- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-21
- Bylos Nr.
- I-896-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00323-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 1.21Bylos dėl ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo ar vidaus administravimo srityje
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (2-5 b. l.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 500,00 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytomis sąlygomis buvo pažeista.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad skirtingais laikotarpiais: nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 21 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 1 d., nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d., nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d.(iš viso 14 parų) pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose. Paaiškino, jog Panevėžio AVPK areštinėje buvo išduodamas netinkamos kokybės minkštasis inventorius, čiužiniai buvo susidėvėję, gumbuoti, todėl pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, dieną būdavo suirzęs, be nuotaikos. Teigė, jog visų kamerų, kuriose buvo laikomas, sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių, todėl negalėjo nusiskusti, dėl to niežėjo odą, nuolat kasėsi, į teismo posėdžius vykdavo ir su artimaisiais susitikdavo nesiskutęs. Tokios sąlygos žemino pareiškėjo orumą, jis kentė odos niežėjimą, fizinius nepatogumus, diskomfortą. Paaiškino, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas, pareiškėjui teko mažiau nei 5 kv. m. gyvenamojo ploto, kameros buvo perpildytos, todėl pareiškėjas negalėjo pamankštinti kojų. Pareiškėjas nurodė, jog jo atžvilgiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi kamerose esantis tualetas nuo durų pusės nebuvo niekuo atitvertas, todėl pareigūnai, stebėdami kamerą pro kamerų duryse įrengtus langelius, galėjo matyti ir asmenis, esančius sanitariniame mazge. Teigė, jog dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų buvo pažeistos nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (11-13 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Panevėžio AVPK atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 21 kameroje Nr. 15 (19,59 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. kameroje Nr. 2 (21,38 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 12 (12,17 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 21d. kameroje Nr. 21 (11,50 kv. m.) su dviem asmenimis. Atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1. papunktyje nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinti gyvenamojo ploto normos reikalavimai. Taip pat paaiškino, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 820 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009 ) 20 punkto reikalavimus. Teigė, jog minėtoji higienos norma kitokio areštinės kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Be to, 2005 m. ir 2013 m. atlikus antrojo ir pirmojo korpuso remontą sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, kuriais galima pasinaudoti norint užsidengti tualetą audeklu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos, kad jis atliko gamtinius reikalus matant pareigūnams, yra visiškai nepagrįstos. Taip pat paaiškino, kad minkštasis inventorius išduodamas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 56 punkto reikalavimais. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo nemiga, pasireiškusi dėl nepatogių čiužinių, yra susijusi su pasikeitusia aplinka. Pažymėjo, kad buvimo areštinėje metu pareiškėjas nesikreipė dėl pablogėjusios sveikatos būklės, todėl mano, jog pareiškėjo patirti nepatogumai buvo mažareikšmiai. Paaiškino, jog areštinės kamerų sanitariniuose mazguose sumontuoti veidrodžiai dėl netinkamo kamerose laikomų asmenų elgesio buvo sudaužyti, todėl esant būtinybei, pareiškėjas galėjo atlikti tam tikras higienos funkcijas pasinaudodamas kitais kameroje esančiais paviršiais. Mano, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilias ilgalaikes pasekmes.
Pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ginčo šalims pranešta tinkamai teismo šaukimu, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta (124-125 b. l.). Pareiškėjas teismui pateiktu prašymu patvirtino, jog nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje (133 b. l.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims, ir jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala turi būti atlyginama, jei valstybės ar vietos savivaldos institucija, įstaiga, tarnyba (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Taigi, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013;2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Byloje pateikti duomenys, patvirtina, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 21 kameroje Nr. 15 (19,59 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. kameroje Nr. 2 (21,38 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 12 (12,17 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. kameroje Nr. 21 (11,50 kv. m.) su dviem asmenimis(toliau – ir ginčo laikotarpis) (15; 21-58 b. l.).
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK jam buvo išduodamas netinkamos kokybės minkštasis inventorius, dėl ko pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, jautėsi suirzęs, be nuotaikos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo (ginčui aktuali 2012 m. spalio 10 d. redakcija Nr. XI-2247, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 44 straipsnio, reglamentavusio suimtųjų materialinio buitinio aprūpinimo sąlygas, 2 dalimi, kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Ši nuostata detalizuojama Higienos normos 37:2009 56 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais.
Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims išduodama higienos normas atitinkanti geros būklės patalynė, kadangi 2014 m. vasario 18 d. buvo įsigyta 180 vnt. paklodžių, 100 vnt. užvalkalų pagalvei, 20 vnt. antklodžių, 100 vnt. rankšluosčių, 20 vnt. pagalvių (15 b. l.). Tai, kad atsakovo atstovas įsigijo minėtosios rūšies ir nurodyto kiekio minkštojo inventoriaus ir švarių lovos skalbinių patvirtina byloje pateikti 2014 m. vasario 18 d. mokėjimą įrodanti sąskaita faktūra (17 b. l.). Taip pat iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matoma, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centrui 2013 m. birželio 11 d. atliekant kontrolę nustatyta, jog areštinėje švariems ir nešvariems čiužiniams laikyti yra atskiri sandėliai, kontrolės metu sandėliuose čiužiniai, antklodės sudėti ant pakylos; čiužiniai, antklodės po panaudojimo dezinfekuojami areštinės dezinfekcijos kameroje po etapo arba po areštantų paleidimo, darbai registruojami „Profilaktinės dezinfekcijos žurnale“ (112-114 b. l.). Vadovaujantis 2015 m. rugpjūčio 25 d. atlikto Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu nustatytais rezultatais, nustatyta, kad minkštasis inventorius periodiškai (tris kartus per savaitę: pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, ir pagal poreikį) valomas, skalbiamas pagal 2014 m. birželio 25 d. su UAB „Kagris“ sudarytą skalbimo paslaugų sutartį Nr. 480/50-ST2-106. Taip pat minėtojo patikrinimo metu nustatyta, kad minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) sudėtas atskiruose sandėliuose ant pakylos, lentynose; sandėlių grindys švarios, valymo priemonių areštinėje yra; minkštasis inventorius po panaudojimo dezinfekuojamas Areštinės dezinfekcijos kameroje po etapavimo arba po areštantų paleidimo; darbai registruojami „Kamerų dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale“ (119-120 b. l.). Paminėtina ir tai, jog Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 26 d. patikrinimo akte Nr. H5-110 nustatyti rezultatai patvirtina, jog kontrolės metu tardymo kambaryje ant grindų rasta kita dalis minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių, paklodžių), kuri stipriai susidėvėjusi, tačiau, areštinės darbuotojų teigimu, šis inventorius skirtas nurašymui ir sulaikytiesiems neišduodamas (18 b. l.). Atkeiptinas dėmesys, jog pažeidimų, susijusių su minkštojo inventoriaus, konkrečiai čiužinių būkle, minėtuose patikrinimo aktuose Panevėžio visuomenės sveikatos specialistai nenustatė. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovo atstovas tinkamai vykdė pareigą areštinėje laikomus asmenis aprūpinti minkštuoju inventoriumi, atitinkančiu Higienos normos 37:2009 56 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su aplinkybe, jog visų kamerų, kuriose buvo laikomas, sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių, todėl negalėjo nusiskusti, į teismo posėdžius turėdavo vykti ir susitikti su artimaisiais nesiskutęs. Tokios sąlygos žemino pareiškėjo orumą, jis kentė odos niežėjimą, fizinius nepatogumus, diskomfortą.
Panevėžio AVPK atsiliepime neneigė, jog sanitariniuose mazguose nėra veidrodžių. Pagal atsakovo atstovo pateiktus rašytinius paaiškinimus, Panevėžio AVPK areštinėje kamerų sanitariniuose mazguose veidrodžiai buvo sumontuoti, tačiau dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio jie buvo sudaužyti (16 b. l.).
Vadovaujantis Higienos normos Vadovaujantis Higienos normos 37:2009 20 punktu, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Minėtos Higienos normos 2 punkte nurodyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti: „12.11 peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines priemones, vienkartinius skutimosi peiliukus ir skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus; 12.19 maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje; 12.20 kitus daiktus ar priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti“. Taigi, dėl išvardytų priežasčių veidrodžio, pagaminto iš stiklo ar iš paprasto aštraus metalo, laikyti areštinėje negalima, nes jis dūžtantis (galima susižeisti ir sužeisti kitą), gali būti panaudotas kaip priemonė sužeisti save ir kitus, pavojingas tiek kalinčiojo gyvybei, tiek aplinkinių. Įprastai esantys prekyboje veidrodžiai yra pagaminti iš stiklo, tačiau dėl aukščiau išvardintų priežasčių tokį veidrodį uždrausta laikyti areštinėje, kadangi iš jo gali būti lengvai pagamintas įrankis žaloti, arba įrankis bandymui pabėgti. Areštinės kameroje, sanitariniame mazge veidrodis gali būti įrengtas tik specialiai pagamintas (ant specialaus paviršiaus padengtas specialiais dažais plotas) ir tik atliekant areštinės kapitalinį remontą. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1177-12).
