Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-789-468-2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-09-26
Bylos Nr.: 1A-789-468-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-01174-2010-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Kazlauskienė (pirm.), Audronė Kartanienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Nuteistasis: K. V., E. R., D. Č., ir A

Kategorijos

2.4.2Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 str.)

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-789-468/12

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01174-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Audronės Kartanienės, Virginijos Pakalnytės - Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Linai Pauliukevičiūtei,dalyvaujant prokurorei N. B.,nuteistiesiems K. V., E. R., D. Č.,jų gynėjams advokatams A. V., S. Z., V. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. V., E. R. ir nuteistojo D. Č. gynėjos advokatės V. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 06 07 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d. 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2010 08 18 d. iki 2010 10 14 d. (27 paros);

E. R. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2010 08 18 d. iki 2010 10 14 d. (27 paros);

D. Č. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti ir A. S., E. K., tačiau jų apeliaciniai skundai teisme negauti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V., E. R. ir D. Č. nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu su kitais nuteistaisiais A. S. ir E. K., savavaldžiavo, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiesiems, t. y. jie, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė E. K. tariamą teisę, o būtent: 2010 08 10 d. apie 20 val. nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, turėdami tikslą užvaldyti automobilį, iš anksto susitarė susitikti su nukentėjusiuoju M. B. Į sutartą vietą (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo, M. B. kartu su E. J. atvažiavus automobiliu „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), E. K. įsėdo į minėtą automobilį ir apgaule atviliojo nukentėjusiuosius į miško masyvą, esantį netoli (duomenys neskelbtini). Į minėtą vietą automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), A. S. atvažiavus kartu su K. V. ir D. Č., o automobiliu „BMW 745“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), E. R., vienas iš kaltinamųjų E. J. sudavė smūgį kumščiu į veidą, dėl to įbaugintas E. J. iš įvykio vietos pabėgo. Tuo pat metu D. Č. kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą M. B. Nukentėjusiajam nukritus, D. Č. ir K. V. paeiliui kumščiais ir kojomis sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius į šonus, galvos sritį, pilvą. Muštynių metu A. S. stebėjo aplinką, tokiu būdu veikdamas nukentėjusįjį psichologiškai atėmė galimybę priešintis. Muštynių metu vienas iš kaltinamųjų liepė M. B. lipti į automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę. M. B., būdamas įbaugintas, pakluso reikalavimui. E. K. atsisėdus prie nukentėjusiojo automobilio vairo, o A. S., K. V., E. R. ir D. Č. važiuojant automobiliais „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „BMW 745“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), visi nuvyko į miško masyvą, esantį (duomenys neskelbtini). M. B. išlipus iš automobilio E. R. sudavė pastarajam vieną smūgį mediniu pagaliu į dešinį žandikaulį. Po to D. Č., K. V., E. R. paeiliui rankomis ir kojomis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Muštynių metu K. V. nuo nukentėjusiojo kaklo bandė nuplėšti auksinę grandinėlę. Nepavykus grandinėlės nuplėšti, vienas iš kitų kaltinamųjų sudavė M. B. vieną smūgį į galvą ir atsegė grandinėlę. Bendrais kaltinamųjų smurtiniais veiksmais, dėl mažiausiai 8-ių trauminių poveikių buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. B. sveikata. E. R. atsisėdus prie M. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitiems kaltinamiesiems susėdus į kitus automobilius jie išvažiavo. Tokiais bendrais savo veiksmais kaltinamieji padarė didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms. K. V., E. R. ir D. Č. nuteisti pagal BK 294 str. 2 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo panaikinti apkaltinamąjį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 06 07 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 str. 1 p.) pagal BK 294 str. 2 d. Tuo atveju, jeigu, teismo nuomone, nepakanka įrodymų išteisinimui, apeliantas prašo pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 06 07 d. nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su terminuotu (realiu) laisvės atėmimu.

Apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas neįvertino tinkamai, teisingai, objektyviai ir visapusiškai visų bylos duomenų ir kitų nuosprendžio priėmimui reikšmingų faktinių bei teisinių aplinkybių, taip pat netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, dėl ko nepagrįstai ir neteisingai nusprendė pripažinti apeliantą kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d., ir skyrė jam nepagrįstos, neteisingos bei neproporcingos rūšies bausmę - laisvės atėmimą 1 metams ir 4 mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde dėstoma, kad privalomu nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d., sudėties požymiu yra šio nusikaltimo padarymo būdas, t. y. panaudojant fizinę ar psichinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Nenustačius šio aptariamo nusikaltimo sudėties požymio, savavaldžiavimas gali būti kvalifikuojamas tik pagal BK 294 str. 1 d. (jeigu padaryta didelė žala) arba kaip administracinis teisės pažeidimas. Apelianto manymu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad K. V. nukentėjusiųjų atžvilgiu būtų panaudojęs fizinę arba psichinę prievartą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nurodytos teismo medicinos specialistų išvados gali patvirtinti tik nukentėjusiųjų sužalojimo faktą, tačiau jokiu būdu neįrodo ir nepatvirtina, jog šiuos sužalojimus padarė ar galėjo padaryti K. V., veikdamas vienas ar su kitais nuteistaisiais. Kiti bylos duomenys, o būtent teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymai, patvirtina, kad K. V. veika aptariamu atveju pasireiškė tik mėginimu išskirti konfliktuojančius asmenis, dėl ko jis galėjo netyčia įplėšti kokį nors jų drabužį ar padaryti kitą nereikšmingą turtinio pobūdžio žalą, tačiau akivaizdu, jog tokiais savo veiksmais jokių sužalojimų, juo labiau - tyčinių, apeliantas negalėjo padaryti ir jų nepadarė.

Be to, skunde pažymima, kad dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos nukentėjusieji asmenys apskritai nepatyrė jokios žalos - teisiamajame posėdyje šie asmenys parodė, kad jokia žala, tame tarpe turtinė, jiems nebuvo padaryta. Kitų duomenų, iš kurių galima spręsti apie žalos, juo labiau - didelės, padarymo faktą, byloje taip pat nėra.

Taigi, vertinant bylos medžiagos duomenis, darytina išvada, kad BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymio - būdo (panaudojant fizinę ar psichinę prievartą) - egzistavimas šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodytas, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai ir neteisėtai nuosprendžiu pripažino apeliantą kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d., kadangi nagrinėjamu atveju nėra įrodyti visi privalomi aptariamo nusikaltimo sudėties požymiai (BK 2 str. 4 d.).

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad jis nuteistas už savavaldžiavimą bendrininkų grupėje, tačiau jis nebuvo susitaręs daryti kokią nors nusikalstamą veiką su kitais asmenimis ir jos nedarė. Taip pat neegzistuoja tyčios bendrumo ir suvokimo, kad daroma nusikalstama veika, požymiai, todėl teigtina, kad baudžiamasis įstatymas šioje baudžiamojoje byloje pritaikytas netinkamai ir dėl šios priežasties.

Apelianto nuomone, net ir nepatenkinus jo prašymo dėl išteisinimo, skundžiamas nuosprendis yra keistinas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam nepagrįstai griežtą bausmę, t. y. terminuotą laisvės atėmimą, atliekant jį pataisos namuose. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas apelianto atžvilgiu parinktą bausmę, jos rūšį ir dydį motyvavo tuo, kad K. V. anksčiau neteistas, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, jo atsakomybę lengvinančių arba jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apelianto manymu, šie teismo motyvai, kuomet pirmą kartą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, yra nepakankami ir neleidžia daryti išvados, kad bausmė apelianto atžvilgiu buvo individualizuota tinkamai ir teisingai.

