Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgijos Kolyčienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. L. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 3 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. rugsėjo 21 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. L. konfiskuota automobilio „Tesla“, valstybiniu Nr. EA4265, vertės dalį atitinkanti pinigų suma – 8 653,33 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y.: jis 2023 m. rugsėjo 16 d., apie 14.40 val., Vilniuje, Islandijos gatvėje, ties pastatu Nr. 1, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Tesla“, valstybiniu Nr. EA4265, būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu (alkotesteriu „Draeger Alcotest 7510“ Nr. ARJK-0152) nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,93 promilių etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Vertinant byloje esamus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, neginčijamai darytina išvada, kad abejonės dėl kaltės yra, todėl jos turi būti vertinamos jo naudai.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Priešingai, nei nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, kurie gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistosios, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, apylinkės teismas nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – M. L. teisinančius įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje tinkamai aprašytos BPK numatytais proceso veiksmais patikrintų, teisiamajame posėdyje išnagrinėtų bei įvertintų įrodymų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai.

6. Byloje nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 16 d., apie 14.40 val., Islandijos g., Vilniuje, M. L. vairavo automobilį „Tesla“. Šių faktinių aplinkybių apeliantas neginčija, dėl jų abejonių nekilo ir teisėjų kolegijai. Byloje iš esmės ginčijamas tik vienas iš BK 281¹ straipsnio 1 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių – automobilį vairavusio asmens neblaivumas. Pagal minėtą teisės normą, baudžiamoji atsakomybė yra galima tik tuo atveju, kai bylos įrodymai patikimai ir neabejotinai patvirtina, kad neblaivumas buvo 1,51 ir daugiau promilių.

7. Baudžiamasis įstatymas nesuteikia prioritetinės reikšmės atskiroms įrodymų rūšims, nes įrodymų atitiktį įstatymo reikalavimams, jų leistinumą bei reikalavimus įrodinėjimo procesui reglamentuoja BPK ir specialūs teisės aktai, kurie nustato tam tikrų duomenų gavimo ir įforminimo būdus bei metodus. Veikos padarymo metu galiojusių Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d.), 2.3 punkte nustatyta, jog neblaivumo tikrinimas – policijos pareigūnų veiksmai, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus. Taigi alkoholio kiekio nustatymas alkotesteriu yra leistina priemonė, kai tai atliekama sertifikuoto gamintojo metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis. Savo ruožtu nei minimos Taisyklės, nei BK 281¹ straipsnio nuostatos neįtvirtina imperatyvo įrodinėti asmens neblaivumą išimtinai laboratoriniu tyrimu. Tai įtvirtinta ir teismų praktikoje.

8. Baudžiamosiose bylose dėl transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, susiformavusi nuosekli teismų praktika, kurioje patvirtinti įvairūs įrodinėjimo būdai nustatant apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-697/2018, 2K-289-895/2018, 2K-342-689/2018, 2K-60-495/2021). Pagal šią praktiką teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje asmuo kaltinamas pažeidęs kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, turi įvertinti, ar nustatant kaltininko apsvaigimą buvo tinkamai taikomos tų teisės aktų, reglamentuojančių neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisykles ir patvirtintas metodikas, nuostatos.

9. Byloje esantis patikros sertifikatas Nr. 1834911 (b. l. 11) patvirtina, kad alkotesteris „Draeger Alcotest 7510“ Nr. ARJK-0152, kuriuo buvo tikrintas M. L. neblaivumas, buvo metrologiškai patikrintas, matavimo priemonė pripažinta tinkama naudoti, sertifikato galiojimo laikas – iki 2023 m. spalio 9 d. Vertinant palankiausią M. L. pirmąjį neblaivumo matavimą, nustatytas 1,93 promilės neblaivumas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad alkotesterio rodmuo, kuriuo buvo vadovaujamasi konstatuojant nuteistojo neblaivumo laipsnį, buvo klaidingas ar keliantis pagrįstas abejones, taip pat, kad atlikę patikrą policijos pareigūnai nesivadovavo Taisyklėmis.

10. Alkotesteriu atlikus pirmą tikrinimą ir nustačius, kad M. L. iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra didesnė už leidžiamą, be to, viršijanti baudžiamosios atsakomybės taikymo ribą, po 15 minučių buvo atliktas pakartotinis tikrinimas, taip pat parodęs minėtą, baudžiamosios atsakomybės taikymo ribą viršijantį rezultatą – 2,03 promiles (b. l. 10). Tokia nustatyta atlikto neblaivumo alkotesteriu patikrinimo eiga atitiko Taisyklių 3, 4, 6 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visą blaivumo patikrinimo procedūrą ir jokių pažeidimų nenustatė. Tokių pažeidimų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

