- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-08
- Bylos Nr.
- AN2-54-574/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02213-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jurgita Mačionytė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. K. (toliau – apelianto) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atmestas S. K. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 PK Veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 18-ANR_N-1123-2018, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 168 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 25 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. S. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 PK Veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimu (toliau – nutarimas) pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 168 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 25 eurų bauda. S. K. nubaustas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 29 d., apie 08.55 val., adresu (duomenys neskelbtini), kavinėje- bare „O“ pardavė išsinešimui alaus butelį „Švogerių“, 1 litro talpos, 5 proc. alkoholio tūrio. Šiais veiksmais S. K. pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi atmetė S. K. skundą ir paliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 PK Veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimą nepakeistą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu S. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – apelianto S. K. skundą tenkinti.
4. Nurodo, kad akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi kaltumo principu ir prielaidomis, kompetencijos stokos tarnautojų veiksmuose pridengimu. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų galima nustatyti tik vieną aplinkybę - šių liudytojų vertinimu, galiojimo laiko ant butelio paimto iš pareiškėjo V. G. ir butelio paimto iš kavinės baro sutapimas, yra pakankamas pagrindas teigti, kad V. G. pirko alaus butelį Švogerių, 1 litro talpos, būtent kavinėje - bare „O“, tačiau į klausimus ar yra nustatytas minėtos su esamu galiojimo laiku alaus partijos dydis, ar yra duomenų, kad šis minėtas alus su nustatytu galiojimo laiku skirtas pardavinėti tik kavinėje „Orėj“, visi minėti liudytojai paaiškino, kad tokių duomenų jie neturi. Taip pat, liudytoja D. B. parodė, kad būtent liudytojas V. G., ir pareiškėjas S. K. turi įrodyti, kad surastas alus pirktas kitoje, nei kavinė „O“, vietoje; atlikinėti kasos tikrinimo, kontrolinės juostos tikrinimo arba atlikti inventorizacija alaus likučiams kavinėje ji neprivalo ir neturi, nes jai pakanka fakto, kad iš kavinės išėjo asmuo, kuris su savimi turėjo alaus butelį. Nors yra akivaizdu, kad byloje objektyviai nėra nustatytas alaus Švogerių pardavimas kavinėje „Orėj“, 2018 m. rugpjūčio 29 d. liudytojui V. G., o šių duomenų nustatymas objektyviai yra įmanomas ir būtinas, byloje egzistuojančių prielaidų, kad toks pardavimas buvo, pakako policijos pareigūnui pagrįsti alaus pardavimą ir surašyti nutarimą.
5. Taip pat mano, kad, byloje negali būti vertinami liudytojo M. V. parodymai apie alaus įsigijimą - taip, teigiama, kad liudytojas V. G. davė skirtingus parodymus apie turimą alų - „pirmiau sakė, kad alų nešiojosi su savimi, o paskui sakė, kad iš namų atsinešė“,- nors lingvistine prasme yra aprašomas vienas ir tas pats įvykis - liudytojas rodo, kad į kavinę jis atnešė alų su savimi ir papildo savo atsakymą, nurodydamas iš kur atėjo į kavinę, - todėl tai negali būti vertinama kaip parodymų keitimas, bet liudytojo tarnautojo M. V. siekis sudaryti teismui įspūdį apie liudytojo V. G. išsisukinėjimą ir melavimą.
6. Pareiškėjo V. G. ir barmeno S. K. parodymai apie tai, kad minėto alaus pirkimo-pardavimo nebuvo, atmetami kaip neteisingi - teigiama, kad tokiu būdu šie asmenys siekia išvengti atsakomybės, tačiau teismas, teigdamas apie tai, jokių objektyvių faktų tam neturi ir daro šioje dalyje tik prielaidą apie šių asmenų motyvus duodant parodymus apie įvykį. Nors visos abejones turi būti taikomos traukiamo atsakomybėn asmens naudai, teismas laikosi kitos nuostatos, t. y. išeina iš asmenų kaltumo kaip pagrindą duodamiems parodymams. Tokiu atveju bendrai yra beprasmiška kalbėti apie pareiškėjo S. K., liudytojo V. G. parodymų būtinumą - pareiškėjo kaltė egzistuoja nepriklausomai nuo objektyvių įrodymų buvimo, nes jų egzistavimą teismas gali ignoruoti vadovaudamasis tik prielaidomis, kad pareiškėjas turėjo padaryti pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad ir V. G. ir S. K. bylos tyrimo metu neneigė, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. matė vienas kitą, tačiau teisme parodė, kad vienas kito nematė, kas teismo įvertinta kaip siekis išvengti atsakomybės, nors S. K. parodė teismui, kad būdamas sandėlyje galėjo stebėti priėjusio prie prekystalio asmenį per veidrodį ir jeigu lankytojas būtu priėjęs prie baro prekystalio jis iš tarnybinės patalpos būtu išėjęs. Taigi akivaizdu, kad S. K. niekaip nekeitė parodymų, o tik tikslino parodymus apie kiekvieno asmens buvimą vietoje.