Vadovaujantis atsakovo atstovo atsiliepime pateikta informacija, 2005 ir 2013 metais buvo atlikti Panevėžio AVPK areštinės pirmojo ir antrojo korpusų patalpų paprastojo remonto darbai (12 b. l.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog Higienos normos HN 37:2009 20 punkto, numatančio veidrodžio įrengimą areštinės sanitariniame mazge, reikalavimai, nagrinėjamu atveju netaikytini, nes pagal HN 37:2009 2 punkto nuostatas veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iki Higienos normos HN 37:2009, nustatančios reikalavimus projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams, įsigaliojimo, galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinta Lietuvos Higienos norma HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“, kuri veidrodžių įrengimo reikalavimų policijos areštinių kamerų sanitariniuose mazguose nenumatė(28,29 punktai). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad atsakovo atstovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų dėl kamerų įrengimo.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi pareigūnams atliekant kamerų stebėjimą pro kamerų duryse įrengtus langelius, matomi kameros sanitariniame mazge esantys asmenys.
Policijos areštinių kamerų sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto turi būti atitvertas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pagrįstumo pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015). Nagrinėjamu aspektu, pažymima, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl absoliutus jo privatumo užtikrinimas, kai jo laisvė yra apribota, nėra objektyviai įmanomas. Taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01).
Privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlyga taip pat įtvirtinta ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 patvirtintose Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinių taisyklės), kurios numato, kad areštinėje laikomiems asmenims turi būti užtikrinta teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (Vidaus tvarkos taisyklių 6.14 punktas). Vadovaujantis byloje atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Atsakovo atstovo pateiktame Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 26 d. patikrinimo akte nustatyta, jog kameroje Nr. 15, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitvertas 120 cm aukščio mūrine sienele (18-19 b. l.). Tai, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120 cm aukščio ir 100 cm pločio mūrine pertvara (112-113 b. l.)., byloje patvirtina ir atsakovo atstovo pateikta vaizdinė medžiaga (102 b. l.). Be to, pagal pateiktus vaizdinius duomenis, atliekant periodinį asmenų, esančių kameroje, stebėjimą pro kamerų duryse esantį langelį, matoma, kad į stebėjimo lauką patenka tik sanitariniame mazge esantis praustuvas, o tualetas, dėl jo įrengimo prie sienos, nėra matomas. Vaizdinė medžiaga taip pat patvirtina, jog sanitarinio mazgo pertvaroje ir sienoje yra įrengti kabliukai, kurie iš esmės sudaro sąlygas sanitarinį mazgą uždengti audeklu ar paklode ir tokiu būdu užtikrinti pageidaujamą privatumą. Šių aplinkybių skunde neginčijo ir pareiškėjas. Nagrinėjant bylą nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai turėjo tikslą stebėti pareiškėją, jam besinaudojant tualetu. Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 15, Nr. 2, Nr. 12, Nr. 4, Nr. 21 su prašymais ar skundais dėl galimai netinkamų sąlygų į Panevėžio AVPK administraciją nesikreipė (13 b. l.).Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir juos patvirtinančiais įrodymais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinėje buvo sudaryta galimybė tualetu naudotis privačiai.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, jog buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei 5 kv. m. plotas.
Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2250-662/2015). Nagrinėjamu aspektu pažymima, kad Areštinių veiklos taisyklių 81 punkte numatyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Iš aptariamų Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto ir 81 punkto nuostatų matoma, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą policijos areštinės kameroje, baldų užimamas plotas nėra minusuojamas.
Minėta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 21 kameroje Nr. 15 (19,59 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. kameroje Nr. 2 (21,38 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 12 (12,17 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. kameroje Nr. 21 (11,50 kv. m.) su dviem asmenimis.
Atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, susijusius su Panevėžio AVPK kamerų ir jose esančių sanitarinių mazgų plotu (15, 121 b. l.), teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 1 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12 su dviem asmenimis, dvi paras pareiškėjui teko mažesnis nei 5 kv. m. plotas, t. y. 3,63 kv. m.; taip pat laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 su trimis asmenimis, 4 paras pareiškėjui teko 4,75 kv. m. plotas; bei laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 21 su dar dviem asmenimis, dvi paras pareiškėjui teko 3,41 kv. m. plotas.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, jog skirtingais laikotarpiais, iš viso 8 paras, atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos. Taip pat teismas nustatė, kad tomis dienomis, kai pareiškėjui teko mažesnis nei 5 kv. m. plotas, jis ne visą laiką buvo laikomas kameroje. Iš byloje pateiktų duomenų matoma, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. nuo 8.30 val. iki 11.15 val. pareiškėjas buvo konvojuotas į Panevėžio apygardos teismą; 2014 m. spalio 13 d. nuo 20.05 val. iki 20.15 val. ir 2014 m. spalio 14 d. nuo 9.00 val. iki 9.11 val. ir nuo 13.33 val. 14.54 val. pareiškėjas buvo išvestas į medicinos kabinetą ir tą pačią dieną nuo 15.00 val. iki 16.04 val. konvojuotas į Panevėžio ligoninę; 2014 m. spalio 15 d. nuo 13.00 val. iki 13.58 val. konvojuotas į Panevėžio apygardos teismą; 2014 m. spalio 20 d. pareiškėjas nuo 10.02 val. iki 10.10 val. buvo išvestas į medicinos kabinetą ir tą pačią dieną nuo 14.45 val. iki 15.20 val. konvojuotas į Panevėžio apygardos teismą (91; 93-97; 99-100 b. l.).
Minėta, kad valstybės prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą kyla, tik nustačius visas CK 6.246, 6.247 ir 6.250 straipsniuose nustatytas privalomas viešosios atsakomybės sąlygas Todėl sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama į aukščiau minėtą teisinį reguliavimą, pagal kurį tais atvejais, kai teismas nenustato atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Todėl tik teismui nustačius, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kamerose tinkamomis sąlygomis, kurios užtikrintų vienam asmeniui tenkantį ne mažesnį nei 5 kv. m plotą, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimas.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, analizavo pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su skunde nurodytomis galimai netinkamomis laikymo sąlygomis, bei ištyrė atsakovo atstovo pateiktus įrodymus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Teismas nustatė, jog pareiškėjui skirtingais laikotarpiais, iš viso 8 paras, nebuvo užtikrintas kamerų ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, reikalavimas. Tačiau pareiškėjo laikymo tokiomis sąlygomis trukmė buvo trumpa, iš viso 8 paros, be to, su pertraukomis(du kartus po dvi, kai pareiškėjui teko nuo 3,41 kv. m. iki 3.63 kv. m. ir vieną kartą keturias paras, kai pareiškėjui teko 0,25 kv. m. mažesnis nei 5 kv. m. plotas). Svarbu ir tai, kad teismas nustatė, jog tuo neilgu laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo patalpintas kamerose, jam tenkant mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, tose kamerose pareiškėjas buvo ne visą laiką, nes buvo konvojuojamas į teismo posėdžius, į ligoninę ir pan.
Vertintina ir tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba. Jis dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio, kas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinama kaip pagrindas daryti išvadai, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie intensyvūs ir sukėlę ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinės sveikatos būklei, kad būtų įvertinti kaip neturtinė žala. Be to, laikoma, kad dėl delsimo kreiptis teiminės gynybos, neigiami išgyvenimai išblėsta, todėl nėra pagrindo pareiškėjui padarytą neturtinę žalą kompensuoti priteisiant jo prašomą pinigų sumą.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas sprendžia, kad byloje patvirtinta, jog pareiškėjo teisė į kameros plotą nebuvo pažeista tokiu būdu, kad jai apginti nepakaktų konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju laikytinas pakankamu ir teisingu atlygiu už pareiškėjo patirtus nepatogumus Panevėžio AVPK areštinėje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. M. teisė būti laikomam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 5 kvadratiniai metrai kameros ploto.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.