Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens (išieškotojos) uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo Z. V. skundas dėl antstolio Armino Naujokaičio veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teigė, jog pareiškėjo nurodomi priešpriešiniai reikalavimai negali būti įskaityti, nes jis nepateikė šiam antstoliui vykdomojo dokumento, pagal kurį būtų galima atlikti reikalavimų įskaitymą (Civilinio proceso kodekso 687 straipsnis). Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 5 d. pateikė vykdomąjį dokumentą vykdyti kitam antstoliui. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad priverstinio vykdymo veiksmai buvo pradėti, nepasibaigus raginimo terminui. Raginimas 2015 m. birželio 23 d. buvo paskelbtas interneto tinklalapyje, o priverstinio vykdymo veiksmai buvo pradėti 2015 m. liepos 15 d.

Suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Skomė“ neatsiliepė į pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teisme patikrinto ir patvirtinto kreditorinio reikalavimo įskaitymas į skolą, kuriai išieškoti išduotas vykdomasis dokumentas, yra galimas pagal Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalį. Todėl antstolio veiksmai, nepagrįstai ir ne pagal paskirtį taikant Civilinio proceso kodekso 687 straipsnį, yra neteisėti. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad tas pats antstolis vienu metu negali vykdyti tarpusavio išieškojimų iš skirtingų civilinių oponentų, nes tokiu atveju būtų pagrindas nušalinti antstolį. Skirtingi antstoliai turi vykdyti tokius išieškojimus ir jie, reikalavimo turėtojui vienašališkai pareiškus apie įskaitymą ir nesant draudimo įskaityti, turi Civilinio proceso kodekso 687 straipsnio pagrindu priimtu patvarkymu reaguoti į teisėtą prievolės pasibaigimą. Teismo vertinimu, antstolis 2015 m. liepos 30 d. patvarkymu nepagrįstai pareikalavo, jog pareiškėjas pateiktų vykdomąjį raštą, be to, nepagrįstai atsisakymą dėl įskaitymo motyvavo aplinkybe, kad skola nėra visiškai padengta. Pareiškėjo atliktas įskaitymas yra teisėtas teisinis veiksmas.

Suinteresuoto asmens atskirasis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas, nepranešus suinteresuotam asmeniui. Be to, suinteresuotas asmuo negavo pareiškėjo skundo ir jo priedų kopijų. Todėl jis neturėjo objektyvios galimybės atsiliepti ir liko neišklausytas;pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kada buvo (jeigu apskritai buvo) atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Suinteresuotas asmuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. gavo pareiškėjo pranešimą apie įskaitymą. Ši diena ir turėtų būti laikoma įskaitymo atlikimo diena. Bet 2015 m. rugpjūčio 25 d. negalėjo būti atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, nes pareiškėjas jau buvo pateikęs antstoliui vykdyti vykdomąjį raštą dėl 243,80 Eur išieškojimo iš suinteresuoto asmens. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog antstolis nepagrįstai siekė taikyti Civilinio proceso kodekso 687 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsta. Įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų vykdymo procesą reglamentuoja būtent procesinės teisės normos.

Pareiškėjo atsiliepimas į atskirąjį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

suinteresuotas asmuo nenurodo, kaip skundžiama nutartimi yra pažeidžiami jo teisėti interesai. Skundas yra priimtas nagrinėti, todėl turi būti nutrauktas apeliacinis procesas, pradėtas pagal šį skundą; suinteresuotas asmuo klaidina teismą, teigdamas, kad nežinojo apie šią civilinę bylą. Pareiškėjo vertinimu, jo skundas turėjo būti nagrinėjamas, nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui; suinteresuoto asmens teiginys, jog priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, iškėlus vykdomąją bylą, nėra galimas pagal Civilinio kodekso 6.130 ir 6.131 straipsnių nuostatas, yra deklaratyvus ir nemotyvuotas. Suinteresuotas asmuo nenurodo įstatymo pagrindų, kurie ribotų tokią skolininko teisę; suinteresuoto asmens prašomos kompensuoti bylinėjimosi išlaidos yra akivaizdžiai per didelės. Be to, pareiškėjas neturėtų kompensuoti pridėtinės vertės mokesčio, nes suinteresuotas asmuo turi teisę susigrąžinti sumokėtą pridėtinės vertės mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas suinteresuoto asmens atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Antstolis 2015 m. birželio 10 d. patvarkymu priėmė vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. vykdomąjį raštą, išduotą apeliantei dėl 300 Eur išieškojimo iš pareiškėjo. Antstolis tos pačios dienos raginimu įvykdyti sprendimą paragino pareiškėją 10 (dešimties) dienų terminu, skaičiuotinu nuo raginimo gavimo dienos, sumokėti 300 Eur skolą ir padengti 38 Eur vykdymo išlaidas. Antstolis 2015 m. liepos 15 d. priėmė skundžiamus patvarkymus, tarp jų – patvarkymus areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Pareiškėjas 2015 m. liepos 24 d. kreipėsi į antstolį, nurodydamas, kad jis raginimo nustatytu terminu sumokėjo skolą ir padengė vykdymo išlaidas. Pareiškėjas prie 2015 m. liepos 24 d. prašymo, adresuoto antstoliui, pridėjo 2015 m. liepos 23 d. pareiškimą, kuriuo jis pranešė apeliantei apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir dalinį skolos, kuriai priverstinai išieškoti buvo pradėtas vykdymo procesas, padengimą, bei 2015 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo, kaip jis teigia, buvo sumokėtas skolos likutis ir padengtos vykdymo išlaidos.