Skiriant K. V. bausmę, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas turėjo tinkamai ištirti, įvertinti ir atsižvelgti į tai, kad:

iki nagrinėjamo įvykio jis niekada prieš tai nebuvo padaręs jokios nusikalstamos veikos, jis nėra pavojingas visuomenei ar linkęs nusikalsti;BK 294 str. 2 d. numatytas nusikaltimas yra apysunkis;šiuo metu jam tėra 25 metai, jis yra jaunas, nepatyręs žmogus;jis nevartoja ir niekada nevartojo narkotinių ar psichotropinių medžiagų;jis turi pastovią gyvenamąją ir darbo vietas;nors ir nepadarė jokios nusikalstamos veikos, vis tiek jis kaltina save ir gailisi dėl to, kad dalyvavo aptariamame įvykyje;jis visada pripažino esmines faktines aptariamo įvykio aplinkybes;jo vaidmuo įvykių metu ne tik buvo antraeilis ir pasyvus, tačiau ir nukreiptas į tai, kad būtų išvengta konflikto ir konfliktuojančių asmenų grumtynių;apelianto manymu, jis yra teigiama asmenybė, kadangi yra doras, tvarkingas ir pareigingas žmogus, o dalyvavimas aptariamame įvykyje yra atsitiktinio pobūdžio, nulemtas nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių;nėra nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių;veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, pasireiškęs konflikto ir smurtinių veiksmų pradėjimu (BK 59 str. 1 d. 6 p.);net ir pripažinus, kad jis veikė tyčia, teigtina, kad nagrinėjamu atveju jo veikoje yra galima tik netiesioginė tyčia (BK 54 str. 2 d. 2 p.);savo veiksmais jis nepadarė kitiems asmenims didelės žalos;jis nenaudojo fizinio ar psichinio smurto kitų asmenų atžvilgiu;BK 294 str. 2 d. sankcija numato 2 alternatyvių rūšių bausmes;ir kitus bausmės skyrimui ir jos individualizavimui reikšmingus duomenis.

