Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Rūtos Mickevičienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu, įvykdęs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį – 7 metams;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmės paskirta laisvės atėmimas 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinas sulaikymas ir suėmimas nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. Z. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą nužudyti, 2015 m. sausio 24 d. apie 09.20 val. prie kazino „Limonas“, esančio Geležinkelio g. 6, Vilniuje, įėjimo durų, 16-to kalibro lygiavamzdžiu šautuvu - šaunamuoju ginklu - du kartus šovė į A. K., padarydamas pastarajam daugybines šautines žaizdas kaklo dešiniame šoniniame ir nugariniame paviršiuose, dešinėje plaštakoje, krūtininių I ir II slankstelių keterinių ataugų lūžius, taip padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais pasikėsino nužudyti A. K., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiajam nebuvo padaryti su gyvybe nesuderinami kūno sužalojimai ir šis buvo pristatytas į gydymo įstaigą.

2. D. Z. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. sausio 24 d. ryte Vilniaus mieste, neturėdamas leidimo, nešiojo prie savęs po striuke 16-kalibro lygiavamzdį šaunamąjį ginklą ir apie 9.20 val. būdamas prie kazino „Limonas“, esančio Geležinkelio g. 6 Vilniuje, įėjimo durų šį šaunamąjį ginklą panaudojo, du kartus šaudamas į A. K..

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo.

5. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė D. Z. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio1 dalį bei pagal 253 straipsnio 1 dalį.

5.1. Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

5.2. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, kad D. Z. turėdamas tikslą nužudyti, 2015 m. sausio 24 d. apie 09.20 val. prie kazino „Limonas“, esančio Geležinkelio g. 6, Vilniuje, įėjimo durų, 16-to kalibro lygiavamzdžiu šautuvu - šaunamuoju ginklu - du kartus šovė į A. K., padarydamas pastarajam daugybines šautines žaizdas ir taip pasikėsino nužudyti A. K., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiajam nebuvo padaryti su gyvybe nesuderinami kūno sužalojimai. Įrodyta ir tai, jog D. Z. 2015 m. sausio 24 d. ryte Vilniaus mieste, neturėdamas leidimo, nešiojo prie savęs po striuke 16-kalibro lygiavamzdį šaunamąjį ginklą ir šį ginklą panaudojo, du kartus šaudamas į A. K..

6. Apeliaciniame skunde D. Z. nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išskirtinai rėmėsi D. Z. nepalankiais liudytojų G. Š., M. G., G. B. ir nukentėjusiojo A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir visiškai netyrė ir nevertino teisiamojo posėdžio metu jų duotų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmenų duoti parodymai įrodymais yra tuo atveju, jei jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismo posėdyje, arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis 2K-146/2014). Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis 2K-309/2011).

6.1. Apskųstojo teismo nuosprendžio ir pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų turinys rodo, kad teismas nė vienam iš įrodymų nesuteikė didesnės ar mažesnės įrodomosios galios. Apygardos teismas, siekdamas nustatyti šioje byloje tiesą, teismo posėdyje tiesiogiai apklausė tiek patį kaltinamąjį (šiuo metu nuteistąjį D. Z.), visus apeliaciniame skunde minimus liudytojus ir nukentėjusįjį. Šių asmenų parodymus lygino su jų parodymais, duotais ir ikiteisminio tyrimo metu, šalino prieštaravimus, nuosprendyje šiuos įrodymus išsamiai išanalizavo. Aiškindamasis liudytojų bei nukentėjusiųjų apklausos ypatumus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje apklausė ir pareigūnę A. Z., atlikusią liudytojų G. Š., M. G., G. B. ir nukentėjusiojo A. K. apklausas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms dėl apklaustų asmenų parodymų vertinimo. Paminėtina, kad apklaustų asmenų parodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai leidžia konstatuoti nusikalstamos veikos eigą ir seką, juo labiau, kad apklaustų asmenų parodymai buvo gretinami ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį, buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Taigi teismo išvados dėl D. Z. kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

6.2. Nagrinėjant šią bylą neginčytinai nustatyta, kad 2015 m. sausio 24 d. apie 09.20 val. prie kazino „Limonas“, esančio Geležinkelio g. 6, Vilniuje, įėjimo durų, šaunamuoju ginklu buvo du kartus šauta į A. K., padarant pastarajam daugybines šautines žaizdas kaklo dešiniame šoniniame ir nugariniame paviršiuose, dešinėje plaštakoje, krūtininių I ir II slankstelių keterinių ataugų lūžius – t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šios aplinkybės nustatytos tiksliai ir dėl jų ginčo nėra, tad apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako.

