- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-31
- Bylos Nr.
- 2-1666/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Donatas Šernas
- Pareiškėjas
- R. K., G. K.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė Ūkio bankas, uždaroji akcinė bendrovė SEB
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. K. ir G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų R. K. ir G. K. skundas pripažinti neteisėtu ir panaikinti bankrutavusios R. K. įmonės kreditorių 2010-12-07 susirinkimo sprendimą, civilinėje byloje Nr. 2-611-425/2011, pagal pareiškėjų R. K. ir G. K. skundą atsakovui bankrutavusiai R. K. įmonei, tretieji asmenys
akcinė bendrovė Ūkio bankas, uždaroji akcinė bendrovė SEB lizingas, akcinė bendrovė Turto bankas, Lietuvos ir Čekijos uždaroji akcinė bendrovė „Grinduva“, akcinė bendrovė Snoras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Radviliškio vanduo“, uždaroji akcinė bendrovė „Radviliškio komunalinės paslaugos“, dėl kreditorių 2010-12-07 susirinkimo sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu prašydami pripažinti negaliojančiu ir panaikinti bankrutavusios R. K. įmonės 2010-12-07 kreditorių susirinkimo sprendimų 4 punktą, kuriuo nuspręsta: antrose varžytynėse neparduotą, įkeistą AB Ūkio bankui, bankrutavusios R. K. įmonės savininko R. K. ir jo, su sutuoktine G. K., jungtine nuosavybe valdomą turtą perduoti įkaito turėtojui AB Ūkio bankui už šiose varžytinėse skelbtą pradinę šio turto pardavimo kainą, o įkaito turėtojas AB Ūkio bankas ne vėliau, kaip per 10 dienų nuo įkeisto turto perdavimo dokumentų pasirašymo ir sąskaitos - faktūros išrašymo dienos, sumoka bankroto administratoriui perimamam turtui tenkančią 31 888,46 Lt administravimo išlaidų dalį, apskaičiuotą proporcingai gautoms visų rūšių lėšoms (perduodamo įkeisto turto vertė 954 000 Lt prilyginama gautoms lėšoms iš įkeisto turto), lėšas pervesdamas į bankrutuojančios R. K. įmonės sąskaitą. Nurodė, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas. Gyvenamasis namas, esantis, (duomenys neskelbtini) ir kitas nekilnojamasis turtas yra ne bankrutuojančios R. K. įmonės nuosavybė, o pareiškėjų R. K. ir G. K. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kreditorių susirinkimas gali spręsti antrose varžytynėse neparduoto turto likimą tik tokiu atveju, jeigu šis turtas nėra įkeistas. Jeigu turtas yra įkeistas ir jis nėra parduotas per antrąsias varžytynes, įkeisto turto likimą sprendžia tik įkaito turėtojas, arba jis pasiima turtą, arba leidžia turtą pardavinėti toliau. Kadangi kreditoriams nesuteikta teisė disponuoti įkeistu bankrutuojančios įmonės savininko turtu, priimtas kreditorių susirinkimo sprendimas pripažintinas niekiniu. Pareiškėjų nuomone, AB Ūkio bankas negali minėto turto perimti, nes antros varžytynės buvo organizuotos nesilaikant Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Varžytynių tvarkos aprašas) reikalavimų, nebuvo rašomas varžytynių protokolas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė. Teismas nurodė, kad bankrutavusi R. K. įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, įregistruota 1998-01-14, t. y. R. K. ir G. K. esant santuokoje, todėl individuali įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nepriklausomai nuo to, kad ji įregistruota vieno iš sutuoktinių vardu po santuokos sudarymo, todėl pagal įmonės prievoles abu sutuoktiniai atsako visu savo turimu turtu. ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalis nustato, jog bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir ši įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir esantį bendra jungtine nuosavybe, yra parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad kreditorių susirinkimui yra suteikta teisė spręsti, ką daryti su neparduotu įkeistu turtu. Skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas, įkeistą turtą perduoti įkaito turėtojui AB Ūkio bankui, neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatoms, todėl nėra pagrindo skundžiamą nutarimą naikinti ar pripažinti jį niekiniu. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad antrosios varžytynės buvo organizuotos nesilaikant Varžytynių tvarkos aprašo reikalavimų, buvo pažeistas antrųjų varžytynių terminas, nebuvo rašomas varžytynių protokolas, varžytynės buvo formalios, nes šios pareiškėjų nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį, kuria pareiškėjų skundą tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nutartyje nepagrįstai nustatė, kad individuali įmonė yra laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjų nuomone, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe gali būti tik įmonei perduotas turtas, jos pajamos, bet jokiu būdu ne individuali įmonė. Pažymi, kad individualios įmonės steigėjui yra nustatyti konkretūs reikalavimai, kaip tvarkyti įmonę, jos apskaitą, vykdyti komercinę - ūkinę veiklą ir įmonės steigėjo sutuoktinis neturi jokių pareigų, kurias turi steigėjas. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad pagal individualios įmonės prievoles atsako abu sutuoktiniai visu savo turimu turtu.