Skunde pastebima, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo ir nenurodė, kodėl apeliantui, kaip pirmą kartą apysunkį tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui, teismas skiria realią laisvės atėmimo bausmę, tuo pažeisdamas BK 55 str. reikalavimus, dėl ko teismo nuosprendis yra keistinas, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taip pat teismas nuosprendžiu nepagrįstai į paskirtos bausmės laiką įskaitė laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010 08 18 d. iki 2010 10 14 d., nurodydamas, kad tai sudaro tik 27 paras, nors toks laikotarpis viso sudaro net 57 paras, t. y. teismas nuosprendžiu nepagrįstai neįskaitė į paskirtos bausmės laiką 30 (trisdešimties) parų, kuomet K. V. buvo suimtas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 06 07 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą apelianto atžvilgiu nutraukti arba pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nustatyti, kad E. R. sulaikyme ir suėmime išbuvo nuo 2011 08 18 d. iki 2011 10 14 d. - viso 57 paras.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamas nuosprendis, apelianto nuomone, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas arba keistinas. Teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas davė nuoseklius parodymus ir teisme nurodė, kad savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažįsta, kadangi tą dieną, kai įvyko konfliktas, jis su draugais važiavo nuo ežero Trakų rajone. Kartu su juo važiavo D. Č. ir K. V. Kitoje mašinoje važiavo E. K. ir A. S. Važiuojant namo K. V. į mobilųjį telefoną kažkas paskambino (jam atrodo, kad A. S.) ir pasakė, kad reikia sustoti prie ligoninės stovėjimo aikštelėje. Iš pokalbio jis suprato, kad dėl pinigų. E. K. vienas važiuoti į susitikimą su M. B. bijojo, nes yra smulkesnio sudėjimo ir kilus ginčui neapsigintų, todėl E. K. prašė kitų važiuoti kartu. Apeliantas su K. V. prie jų privažiavo vėliau, t. y. ginčas tarp įvykio vietoje buvusių asmenų jau buvo prasidėjęs, nes K. V. turėjo susitikti su kitais pažįstamais. Atvažiavęs apeliantas pamatė, kaip vienas vaikinas nubėgo, o D. Č. ir M. B. su E. K. ginčijosi. Kai E. R. išlipo iš automobilio ir ėjo link jų, girdėjo kalbas apie tai, kad reikia važiuoti ieškoti M. B. draugo, kad ir šis girdėtų pokalbį. Paskui visi važiavo ieškoti to draugo, tačiau jo nerado. Kai apeliantas vėliau sustojo ir išlipo iš automobilio, pokalbio tarp E. K. ir M. B. negirdėjo, bet E. K. pasakė, kad jie viską susitarė. Ginčo metu jokių šaunamųjų ar nešaunamųjų ginklų nebuvo naudota. Kaip M. B. atsidūrė savo automobilio bagažinėje, apeliantas taip pat nematė. Jis M. B. pagaliu nemušė, nes tokio neturėjo, kratos metu toks daiktas taip pat nebuvo rastas. Nematė ir to, kaip K. V. bandė nuplėšti nukentėjusiojo grandinėlę. M. B. pagrinde ginčijosi ir stumdėsi tik su E. K., jie tarpusavyje garsiai kalbėjo, keikėsi. Kai prie besiginčijančių vaikinų priėjo apeliantas, jų pokalbis buvo dėl senos piniginės skolos, tačiau konkrečiai sumos jis negirdėjo, taip pat buvo kalbama dėl patalpų, dėl darbo. Tiek E. K., tiek nukentėjusysis rėkė vienas ant kito lietuviškai ir rusiškai. Kaltinime nurodyta, kad E. R. vairavo nukentėjusiojo automobilį „Mitsubishi Pajero“, tačiau tai yra visiškai neįmanoma, kadangi jis buvo atvažiavęs savo automobiliu ir juo išvažiavo.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde pažymima, kad apeliantas į E. K. ir M. B. ginčą nesivėlė, nes neturėjo nei tikslo, nei motyvo, tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo jokio teisinio santykio. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad nukentėjusysis iš dalies pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl pastarojo parodymus vertina kaip padėjimą kaltinamiesiems sušvelninti jų padėtį. M. B., duodamas parodymus, teisme paaiškino visas aplinkybes, kodėl jo parodymai iš dalies skiriasi ir jais netikėti, anot apelianto, nėra pagrindo, juolab, kad jis ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė ikiteisminio tyrimo teisėjui, o tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Praktikoje pripažintina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai negali būti vertinami atskirai nuo baudžiamosios bylos medžiagos, kadangi jie yra tik vada ikiteisminio tyrimo atlikimui ir savarankiškai įrodomosios galios neturi. Teisminio nagrinėjimo metu M. B. nenurodė, kokius nusikalstamus veiksmus E. R. jo atžvilgiu atliko ir kaip padėjo E. K. įgyvendinti jo turtines teises. Jo veiksmai įvykio vietoje tebuvo spontaniški, kurie negali būti vertinami kaip bendrininko, kadangi jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Teismas jo veiksmų apimties neindividualizavo. M. B. parodė, jog jam jokia žala nėra padaryta ir civilinio ieškinio jis niekam nereiškia. Skolą su E. K. jie išsisprendė ir dabar jie vienas kitam neskolingi (t. y. pripažino tikrą turtinę teisę).

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatė, kokią didelę žalą apeliantas padarė nukentėjusiajam M. B. Turtinė ir neturtinė žala nėra pareikšta ir iš nukentėjusiojo pusės, kadangi nėra pareikštas civilinis ieškinys. Tokiu būdu teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio apelianto atžvilgiu, kadangi nėra vieno iš būtinų nusikaltimo sudėties požymių - didelės žalos.

Net ir pripažinus apelianto kaltę, jam paskirtoji bausmė prieštarauja BK 41 str. 54 str., 55 str. nuostatoms, taip pat teismų suformuotai praktikai. Skunde atkreipiamas teismo dėmesys, kad nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu už nesunkaus nusikaltimo padarymą, jis yra teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, šeimoje augina mažametį vienerių metukų vaiką (gim. 2010 08 03 d.), o paskirta reali laisvės atėmimo bausmė 1 metams ir 4 mėnesiams prieštarauja bausmės skyrimo pagrindams, tikslams, suformuotai praktikai, o svarbiausia - teisingumo principui.

