Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui (toliau - ir Departamentas) dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovo Departamento atstovas į teismo posėdį neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (toliau – Alkoholio kontrolės įstatymas).

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. ATK2-63/19 Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimus pagrįstumo ir teisėtumo (e. b. l. 6-9). Skundžiamu Nutarimu pareiškėjai pskirta 289 Eur ekonominė sankcija.

Byloje nustatyta, kad e Departamentui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatas 2019-02-15 raštu Nr. 10-S-12061(1.46E-10) pateikė medžiagą iš kurios nustatyta, kad Įmonė jai priklausančioje parduotuvėje, kurios adresas (duomenys neskelbtini) (licencija Nr. 145 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, išduota 2007-11-15) (toliau - parduotuvė), alkoholinius gėrimus pardavė asmeniui, jaunesniam kaip 20 metų (e.b.l. 29-52). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2019-01-25 apie 19.00 val. Įmonės parduotuvėje Įmonės darbuotoja V. Š., veikdama Įmonės vardu, naudai ir interesais, kontrolinį pirkimą atliekančiam pirkėjui G. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), pagal kasos kvitą Nr. 609/1448115 už 1,98 euro + 0,20 euro užstatas pardavė dvi skardines alaus kokteilio „U. R.“ (0,5 l talpos, 2 proc. alk. tūrio).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neginčija fakto, kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas jaunesniam negu 20 metų asmeniui. Pareiškėja prašo panaikinti skundžiamą nutarimą, motyvuodama, kad Departamentas neįrodė pareiškėjos kaltės. Pareiškėjos vertinimu, konkretus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pareigos turinys nėra atskleidžiamas, todėl ūkio subjektas turi laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Pardavėja V. Š. su visais vidaus teisės aktais buvo pasirašytinai supažindinta, žinojo apie draudimą parduoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, pareiškėja atliko visus įmanomus ir nuo jos priklausančius veiksmus, užtikrinančius Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų laikymąsi, ir šiuo atveju neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeidusi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.

Departamentas su pareiškėjos teiginiais nesutinka, teigdamas, kad pareiškėja yra atsakinga už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje ji vykdo savo ekonominę veiklą, jos teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jos darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais. Pareiškėjos samdoma darbuotoja pažeidimo padarymo metu veikė pareiškėjo vardu ir interesais, ji buvo susijusi darbo santykiais su pareiškėja.

Alkoholio kontrolės įstatymas 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 20 metų. Šis draudimas yra absoliutus ir adresuotas visiems ūkio subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, tarp jų ir juridiniams asmenims, kurie pagal atitinkamą licenciją savo ūkio veikloje verčiasi prekyba šiais gėrimais. Nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu ir jo daromą neigiamą poveikį žmogaus sveikatai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-577/2014).

Byloje neginčijamai įrodyta, kad 2019 m. sausio 25 d. apie 19.00 val., pareiškėjos parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjos pardavėja V. Š. veikdama Įmonės vardu, naudai ir interesais, alkoholinius gėrimus pardavė asmeniui, jaunesniam kaip 20 metų: kontrolinį pirkimą atliekančiam pirkėjui G. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), pagal kasos kvitą Nr. 609/1448115 už 1,98 euro + 0,20 euro užstatas pardavė dvi skardines alaus kokteilio „U. R.“ (0,5 l talpos, 2 proc. alk. tūrio). Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjų tarnybiniai parnešimai, 2019 m. sausio 25 d. kontrolinio pirkimo ataskaita, pareiškėjo pardavėjos V. Š., pareiškėjos paaiškinimai. Pažymėtina, kad atsakomybei už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti asmeniui jaunesniam nei 20 metų.

Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus jaunesniems nei 20 metų asmenims būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėja, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų pardavinėjami jaunesniems nei 20 metų asmenims, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti. Pažymėtina, kad juridiniam asmeniui pagal Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymąsi. Todėl Alkoholio kontrolės įstatymo numatyta imperatyvi pareiga alkoholinius gėrimus parduoti tik asmenims sulaukusiems 20 metų, pareiškėjos pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų parduoti jaunesniems kaip 20 metų asmenims. Todėl nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas, šio teisės pažeidimo kvalifikavimui neturi juridinės reikšmės pareiškėjo dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės dalių - kaltės - pasireiškimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė, kuri nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Nors pareiškėjos teiginiai, kad ji imasi prevencinių priemonių, kad nebūtų pažeisti teisės aktų reikalavimai, tačiau tai nepanaikina pareiškėjos atsakomybės įvykus teisės pažeidimui.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas, draudžiantis parduoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, yra imperatyvaus pobūdžio. Iš šios normos dispozicijos matyti, kad joje įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, tačiau atsakomybei atsirasti užtenka, kad alkoholiniai gėrimai juridinio asmens būtų parduoti asmeniui, jaunesniam kaip 20 metų. Teismo vertinimu, teisės pažeidimas formaliose sudėtyse yra baigtas, kai pažeidėjas atliko veiksmus, kurie yra įstatymo draudžiami. Todėl nustatyto draudimo pažeidimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Taigi pareiškėjos valioje buvo identifikuoti tokį asmenį kaip nesulaukusį 20 metų, tuo labiau, kad pareiškėja turi teisę reikalauti dokumento, įrodančio asmens amžių, o to nepadariusi, elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai.