7. Pirmosios instancijos teismas, darydamas minėtą išvadą vadovavosi ne V. G. ir S. K. parodymais, bet liudytojų D. B. ir iš dalies J. T. bei M. V. teiginiais, tuo tarpu, byloje nėra nei vieno V. G. rašytinio paaiškinimo apie tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 29 d. tiesiogiai kontaktavo ir bendravo su S. K. ir pirko bare alų, todėl konstatavimas byloje yra suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų teiginių „legalizavimas", kadangi išskyrus šių liudytojų tokių faktų niekas nepatvirtina. Suprantama, kad liudytojas duodamas parodymus, gali sąžiningai klysti, bandyti teismui kaip liudijimą pateikti savo asmeninį aplinkybių vertinimą. tačiau teismas, liudytojų ir kaltininko parodymus turi įvertinti juos lygindamas ir analizuodamas kartu su kitais bylos duomenimis. Akivaizdu, kad objektyvių duomenų šioje byloje nėra nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo ir neturėjo galimybės liudytojų parodymus patikrinti. Pinigai kasoje nebuvo tikrinami, rūšine inventorizacija (pagal alaus pavadinimą) atlikta nebuvo, prekinis likutis nenustatytas; nenustatyta gamintojo ginčo partijos apimtis, nes galiojimo laikas negali būti laikomas identifikuojančiu požymių ir jo pagrindu negalima daryti kategoriškos išvados apie pirkimo-pardavimo buvimą.
8. Priimant sprendimą netenkinti S. K. skundo, pirmosios instancijos teismas, be kito ko, turėjo pareiga įsitikinti ir nustatyti alaus „Švogerių“ pardavimo 2018 m. rugpjūčio 29 d. faktą, tačiau jokių objektyvių duomenų patvirtinančių policijos pareigūno ir alkoholio kontrolės departamento manymą, kad toks pardavimas kavinėje - bare „O“, įvyko nėra ir teisminio nagrinėjimo metu negauta, nutartyje konstatuojamos tik prielaidos - galimai V. G. nenešė į kavinę-barą O su savimi alaus nenešė, nes jo turėtas nepermatomas plastikinis maišelis galimai buvo tuščias; galimai V. G. atėjo pirkti į kavinę alkoholio nes kitokio tikslo ten ateiti jis negalėjo turėti (tačiau pagal analogija, V. G. laikė, eidamas į kavinę Orėj, savo maišelyje alų nes kam laikyti rankose maišelį jeigu jis tuščias), galimai alkoholio pardavimas įvyko kavinėje nes barmenas galėjo įnešti į kasą gautus iš V. G. pinigus vėliau, jau leistinu pagal įstatymą, laiku. Teismas, rašydamas apie tai, kad sprendimas priimamas įvertinant turimų įrodymų visumą, vadovavosi tik prielaidomis.