Anot apelianto, keistina ir ta skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje nurodyta, kad E. R. sulaikyme ir suėmime išbuvo nuo 2011 08 18 d. iki 2011 10 14 d. - viso 27 paras, tačiau tai yra apsirikimo klaida ir ištaisytina į viso 57 paras.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. Č. gynėja advokatė V. G. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 06 07 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, t. y. D. Č. paskirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti.

D. Č. savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, konfliktinėje situacijoje jis atsidūrė atsitiktinai (tai patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai), bandė jos išvengti išskirdamas konfliktuojančius, todėl jo veiksmuose nėra BK 294 str. 1 d. nusikaltimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas subjektyviai traktavo šias faktines aplinkybes, netinkamai įvertinęs įrodymus pripažino D. Č. kaltu ir jį nuteisė. Teismas nuosprendyje nurodo, kad skiriant bausmę ir parenkant bausmės rūšį būtinas maksimalus teisingumo principo įgyvendinimas neiškreipiant bausmės paskirties, tačiau nuosprendyje neargumentuota ir nemotyvuota, kodėl D. Č. atžvilgiu netaikytinos BK 55 str. ir 75 str. nuostatos. Ginamasis nuteistas už veiką, kuri priskirtina prie nesunkių nusikaltimų ir jam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Advokatė, neginčydama D. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme. BK 55 str. numato, kad asmeniui, pirmą kartą teistam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Įstatyme vartojama sąvoka „paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes“ reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą laiko su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tik išskirtinais, netipiškais atvejais, nustačius atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tikslinga skirti laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo motyvai skirti realią laisvės atėmimo bausmę neaiškūs ir nekonkretūs, prieštarauja BK 41 str. ir minėtų BK straipsnių nuostatoms:

1) Įvykdyta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str.).

2) Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 60 str.).

3) D. Č. neteistas, padaryta veika atsitiktinio pobūdžio - nėra polinkio nusikalsti.

4) Nuteistasis vedęs, turi mažametį vaiką.

Žemesnės instancijos teismas

5) Nuteistasis dirbantis, į priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, t. y. socialiai nepavojingas visuomenei.

6) Nukentėjęs asmuo D. Č. pretenzijų nepareiškė.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nuteistųjų kaltės, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką

Apeliaciniais skundais nuteistieji K. V. ir E. R. prašo apygardos teismo juos išteisinti, nepadarius BK 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, tačiau kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų kaltės, padarius jiems inkriminuojamą veiką. Jų veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 294 str. 2 d. yra teisingas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis K. V. nurodo, kad byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados patvirtina tik nukentėjusiojo sužalojimo faktą, tačiau jokiu būdu neįrodo, jog šiuos sužalojimus padarė ar galėjo padaryti K. V., veikdamas vienas ar su kitais nuteistaisiais. Apeliantas pateikia versiją, kurią, anot jo, patvirtina ir kiti bylos duomenys, kad K. V. veika pasireiškė tik mėginimu išskirti konfliktuojančius asmenis.

Nuteistasis E. R. apeliaciniame skunde taip pat pateikia versiją, kad į įvykio vietą jis atvyko šiek tiek vėliau jau konfliktui prasidėjus, nieko nemušė, pokalbių tarp E. K. ir M. B. konkrečiai negirdėjo, į ginčą nesivėlė, nematė, kaip M. B. atsidūrė savo automobilio bagažinėje, nematė kad kas būtų nuo kaklo nukentėjusiajam plėšęs grandinėję, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų visumos, byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių tokias apeliantų versijas. Atvirkščiai, nuteistųjų kaltė be jokių abejonių įrodyta šiais byloje surinktais duomenimis – specialistų išvadomis, nukentėjusiųjų parodymais, apžiūrų, asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolais, mobiliojo ryšio telefonų išklotinių analize, kita medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistųjų kaltę bei leidžia atmesti pastarųjų pasirinktas gynybos versijas.

