Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo H. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteista laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat nuosprendžiu Č. K. (Č. K.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis jo atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. M. nuteista už tai, kad neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2014 m. sausio 17 d., apie 22.00 val., savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė labai didelį kiekį – 19,277 g narkotinės medžiagos – heroino, kurios dalį – 0,036 g minėtu laiku pro buto lango plyšį išplatino Č. K., o kitą dalį, labai didelį kiekį – 19,241 g narkotinės medžiagos – heroino laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki 2014 m. sausio 17 d., apie 22.10 val., kai atliktos kratos metu minėtas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – heroino buvo surastas ir paimtas policijos pareigūnų.

Skunde pažymima, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Prokuroro nuomone, pirmos instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajai aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai, jog H. M. neteista, charakterizuojama teigiamai, turi penkis nepilnamečius vaikus, anūkę, jais rūpinasi, neįžvelgus piktybiško jos elgesio, negali būti pripažintos išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant būtų galima paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta sankcijoje. Be to, H. M. yra ištekėjusi, su vyru iki sulaikymo vedė bendrą ūkį, todėl vaikais ir anūke galėtų pasirūpinti nuteistosios vyras.

Taip pat skunde nurodoma, kad nuteistosios padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, jai buvo ruošiamasi iš anksto, narkotinės medžiagos – heroino gryna masė buvo maišoma su priemaišomis, dalis heroino išplatinta Č. K., taip pat buvo ruoštasi narkotines medžiagas dalinti į dozes, nes ant 22 vnt. folijos lankstinukų ruošinių buvo rasti nuteistosios pirštų antspaudai. Neužkardžius nusikalstamos veikos, nuteistoji būtų pardavusi ar kitaip išplatinusi didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Tokiu būdu būtų padaryta ypatingai didelė žala visuomenei, jos narių saugumui bei sveikatai. Heroinas, kaip narkotinė medžiaga, pagal savo poveikį, sukeliamus padarinius yra itin pavojingas žmonių gyvybei ir sveikatai, sukeliantis poveikį centrinei nervų sistemai ir galintis sukelti fizinę ir psichinę priklausomybę nuo jų – narkomaniją. Tai rodo, kad nuteistosios veika buvo ypatingai pavojinga, ja buvo siekiama savanaudiškų tikslų. Be to, H. M. nepripažino savo kaltės dėl padaryto labai sunkaus nusikaltimo, siekė savo kaltę priskirti kitiems asmenims, dėl savo veiksmų nesigailėjo ir jų kritiškai nevertino.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistoji H. M. ir jos gynėja prašė Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, jog nėra ginčijamos nei faktinės bylos aplinkybės, nei nusikalstamos veikos kvalifikacija, apeliantas nesutinka tik su teismo paskirtos bausmės dydžiu, kuri buvo paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. H. M. kaltė padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, be pagrindo taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai išimtinėmis aplinkybėmis pripažino nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Nustatęs, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė yra įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas ). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje numatytų aplinkybių, leidžiančių H. M. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už padarytą nusikaltimą, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tik tuomet, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, arba teisinė ar socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ši bausmės skyrimo norma, numatanti švelnesnės bausmės paskyrimą, taikytina tik ypatingais atvejais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti nuteistajai H. M. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje teismas įvertino aplinkybes, kad H. M. anksčiau neteista, charakterizuojama teigiamai, turi 5 nepilnamečius vaikus, anūkę, jais rūpinasi ir atsižvelgęs į jas, skyrė nuteistajai švelnesnę bausmę negu sankcijoje numatyta. Būtina pažymėti, kad šios aplinkybės yra svarbios ir į jas turi būti atsižvelgta sprendžiant bausmės dydžio nustatymo klausimą, tačiau jos vertintinos kaip įprastos ir būdingos daugeliui bylų, bet ne išimtinės, kurios sudarytų pagrindą skirti švelnesnę negu sankcijoje numatyta bausmė. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties ( BK 1 straipsnis ) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra ( proporcija ). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra vienas iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį. Byloje nustatyta, kad H. M. veikdama tiesiogine tyčia, padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos tikslas buvo išplatinti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, jos veika vertintina kaip ypatingai pavojinga. Dalis narkotinės medžiagos - heroino išplatinta Č. K., taip pat buvo ruoštasi narkotines medžiagas dalinti į dozes. H. M. padaryta ypatingai pavojinga nusikalstama veika susijusi su neteisėtų pajamų gavimu neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, ji nebuvo atsitiktinio pobūdžio, priešingai, jai buvo ruošiamasi iš anksto. Nusikalstamą veiką nuteistoji padarė siekdama savanaudiškų tikslų. Byloje taip pat nustatyta, kad viso proceso metu H. M. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, siekė savo kaltę priskirti kitiems asmenims. Taip pat atsižvelgtina į nuteistąją charakterizuojančią medžiagą: H. M. neteista, su sutuoktiniu augina 5 nepilnamečius vaikus, bausta administracine tvarka, niekur nedirbo, nebuvo registruota darbo biržoje. H. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes – padarytos veikos pavojingumą, H. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis, tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, sprendžia, kad prokuroro prašoma nuteistajai H. M. paskirti 11 metų laisvės atėmimo bausmė nors artima sankcijoje numatytam minimui, bet vertintina kaip per griežta. Kaip jau buvo minėta, skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, bausmės tikslai bus pasiekti H. M. paskyrus bausmę, savo dydžiu lygią sankcijos minimumui, t. y. 10 metų laisvės atėmimo. Tokia bausmė, kolegijos vertinimu, atitinka nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką ir jos asmenybę, taip pat atitinka teisingumo, proporcingumo principus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir H. M. (H. M.), pripažintai kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirti bausmę - laisvės atėmimą 10 ( dešimčiai ) metų, ją atliekant pataisos namuose.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.