6.3. Dėl esminio apelianto D. Z. prieštaravimo , jog tai ne jis šovė į nukentėjusįjį A. K.. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą šioje byloje apklausdamas liudytojus M. K., G. P., M. K., peržiūrėdamas vaizdo įrašus bei paskirdamas ir vertindamas portretų ekspertizės išvadas. Tiek pirmos instancijos teismo ištirti įrodymai, tiek papildomi įrodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme leidžia teigti, kad nusikalstamą veiką, pirmos instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, įvykdė būtent D. Z..

6.3.1. Svarus įrodymas nustatant nusikalstamos veikos padarymo būdą, laiką, vietą, o iš dalies ir nusikaltimą padariusį asmenį šioje byloje yra vaizdo įrašai, kuriuos pateikė UAB „Medicinos bankas“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“. Šis įrodymas buvo tiriamas tiek pirmos instancijos teismo, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Vaizdo įrašu neginčijamai nustatyta, jog 2015 m. sausio 24 d. apie 09.20 val. prie kazino „Limonas“, esančio Geležinkelio g. 6, Vilniuje, įėjimo durų, šaunamuoju ginklu buvo du kartus šauta į A. K.. Vaizdo įraše aiškiai matomas asmuo šovęs į nukentėjusįjį, šio asmens judėjimo trajektorija iki šūvių ir po jų. Pripažintina, kad vaizdo įrašas neleidžia tiksliai identifikuoti šovusio asmens. Tai nurodoma ir Apeliacinės instancijos teismo paskirtos ir atliktos portretų ekspertizės 2016 08 04 išvadoje Nr. 11-1500(16),11K-251(16), pasisakant jog negalima nustatyti ar vaizdo įrašuose užfiksuotas asmuo yra D. Z.. Kartu paminėtina, jog šios ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodoma, kad „ Vaizdo įraše užfiksuoto asmens ir D. Z. išorės požymiai sutampa, tačiau nustatyti sutapimai yra bendro pobūdžio ir nesudaro identifikuoti asmenį pakankamos požymių visumos“. Esant tokioms aplinkybėms esminę reikšmę įgauna asmenų mačiusių ar susijusių su šiuo įvykiu parodymai. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog vertinant asmenų parodymų patikimumą labai svarbus šių parodymų davimo laikas. Paminėtina, kad pirmos instancijos teismas vertindamas asmenų parodymus pagrįstai vadovavosi ir pirminiais apklaustų asmenų parodymais. Apeliantas ginčydamas liudytojų G. Š., M. G., G. B. ir nukentėjusiojo A. K. parodymus juos vertino atsietai, esminę reikšmę suteikdamas šių asmenų parodymams duotiems teisme. Tik vertinant įrodymų visumą, susiejant juos į vieningą grandinę galimas tikslus įvykio aplinkybių nustatymas. Taip, liudytojas G. Š. nurodė, jog įvykio dieną atvežė asmenį automobiliu ir išleido netoli kazino „Limonas“. Asmuo prašė jo palaukti. Po kurio laiko išlipus asmeniui, išgirdo šūvius ir nuvažiavo. Aptartame vaizdo įraše matosi pravažiuojantis ir vėliau sustojantis automobilis. Nuo šios pusės ateina į A. K. šovęs asmuo, kuris po šūvių eina link jį atvežusio automobilio, bet automobilio neberadęs staigiai keičia judėjimo kryptį. Šovusįjį asmenį matė ir liudytojai G. P. bei M. K., kurie buvo apklausti apeliacinės instancijos teisme. Šie liudytojai šovusiojo asmens neatpažino, bet nurodė šio asmens judėjimo kryptį po šūvio bei tą aplinkybę, jog jis po striuke slėpė ginklą iš kurio ir šovė į nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas, policijos pareigūnas M. K. (t.5. b.l. 17-18). Šis pareigūnas dirba Kelių policijos valdyboje , pro įvykio vietą važiavo visiškai atsitiktinai, nedalyvavo šios bylos tyrime, todėl jo parodymai svarbūs vertinant liudytojos M. G. pirminius parodymus. Būtent liudytojo M. K. parodymais nustatyta, kad pati M. G. įvykio vietoje jam pasakė, jog atpažino šovusį asmenį, nurodydama, kad tai asmuo nesenai išėjęs iš kalėjimo ir turintis pravardę „Bomba“ . M. K. niekaip nesusijęs su įvykiu negalėjo išsigalvoti tokių aplinkybių, tad akivaizdu, jog ir M. G. pirminiai paaiškinimai ir parodymai buvo teisingi nurodant į nukentėjusįjį šovusį asmenį. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų J. V., R. V. bei M. K. parodymais atpažinti pagal nuotraukas protokolais (t.1., b.l. 137-141; 147-179; 152-154), nes tą pačią (nusikaltimo padarymo) dieną jie asmenį „Bomba“ atpažino kaip D. Z.. Šiame kontekste logišką grandinę papildo ir liudytojo G. Š., G. B., R. K. bei pačio nukentėjusiojo A. K. parodymai, kuriuos pirmos instancijos tinkamai išanalizavo ir vertino.