Pagal BK 294 str. 2 d. atsakomybė kyla tam, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Norint inkriminuoti šią veiką būtina nustatyti buvus savavaldžiavimą ir kad tai buvo daroma specifiniu būdu – panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėtis reikalauja, kad būtų nustatytas objektyvusis požymis – savavališkas vykdymas ginčijamos, bet nerealizuotos savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės, taip pat didelės žalos padarymo požymis ir psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo faktas. Be to, inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 08 13 d. M. B. kreipėsi į policijos komisariatą protokolu – pareiškimu, kuriame nurodė, kad 2010 08 10 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini) miške iš matymo pažįstami vaikinai jį sumušė ir atėmė jo automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 2).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. B. parodė, kad 2010 08 10 d. jam paskambino E. K. ir pasiūlė susitikti. Jis tuo metu važinėjo po miestą su E. J., kuris vairavo jo automobilį. Kai jie susitiko, E. K. įsėdo į M. B. automobilį ir paaiškino, kur reikia važiuoti. Įvažiavus į mišką M. B. iš karto pamatė automobilį „Mercedes Benz“, kuriuo naudojosi A. S., kuris tuo metu sėdėjo prie vairo. E. K. neatsakė jam, ką ten veikė A. S. Iš minėto automobilio staiga iššoko grupė vaikinų, atletiško kūno sudėjimo, du iš jų prišoko prie nukentėjusiojo, pradėjo jį mušti, sakydami, kas su „mentais“ draugauja. E. J. taip pat buvo suduotas smūgis, po kurio jis pabėgo, ir M. B. jo tą dieną daugiau nebematė. Vaikinai mušdami kalbėjo, kad M. B. dabar jiems skolingas 30000 Lt už kažkokius pasakytus žodžius. Vienas iš vaikinų, kuris nukentėjusįjį mušė, buvo jam iš matymo pažįstamas, vardu K., šviesiaplaukis, su randu ant veido. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu M. B. atpažino šį asmenį – K. V. (t. 1, b. l. 17-18). Muštynių metu nukentėjusiojo nemušė tik A. S., kuris stovėjo ir žiūrėjo. Vėliau nukentėjusįjį pradėjo stumti link jo automobilio. Nukentėjusįjį per prievartą įsodino į jo automobilio bagažinę. Jis jautėsi blogai, nes buvo sumuštas. Jį nuvežė į netoli Gariūnų turgavietės esantį miškelį, kur jį vėl ištraukė iš automobilio ir kažkas iš karto smogė su pagaliu per veidą, po to K. V. su kitu vaikinu vėl mušė nukentėjusįjį. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu M. B. atpažino E. R. kaip asmenį, kuris sudavė nukentėjusiajam pirmą smūgį pagaliu miškelyje prie Gariūnų turgavietės, o po to sėdo už nukentėjusiajam priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairo ir išvažiavo (t. 1, b. l. 20-21). Prieš išvažiuojant iš įvykio vietos K. V. nuplėšė nuo M. B. kaklo auksinę grandinėlę, o kitas vaikinas iš kišenės ištraukė nukentėjusiojo pinigus. M. B. buvo nuvežtas iki degalinės „BP“ ir ten paleistas. 2010 08 16 d. apie 17 val. nukentėjusiajam paskambino nepažįstamas asmuo ir pasakė, kad jo automobilis „Mitsubishi Pajero“ stovi prie VĮ „Regitra“, o automobilio raktas pas viešbučio „Paradise“ administratorę. Nukentėjusysis atgavo savo automobilį, tokios pat būklės, neapgadintą, tačiau iš automobilio buvo dingę M. B. priklausantys daiktai. (t. 1, b. l. 8-11, 15-16). Teisme (b.l.78 4 t.), jis parodė, jog pinigus ir grandinėlę surado automobilyje, o kvepalų ir meškerės nerado.

Byloje pateiktos specialistų išvados patvirtina, kad M. B. sužalojimai buvo galimai padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, jie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 31-32, 38-41).