Pareiškėjas teigia, jog skundžiama nutartimi nebuvo pažeisti apeliantės teisėti interesai. Todėl turi būti nutrauktas apeliacinis procesas, pradėtas pagal jos atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog apeliantės reikalavimo, kuriam priverstinai įvykdyti ji inicijavo vykdymo procesą, dalis buvo įvykdyta, pareiškėjui atlikus įskaitymą. Taip skundžiama nutartimi tiesiogiai buvo pasisakyta apeliantės reikalavimo, turimo pareiškėjo atžvilgiu, klausimu. Apeliantė savo skundu siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Skundžiama nutartimi buvo galimai pažeisti apeliantės, kaip išieškotojos, teisėti interesai ir todėl ji turi teisę į apeliaciją. Be to, apeliantei nebuvo įteikta teismo nutarties, kuria, be kita ko, buvo nustatytas terminas atsiliepimui į pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų paduoti, kopija. Pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka. Vadinasi, apeliantė nebuvo išklausyta pirmosios instancijos teisme, ji negalėjo pareikšti atsikirtimų, kurie galimai patvirtintų pareiškėjo skundo nepagrįstumą. Apeliantė, reikšdama atskirąjį skundą, kartu siekė įgyvendinti savo procesinę teisę būti išklausytai. Priėmus apeliantės atskirąjį skundą ir jo pagrindu pradėjus šį apeliacinį procesą, yra užtikrinta jos teisė būti išklausytai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, kartu atmeta ir pareiškėjo prašymą dėl baudos apeliantei skyrimo, nes nėra pagrindo pripažinti, jog ji, pareiškusi atskirąjį skundą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Atskiruoju skundu keliamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo teisėtumo klausimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas ir pasisako šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, jog įskaitymas atliktas, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių šį prievolių pabaigos būdą, todėl yra teisėtas. Apeliantė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Teigia, jog įskaitymas galėjo būti atliktas, nebent remiantis Civilinio proceso kodekso 687 straipsniu. Nebuvo įgyvendintos šios procesinės teisės normos taikymo sąlygos. Todėl įskaitymas yra neteisėtas.

Civilinio proceso kodekso 687 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl skolininko ir išieškotojo priešpriešinių pinigų sumų, esančių toje pačioje išieškojimo eilėje, išieškojimo, antstolis savo patvarkymu atlieka šių sumų tarpusavio įskaitymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši procesinė norma skirta antstolio veiksmams reguliuoti ir antstolio turi būti taikoma tais atvejais, kai abiejų subjektų, turinčių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, reikalavimams įvykdyti yra pradėti vykdymo procesai. Šią išvadą pagrindžia ir paties straipsnio pavadinimas „Priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas“. Sumos proceso įstatymo prasme tampa išieškotinomis, kai antstolis, kreditoriui pateikus vykdomąjį dokumentą, priima jį vykdyti ir taip pradeda vykdymo procesą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariama procesinė norma numatyta, siekiant supaprastinti ir suefektyvinti vykdymo procesą operatyvumo aspektu ir ekonomiškumo (vykdymo išlaidų dydžio) aspektu, taip užtikrinant tiek išieškotojo, kuris kitame vykdymo procese yra skolininkas, tiek skolininko, kuris kitame vykdymo procese yra kreditorius, interesus. Antstolio atliekamas išieškotinų sumų įskaitymas, kaip jis apibrėžtas Civilinio proceso kodekso 687 straipsnio 1 dalyje, nėra įskaitymas materialinės teisės normų prasme (Civilinio kodekso 6.130-6.131 straipsniai). Tokiai išvadai daryti pakanka to argumento, kad aptariamas įskaitymas yra ne prievolės šalies ar šalių vidinės valios, išreikštos įstatymo nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 6.131 straipsnis), rezultatas, o valstybės įgalioto pareigūno – antstolio – atliekamas procesinis priverstinio vykdymo veiksmas (Civilinio proceso kodekso 624 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Pareiškėjo kreipimosi į antstolį momentu nebuvo pradėtas vykdymo procesas jo reikalavimui, turimam apeliantės atžvilgiu, priverstine tvarka įvykdyti. Vadinasi, antstolis pagrįstai netaikė Civilinio proceso kodekso 687 straipsnio 1 dalies, nes nebuvo šios procesinės normos taikymo sąlygų.

Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pareiškėją ir apeliantę sieja abipusės teisės ir pareigos, jų reikalavimai yra priešpriešiniai ir vienarūšiai, abu reikalavimai galioja, yra apibrėžti ir vykdytini. Paskutiniais dviem aspektais pareiškėjo ir apeliantės reikalavimai yra lygiaverčiai – abu reikalavimai yra patvirtinti teismų procesiniais sprendimais. Tokių reikalavimų įskaitymas nėra draudžiamas įstatymu (Civilinio kodekso 6.134 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistavo pirminės sąlygos įskaitymui atlikti.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino tą aplinkybę, jog reikalavimai yra patvirtinti teismų procesiniais sprendimais, kas, be kita ko, reiškia, jog jie turi būti vykdomi sprendimais nustatyta tvarka (natūra, sumokant pinigus reikalavimo turėtojui). Teismo sprendimo vykdymo tvarka gali būti pakeista tik įstatymo nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis). Nereiškia, jog reikalavimas, patvirtintas teismo sprendimu, vykdymo procese negali būti įvykdytas kitaip, negu numato teismo sprendimas. Bet tokiam įvykdymui, nesutampančiam su teismo sprendimu nustatyta vykdymo tvarka, yra būtinas abiejų šalių susitarimas arba teismo sprendimas, pakeičiantis vykdymo tvarką. Šalys, turinčios vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, patvirtintus teismų procesiniais sprendimais, gali susitarti, jog įskaitys tarpusavio reikalavimus ir taip įvykdys teismų sprendimus. Tokie susitarimai nėra draudžiami įstatymu. Bet vienos šalies valia ir pareiškimas apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, patvirtintų teismų procesiniais sprendimais, įskaitymą nėra pagrindas tokiems reikalavimams įskaityti ir kartu teismų procesinių sprendimų vykdymo tvarkoms (pagal faktą) pakeisti, nes taip skolininko valia pakeičiamas jam teismo nustatytos pareigos vykdymas, išieškotojui reikalaujant teismo sprendimo įvykdymo teismo nustatytu būdu – sumokant pinigus.

Pareiškėjas vienašališkai pareiškė, jog įskaito priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, patvirtintus teismų procesiniais sprendimais. Todėl, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog vykdymo proceso šalių reikalavimai negalėjo būti ir nėra įskaityti, nes nebuvo įgyvendintos visos sąlygos, būtinos tokiam įskaitymui atlikti. Vadinasi, apeliantės reikalavimas nebuvo įvykdytas pareiškėjo nurodomu ir pirmosios instancijos teismo nustatytu būdu.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą, ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Kaip nustatyta, reikalavimai negalėjo būti ir nebuvo įskaityti, vadinasi, pareiškėjas neįvykdė viso apeliantės reikalavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino pareiškėjo skundžiamus antstolio patvarkymus, kuriais šis ėmėsi priverstinio vykdymo priemonių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, naikina skundžiamą nutartį ir išsprendžia klausimą iš esmės – atmeta pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantė šiame bylos etape patyrė 363 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Prašo priteisti šių išlaidų kompensaciją. Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pareiškėjo ir apeliantės suinteresuotumas šios bylos proceso baigtimi yra skirtingas. Atskirasis skundas yra patenkintas. Todėl apeliantė turi procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 1 ir 6 dalys).

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Advokatas parengė apeliantei atskirąjį skundą. Pareiškėjas teigia, jog apeliantės prašoma priteisti išlaidų už advokato pagalbą kompensacija yra akivaizdžiai per didelė. Šis pareiškėjo argumentas yra iš dalies pagrįstas. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų (advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. rašto Nr. 141 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.15 punktą už atskirojo skundo parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis – 0,4 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio. 2015 metų antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 701,30 Eur. Vadinasi, apeliantės prašomas priteisti išlaidų už advokato pagalbą rengiant atskirąjį skundą atlyginimas viršija Rekomendacijų numatytą maksimalų atlyginimo dydį. Šios bylos procese spręstas klausimas nebuvo toks sudėtingas ir nereikalavo tokių didelių advokato darbo ir laiko sąnaudų, kad būtų pagrindas pripažinti, jog apeliantės prašoma priteisti kompensacija yra proporcinga jai suteiktoms advokato teisinėms paslaugoms. Apeliantei priklauso ne didesnė negu Rekomendacijų numatytoji maksimali išlaidų už atskirojo skundo parengimą kompensacija (281 Eur). Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog apeliantė turi PVM mokėtojos statusą, kuris suteikia jai teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo pridėtinės vertės mokestį (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis). Teise į PVM atskaitą galima pasinaudoti tik įstatymo numatytais atvejais, tarp jų – tais atvejais, kai įsigyjamos prekės ir / ar paslaugos skirtos PVM apmokestinamoms prekėms ir / ar paslaugoms tiekti ir / ar teikti (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Advokato paslaugos, įsigytos siekiant pareikšti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, nėra paslaugos, skirtos PVM apmokestinamoms prekėms ir / ar paslaugoms tiekti ir / ar teikti. Vadinasi, šių paslaugų pirkimo pridėtinės vertės mokestis negali būti įtrauktas į PVM atskaitą. Todėl nėra pagrindo išlaidų už advokato pagalbą kompensaciją mažinti pridėtinės vertės mokesčiu. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, priteisia apeliantei iš pareiškėjo 281 Eur bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti Z. V. skundą dėl antstolio Armino Naujokaičio veiksmų.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“ iš Z. V. 281 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.