Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Valdo Meidaus,

nukentėjusiosios atstovui Jonui Milčiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovė L. V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pagal BK 155 str. 1 d., išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios L. V. K. civilinis ieškinys I. M. dėl 266,13 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I. M. buvo išteisinta pagal kaltinimą, jog 2005 m. spalio 20 d. apie 13 val., L. V. K. užėjus į parduotuvę (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tikslu įsigyti anksčiau išsirinktą drabužį ir bekilnojant drabužius, I. M. prie jos priėjo ir paklausė “ko ji čia rausia ir ar būtina viską liesti rankomis?”. Po to I. M. pareiškė, kad ji tokias pažįstanti, kad L.V. K. atėjusi ne pirkti, o vogti, todėl ji nepageidauja L.V. K. matyti parduotuvėje bei ranka parodė jai parduotuvės duris, tuo viešai veiksmu ir žodžiu užgauliai ją pažemindama, t.y., veika, numatyta BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusioji L. V. K. prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkinti jos civilinį ieškinį. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad įvykio dieną tarp jos ir I. M., parduotuvėje (duomenys neskelbtini) įvyko konfliktas. I. M. pripažindama savo neteisėtus veiksmus jos atsiprašė. Parduotuvės vedėja V. V. taip pat atsiprašė už neteisėtus I. M. veiksmus. Tai patvirtina išteisintosios kaltumą. Mano, kad teismas visiškai be pagrindo suabejojo ir nesirėmė nuosekliais ir teisingais nukentėjusiosios sūnaus R. K., buvusio su ja konflikto metu parduotuvėje, parodymais.

L. V. K. ir jos gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nukentėjusioji L.V. K. nurodė, kad parduotuvėje apžiūrint rūbus, prie jos priėjo I. M. ir pakeltu balso tonu paklausė, ko ji čia ieškanti. Nukentėjusioji atsakė, jog ieško tinkamo drabužio. I. M. nemandagiai ir priekabiai pasakė: ”ko čia knisat, nekniskite, nečiupinėkit rankomis”. Gal dešimt parduotuvėje buvusių žmonių, į jas atsigręžė ir sukluso. I. M. parodė kelis kostiumėlius ir pakeltu balso tonu ir įsakmiai liepė “pirkti”. Vėliau pasakė, kad nukentėjusioji „ne pirkti čia atėjo“, „kad tokias ji pažįstanti, kiaurai permatanti“, paklausus, “gal aš vogti atėjau ?”, I. M. atsakė, kad ji pati pasakė tai, ką ji galvojo, kad ji nepageidauja jos daugiau matyti parduotuvėje. Tada I. M. parodė ranka į duris ir jos pasakė, ar ji matanti duris. Toks I. M. elgesys ją įžeidė, sukrėtė ir pažemino, tai matė daug žmonių, buvusių parduotuvėje. Po šio įvykio ji keturias dienas labai blogai jautėsi ir keturias naktis nemiegojo, kreipėsi į medikus. Jai prasidėjo didelį nugaros skausmai, prireikė psichiatro ir psichologo pagalbos. Tokių sveikatos problemų ji ankščiau neturėjo ir nesigydė.

BPK 20 str. 5d. numato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 str. nuostatas, įrodymų šaltiniu yra teisėtai gauti tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo parodymai ir nei vieni iš jų neturi išankstinės galios bei vienų pranašumo prieš kitus. Kuriais parodymais vadovautis, teismas nusprendžia juos palyginęs ir sutikrinęs su informacija, gauta byloje iš kitų įrodymų šaltinių. Atmesdamas nukentėjusiosios L.V. K. parodymus, teismas juos gretino su kitais byloje surinktais byloje išreikalauta medicinine dokumentacija. Vertindamas įrodymus, teismas BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų pagrįstai nustatė, jog I. M. inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, o nukentėjusioji L.V. K. pati neadekvačiai suvokė parduotuvėje buvusią situaciją.

Iš I. M., L.V. K., R. K., O. K. parodymų matyti, kad įvykio metu parduotuvėje buvo šie asmenys. Iš jų parodymų taip pat matyti, kad įvykio metu parduotuvėje buvo ir daugiau žmonių, tačiau šie žmonės neapklausti, jų asmenybės nenustatytos. Šių asmenų nukentėjusioji nenurodė bei nepageidavo, kad jie būtų kviečiami į teismo posėdį. Todėl teismas turėjo galimybę vertinti bei vertino tik paminėtų teismo posėdyje apklaustų asmenų parodymus.

Vertindamas įrodymus, pirmos instancijos teismas liudytojo R. K. parodymais nesivadovavo pagrįstai. Iš bylos duomenų matyti, kad R. K. diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas (b.l. 85). Apklausiamas teisiamajame posėdyje, R. K. smulkiai pasakojo įvykio aplinkybes pagal nukentėjusiosios išdėstytą įvykio interpretaciją praktiškai pažodžiui, tačiau teismui užduodant papildomus klausimus, nurodė, kad kai kuriuos klausimus supranta, kai kurių nesupranta (b.l. 79). Todėl teismas pagrįstai pasisakė, jog R. K. galimybė suvokti įvykio esmę kelia abejones, o parodymų turinys įtakotas šeimyninių santykių su nukentėjusiąja.

