- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-339/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vincas Verseckas, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- R. K. L.
- Atsakovas
- J. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2811-56/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui J. G. dėl skolos išieškojimo.
.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. – K. L. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo J. G. 7 640 Lt piniginės prievolės ir 129 880 Lt palūkanų. Nurodė, kad 1994 m. vasario 1 d. PĮ „Ekochron“ su atsakovu J. G. sudarė kreditavimo sutartį. Pagal šią sutartį PĮ „Ekochron“ paskolino atsakovui J. G. 1 910 JAV dolerių (7 640 Lt), paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 1994 m. kovo 1 d. su sąlyga, kad laiku negrąžinęs paskolos atsakovas už kiekvieną pavėluotą dieną mokės 1 % dydžio palūkanas nuo gautos paskolos sumos arba 30 % per mėnesį. Atsakovas laiku paskolos negrąžino, todėl pagal sutarties 2 punktą sutartis yra galiojanti tol, kol atsakovas negrąžins visos gautos paskolos su palūkanomis. Atsakovui prašant, mėnesinės palūkanos buvo sumažintos iki 10 %, kurių suma yra lygi 764 Lt per mėnesį. Palūkanos yra nesumokėtos už 170 mėnesių, todėl jų dydis sudaro 129 880 Lt (170 X 764 Lt= 129 880 Lt). 2001 m. lapkričio 16 d. perdavimo-priėmimo aktu ieškovui R.-K. L. , kaip PĮ „Ekochron“ savininkui, buvo perduotos likviduojamos PĮ „Ekochron“ turtas – atsakovo J. G. debitorinė skola. 2002 m. gegužės 8 d. PĮ „Ekochron“ buvo nutarta likviduoti, 2002 m. gegužės 16 d. PĮ „Ekochron“ išregistruota iš Vilniaus miesto įmonių rejestro.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 4 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo J. G. 15 000 Lt skolos bei palūkanų. Nurodė, kad šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra galiojanti, todėl turi būti vykdoma. Kadangi atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, jis liko skolingas 7 640 Lt, todėl remiantis CK 6.38 straipsniu ši suma priteistina. Teismas taip pat nurodė, kad dėl palūkanų dydžio sprendžia pačios šalys, tačiau akivaizdžiai per dideles netesybas (palūkanas) teismas gali mažinti, todėl 10 procentų per mėnesį palūkanas laikydamas per didelėmis, sumažino jas iki 5 procentų metinių palūkanų (CK 6.210 straipsnio 1 dalis) bei priteisė 15 000 Lt skolos ir palūkanų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. L. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad atsakovas sutiko su paskolos gavimo sąlygomis ir tai patvirtino 1995 metais. Prie apeliacinio skundo ieškovas pridėjo naują įrodymą – liudytojo apklausos protokolą, kuriame atsakovas pripažino skolą su palūkanomis. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad prašomos priteisti palūkanos yra per didelės. Šalys susitarė dėl 30 procentų palūkanų per mėnesį, o vėliau sumažino iki 10 procentų. Teismo argumentai dėl per didelių palūkanų prieštarauja CK 6.872 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad palūkanos nustatomos šalių susitarimu, o jei jo nėra, nustatomos pagal taikomas vidutines bankų teikiamų paskolų normas, galiojančias paskolos suteikimo momentu. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.210 straipsniu ir sumažino palūkanų dydį, nes paskolos sutarčiai turėjo būti taikomas CK 6.872 straipsnio nuostatos. Teismas, spręsdamas dėl palūkanų priteisimo turėjo vadovautis ne 2000 m. CK 6.872 straipsnio 1 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, o sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 185 ir 292 straipsnių nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas procesinio įstatymo ir apeliacinio skundo apibrėžtose ribose patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 ir 338 straipsniai).
Byloje nustatyta, kad 1994 m. vasario 1 d. firma „Ekochron“, atstovaujama direktoriaus R. K. L. , ir J. G. sudarė paskolos sutartį (b.l. 2), pagal kurią J. G. buvo paskolinta 1 910 JAV dolerių (7 640 Lt) suma. Paskolos gavėjas skolą turėjo grąžinti iki 1994 m. kovo 1 d. Pagal 2001 m. lapkričio 16 d. priėmimo–perdavimo aktą PĮ „Ekochron“ reikalavimo teisę perėmė ieškovas R. K. L. , kuris procesiniuose dokumentuose nurodo, kad sutarties šalys buvo susitarusios už skolos grąžinimo termino praleidimą mokėti už kiekvieną pavėluotą dieną 1 % dydžio palūkanas nuo gautos paskolos sumos arba 30 % per mėnesį, tačiau vėliau ieškovas su atsakovu susitarė palūkanas sumažinti iki 10 procentų per mėnesį. Iš sutarties teksto matyti, kad buvo nurodyta 0,5 procento už vieną praleidimo dieną suma, vėliau ji ištaisyta į 1 procentą. Sutartyje taip pat nurodyta, kad už vieną praleidimo dieną mokama 20 JAV dolerių. Kadangi ieškovas pripažino, jog jis iki 10 procentų per mėnesį sumažino palūkanų dydį ir šis sumažinimas yra naudingas skolininkui, kolegija laiko, kad dėl tokio dydžio šalys susitarė.
Ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas nepagrįstai sumažino palūkanų sumą ir nesirėmė šalių susitarime numatytu procentu. Kolegija pastebi, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodo, jog 10 procentų per mėnesį suma yra palūkanos, mokamos nuo gautos paskolos sumos. Analogiškai šias sumas traktuoja ir pirmosios instancijos teismas. Kolegija nesutinka su ieškovo ir teismo teiginiais, kad 10 procentų per mėnesį suma, mokama už termino atsiskaityti praleidimą, yra laikoma palūkanomis, nes iš šalių sudarytos sutarties teksto matyti, kad šalys faktiškai susitarė dėl netesybų, tai yra delspinigių už termino grąžinti skolą pažeidimo. Pažymėtina, kad netesybomis (delspinigiais) laikoma įstatyme ar sutartyje nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, konkrečiai imant, jeigu praleistas prievolei įvykdyti terminas. Netesybos gali būti nustatomos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos (delspinigiai), skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę ar mėnesį ir t.t. (CK 1964 m. CK 195 straipsnis, 2000 m. CK 6.71 straipsnis).
Iš 1994 m. vasario 1 d. kreditavimo sutarties 2 punkto matyti, kad paskolos gavėjas moka atitinkamo dydžio procentus nuo paskolos sumos ne už naudojimąsi pasiskolintais pinigais, o už vėlavimą grąžinti skolą. Tokia sutarties formuluotė parodo, kad šalys, sutartyje numatę tik procentus, iš esmės susitarė dėl delspinigių mokėjimo termino atsiskaityti pažeidimo atveju, todėl sprendžiant sutartyje numatytų procentų (delspinigių) priteisimo klausimą taikytinos normos, susijusios su netesybomis.
Ieškovas apeliaciniame skunde ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria sumažinti delspinigiai (sprendime nurodoma, kad tai palūkanos), todėl kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl priteistino delspinigių dydžio. Pažymėtina, kad tiek 1964 m. CK 197 straipsnis, tiek 2000 m. CK 6.73 straipsnis numato teismui galimybę mažinti aiškiai per dideles netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius. Taigi teismui numatyta pareiga kontroliuoti šalių interesų balansą ir jis turi pakeisti netesybų dydį tais atvejais, kai nuostolių dydį reikia mažinti. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybų mažinimo pagrindai yra neprotingai didelės netesybos arba jeigu įvykdyta dalis prievolės.
Kadangi netesybos atsiranda iš sutarties, tai ši šalių atsakomybė yra sutartinė. Sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Teismui keičiant (mažinant) sutarties netesybas kaip civilinę atsakomybę turi būti atsižvelgiama į CK 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Minėta, kad tokie atvejai dėl netesybų yra CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje. Vienas iš įstatymo įtvirtintų sutarties keitimo atvejų, kuris taikytinas mažinant sutartimi nustatytų netesybų dydį ir per teismą nustatant protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų balansą, yra CK 6.228 straipsnis. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę. Normoje nurodoma, kad teismas gali remtis tuo, kad sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje išdėstyti pagrindai, kuriems esant svarstoma, ar reikia pakeisti sutartį, o 2 dalyje – reikalavimai, kuriuos turi atitikti pakeista sutartis, pašalinanti esminę šalių nelygybę. Šie pagrindai gali būti taikomi ir mažinant sutartines netesybas, jeigu jomis įtvirtinta esminė šalių nelygybė, o dėl to netesybos yra „aiškiai per didelės“ ar „neprotingai didelės“. Pakeista sutartis ar jos sąlyga turi atitikti sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pasisakoma, kad sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžių kiekvienu atveju atsižvelgiama į tokius kriterijus: šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines ar alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304).
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 4 d. numato, kad CK 1.5 str. įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių kilęs ginčas. Sutartis ir ja nustatyti įsipareigojimai šalims galioja iki visiško prievolės įvykdymo. Kolegija, įvertinusi į bylą pateiktą paskolos sutartį, šia sutartimi paskolintą pinigų sumą, daro išvadą, kad ieškovo prašoma priteisti 10 procentų per mėnesį delspinigių suma, tai yra 129 880 Lt, yra neprotinga, nes ji apie 16 kartų viršija skolos sumą, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis 1964 m. CK 197 straipsniu ir 2000 m. CK 6.73 straipsniu delspinigių (teismo teigimu – palūkanų) suma turi būti mažinama. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skolininkas (atsakovas), apklaustas tardymo pareigūnų baudžiamojoje byloje kaip liudytojas, dar 1995 metais pripažino 4 094 JAV dolerių skolą su palūkanomis, sutiko ją grąžinti, mano, kad negali būti priteista mažesnė nei skolininkas pripažino suma. Įvertintina ir tai, kad nepaisant to, jog paskolinta suma nėra labai didelė, atsakovas šios skolos daugiau nei dešimt metų negrąžina, todėl pirmosios instancijos teismo priteista 7 360 Lt (15 000 Lt – 7 640 Lt skola) palūkanų suma padidintina iki 10 000 Lt ir ieškovui priteistina bendra skolos ir palūkanų suma – 17 640 Lt. Nors ieškovas nurodė, kad dėl savalaikio skolos negrąžinimo jis patyrė didesnių nuostolių, šių aplinkybių jis nepagrindė įrodymais, todėl šis argumentas nesudaro pagrindo dar labiau didinti priteistiną palūkanų sumą.
Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, tai atitinkamai pakeičiamos į valstybės pajamas priteistos bylinėjimosi išlaidos ir iš atsakovo priteistina 529 Lt žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme ir 79 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip: priteisti iš atsakovo J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui R. K. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7 640 Lt (septynis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt litų) skolos ir 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) delspinigių bei valstybei 529 Lt (penkis šimtus dvidešimt devynis litus) žyminio mokesčio už ieškinį.
Priteisti iš atsakovo J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 79 Lt (septyniasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.