokio motyvo ar pagrindo bėgti iš tariamo eismo įvykio, tai neatitinka jokių protingumo kriterijų. Nurodo, kad nei administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs organas (pareigūnas), nei teismas nesigilino ir netyrė, ar iš tiesų buvo eismo įvykis, ar tame tariamame eismo įvykyje dalyvavo jos ir nukentėjusiosios vairuojami automobiliai, nes nukentėjusiosios automobilio apgadinimai nesuderinami su jos automobilio būkle po tariamo eismo įvykio. Mano, kad šie įrodymai turi būti pagrįsti eksperto ar specialisto išvadomis. Taigi kyla pagrįstų įtarimų, kad nukentėjusiosios automobilis buvo apgadintas visai kitomis aplinkybėmis, todėl mano, kad nukentėjusioji, apkaltindama ją, nesąžiningai bando pasinaudoti situacija siekdama gauti draudimines išmokas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į I. M. apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas nurodo, kad su I. M. apeliaciniu skundu nesutinka, o skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai.
Atsiliepimu į I. M. apeliacinį skundą nukentėjusioji G. S. nurodo, kad su I. M. apeliaciniu skundu nesutinka. Nors apeliantė ir teigia, kad jokio kontakto tarp jų automobilių nebuvo, tačiau iš administracinėje byloje esančios eismo įvykio vietos schemos, po kuria yra apeliantės parašas bei nėra jokių prierašų, kad eismo įvykio protokolas nėra tikslus, ir fotonuotraukų aiškiai matyti, kad transporto priemonės „Ford“ ir „Seat Toledo“ buvo apgadintos, taip pat matyti aiški jų lokalizacija. Apeliantė savo apeliaciniame skunde aiškiai prieštarauja savo pačios duotiems ankstesniems paaiškinimams. Nesupranta, kodėl I. M. po eismo įvykio jos atsiprašė, gailėjosi apgadinusi jos transporto priemonę, pasišalino iš eismo įvykio vietos, taip sudarydama daug nepatogumų jai bei jos automobilio keleiviams. Teismas pagrįstai vertino tik jos transporto priemonėje buvusių liudytojų parodymus, nes iš kartu su apeliante buvusių liudytojų parodymų matyti, kad jie visiškai nesuvokė realybės arba buvo neblaivūs, arba paprasčiausiai sako netiesą. Mano, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, teisingai nustatė I. M. kaltę ir pagrįstai paskyrė jai administracinę nuobaudą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Skundžiamu teismo nutarimu I. M. administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir pagal 130 straipsnio 1 dalį. ATPK 127 straipsnio 2 dalis numato, kad
Kelių eismo taisyklių pažeidimas nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą, - užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, - baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. ATPK 130 straipsnio 1 dalis numato, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>.
Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, jog I. M. kaltė padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, įrodyta, veikos kvalifikuotos bei nuobauda individualizuota tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus ir tinkamai argumentavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Pažymėtina, jog tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini objektyviais ir kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių.
Apeliaciniame skunde keliamas pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo klausimas, neigiant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus teisės pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš minėto straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 str. 1 d.). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo sukėlęs eismo įvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007).
Nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl I. M. kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, teismo posėdyje išklausė jos paaiškinimų, apklausė liudytojus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, I. M. viso proceso metu nuo pat pradžių, tiek rašydama paaiškinimą policijoje (b. l. 16), tiek apklausiama teisme (b. l. 28), tiek surašant apeliacinį skundą tvirtino nepajutusi automobilių kontakto, tik iš policijos pareigūnų sužinojo, kad padarė eismo įvykį, sąmoningai pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo jokio pagrindo, nes buvo blaivi. Tačiau byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą neabejotinai teigti, jog I. M. pajuto įvykusį kontaktą tarp automobilių ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijusi, vietos, siekdama išvengti administracinės atsakomybės. Tiek nukentėjusioji G. S., tiek kartu su ja automobiliu važiavusios liudytojos R. N. ir I. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad smūgis į G. S. vairuojamą automobilį buvo gana stiprus, todėl mano, kad kito automobilio vairuotoja turėjo jausti, kad įvyko eismo įvykis. Nukentėjusiosios bei pastarųjų liudytojų teigimu, po įvykio pažeidėja buvo sustojusi, pažiūrėjo atgal ir iš karto padidinusi greitį nuvažiavo. G. S. pradėjo signalizuoti garso signalu, kad pažeidėja sustotų, tačiau ji nesustojo. Nukentėjusioji parodė, kad laukė dar kokias 5 minutes, tačiau pažeidėja į įvykio vietą negrįžo. Tuomet iškvietė policijos pareigūnus. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti ar abejoti nukentėjusiosios bei liudytojų R. N. ir I. S. parodymais, kadangi jų parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs bei logiškai atitinkantys įvykių seką, jos I. M. nepažinojo, todėl joms be priežasties apkaltinti ją nebūto administracinio teisės pažeidimo padarymu nėra jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo. Nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir policijos pareigūnų Ž. M. bei D. Ž. tarnybiniai pranešimai, 2011-02-12 eismo įvykio vietos schema bei automobilių „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad nežymiai apgadinti nukentėjusiosios ir I. M. automobiliai. Kartu policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir eismo įvykio vietos schema bei automobilių fotonuotraukos paneigia apeliantės skundo argumentus apie tai, kad jos automobilis nebuvo apgadintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino kartu su I. M. viename automobilyje važiavusių liudytojų G. U. ir R. Č. parodymus, kad jokio eismo įvykio nebuvo, jokio smūgio jie nejuto. Panevėžio miesto apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad šių liudytojų parodymai nepaneigia paminėtų nukentėjusiosios bei kartu su ja važiavusių liudytojų parodymų, kuriuos patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei eismo įvykio vietos schema, taip pat automobilių fotonuotraukos. Be to, medžiagos duomenimis, G. U. įvykio dieną buvo neblaivus ir dėl to jo policijos pareigūnai negalėjo apklausti. Pats liudytojas pirmosios instancijos teisme taip pat pripažino buvęs iš vakaro išgėręs ir dėl to, jog nuo jo sklido alkoholio kvapas, policijos pareigūnai jo neapklausė. Liudytojas G. U. taip pat parodė, kad nematė jokių automobilio, kuriuo jis važiavo, apgadinimų. Tačiau tokius jo parodymus paneigia policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir eismo įvykio vietos schema bei automobilių fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad apgadinimai padaryti abiems automobiliams. Teismas netiki I. M. paaiškinimais, kad ji nepajuto, jog manevruodama automobilį atsitrenkė į kitą automobilį ir kad garso signalu nukentėjusioji parodė praleidžianti ją važiuoti pirmą. Tai, kad ji suprato kliudžiusi kitą automobilį ir netgi buvo sustojusi bei atsisukusi pasižiūrėti nurodė nukentėjusioji bei liudytojos R. N. ir I. S.. Be to, nukentėjusioji bei liudytojos R. N. ir I. S. parodė, kad garso signalu G. S. pradėjo signalizuoti tada, kai padidinusi greitį pažeidėja nuvažiavo, tam, kad ji sustotų, o ne, kaip apeliantė nurodo, praleistų ją važiuoti pirmą. Taigi aptartų įrodymų visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, kad I. M. suprato, jog jos vairuojamas automobilis dalyvavo eismo įvykyje, ir sąmoningai, t.y. veikdama tyčia, pasišalino iš įvykio vietos.
Administracinės nuobaudos I. M. paskirtos atsižvelgus į pažeidimų pobūdį, jų padarymo motyvus, pažeidėjos asmenybę, į turtinę padėtį, konkrečias bylos aplinkybe, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo skunde nurodytais motyvais patenkinti skundą, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, nubaustosios asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutari a:
I. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.