6.4. Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai D. Z. kaltę grindė asmens parodymo atpažinti protokolų duomenimis. Pažymėtina, kad asmens parodymų atpažinti protokolai surašyti laikantis BPK reikalavimų. Kita vertus šiuose dokumentuose užfiksuotą informaciją teismas vertino visų įrodymų kontekste, aptardamas ir akcentuodamas parodymų kitimo priežastis. Liudytojui G. Š. teismo posėdžio metu nurodžius, jog jam atpažinimui pradžioje buvo pateiktos tik dvi nuotraukos, pagrįstai abejojama šio ikiteisminio tyrimo veiksmo teisėtumu, tačiau ir be šio įrodymo D. Z. kaltė nustatyta kitų jau aptartų įrodymų visetu. Paminėtina, kad ir pirmos instancijos teismas neakcentavo G. Š. parodymų atpažinti protokolo reikšmės. Nepagrįstas ir apelianto aiškinimas, jog nukentėjusysis jo nematė, nes negalėjo atpažinti šovusiojo asmens. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pirmine nukentėjusiojo suteikta informacija, kad į jį šovė vaikinas su kuriuo jis prieš tai bendravo kazino „Limonas“. Juo labiau, kad ši informacija buvo patvirtinta ir nukentėjusiajam duodant atpažinti keturių asmenų fotonuotraukas. Nukentėjusysis A. K. iš jam pateiktų asmenų fotonuotraukų atpažino du asmenis, kurie buvo panašūs į jį šovusįjį, tarp tų asmenų buvo nurodytas ir D. Z..

7. Apelianto argumentai, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų R. K. bei A. K. parodymais, jų negretino tarpusavyje bei neatsižvelgė į nukentėjusiojo A. K. parodymus kad su D. Z. jis nesipyko, pastarasis iš baro išėjo anksčiau, atmetami kaip neturintys pagrindo. Pirmos instancijos teismas vertino ir analizavo šių asmenų parodymus, pagrįstai nustatydamas, jog nukentėjusysis A. K. ir D. Z. konfliktavo būdami kazino „Limonas“ bare ir tai buvo pagrindas pykčiui, kuris vėliau peraugo į kerštą. Paminėtina, kad būtent apeliantas kiekvieno apklausto asmens parodymus vertina atsietai nuo kitų faktinių duomenų, sureikšmindamas atskiras detales ir taip bandydamas sumenkinti duotų parodymų svarbą. Tai jog bare bendravo su nukentėjusiuoju nurodė ir pats D. Z.. Tiek jis, tiek nukentėjusysis dėl nenustatytų priežasčių nekalba apie vykusį konfliktą, nutyli konflikto priežastis, tad teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų R. K. bei A. K. parodymais, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prieš aptariamą įvykį (šūvį į nukentėjusįjį) bare buvo konfliktas ir barnis. Visiškai nepagrįstas apelianto argumentas ir dėl galimo prieštaravimo tarp liudytojų R. K. ir A. K. parodymų dėl nusikaltimo padarymo laiko. Nusikaltimo padarymo laikas tiksliai užfiksuotas pateiktoje filmuotoje medžiagoje. R. K. nusikaltimo padarymo laiką nurodė artimą objektyviai nustatytam, A. K. dėl laiko galėjo sąžiningai klysti, bet tai visiškai nesumenkina jų parodymų dėl įvykusio konflikto tarp nuteistojo D. Z. ir nukentėjusiojo A. K.. Vertinant šių liudytojų parodymus paminėtinas ir faktas, jog nuteistasis faktiškai bandė paveikti liudytoją R. K., kai po kurio laiko nuo nusikaltimo padarymo atėjo į barą ir bandė aiškintis kas čia jį kaltina.

8. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas nevertino slapto sekimo protokolų duomenų bei byloje esančių pokalbių turinio, kurie patvirtintų, jog jis, D. Z. nėra susijęs su nukentėjusiojo A. K. sužalojimu. Paminėtina, kad slaptieji ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami siekiant nustatyti pasislėpusio D. Z. buvimo vietą. Atliekant šiuos veiksmus nebuvo gauta jokia papildoma informaciją apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, tad ir jos vertinimas nebuvo galimas.

9. Sutiktina su apeliantu jog suradus nusikaltimo padarymo priemonę, suradus ir ištyrus rūbus ant kurių galėjo išlikti šūvio pėdsakai bei nustačius jų priklausomybę nuteistajam, pastarojo kaltė padarius nusikalstamą veiką būtų labiau pagrįsta. Tačiau šios bylos kontekste pažymėtina, jog D. Z. kaltė pilnai įrodyta pirmos instancijos teismo ištirtų ir išanalizuotų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog ištirtų įrodymų pakanka ir jie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Ištirti įrodymai, dėl kurių jau buvo pasisakyta anksčiau, neginčijamai leidžia identifikuoti D. Z. kaip nusikaltimą padariusį asmenį.

10. Pateiktame apeliaciniame skunde D. Z. faktiškai ginčija ir jo nuteisimą pagal BK 253 str.1d., nurodydamas, kad jis jokio ginklo niekada neturėjo ir juo nesinaudojo. Ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Nusikaltimo padarymo priemonė rasta nebuvo.

Nuteistojo argumentai nepagrįsti. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, 2K-153-942/2016). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė jog D. Z. nešiojo šaunamąjį ginklą. Apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl įrodymų, jog į nukentėjusįjį A. K. šovė būtent nuteistasis D. Z.. Specialistų išvadomis patvirtinta, jog A. K. buvo sužalotas šaudant iš lygiavamzdžio šaunamojo ginklo. Ginklo buvimą ir jo nešiojimą patvirtina ne tik ištirti vaizdo įrašai, bet ir liudytojų M. K. ir G. P. parodymai, kiti duomenys, kuriuos aptarė ir pirmos instancijos teismas. Net ir nesuradus paties ginklo visuma kitų aptartų įrodymų patvirtina, jog D. Z. nešiojo šaunamąjį ginklą pirmos instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 str.1d.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 str.1d. ir 129 str.1d.

11. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad apie jo tyčią nužudyti A. K. galima spręsti pagal jo asmenybę, t. y. ankstesnius teistumus. Nuteistojo nuomone, byloje surinktais įrodymais nenustatyta nei objektyvioji, nei subjektyvioji nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, pusė.

12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog D. Z. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 22 str.1d. ir 129 str.1d. Nuteistasis D. Z. veikė tyčia. Kaltės turinys (forma, rūšis) nustatomas įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt., t. y. remiantis byloje surinktų įrodymų visumos analize. Akivaizdu, jog iš nedidelio atstumo du kartus šaudamas į nukentėjusįjį, taikydamas ir pataikydamas į gyvybei svarbius centrus D. Z. veikė tiesiogine tyčia siekdamas nužudyti nukentėjusįjį. Tokios išvados nesumenkina ir faktas, jog tokio elgesio motyvas tiksliai ir nebuvo nustatytas. Nukentėjusysis A. K. išgyveno atsitiktinumo dėka, nes nuo šūvių nebuvo pažeisti gyvybiškai svarbūs centrai ir jam greitai buvo suteikta medicininė pagalba, t.y. nukentėjusysis liko gyvas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo D. Z. valios. Pagal nustatytas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad D. Z. veikdamas tiesiogine tyčia pasikėsino nužudyti A. K..

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų – tiek kaltinančių, tiek teisinančių – tikrumo vertinimą, paremtą objektyviais kriterijais, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai prieš D. Z. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo veikas teisingai kvalifikuodamas pagal BK 22 str.1d. ir 129 str. 1d., bei pagal BK 253 str.1d.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimų, nustatytų BK 22 str.1d. ir 129 str.1d., bei 253 str.1d., padarymą D. Z. paskyrė teisingas, aiškiai ne per griežtas, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančias bausmes, kurias tinkamai subendrino.

Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstasis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

Nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.