- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-27
- Bylos Nr.
- I-4684-643/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02759-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Gintaras Dzedulionis, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Gedmantei Eimontienei ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei Dovilei Veličkaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ištirti norminio teisės akto teisėtumą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas arba Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 1-5) prašydamas: 1) Ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas arba Taryba) 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 (toliau – ir Sprendimas) bei juo patvirtintas Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, o Tvarkos aprašo 4 ir 5punktai, ar atitinka Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 ir 8 dalių, 4 straipsnio 7 dalies, 7 straipsnio 1 ir 5 dalių, 11 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio nuostatas ir pripažinus prieštaraujančiu - laikyti Sprendimą panaikintu; 2) Pripažinus ginčijamą Tarybos Sprendimą neteisėtu, nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Nurodo, kad minėtas Tarybos sprendimas atitinka kriterijus, būdingus norminiams teisės aktui: yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, jame suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės, todėl Sprendimo atitikimas Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymui (toliau – ir GVDĮ), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – ir VAĮ), įstatymo viršenybės bei teisėtumo principams, gali būti tiriamas. Pareiškime paaiškina, kad pagal GVDĮ 3 str. 1, 2, 4, 8 d., 4 str. 1, 7 d., 7 str. 1 d., 11 str. 3 d., gyvenamosios vietos deklaravimas galimas tik dviem būdais: 1) gyvenamosios vietos (kurioje faktiškai gyvena) deklaravimas konkrečiu adresu; 2) įtraukimas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nurodant savivaldybę, kurioje asmuo gyvena. Įstatyme nėra nurodyta, kad gyvenamoji vieta gali būti deklaruojama ir kitokiu būdu bei nėra nustatyta, kad savivaldybių institucijos gali nustatyti kitokį gyvenamosios vietos deklaravimo būdą bei tvarką. Daro išvadą, kad Taryba, priimdama ginčijamą Sprendimą, viršijo jai suteiktus įgaliojimus ir pažeidė VAĮ 6 str. 2 d., kurioje imperatyviai nurodyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ar kitiems teisės aktams įgyvendinti. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 str. 6 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2008-02-29 nutartis Nr. A39-276/2008, 2005-10-28 sprendimas Nr. I-1-04/2005, 2007-09-28 sprendimas Nr. A14-800/2007, 2007-11-09 nutartis Nr. A14-1052/2007, 2009-03-25 nutartis Nr. A556-383/2009, 2009-04-01 nutartis Nr. A502-72/2009), teigia, kad Taryba, įgyvendindama savo įgaliojimus privalėjo vadovautis ir bendraisiais teisės principais.
Mano, kad Taryba, priimdama ginčijamą Sprendimą, ne tik viršijo jai suteiktus įgaliojimus, bet ir pažeidė GVDĮ imperatyvias nuostatas. Viena iš sąlygų, kada asmuo, vadovaudamasis ginčijamu Tarybos Sprendimu, savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti konkrečioje savivaldybės patalpoje, sutampa su GVDĮ 3 str. 8 d., 4 str. 7 d. bei Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008-09-08 įsakymu Nr.(29)4R-52 patvirtintų Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 p. nurodyta sąlyga, kada asmuo įtraukiamas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, t.y. asmenys dėl objektyvių priežasčių negali deklaruoti gyvenamosios vietos. Taigi, įstatymas konkrečiai ir be išlygų nurodo, kad tokiais atvejais asmenys įtraukiami į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Taryba negali nustatyti (Tvarkos aprašo 4, 5 p.) tokio teisinio reglamentavimo, kuris konkuruotų ir prieštarautų aukštesnės galios teisės aktuose nustatytoms taisyklėms. Daro išvadą, kad Taryba, leisdama asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos konkrečiame bute ar name, deklaruoti savo gyvenamąją vietą adresu Gedimino pr. 24-40, Vilniuje, pažeidė GVDĮ 3 str. 8 d., 4 str. 7 d., 11 str. 3 d. nuostatas. Taip pat Tvarkos apraše nustatyta sąlyga, kai gyvenamąją vietą asmuo gali deklaruoti savivaldybės patalpoje – asmuo negali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Taisyklių 35 p. nurodyta, kad jeigu nustatoma, kad asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą, tai į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą asmuo neįtraukiamas. Sistemiškai analizuodamas Taisyklių 35 p. bei GVDĮ 3 str. 8 d. bei 7 str. 1 d. nuostatas, daro išvadą, kad Tvarkos aprašo 2 sąlyga taikoma tik tais atvejais, kai asmuo jau yra deklaravęs gyvenamąja vietą.