2. G. K. nėra laikoma individualios įmonės dalyviu, nes nėra įtraukta į registrus, kaip juridinio asmens dalyvis. Registruose yra nurodytas vienintelis juridinio asmens dalyvis - R. K.. Atsižvelgiant į tokį individualios įmonės, jos dalyvių ir prievolių teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad už įmonės prievoles atsako tik R. K. ir įmonės kreditoriai galėjo spręsti tik R. K. turto likimą. G. K. turto likimą galėjo spręsti tik hipotekos teismas, nes G. K. neturi pareigos pagal CK nuostatas, Įmonių bankroto įstatymą, perduoti savo turto administratoriui. Tokią pareigą perduoti turtą turėjo tik įmonės savininkas ir dalyvis R. K..
3. Iš G. K. turto dalies (šį turtą realizavus) negali būti skiriamos lėšos administravimui. Visos lėšos, gautos realizavus įkeistą turtą, turi būti nukreiptos atsiskaitymui su hipotekiniu kreditoriumi.
4. Daiktą nuo hipotekos išlaisvina ne bet koks priverstinis pardavimas, o tik įvykdytas hipotekos kreditoriaus prašymu. Ši įstatymo nuostata tiesiogiai susijusi su hipotekos paskirtimi - užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis taip pat pirmenybę suteikia hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimų tenkinimui iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą.
5. Kreditorių susirinkimas gali spręsti antrosiose varžytinėse neparduoto turto likimą tik tokiu atveju, jeigu šis turtas nėra įkeistas. Jeigu turtas yra įkeistas ir jis nėra parduotas per antrąsias varžytynes, jo likimo kreditoriai negali spręsti. Įkeisto turto likimą sprendžia tik įkaito turėtojas, arba jis pasiima turtą, arba leidžia turtą pardavinėti toliau. Kreditorių susirinkimo sprendimas dėl turto perdavimo įkaito turėtojui AB Ūkio bankui ex oficio pripažintinas niekiniu, nes kreditoriams nesuteikta teisė disponuoti įkeistu bankrutuojančios įmonės savininko turtu ir nesuteikta teisė spręsti šio turto likimo.
6. AB Ūkio bankas negali turto perimti, nes antrosios varžytynės buvo organizuotos pažeidžiant Varžytynių tvarkos aprašo 29.1. punkte nustatytą reikalavimą, kad varžytynių vykdytojas, ne anksčiau kaip po 10 dienų ir ne vėliau kaip po 30 dienų, nuo paskelbtų pirmųjų varžytynių dienos vykdo antrąsias varžytines. Pirmosioms varžytynėms neįvykus buvo pažeistas antrųjų varžytynių terminas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo AB Ūkio bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, o jos dalyvis atsako savo turtu už tokios įmonės prievoles (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, LR Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 33 straipsnis numato, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir ši įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir esantį bendra jungtine nuosavybe, o įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu neparduotas turtas gali būti perduodamas kreditoriams (ĮBĮ 33 straipsnio 2 dalis).
2. Kreditorių susirinkimui nėra uždrausta priimti sprendimų dėl turto (taip pat ir įkeisto turto) pardavimo, perdavimo ar vertinimo tvarkų. Priešingai, pagal Varžytynių tvarkos aprašo 32 - 34 punktus, kreditorių susirinkimas sprendžia turto pardavimo ir perdavimo klausimus, tačiau juos vykdo administratorius.
3. Priešingai, nei teigia pareiškėjai, ne kreditorių susirinkimas nusprendė perduoti turtą bankui, o bankas, vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalimi, Varžytynių tvarkos aprašo 31, 34, 35 punktais priėmė administratoriaus pasiūlymą perimti įkeistą turtą.
4. Priešingai, nei teigia pareiškėjai, banko žiniomis antrosios varžytynės buvo suorganizuotos teisės aktuose nustatyta tvarka, jų protokolas surašytas, o kadangi nedalyvavo nė vienas dalyvis, laikyti varžytynes vykusiomis formaliai negalima. Jeigu nebuvo paskelbta apie antrąsias varžytynes, Varžytynių tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta tvarka, apie jas skelbiama laikantis bendros tvarkos, t.y. Varžytynių tvarkos aprašo 29.1. punkte numatyta nuostata nėra imperatyvi, todėl pareiškėjų argumentai, kad nebuvo laikomasi antrųjų varžytynių vykdymo terminų, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Šioje apeliacijoje keliami sutuoktinių atsakomybės pagal individualios įmonės skolas kreditoriams, lėšų, gautų pardavus įmonės turtą paskirstymo tvarkos, kreditorių susrinkimo teisių bei varžytinių tvarkos teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.
Dėl individualios įmonės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir prievolių vykdymo iš bendro sutuoktinių turto
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ). Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kita, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Bankroto bylų nagrinėjimas turi tam tikrų procesinių ypatumų. Šiuos ypatumus lemia bankroto proceso paskirtis. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus – bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais (ĮBĮ 8 skirsnis). Bankroto proceso metu išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą.
Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo. Individualios įmonės bankroto byloje atsakovas yra ne tik pati bankrutuojanti įmonė, tačiau ir įmonės savininkas, nes materialinės atsakomybės subjektas, be pačios įmonės, yra jos savininkas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti bankroto administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.