9. Taip pat teigia, kad dviejų tarnybų (policijos ir Tabako, alkoholio kontrolės departamento) surašyti procesiniai dokumentai skiriasi tarpusavyje ir skirtingai konstatuoja aplinkybes - atkreiptinas dėmesys į tai, kad atliekant patikrinimą ir surašant protokolą apie tai, nei vienas iš šių institucijų atstovas neįsitikino ir nepatikrino, koks skystis yra tyrimo butelyje - ar ten yra alus, ar ten yra vanduo, kitas skystis - nėra net nustatyta ar bendrai egzistuoja pagrindas surašyti protokolus apie pažeidimą. Teismo teiginys apie tai, kad nei V. G., nei S. K. neginčijo, kad butelyje buvo alus, nesudaro (remiantis teismo naudojamais argumentais) pagrindo pripažinti, kad atidarytoje talpoje (butelis) su užrašų „alus Švogerių“, tikrai buvo alus , o ne kitoks skystis (pvz. kaip ir teismo prielaida, kad atžymos apie pardavimą kontrolinėje juostoje nebuvimas neįrodo, kad pardavimo nebuvo nes barmenas galėjo gautus už parduotą alų pinigus į kasą įnešti vėliau jau leistinu laiku), nes butelio turinio niekas nepatikrino, tikrinimo protokolo apie tai nesurašė. Atidarytas butelis, be tūrinio patikrinimo, grąžintas V. G. ir tai sudaro atskirą pagrindą abejoti policijos surašytu procesinių dokumentų pagrįstumu ir teisėtumu.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei teisingas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
11. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pagal ANK 168 straipsnio 1 dalį numatyta administracinė atsakomybė už mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose dirbančių darbuotojų padarytus mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ar kitų alkoholinių gėrimų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimų pažeidimus. Nagrinėjamu atveju, apeliantas S. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d., apie 08.55 val., adresu (duomenys neskelbtini), kavinėje - bare „O“ pardavė išsinešimui alaus butelį „Švogerių“, 1 litro talpos, 5 proc. alkoholio tūrio ir tokiu būdų pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus.
13. ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalu įvertinti byloje surinktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o bylos duomenimis pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
14. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog S. K. galėjo padaryti jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinėje byloje surinktus įrodymus, su tokia pozicija sutikti negali. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, S. K. kaltė padarius administracinį nusižengimą iš esmės yra grindžiama liudytojų M. V., J. T., D. B. duotais parodymais bei alaus butelio „Švogerių“ apžiūra. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtų liudytojų parodymais atmetė S. K. bei V. G. duotus parodymus ir konstatavo, kad V. G. parodymai apie alaus įsigijimo aplinkybes nenuoseklūs, todėl neįtikinami. Be to, pareigūnai parodė, kad jis į barą užėjo nešinas tuščiu maišeliu, o išėjo su jame esančiu buteliu, t. y. alaus iki atėjimo į barą jis neturėjo. Tačiau patikrinus administracinio nusižengimo bylą, jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog V. G. įeidamas į barą „O“ rankose laikė būtent tuščią maišelį, nėra. Vien tai, jog liudytojui M. V. maišelis iš išvaizdos atrodė tuščias (b. l. 55), negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, jog jis tikrai buvo tuščias. Be to, iš bylos duomenų nustatyta, kad V. G. turėjo skėtį, kurį nešėsi maišelyje. Įvertinus tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra patikimų įrodymų, kurie pakankamai patvirtintų, jog V. G. prieš įeidamas į barą „O“ su savimi negalėjo turėti alaus butelio „Švogerių“. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas V. G. duotus parodymus vertino kaip gynybinę versiją, savaime nereiškia, jog neturint jokių kitų objektyvių duomenų, yra galima konstatuoti, kad V. G. maišelis buvo tuščias ir alaus butelis „Švogerių“ pas jį atsirado tik po apsilankymo bare „O“. Atkreiptinas dėmesys, kad jokiu atveju negalima kaltės įrodinėjimo perduoti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.
15. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepašalino ir kitų abejonių, kurias nurodė apeliantas pateiktame skunde dėl institucijos nutarimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nebuvo tinkamai nustatytas faktas, jog pas V. G. rastas alaus butelis „Švogerių“ buvo nupirktas bare „O“. Kaip teisingai nurodoma pateiktame apeliaciniame skunde, pareigūnai nepatikrino reikšmingų aplinkybių. Nors iš V. G. paimtas alaus butelis „Švogerių“ dėl savo galiojimo laiko ir brūkšninis kodas sutapo su kitais bare „O“ esančiais tos pačios rūšies alaus buteliais, tačiau tai negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, jog patikrintas butelis buvo įsigytas būtent bare „O“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bare „O“ buvo atvežta tik dalis alaus butelių „Švogerių“ partijos, aplinkiniai prekybos centrai taip pat galėjo prekiauti to paties galiojimo bei tą patį brūkšninį kodą turinčiais alaus buteliais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimo, patikrinimą atliekantys pareigūnai neatliko bare buvusių šios rūšies alaus butelių patikrinimo ir tokiu būdu pašalinti abejones dėl pas V. G. rasto alaus butelio „Švogerių“ įsigijimo vietos, tačiau tokių veiksmų nesiėmė ir šių abejonių nepašalino. Kaip matyti iš patikrinimo protokolo, alus „Švogerių“ partija į barą pristatyta pagal PVM sąskaitą-faktūrą 2018 m. rugpjūčio 28 d. (pardavėjas UAB „S“), t.y. 2019 m. rugpjūčio 29 d. išvakarėse. Pagal nutarimą, kuriuo apeliantas nubaustas, jis alų pardavė 2019 m. rugpjūčio 29 d. 8.55 val. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareigūnai nesiaiškino aplinkybių dėl butelių kiekio, piniginių lėšų, kasos juostos patikrinimo. Tai yra fakto aplinkybės, kurios turėjo būti bet kokia forma išsiaiškintos prieš priimant skundžiamą nutarimą ir kurių nustatyti nebėra jokių galimybių. Institucijai įstatymo leidėjo deleguota pareiga ne tik nustatyti administracinį nusižengimą, bet ir surinkti įrodymus, savo išvadas pagrįsti ištirtais ir įvertintais įrodymais, priimti teisėtą ir pagrįstą nutarimą traukiamo administracinėn atsakomybėn atžvilgiu.
16. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, savo sprendime pirmosios instancijos teismas teigia, kad duomenų ant alaus butelių sutapimas patvirtina, kad alus galėjo būti įsigytas nutarime nurodytoje vietoje ir aplinkybėmis. Taigi pats teismas, nėra įsitikinęs ir daro tik prielaidą jog alus buvo įsigytas bare „O“. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareigūnai patikrino kasos aparato juostą ir nustatė, kad jokių pardavimų baras „O“ neatliko, kas patvirtina apelianto iškeltą versiją, jog jis V. G. alaus butelio nepardavė. Pirmosios instancijos teismas taip pat šios abejonės nepašalino ir nurodydamas, kad niekas neužkerta kelio alkoholį neleistinu laiku parduodančiam asmeniui pinigus į kasą įdėti ir atitinkamus duomenis kasoje pažymėti vėliau. Šis pirmosios instancijos teismo teiginys taip pat nėra patvirtintas jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais ir yra grindžiamas abejonėmis, spėjimu, kas nėra tinkamas pagrindas grįsti asmens kaltę padarius administracinį nusižengimą.
17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad S. K. bei V. G. parodymuose yra prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai. Tiek S. K., tiek V. G. viso proceso metu neigė, kad alaus butelis „Švogerių“ buvo nupirktas bare „O“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. G. nurodė, kad alaus butelį jis įsigijo dieną prieš parduotuvėje. Kiti įvykio liudytojai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat nenurodė, kad V. G. būtų nurodęs kitą alaus butelio įsigijimo būdą. Liudytoja J. T. parodė, kad V. G. jai nurodė, jog butelį atsinešė iš namų, kas priešingai nei nustatyta pirmosios instancijos teismo, nepaneigia aplinkybės, jog jis alaus butelį galėjo įsigyti kitoje vietoje.
18. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, susijusią su įrodymu vertinimu, kurioje ne kartą konstatuota, kad įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nors minima teismų praktika baudžiamosiose bylose, tačiau administracinių nusižengimų nagrinėjimui taikomos tapačios nuostatos ir kertiniai principai. Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad S. K. kaltė padarius administracinį nusižengimą yra grindžiama ne objektyviais pirmosios instancijos teismo surinktais ir ištirtais įrodymais, bet abejonėmis, kurios nebuvo pašalintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kurių nėra galimybės pašalinti apeliacinėje instancijoje.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis naikintina ir dėl skundo priimtinas naujas sprendimas – panaikinti Vilniaus miesto 5 PK Veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą.
Panaikinti Vilniaus miesto 5 PK Veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 18-ANR_N-1123-2018 ir administracinio nusižengimo teiseną S. K. atžvilgiu nutraukti.