Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų (įkeistų daiktų savininkų) UAB „Trinapolis“ ir UAB „Penki kontinentai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. kovo 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš suinteresuotų asmenų (įkeistų daiktų savininkų) UAB „Trinapolis“ ir UAB „Penki kontinentai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisę kreditoriui reikalauti patenkinti hipoteka ar įkeitimu apsaugotą reikalavimą prieš terminą numato LR CK 4.196 str. 1 d. Šios įkeitimo teisės ypatumus nustatančios teisės normos numato pagrindą reikalavimo patenkinimui prieš prievolės įvykdymo termino pasibaigimą. Šių specialių normų paskirtis – apsaugoti kreditoriaus teisėtus interesus ir suteikti jam teisę gauti patenkinimą iš įkeisto turto anksčiau, nei pasibaigia pagrindinės prievolės įvykdymo terminas, atsiradus grėsmei dėl įkeisto turto sumažėjimo, praradimo ar įkeitimo teisės subjekto atžvilgiu įvykus įvykiui, galinčiam pakenkti kreditoriaus interesams (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens bankrotas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog skolininkui BUAB „Office M3“ Vilniaus apygardos teismo 2009-12-08 nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 16 str., visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Todėl pagal LR CK 4.196 str. 1 d. 3 p., LR CPK 558 str., 560 str. kreditorius įgijo teisę reikalauti hipoteka apsaugotą reikalavimą patenkinti prieš terminą. Būtent nurodytu pagrindu kreditorius kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis LR CK 4.174 str. 1 d., 4.192 str. 1 d., 2 d., LR CPK 558 str. 1 d., areštavo hipotekos sutartimi įkeistus nekilnojamuosius daiktus, priklausančius apeliantams, bei įspėjo skolininką ir įkeistų daiktų savininkus (įkaito davėjus), kad neįvykdžius įsipareigojimų kreditoriui, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti.

Pagal LR CK 4.174 str. 1 d. hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad kreditorius ir skolininkas BUAB „Office M3“ 2008-05-23 sudarė kredito sutartį, kuri buvo iš dalies pakeista papildomu susitarimu (I t., b. l. 1-3), pagal kurią kreditorius suteikė skolininkui BUAB „Office M3“ kreditą. Skolininkas šia Kredito sutartimi įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2018-05-23. Užtikrinant šios prievolės įvykdymą kreditoriui hipotekos lakštu buvo įkeistos negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. 4400-1472-5272:1809, Nr. 4400-1472-5218:1807 ir Nr. 4400-1472-5250:1808, nuosavybės teise priklausančios suinteresuotiems asmenims UAB „Trinapolis“ ir UAB „Penki kontinentai“.

Vilniaus apygardos teismo 2009-12-08 nutartimi skolininkui BUAB „Office M3“ buvo iškelta bankroto byla. Kreditorius 2010-03-17 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrių su prašymu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriuo prašė areštuoti apeliantams nuosavybės teise priklausančius įkeistus nekilnojamuosius daiktus ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš šio turto, o pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartimi šį pareiškimą tenkino. Suinteresuoti asmenys (įkeisto turto savininkai) UAB „Trinapolis“ ir UAB „Penki kontinentai“ su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, teigdami, kad kreditorius nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo, taip pat, kad pareiškėjo reikalavimas dėl nesumokėto kredito turi būti nagrinėjamas LR įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir kad pareiškėjas neišnaudojo visų įmanomų galimybių tiesiogiai išieškoti skolą iš skolininko turto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių atskirojo skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais.