Nagrinėjamu atveju apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad individuali įmonė yra laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybė, ir, kad pagal individualios įmonės prievoles atsako abu sutuoktiniai visu savo turimu turtu.
Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį režimą reglamentuoja CK trečiosios knygos Šeimos teisė normos. CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis - pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai (sutuoktiniai) nėra sudarę sutarties dėl jiems priklausančio turto teisinio režimo, todėl jų turtiniams santykiams taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. individuali įmonė įsteigta pareiškėjų santuokos metu. Šiai įmonei iškelta bankroto byla. Įmonė yra turtinis kompleksas ir kaip toks, yra nuosavybės teisės objektas (CK 1.110, 4.38 straipsniai). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu. Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas, verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Nagrinėjamoje byloje sutuoktinių turto – individualios įmonės ir kito turto – bendrumo prezumpcija nėra paneigta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju pagal individualios įmonės prievoles atsako abu sutuoktiniai visu savo turimu turtu.
Dėl lėšų, gautų pardavus įmonės turtą paskirstymo tvarkos
Apeliantai nurodo, jog iš sutuoktinės G. K. turto dalies (šį turtą realizavus) negali būti skiriamos lėšos administravimui. Visos lėšos, gautos realizavus įkeistą turtą, turi būti nukreiptos atsiskaitymui su hipotekiniu kreditoriumi.
Priverstinis išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto reglamentuojamas CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių“. CPK 560 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto (restruktūrizavimo) procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo) nustatyta tvarka. Bankroto procedūros metu įkeisto turto pardavimo ir perdavimo tvarka reglamentuojama ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje, o įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų kreditoriaus reikalavimų tenkinimo tvarka nustatyta ĮBĮ įstatymo 34 straipsnyje. Pagal ĮBĮ įstatymo 33 straipsnio 5 dalį įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atėmus administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. ĮBĮ įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų, bankroto proceso metu gautų lėšų).
Taigi, iš ĮBĮ minėtų nuostatų matyti, kad iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų pirmiausia apmokamos bankroto administravimo išlaidos, o šiuo atveju konstatavus, kad pagal individualios įmonės prievoles atsako abu sutuoktiniai visu savo turimu turtu, teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog iš realizuoto G. K. turto negali būti skiriamos lėšos administravimui ir kad visos gautos lėšos turi būti nukreiptos atsiskaitymui su hipotekiniu kreditoriumi.
Dėl kreditorių susirinkimo teisių
Atskirąjame skunde apeliantai nurodo, kad kreditorių susirinkimo sprendimas dėl turto perdavimo įkaito turėtojui AB Ūkio bankui ex oficio pripažintinas niekiniu, nes kreditoriams nesuteikta teisė disponuoti įkeistu bankrutuojančios įmonės savininko turtu ir nesuteikta teisė spręsti šio turto likimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais.
Byloje nustatyta, kad pagal įmonės prievoles abiems sutuoktiniams priklausantis ir kreditoriams įkeistas turtas buvo parduodamas dvejose varžytynėse. Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtintu bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašu, reglamentuojančiu bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo tvarką, 33 punktu, kaip panaudoti antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse neparduotą turtą, sprendžia kreditorių susirinkimas. Šio aprašo 34 punkte nustatyta, kad kreditorių susirinkimas dėl antrose varžytynėse neparduoto turto gali nutarti: 1) įpareigoti varžytynių vykdytoją tęsti turto pardavimą iš varžytynių; 2) įpareigoti varžytynių vykdytoją parduoti turtą be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir patvirtintomis parduodamo turto kainomis; 3) perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; 4) kitaip disponuoti turtu. Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalį, kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Taigi, iš šių teisės aktų nuostatų matyti, jog priešingai, nei nurodo apeliantai, būtent kreditorių susirinkimui suteikta teisė disponuoti įkeistu bankrutuojančios įmonės savininko turtu ir suteikta teisė spręsti dėl šio turto likimo.
Dėl varžytinių tvarkos
Apeliantai pirmosios instancijos teismo nutartį skundžia taip pat nurodydami, jog antrosios varžytynės buvo organizuotos pažeidžiant Varžytinių tvarkos aprašo 29.1 punkte nustatytą reikalavimą - antrąsias varžytynes sušaukti ne anksčiau kaip po 10 dienų ir ne vėliau, kaip po 30 dienų nuo pirmųjų varžytynių dienos. Teisėjų kolegija sutinka, jog antrųjų varžytynių sušaukimo terminas buvo daugiau nei 30 dienų, tačiau įvertinus tai, jog net ir pavėluotai sušauktose antrosiose varžytynėse vis tik nedalyvavo nė vienas pirkėjas, o 2010-12-07 kreditorių susirinkimas nusprendė antrosiose varžytynėse neparduotą ir AB Ūkio bankui įkeistą apeliantų turtą perduoti AB Ūkio bankui, laiko, jog dėl šio formalaus pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo bei pirmosios instancijos teismo nutarties.
Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.