Pareiškėjos darbuotojos padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjos padarytu pažeidimu. Pareiškėjos taikytos prevencinės priemonės, kaip matyti, buvo neefektyvios. Šiame kontekste galima pažymėti, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjos, taip pat kaip ir jo darbuotojos, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos. LVAT yra pažymėjęs, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina ir per savo darbuotojus. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (LVAT administracinė byla Nr. A15-39/2005). Vadinasi, ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (LVAT administracinėse bylose: Nr. A143-678/2009; Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (LVAT administracinėse bylose: Nr. A143-1038/2009; Nr. A858-1561/2010).

Pažymėtina, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta alkoholinių gėrimų pardavėjų teisė iš visų alkoholinius gėrimus perkančių asmenų reikalauti pateikti asmens tapatybę liudijantį dokumentą, o kai yra abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 25 metų, privalo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Jeigu toks asmuo nepateikia jo tapatybę liudijančio dokumento, alkoholinių gėrimų pardavėjai privalo atsisakyti parduoti jam alkoholinius gėrimus. Taigi minėta įstatymo nuostata nustato pareigą iš asmens, kuris atrodo jaunesnis nei 25 metai pareikalauti asmens dokumentą, o jei dokumentą atsisakoma pateikti nustatoma pareiga atsisakyti parduoti alkoholinius gėrimus. Taigi pareiškėjo darbuotojai negali pasiremti vien subjektyviu vertinimu dėl alkoholinius gėrimus perkančio asmens amžiaus, kaip, kad šiuo atveju bando pasiteisinti pareiškėjas, jog jo pardavėjai atrodė, kad perkantis asmuo yra vyresnis nei 20 metų, o reikalauti pateikti asmens dokumento, siekiant išvengti įstatymo pažeidimo.

Pareiškėjos argumentai, jog ji nėra kalta dėl savo darbuotojos darbuotojos V. Š. veiksmų (alkoholinių gėrimų pardavimo nepilnamečiui), nors Įmonė ir atliko eilę veiksmų, siekiant užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų laikymąsi UAB „(duomenys neskelbtini) “ (priimant į darbą naujus kasininkus-pardavėjus, jie apmokomi alkoholinių gėrimų pardavimo tvarkos, griežtai draudžiant parduoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, jie pasirašytinai supažindinami su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus teisės aktais, kuriuose nustatytas griežtas draudimas parduoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, remiamasi UAB „(duomenys neskelbtini)“ techninėmis priemonėmis, t. y. priminimais, atsirandančiais kasos aparate, kiekvieną kartą kasininkui-pardavėjui ketinant patvirtinti bet kokio alkoholinio gėrimo, tabako gaminio ar energinio gėrimo pardavimą). Be to, yra atmestini ir pareiškėjos argumentai, jog Įmonės darbuotojai pirkėjos išvaizda apsipirkimo metu nesukėlė jokių abejonių, kad pirkėjas galėtų būti nepilnametis, t. y. pirkėjas pardavėjai pasirodė turintis 20 metų, bei tai, kad pirkėjai iki 20 metų amžiaus buvo likę keli mėnesiai, kadangi Alkoholio kontrolės įstatymas aiškiai įpareigoja asmens jaunesnio negu 25 metai asmens dokumento pareikalavimo, parduodant alkoholinius gėrimus, ko, ginčo atveju, Įmonės darbuotoja V. Š. tinkamai nepadarė.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Departamentas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą negu šio įstatymo 34 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (žr., pvz., 2012 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2387/2012), kad Alkoholio kontrolės įstatymas aiškiai įtvirtina teismo teisę skirti mažesnę, nei atitinkamose Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatose nustatyta minimali baudą, tačiau toks mažinimas siejamas su atsakomybę lengvinančių ir kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti, kad atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, nustatymu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos tikslas yra susijęs su inter alia Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu siekiu mažinti Lietuvos Respublikoje alkoholio vartojimą, jo prieinamumą ir dėl alkoholio vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-662/2015).

Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimo nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime.

Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 8 dalis nustato, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.

Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 9 dalis nustato, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje kliudė vykdyti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, toliau pažeidinėjo šio Įstatymo reikalavimus nepaisydami kompetentingos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus.

Ginčo atveju Departamentas nenustatė Įmonės atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl pareiškėjai Nutarimu paskyrė minimalią sankcijos ribose nustatytą baudą.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl paskirtos ekonominės sankcijos sumažinimo neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui paskirta bauda turėtų būti sumažinta daugiau negu Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyta minimali sankcija. Teismo vertinimu pareiškėjas neįrodė ypatingų aplinkybių, kurios būtų reikšmingos skiriant baudą mažesnę nei minimalią. Argumentai, kad pareiškėja darbuotoją informavo pasirašytinai, ėmėsi techninių priemonių užtikrinant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų laikymąsi, alkoholinio gėrimo kaina buvo nedidelė, pareiškėjos sunkinančių aplinkybių nenustatyta, toje prekybos vietoje pažeidimas padaromas pirmą kartą, nelaikytinos ypatingomis priežastimis, kad minimali bauda būtų sumažinta. Teismo vertinimu, Įmonei paskirta bauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį bei mastą, ji vertintina kaip proporcinga bei atitinkanti tiek Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, įstatyme įtvirtintus tikslus, tiek ir teisingumo ir protingumo principus. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo mažinti pareiškėjai paskirtą baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.