Hipoteka yra viena iš labiausiai paplitusių užtikrinimų bankų kreditavimo rinkoje ne ginčo procedūrų visuma, laiduojanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl atsižvelgiant į tai, kad šios kategorijos bylose ginčai, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu, netinkamu paskolos sutarties sąlygų vykdymu, jų pakeitimu teisėtumu ir pagrįstumu ir kt., nėra nagrinėjami, teisėjų kolegija pasisako tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Apeliantų atskirajame skunde išdėstyti argumentai, nesusiję su hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumu, kreditoriaus reikalavimo pagrįstumu, kurį atskirajame skunde akcentuoja apeliantai, šioje byloje teisiškai neaktualūs. Be to, apeliantai, nesutikdami su reikalavimo dydžiu, gali jį ginčyti, pareikšdami teisme ieškinį ginčo teisenos tvarka, tačiau nagrinėjamoje byloje skolos dydžio klausimas negali būti nagrinėjamas, nes yra už bylos nagrinėjimo ribų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikytos LR įmonių bankroto įstatymo nuostatos. Pažymima, jog kreditorius pagal hipotekos sutartį įgijo teisę į reikalavimo patenkinimą iš suinteresuotų asmenų (įkeistų daiktų savininkai) UAB „Trinapolis“ ir UAB „Penki kontinentai“ įkeisto turto. Pažymėtina, jog LR CPK 560 str. 3 d., Įmonių bankroto nuostatos nenumato, kad suinteresuotų asmenų įkeisto turto arešto, priverstinio skolos išieškojimo nukreipimo į suinteresuotų asmenų įkeistą turtą klausimus sprendžia skolininko bankroto bylą nagrinėjantis teismas. LR CPK 560 str. 3 d. nurodoma, kad kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto procedūra, tai įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami LR įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. LR įmonių bankroto įstatymo 1 str. 3 d. nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Kreditorius kreipėsi į Hipotekos skyrių siekdamas, kad būtų pradėtos specialios procedūros tam, kad jo reikalavimas būtų operatyviai patenkintas iš suinteresuotų asmenų turto, o ne iš skolininko turto. Kreditoriaus veiksmai ir pirmosios instancijos teismo priimta nutartis dėl suinteresuotų asmenų įkeisto turto arešto ir įspėjimo dėl skolos sumokėjimo neprieštarauja LR įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad įkaito davėjas, kurio daiktu užtikrintas kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymas, gali pats įvykdyti skolinį įsipareigojimą ir šitaip išvengti įkeisto daikto priverstinio pardavimo. Įvykdęs skolininko įsipareigojimą hipotekos kreditoriui, įkeisto daikto savininkas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę, t. y. jis turi teisę reikalauti, kad skolininkas jam atlygintų kreditoriui sumokėtą sumą.

Apeliantai atskirajame skunde taip pat nurodo, kad išieškojimas pirmiausia turėtų būti nukreipiamas į skolininko turtą, o tik jam neturint pakankamai turto – į jų įkeistą turtą. Ši pozicija yra nepagrįsta. Hipoteka yra viena iš labiausiai paplitusių užtikrinimų kreditavimo rinkoje ne ginčo procedūrų visuma, laiduojanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (LR CPK XXXVI skyrius), todėl ginčai bet kurioje hipotekos stadijoje, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kuria patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas išieškoti skolą ir priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą (LR CPK 558 str. 2 d.), teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Kadangi hipotekos teisėjų funkcijos nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu, bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Kaip jau buvo minėta, hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą reglamentuota LR CK 4.192 str. ir nei ši, nei kitos teisės normos, kurios reguliuoja išieškojimą, kai reikalavimas užtikrintas hipoteka, nenumato kreditoriaus pareigos pirmiausia reikalauti išieškojimą nukreipti į skolininko turtą: hipotekos kreditoriaus specifinė padėtis pasireiškia būtent tuo, jog jis turi teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto, nepriklausomai nuo to, ar skolininkas turi kito turto, ar yra galimybė iš jo išieškoti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė pagrįstą nutartį. Kadangi apeliantų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. kovo 18 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Pareiškėjas prašomas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti už procesinių dokumentų parengimą teismui dėl apeliantų atskirojo skundo grindžia PVM sąskaita-faktūra. Pagal LR CPK 177 str. 4 d. atstovavimo išlaidų dydį gali įrodyti mokėjimo dokumentai, pvz., kasos pajamų čekis, mokėjimo pavedimas, išrašas iš banko sąskaitos, kt., bet ne dokumentai, patvirtinantys reikalavimo teisę gauti tam tikras sumas, pvz., PVM sąskaita-faktūra. Įrodymai, kad pareiškėjas patyrė 2 188,8 Lt atstovavimo išlaidų būtent šioje byloje turėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 str. 1 d.), tačiau jų byloje tokie įrodymai nebuvo pateikti. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų neatsispindi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas patyrė 2188,8 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai. Todėl, pareiškėjui nepateikus nagrinėjamoje patirtas advokato pagalbos išlaidas patvirtinančių įrodymų, pareiškėjo (kreditoriaus) prašymas jas priteisti atmestinas.

Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantų priteistina 9,95 Lt išlaidų (II t., b.l. 74), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teisėjų kolegija

n utarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Trinapolis“ ir UAB „Penki kontinentai“ lygiomis dalimis 9,95 Lt (devynilitai 95 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.