Liudytoja M. V. teismui parodė, jog įvykio nematė ir papasakojo teismui tai, ką jai apie įvykį sakė L.V. K.. Todėl šios liudytojos parodymai atspindi L.V. K. subjektyvią poziciją, o ne realią įvykio situaciją. Ši liudytoja parodė ir tai, jog žino, kad L.V. K. į viską reaguoja labai jautriai, dėl to iš pradžių siūliusi L.V. K. konfliktą parduotuvėje pamiršti.

Teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 124 patvirtina, jog L. V. K. įvykio metu buvo psichinės veiklos sutrikimas - mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, histoninio tipo asmenybės sutrikimas. Šis įrodymas drauge su kitais rodo teismo nustatyto L.V. K. neadekvataus elgesio įvykio metu vieną iš galimų priežasčių.

Tuo tarpu išteistosios I. M. parodymus, jog ji L.V. K. nei žodžiu nei gestais neįžeidinėjo, patvirtina liudytojos O. K. parodymai.

Liudytoja O. K. parodė, kad ji dirba pardavėja parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną dirbo su I. M.. Nukentėjusioji ilgiau nei 5 min. nervingai apžiūrinėjo rūbus. Tada prie jos priėjo I. M.. Ką kalbėjo I. M. su nukentėjusiąja ji negirdėjo, tik išgirdo nukentėjusią atkertant, kad pagalbos jai nereikia ir ji galinti išsirinkti pati. Vėliau matė I. M. ramiai stovint, o L.V. K. atrodė susierzinusi ir mosikavo rankomis. Po kurio laiko nukentėjusioji išėjo iš parduotuvės labai greitu žingsniu, vėliau grįžusi į parduotuvę sakė taip reikalo nepaliksianti. I. M. jai pasakojo, kad L.V. K. atsisakiusi jos pagalbos, pradėjo isteriškai šaukti, žadėjo padaryti blogą reklamą parduotuvei.

L.V. K. skundo motyvas, kad I. M. kaltę įrodo tai, jog ši dėl įvykio L.V. K. atsiprašiusi, nėra pagrįstas. I. M. atsiprašė L.V. K. ne dėl to, jog pripažino įžeidus L.V. K., o laikydamasi pardavėjo profesinės etikos taisyklės, kad „pirkėjas visada teisus“ bei norėdama baigti kilusį konfliktą. Tą patvirtina parduotuvės vedėjos V. V. parodymai. Liudytoja V. V. parodė, kad po įvykio L.V. K. į parduotuvę buvo atėjusi su drauge, elgėsi demonstratyviai, iššaukiančiai, reikalavo dėmesio. L.V. K. išsakė pretenzijas dėl pardavėjos I. M. elgesio, sakė eisianti pasiskųsti žurnalistams. Viso pokalbio metu L.V. K. siekė ją pažeminti. L.V. K. reikšti pretenzijų į parduotuvė buvo atėjusi dar kelis kartus. Ji pati atsiprašinėjo L.V. K., vadovaujantis taisykle, kad klientas visada teisus, siūlė atsiprašyti ir I. M.. I. M. tą padarė, norėdama užbaigti bereikalingą konfliktą.

Pagal BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Ši veika padaroma tyčia. Įžeidimas padaromas aktyviais veiksmais, kaltininkui suvokiant užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir siekiant tą asmenį pažeminti. Aptarti įrodymai aptvirtina, jog L.V. K. parduotuvėje konfliktą sukėlė pati - nervingai vartė rūbus, nederamai ir nepagarbiai elgėsi su pardavėja I. M., kuri pasiūlydama pirkėjui pagalbą tik atliko savo pareigas. Tačiau net ir pačios L.M. K. nurodyti veiksmai, kuriuos, neva, atlikusi I. M. (pastabos dėl drabužių vartymo, pasakymas, kad nukentėjusioji atėjo ne pirkti ir atsakymas į L.M. K. klausimą “gal aš vogti atėjau ?”, kad galvojusi tai, ką pati L.M. K. pasakiusi, nurodymas į durų pusę), kilusioje situacijoje galėtų būti vertinamos tik kaip neetiškas atsakas į netinkamą pirkėjo elgesį. Todėl kilusioje situacijoje net ir tokių L.M. K. nurodytų pardavėjos veiksmų, jei jie ir būtų padaryti, negalima būtų traktuoti kaip tyčinio kito asmens žeminimo, už kurį atsakomybę numato BK 155 str. 1d.

BPK 303 str. 5d. 1 p. numato, kad teismas turi priimti išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl I. M. išteisinta pagrįstai.

BPK 115 str. 3d. 2 p. numato, jog minėtu pagrindu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Todėl šitoks pirmos instancijos sprendimas dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio yra pagrįstas ir nekeistinas.

Kadangi apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti priimtą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nukentėjusiosios L. V. K. apeliacinį skundą atmesti.