Pažymi, kad Tvarkos aprašo 4 bei 5 punktuose nustatytas reglamentavimas, leidžia daryti išvadą, kad gyvenamosios vietos savininkas duoda tik sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą, tačiau nesuteikia teisės apsigyventi ar kitaip naudotis patalpomis, nors Gyvenamosios GVDĮ 6 str. 2 d., 7 str. 5 d. nurodyta priešingai. Daro išvadą, kad deklaruojant gyvenamąją vietą pagal Tvarkos aprašu nustatytą tvarką, yra nurodoma fiktyvi asmens gyvenamoji vieta, kuri nėra ir negali būti laikoma gyvenamąja vieta, nes konkrečiu adresu asmuo faktiškai negyvena. Toks reglamentavimas prieštarauja GVDĮ tikslams, 3 str. 1, 2, 4 d., 7 str. 1 bei 5 d. nuostatoms, nes pagrindinis gyvenamosios vietos deklaravimo tikslas – nustatyti vietą, kurioje asmuo faktiškai (realiai) dažniausiai gyvena.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pripažinus Tvarkos aprašo 4, 5 punktus prieštaraujančiais GVDĮ 3 str. 1, 2, 8 d., 4 str. 7 d., 7 str. 1 bei 5 d., 11 str. 3 d., 15 str., likusios nuostatos, kaip neatsiejamai susijusios su Tvarkos aprašo 4 bei 5 p., savarankiškai negalėtų būti taikomos, todėl daro išvadą, kad neteisėtas yra visas Tarybos Sprendimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašymą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prašė sustabdyti Tarybos Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu (b. l. 39-43) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Europos vietos savivaldos chartijos 4 str. 2 dalį vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams, o 8 str. 3 dalyje nustatyta, kad vietinės valdžios organų administracinė priežiūra vykdoma taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti. Todėl mano, kad Vyriausybės atstovas, kreipdamasis į teismą, visų pirma, turi nurodyti, kokius pažeistus interesus jis gina ir ar pasirinktas interesų gynybos būdas yra adekvatus siekiamiems apginti interesams, taip pat svarbu nustatyti, ar nebus pažeistas Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos laisvės principas.
Pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai negali būti laikomi norminiais administraciniais teisės aktais, juose nėra nustatytos jokios elgesio taisyklės neapibrėžtam subjektų ratui, t. y. minėti punktai yra individualaus pobūdžio teisės normos, nes vien tik 2011-11-23 sprendimo Nr. 1-333 priėmimas pats savaime nereiškia, kad taryba priima norminį administracinį aktą (Vietos savivaldos įstatymo 48 str. 2 d., 12 str. 1 d.). Atkreipia dėmesį į tai, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktais Vilniaus miesto savivaldybė, kaip turto (gyvenamosios patalpos) Gedimino pr. 24-40, Vilnius, savininkė išreiškė savo valią dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo. Todėl Savivaldybė valdydama, naudodama ir disponuodama savo nekilnojamuoju turtu santykiuose su kitais asmenimis veikė kaip civilinių teisinių santykių subjektas.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, kad Taryba nustatė kitokį gyvenamosios vietos deklaravimo būdą bei tvarką, nei numatyta GVDĮ. Teigia, kad Tvarkos apraše yra tik atkartojamos Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008-04-08 įsakyme Nr. (29)4R-18 „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos deklaravimo taisyklės (toliau – ir Deklaravimo taisyklės). Tvarkos aprašo 6 ir 7 punktas, atitinka Deklaravimo taisyklių 6.1 punktą, Tvarkos aprašo 8 punktas – Deklaravimo taisyklių 15 punktą, Tvarkos aprašo 9 punktas – Deklaravimo taisyklių 17 punktą, Tvarkos aprašo 10 punktas – Deklaravimo taisyklių 47 punktą, Tvarkos aprašo 11 punktas – Deklaravimo taisyklių 70 punktą, Tvarkos aprašo 12 punktas – Deklaravimo taisyklių 57 punktą. Tvarkos aprašo 1–3 punktai yra aprašomojo pobūdžio, t. y. detalizuojantys Tvarkos aprašo nuostatas ir patys savaime jokių taisyklių nenustato.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Tvarkos aprašo 4 punktą reikia taikyti sistemiškai su Tvarkos aprašo 2 punktu, kuriame nurodyta, kad Tvarkos aprašas taikomas tik tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pažymi, kad Taisyklių 3 punkte aiškiai nurodyta, jog į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą įtraukiamas gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravęs asmuo: 1) kuris neturi gyvenamosios patalpos; 2) dėl kitų objektyvių priežasčių Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka negali deklaruoti gyvenamosios vietos. Taigi pagrindinis kriterijus, kada asmuo gali būti įtraukiamas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (pripažintas neturinčiu gyvenamosios vietos) yra tas, jog asmuo ankščiau nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. Tuo atveju, jei asmuo jau yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, jis negali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nesvarbu, kad jis deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena. Tą patvirtinta Taisyklių 35 punktas, nurodantis, kad jeigu atlikus patikrinimą nustatoma, kad asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą, tai į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą asmuo neįtraukiamas, jam grąžinamas prašymas įtraukti į apskaitą ir paaiškinamos neįtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą priežastys. Daro išvadą, kad Tvarkos aprašo 4 punkte nustatyti pagrindai, kada asmuo gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje Gedimino pr. 24-40, Vilniuje, iš esmės yra vienas pagrindas – asmuo negali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Todėl mano, kad Tvarkos aprašo 4 punktas neprieštarauja nei GVDĮ, nei Taisyklėms.