11. Padarytų išvadų nepaneigia ir apelianto pateikti argumentai, sietini su klinikiniais jo neblaivumo požymiais. Byloje esančiame 2023 m. rugsėjo 16 d. neblaivumo nustatymo akte (t. 1, b. l. 33) nurodyta, kad M. L. tinkamai atliko ėjimo tiesia linija, nosies lietimo pirštu testus. Kitų su neblaivumu sietinų požymių akte neįvardyta. Vertindama šiuos įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad klinikinių neblaivumo požymių buvimas, jų gausa ir pobūdis kiekvienam asmeniui yra individualus ir tam reikšmės turi daug faktorių. Šie požymiai yra tik vieni iš galimą neblaivumą patvirtinančių duomenų. Tuo pačiu šių požymių nebuvimas savaime asmens neblaivumo nepaneigia. Nagrinėjamu atveju nepaisant minėtų klinikinių neblaivumo požymių nebuvimo, tuo pačiu metu alkotesteris pirmojo tikrinimo metu parodė 1,93 promilių neblaivumą, antrojo – 2,03 promilės (b. l. 9, 10).

12. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad visos abejonės turėtų būti vertinamos jo naudai. Vis dėl to, nėra pagrindo sutikti su tokia nuteistojo pozicija. Nors jis visą laiką teigė, jog išgėrė tik vieną 0,5 l bokalą šviesaus alaus ir jautėsi blaivus, tai paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Pirmiausia jau minėti alkotesterio duomenys (b. l. 9-11), kuriais abejoti teismas neturi pagrindo, taip pat iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, kurį patvirtina ir pareigūno tarnybinis pranešimas ir neblaivumo nustatymo aktas (b. l. 7, 8). Nors judesių koordinacijos testu kitų neblaivumo požymių nebuvo nustatyta, tačiau kiti bylos duomenys šią aplinkybę patvirtina. Liudytojas policijos pareigūnas A. M. parodė, kad iš M. L. burnos sklido alkoholio kvapas, jo veidas buvo paraudęs, akys blizgančios, drebėjo rankos (b. l. 25, 91). Liudytojas apsaugos darbuotojas A. K. nurodė, kad iš M. L. išvaizdos matėsi, kad yra išgėręs, akys blizgėjo (b. l. 89). Liudytojas apsaugos darbuotojas J. J. parodė, kad restorane kompanija, kurioje buvo ir M. L., vartojo alkoholinius gėrimus, M. L. buvo susijaudinęs, rankos drebėjo, jo draugas liepė jam sėsti už automobilio vairo ir važiuoti, jis atsisakė, bet vėliau sutiko (89-92).

14. Kaip teisingai ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, Taisyklės, esant neblaivaus asmens nesutikimui su neblaivumo patikrinimo rezultatais, kito alkotesterio panaudojimo alternatyvos nenumato. Susiklosčius tokiai situacijai, asmuo per valandą laiko po to, kai buvo atliktas asmens tikrinimas gali kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų atlikta jo medicininė apžiūra (Taisyklių 29 punktas). Kaip matyti tiek iš pirmiau aptarto neblaivumo nustatymo akto, tiek iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų ir jų užfiksuotų vaizdo įrašų turinio, kaltinamajam M. L. nesutikus su jo neblaivumo patikrinimo procedūros rezultatais, jam buvo išaiškinta teisė pačiam savarankiškai kreiptis į gydymo įstaigą. Liudytojai policijos pareigūnai nurodė, kad stengėsi greičiau užpildyti dokumentus, kad M. L. galėtų važiuoti į gydymo įstaigą ir jis taksi automobiliu išvažiavo (b. l. 90-91, 110-111). Nuteistasis taip pat nurodo, jog, nesutikdamas su neblaivumo patikrinimo procedūros rezultatais, taksi, kurį jam iškvietė kartu buvusi kompanija, nuvažiavo pasitikrinti neblaivumo į RPLC Vilniaus filiale R. Širvio g. 5, Vilniuje, tačiau buvo savaitgalis, įstaiga nedirbo, o pats M. L., dėl streso ir neturėdamas pinigų, pėsčiomis grįžo į (duomenys neskelbtini). Taigi medicininis nuteistojo kraujo tyrimas nebuvo atliktas.

15. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina tai, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. galiojančioje BK 281¹ straipsnio 1 dalies redakcijoje (2019 m. sausio 11 d. įstatymas Nr. XIII-1929) nebėra įvardyta, kokioje konkrečiai žmogaus organizmo biologinėje terpėje turi būti nustatoma etilo alkoholio koncentracija. Jokia konkreti terpė nėra įvardyta ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 43 punkte, apibrėžiančiame neblaivumą kaip etilo alkoholio vartojusio asmens būseną, kai šio alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse (iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose) viršija įstatymų nustatytą leidžiamą normą. Taisyklių 2.3 punkto nuostatos neblaivumo tikrinimą apibrėžia kaip veiksmus, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatomas asmens neblaivumas. Neblaivumo tikrinimo metrologiškai patikrintu alkotesteriu duomenys yra pripažįstami bei vertinami kaip patikimi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2007, Nr. 2K-121-697/2018, Nr. 2K-289-895/2018 ir kt.). Taigi, duomenys, gauti alkotesteriu atlikus alkoholio koncentracijos matavimus M. L. iškvėptame ore, yra leistini ir buvo įvertinti pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino M. L. kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

18. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcija numato kelias alternatyvias bausmių rūšis – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Bausmių rūšys, išvardintos BK 42 straipsnio 1 dalyje, nurodomos nuo švelniausios iki griežčiausios, t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas, laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kaip matyti, laisvės atėmimo bausmė yra griežtesnė už baudą, todėl paskyrus griežtesnę – laisvės atėmimo bausmę, būtų pažeisti apeliacijos principai. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis paprastai negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018). Apeliacijos principai – tantum devolutum quantum appellatum (draudimas išeiti iš apeliacinio skundo ribų) bei non reformatio in pejus (draudimas sunkinti skundą padavusio asmens padėtį), reiškia tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o jeigu skundas paduotas tik gynybos pusės, asmens padėtis negali būti sunkinama neužtikrinus jo teisių. Nors nagrinėjamu atveju pats nuteistasis prašo paskirti jam kitą – laisvės atėmimo bausmę, tačiau įvertinus tai, kad jis BK prasme laisvės atėmimas yra griežtesnė nei baudos bausmė, tenkinti tokio prašymo negalima.

19. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas M. L. bausmę, tinkamai parinko jos rūšį – baudą ir nustatė atitinkamą jos dydį – 75 MGL, taip pat nustatė ilgesnį baudos sumokėjimo terminą – 10 mėnesių. Paskirta bausmė yra teisinga ir proporcinga, baudos dydis nustatytas artimas minimaliam baudos, skiriamos už nesunkių nusikalstamų veikų padarymą, numatytos BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte, minimaliam dydžiui. Esant sunkiai finansinei padėčiai, neišgalint savanoriškai sumokėti baudos per teismo nuosprendžiu nustatytą terminą, nuteistasis, gali kreiptis su prašymu į nuosprendį priėmusį teismą dėl minėto termino pratęsimo, nurodant ir pateikiant tokį būtinumą pagrindžiančius duomenis.

20. Iš UAB „(duomenys neskelbtini) pažymos apie gaunamas pajamas (b. l. 93) matyti, kad M. L. darbo užmokestis per mėnesį yra 483 Eur, t. y. kiek daugiau nei pusė Lietuvos Respublikos vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarime Nr. 516 2024 m. numatyta minimali mėnesinė alga – 924 Eur, kas į rankas sudaro 709 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pateikti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) dirbančio asmens gaunamą darbo užmokestį – 483 Eur neįtikinami. M. L. yra darbingo – (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, galintis susirasti kitą, geriau apmokamą darbą ar papildomą finansų šaltinį. Pagal bylos duomenis, nuteistojo vardu yra registruoti du automobiliai (b. l. 48). Kaip savo nuolatinę gyvenamąją vietą jis nurodo (duomenys neskelbtini). Iš internetiniuose portaluose viešai prieinamos informacijos matyti, jog nurodomu adresu (duomenys neskelbtini) yra viešbutis „(duomenys neskelbtini)“. Įvertinus aplinkybių visumą, spręstina, jog apylinkės teismas paskyrė M. L. tinkamą bausmę ir nustatė jos dydį, kuris nėra aiškiai per didelis.

21. BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019). Konfiskuotino turto vertės išieškojimu taip pat apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-77-648/2019).

22. Sprendžiant dėl konfiskuotino turto vertės dalies išieškojimo iš nuteistojo M. L. proporcingumo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nustatytu konfiskuotino turto vertės dydžiu, kuris nėra neproporcingas ir būtų pagrindas išieškotiną konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalį mažinti.

23. Iš VšĮ „Emprekis“ pateiktų duomenų matyti, kad kaltinamojo M. L. įvykio metu vairuoto automobilio „Tesla“ vertė Lietuvoje 2023 m. rugsėjo mėnesį buvo 51 920 Eur su PVM (b. l. 20). Jokių kitų duomenų apie transporto priemonės vertę negauta, vertė nebuvo ginčijama, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes, susijusias su nuteistojo finansine padėtimi ir, atsižvelgdamas į M. L. turtinę padėtį, konfiskavo ne visą automobilio „Tesla“ vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 51 920 Eur, o tik dalį – 1/6 automobilio vertės, t. y. 8 653,33 Eur, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aiškiai per didelė ir neproporcinga. Apeliaciniame skunde nenurodomos jokios naujos aplinkybės, kurių nebūtų įvertinęs nuosprendį priėmęs teismas, taip pat šių aplinkybių nėra pagrindo vertinti kitaip, todėl dar labiau mažinti konfiskuotiną pinigų sumą jokio pagrindo nėra.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma išieškoti iš nuteistojo M. L. 50 Eur išlaidų, turėtų teikiant nuteistajam antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Byla apeliacinės instancijos procese buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą ir gynėjas nuteistajam buvo paskirtas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas ir būtent šios normos pagrindu nuteistajam buvo paskirtas gynėjas, nepriklausomai nuo jo valios. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.