- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-23
- Bylos Nr.
- N-575-1641-11
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimo K. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 2 d. nutarimu nusprendė administracinę bylą, iškeltą K. Š. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalį (transporto priemonių vairavimas, kai nustatomas lengvas neblaivumo laipsnis) nutraukti, nes ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinis teisės pažeidimo protokolas K. Š. buvo surašytas už tai, kad ji 2010 m. birželio 2 d., 21 val. 30 min., Pilėnų gatvėje, Panevėžio mieste, vairavo automobilį „VW Zetta“ būdama neblaivi (nustatytas lengvas girtumo laipsnis – 1,24 promilės), tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus. Nurodė, kad K. Š. savo kaltės nepripažino, paaiškindama, kad buvo priversta vairuoti neblaivi, nes nebuvo kitos išeities: pažeidimo dieną po darbo atvažiavo svečiai, kuriuos ji vaišino ir pati su jais išgėrė alkoholinių gėrimų, tačiau apie 20 val. mamai A. Ž., kuriai jau yra 84 m., pasidarė negera, ji apsižiūrėjo, kad nebeturi vaistų, kuriuos paprastai naudojo tokių priepuolių metu, todėl nusprendė važiuoti iki vaistinės, kuri nuo namų yra netoli, nes tuo metu namuose daugiau žmonių, galinčių padėti mamai nebuvo, o greitosios pagalbos nenorėjo kviesti, nes mamos liga įsisenėjusi ir mama jokiu būdu nenori būti vežama į ligoninę, be to, vaistinė buvo už vieno kilometro, didelio judėjimo kelyje nebuvo, pareigūnai automobilį sustabdė visai netoli namų. Teismas pažymėjo, jog šį K. Š. paaiškinimą patvirtino liudytojos A. Ž. parodymai, medicininė pažyma, iš kurios matyti, kad K. Š. mamai yra nustatytas karolialinės astmos epizodai Fal 3 PASI 2, hipertenzinė kardiopasija, didelė rizikos grupė, stipercholesterinemija, lėtinė smegenų išemija ir deformuojanti poliantrozė. Konstatavo, jog K. Š. pažeidė ATPK 126 straipsnio 1 dalį, nes staiga sunegalavo jos senyvo amžiaus motina, vaistų gyvenamojoje vietoje nebuvo, greitąją pagalbą kviesti nebuvo būtinybės, tereikėjo tiktai vaistų, be to, greitoji pagalba galėjo atvažiuoti per vėlai, pasinaudoti taksi paslaugomis užtruktų per ilgai, artimiausia vaistinė nuo gyvenamosios vietos buvo netoliese, ji aiškiai suprato, kad pažeidžia privalomas elgesio kelyje taisykles, buvo neblaivi, bet sąmoninga, nors jos vairavimas policijos pareigūnams ir sukėlė pagrįstą įtarimą dėl jos būklės, pažeidimas padarytas vėlų vakarą, kuomet kelyje labai mažai eismo dalyvių, kitomis priemonės operatyviai padėti motinai nebuvo galimybės, todėl K. Š. padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala ir ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (ATPK 17 straipsnis).
II.
Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Institucija), nesutikdamas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 28 – 29), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog K. Š., vairuodama neblaivi, veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, o jos padaryta žala pažeidžiant KET yra mažiau reikšminga nei išvengtoji žala. Pažymi, jog tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, turi būti nustatomos trys sąlygos: gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus, kurį pašalinti galima tik darant žalą teisės saugomiems interesams ar trečiajam asmeniui; padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengta, kas nagrinėjamu atveju nustatyta nebuvo. Teigia, jog teismas netyrė, ar A. Ž. minėti vaistai buvo gyvybiškai būtini nedelsiant ir ar dėl to vertėjo vykdyti vieną iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų (vairuoti transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio). Mano, jog siekiant ištirti šią aplinkybę, teismas turėjo iškviesti bei apklausti A. Ž. gydymo paslaugas teikiantį medicinos specialistą. Nurodo, jog teismo teiginiai, kad kilęs pavojus nagrinėjamu atveju negalėjo būti pašalintas kitais būdais yra niekuo nepagrįsti. Mano, kad ligoniui, pasijutusiam blogai, nepriklausomai nuo jo noro, reikiamą medicinos pagalbą galėjo suteikti greitosios medicinos pagalbos specialistai, be to, galėjo būti naudojamasi taksi paslaugomis ir pan. Priduria, jog nesutinka su teismo padaryta išvada, kad padaryta žala yra mažiau reikšminga nei išvengtoji žala, nes vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens saugumui, bet ir žmonių gyvybei, sveikatai. Teigia, jog tos teismo nustatytos aplinkybės – K. Š. automobilį vairavo tamsiu paros metu, nesant intensyviam eismui – nemažina teisės pažeidimo pavojingumo laipsnio. Nurodo, jog byloje nėra įrodymų, jog pristačius vaistus vėliau, leistinais būdais, A. Ž. gyvybei būtų kilęs pavojus ar būtų pakenkta jos sveikatai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu K. Š. buvo nutraukta byla, iškelta pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, nustačius, jog ji šiame ATPK straipsnyje numatytą pažeidimą padarė būtinojo reikalingumo (ATPK 17 straipsnis) sąlygomis. Ginčo dėl to, jog K. Š. padarė minėtąjį pažeidimą, byloje nėra, tačiau Institucija mano, jog ji nuo administracinės atsakomybės buvo atleista nepagrįstai, t. y. buvo nepagrįstai konstatuota, jog ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.
ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.
ATPK 17 straipsnyje numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.
Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010 ir kt.)
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, negali daryti vienareikšmiškos išvados, jog K. Š. administracinis teisės pažeidimas buvo įvykdytas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai analizavo minėtųjų sąlygų buvimą K. Š. veikoje. Teisėjų kolegija sutinka su Institucijos pateikiamu argumentu, jog abejonės dėl to, ar vaistai K. Š. motinai A. Ž. buvo gyvybiškai būtini, t. y. jos gyvybei gresiantis pavojus buvo realus ir akivaizdus, galėjo būti išsklaidytos apklausiant jai šiuos vaistus paskyrusį mediką. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepakankamai gilinosi į tą aplinkybę, ar nebuvo objektyvios galimybės A. Ž. vaistų gauti pasirenkant kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinio teisės pažeidimo darymu (pvz., išsikviesti taksi ar greitąją medicinos pagalbą), juo labiau, kad K. Š. nurodytas atstumas iki vaistinės yra sąlyginai nedidelis (vienas kilometras). Pastebėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu A. Ž. teigė į vaistinę su dukra važiavusi kartu, tačiau ši aplinkybė, kaip ir tas K. Š. aiškinimas, jog ji neblaivi vairavo, nes reikėjo staigiai nuvažiuoti į vaistinę, nebuvo užfiksuota tarnybiniuose pareigūnų pranešimuose. Teisėjų kolegijos nuomone, pažeidimų fiksavusių policijos pareigūnų apklausa taip pat būtų reikšminga, siekiant nustatyti, ar nėra pagrindo K. Š. keliamos įvykio versijos vertinti kritiškai.
Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, nerinko galimų naujų įrodymų, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, bylos nagrinėjimą grąžinant pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme.
Nutartis neskundžiama.