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su prašymu nesutiko iš esmės atsiliepime į prašymą nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas
2011 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo tvirtinimo“. Tvarkos aprašu nustatyta asmenų, neturinčių galimybės deklaruoti savo gyvenamosios vietos konkrečiame bute ar name, arba asmenų, kurie negali būti įtraukti į nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą prie Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamosios vietos deklaravimo tvarka. Sprendimas vietos spaudoje paskelbtas 2011-11-26 (b.l.7-13).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato specialią procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarką, kuri įtvirtinta ABTĮ 16 skirsnyje. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo specifika, be kita ko, pasireiškia tuo, kad ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 str. 1 d.), o tik ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme, t. y. kreipimosi teisę dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turi ribotas subjektų ratas. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos priimant norminius administracinius aktus teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (LVAT 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A556-1333/2008). ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalys apibrėžia subjektus, turinčius teisę pateikti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, apskričių viršininkai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, taip pat prokurorai; dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) – ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo, tačiau būtina nustatyti, ar ginčijamas Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. Nr. 1-333, kurio teisėtumą pareiškėjas prašo ištirti, yra norminis administracinis aktas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 punktas norminį teisės aktą apibrėžia kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. ABTĮ vartojama sąvoka „norminis administracinis aktas“ reiškia, vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teismo vertinimu, ginčijamu sprendimu patvirtintos Tvarkos aprašas atitinka ABTĮ nurodytus norminio administracinio akto požymius ir yra norminis administracinis aktas, kadangi jis yra taikomos individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui ir jose suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Lietuvos Respublikos Konstitucija – įstatymų hierarchijos sistemoje aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, kurioje įtvirtintos esminės teisinio reguliavimo nuostatos realizuojamos žemesnės galios norminiuose aktuose (visų pirma įstatymuose), kurie, kaip pirminiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo nustatyta tvarka priimti teisės aktai, turi atitikti konstitucines normas ir principus, t. y. šių aktų teisėtumo matas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Visi kiti teisės aktai (poįstatyminiai aktai) turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Poįstatyminis teisės aktas priimamas kompetentingo organo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, realizuojant įstatymo normas, ir tai yra įstatymo normų taikymo aktas. Taigi poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja. Tiriant poįstatyminių teisės aktų teisėtumą, reikėtų laikytis minėto hierarchinio principo, t. y. tirti šių aktų atitiktį įstatymų normoms. Įstatymų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tiria Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str.).
Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo paskirtis yra nustatyti Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą, nevaržant asmenų teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laisvai išvykti iš Lietuvos, išskyrus atvejus, kai šios teisės varžomos kitų įstatymų (GVDĮ 1 str. 1 d.). Deklaravimo tikslai yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas, užtikrinant, kad duomenys apie asmens gyvenamąją vietą būtų pateikiami tik vienai šiuos duomenis renkančiai institucijai (GVDĮ 2 str.).
Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalį deklaravimo taisykles nustato gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų valdytojas. Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų valdytojas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, kuri užtikrina gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų apskaitą ir nustato deklaravimo duomenų tvarkymo tikslus ir priemones (GVDĮ 3 str. 7 d.). Tokia institucija yra Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kurios direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 buvo patvirtintos Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklės, reglamentuojančios Lietuvos Respublikos gyventojų – Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės gyvenamosios vietos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaracijų pildymo, pateikimo ir priėmimo, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų teikimo, taisymo, keitimo ir naikinimo, gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento išdavimo, deklaravimo duomenų naudojimo, gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse ar elektroniniu būdu, deklaracijų saugojimo tvarką (Taisyklių 1 p.).
Pažymėtina, kad nei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, nei Vietos savivaldos įstatymas savivaldybės tarybos kompetencijai nepriskiria gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų valdytojo funkcijų, todėl darytina išvada, kad Taryba, priimdama sprendimą patvirtinti Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašą viršijo jai suteiktus įgaliojimus ir pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, nustatančiu, kad išimtinai savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose. Ginčijamu Tarybos Sprendimu patvirtinto Tvarkos aprašo 1 punkte numatyta, kad Tvarkos aprašas nustato asmenų, neturinčių galimybės deklaruoti savo gyvenamosios vietos konkrečiame bute ar name, arba asmenų, kurie negali būti įtraukti į nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą prie Vilniaus miesto savivaldybės, gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką. Tvarkos aprašas taikomas tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai (Tvarkos aprašo 2 p.).
Iš ginčijamo Sprendimo aiškinamojo rašto (b.l. 10-12) matyti, kad Aprašo tvarkos tikslas yra užtikrinti Vilniaus miesto savivaldybei surinkimą didesnių biudžeto įplaukų ir sumažinti Vilniaus miesto gyventojams administracinę naštą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto teritorijoje. Neginčijant savivaldybės tarybos teisių priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir dėl savivaldybės biudžeto (VSĮ 16 str. 2 d.), konstatuotina, kad savivaldybės tarybos priimami sprendimai siekiant įgyvendinti savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų uždavinių įgyvendinimą, negali prieštarauti įstatymams ir kitiems teisės aktams. Įstatymu nustatytas deklaravimo tikslas – rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas, užtikrinant, kad duomenys apie asmens gyvenamąją vietą būtų pateikiami tik vienai šiuos duomenis renkančiai institucijai (GVDĮ 2 str.), o tuo tarpu Aprašo tvarkos tikslas surinkti biudžeto įplaukas, panaudojant tikrovės neatitinkančius duomenis. Kad Tvarkos aprašas prieštarauja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu įgaliotos Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-52 patvirtintų Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių ir 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių nuostatoms netiesiogiai įrodo ir Tvarkos aprašo aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta kad paminėti įstatymu įgaliotos institucijos priimti ir galiojantys teisės aktai nustato fiziniams asmenims apribojimus, kurie dėl per didelės administracinės naštos pasirenka lengvesnį varianta, t.y. nedeklaruoja gyvenamosios vietos arba pasilieka senąją deklaruotą vietą. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Taryba siekė pakeisti įgaliotos institucijos nustatytą reglamentavimą.
Atsižvelgiant į anksčiau sprendime išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo patvirtinimo“ prieštarauja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems deklaravimo tikslams, 7 straipsnio 7 dalies nuostatai, kad deklaravimo taisykles nustato gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų valdytojas (Gyventojų registro tarnyba prie LR VRM), Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktui, apibrėžiančiam įstatymo viršenybės principą, 6 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, viešojo administravimo institucijoms teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Todėl šis norminis administracinis aktas laikytinas panaikintu.
Pripažinus Sprendimą prieštaraujančiu įstatymui ir laikant jį panaikintu, teismas sprendime atskirai nepasisako dėl Aprašo tvarkos 4 ir 5 punktų teisėtumo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto pripažinimo neteisėtu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamo tarybos sprendimo taikymo pasekmė yra melagingų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pateikimas, prašo teismo, pripažinus ginčijamą tarybos sprendimą neteisėtu, nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Remiantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme įtvirtintais deklaravimo tikslais (GVDĮ 2 str.), teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašė sustabdyti Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas sprendžia, kad teismo sprendimu nustačius, jog Sprendimas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra tikslinga, kadangi įsiteisėjus tokiam teismo sprendimui jis būtų taikomas visiems, nepriklausomai nuo to, kada gyvenamoji vieta būtų deklaruota vadovaujantis panaikintu ginčijamu Sprendimu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 115 str. 1 d. 2 p., 117 str., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo tvirtinimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio, 7 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.
Nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo tvirtinimo“ negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Įpareigoti atsakovę įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Vilniaus diena“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.