Nukentėjusiojo M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir nukentėjusiojo E. J. parodymai (t. 1, b. l. 70-71). Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad įvykio dieną jis vairavo M. B. priklausantį automobilį. Vėliau M. B. susitiko su pažįstamu E. K., kuris įsėdo į minėtą automobilį ir rodė kelią, kur važiuoti. Nuvažiavę į mišką jie sustojo, prie jų privažiavo automobilis „Mercedes Benz“, iš jo išlipo 5 vaikinai. Nukentėjusysis patvirtino, kad tarp vaikinų buvo asmuo su randu ant veido, jį kiti vaikinai šaukė vardu K. (K. V.). Jam smogė vienas iš asmenų, po to E. J. iš karto pabėgo iš įvykio vietos. Kitą dieną jis susitiko su M. B., kuris buvo stipriai sumuštas. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu E. J. atpažino K. V. kaip asmenį, atvažiavusį įvykio dieną į mišką, kur E. J. bei M. B. buvo sumušti (t. 1, b. l. 78-79). Bylą nagrinėjant teisme nukentėjusysis savo parodymų nekeitė ir nurodė tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 76-84).

Nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis M. B. iš dalies pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad miškelyje jam trenkė tik D. Č., vėliau vyko ginčas dėl skolos, prasidėjo muštynės, nuo M. B. nei vienam iš nuteistųjų nekliuvo, paskui jie visi nusprendė paieškoti pabėgusio E., todėl išvažiavo į kitą vietą, kur M. B. kažkas pirmiausia trenkė su pagaliu, vėliau mušė, galiausiai jie nusprendė, kad nukentėjusiojo automobilis kol kas liks pas nuteistuosius kaip užstatas, jis nemanė, kad automobilis gali dingti, policijoje jam liepė rašyti apie automobilio vagystę, įvykio metu žala jam nebuvo padaryta, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų tokius nukentėjusiojo parodymus pripažinti patikimais bei jais remtis. Atvirkščiai, ikiteisminio tyrimo metu, kuris truko apie 8 mėnesius (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 08 13 d., kaltinamasis aktas surašytas 2011 04 15 d.), nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus, nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, vis jas papildydamas, jis buvo apklausiamas ne vieną kartą, skirtingi tyrėjai (t. 1, b. l. 8-11, 15-16) atliko minėtas apklausas, nukentėjusysis atpažino nuteistuosius pagal jų nuotraukas, todėl teigti, kad M. B. parodymai buvo įtakoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir jo sveikatos būklės, nėra jokio pagrindo. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo versiją, todėl apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymų pakeitimą vertino kaip jo bandymą sušvelninti teisiamųjų padėtį.

Apygardos teismas sutinka su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, taip pat pripažįsta, kad tikslinga remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo M. B. parodymais, kurie kartu su kita bylos medžiaga visiškai patvirtina apeliantų kaltę, padarius BK 294 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Aplinkybės, nurodytos E. R. apeliaciniame skunde, kad M. B. teisme paaiškino visas aplinkybes, kodėl jo parodymai iš dalies skiriasi, parodymus jis davė tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepanaikina galimybės, siekiant patikrinti byloje surinktus įrodymus, remtis parodymais ir duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaltininkams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos neteisėtomis. Įrodymų vertinimo procese vien tik aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis buvo apklausiamas tyrėjo, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, negali suteikti prioriteto nukentėjusiojo parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu.

Nors apeliantai skunduose pabrėžia, kad nukentėjusieji nepatyrė jokios žalos, tačiau pažymėtina, kad byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, jog K. V., E. R. bei kiti nuteistieji savo nusikalstamais veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir interesams. Apeliantų argumentai, paneigiantys padarytos didelės žalos faktą, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl atmetami. Nukentėjusiesiems padarytą didelę žalą patvirtina apeliantų veiksmai ir jų pobūdis darant nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji apgaulės būdu buvo atvilioti į mišką, smūgiu E. J. buvo sukeltas išgąstis, jis pabėgo iš įvykio vietos. Aplinkybė, kad prieš M. B. buvo nukreipti penkių asmenų nusikalstami veiksmai, liudija faktą, kad tokiu būdu jam buvo atimta galimybė pasipriešinti, kad jam taip pat buvo sukeltas išgąstis. Nukentėjusysis ne tik patyrė sveikatos sužalojimus: jam buvo smūgiuota kumščiais, trenkta mediniu pagaliu, jis buvo spardomas, bet taip pat buvo pasikėsinta į nukentėjusiojo turtines teises bei interesus: per prievartą atsegta grandinėlė nuo kaklo, pasisavintas automobilis. Kreipdamasis į pareigūnus dėl padaryto prieš jį nusikaltimo nukentėjusysis nurodė, jog jam padaryta 40 300 Lt žala.

Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apeliantų argumentus dėl, anot jų, nepadarytos didelės žalos asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Nors automobilis grąžintas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad jis buvo užvaldytas, paimtas be teisinio pagrindo. Automobilio grąžinimas šiuo konkrečiu atveju kvalifikavimui reikšmės neturi, o tai, kad nukentėjusieji nereiškia civilinių ieškinių dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo niekaip nepaneigia padarytos žalos fakto.

E. R. skunde nurodoma aplinkybė, jog nebuvo jokių ginklų, nėra reikšminga, šios aplinkybės byloje nebuvo nustatinėjamos ir inkriminuotos, ginklų buvimas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties konstatavimui.

Skunduose nurodomos aplinkybės, neva įrodančios nuteistųjų kaltės nebuvimą (E. R. atvažiavo vėliau, ginčui prasidėjus, nematė, kaip ir kuris nuplėšė grandinėlę nuo kaklo, kaip nukentėjusysis atsidūrė bagažinėje, o K. V. nesmurtavo, tik skyrė konfliktuojančius ir kt.), teismo nuomone, paneigtos byloje surinktų įrodymų visuma, o pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog kaltinamieji nusikalstamai veikė susitarę. Kaip abu nukentėjusieji nurodė tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 8-9, 70-71), susitikimo iniciatorius buvo kaltinamasis E. K. - būtent jis pirmas skambino nukentėjusiajam M. B. Susitikimas vyko nuošalioje vietoje, nukentėjusysis buvo mušamas du kartus ir abu kartus nuošaliose vietose. Kaltinamųjų aiškinimai apie atsitiktinį atvažiavimą į įvykio vietą neatitinka bylos medžiagos, nes net apeliaciniame skunde E. R. nurodo, jog „Nuo ežero Trakų rajone kartu su juo važiavo D. Č. ir K. V. Kitoje mašinoje važiavo E. K. ir A. S. Važiuojant namo K. V. į mobilųjį telefoną kažkas paskambino (jam atrodo, kad A. S.) ir pasakė, kad reikia sustoti prie ligoninės stovėjimo aikštelėje. Iš pokalbio jis suprato, kad dėl pinigų. E. K. vienas važiuoti į susitikimą su M. B. bijojo, nes yra smulkesnio sudėjimo ir kilus ginčui neapsigintų, todėl E. K. prašė kitų važiuoti kartu.“. Vien iš šių paaiškinimų matyti, jog buvo prognozuojamas galimas konfliktas, apeliantų ir kitų nuteistųjų buvimas įvykio vietoje buvo neatsitiktinis, buvo siekiama sudaryti jėgos ir akivaizdaus fizinio pranašumo įspūdį. Iš objektyvių bylos duomenų (specialisto išvados) matyti, jog nukentėjusysis buvo sumuštas, todėl fizinės (pasireiškusios mušimu, spardymu) ir psichinės (pasireiškusios grasinimais, akivaizdžiu nuteistųjų fiziniu pranašumu (2 nukentėjusieji ir 5 nuteistieji), visi trys apeliantai tvirtai fiziškai sudėti, A. S. stebėjo aplinką) prievartos panaudojimas byloje yra įrodytas.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, kolegijos nuomone, nuteistieji apylinkės teismo nustatytą buvusį bendrą susitarimą daryti nusikalstamą veiką, apeliaciniuose skunduose ginčija nepagrįstai. Nesutikimą su veikos faktinių aplinkybių vertinimu nuteistieji grindžia iš esmės subjektyviais, vertinamojo pobūdžio argumentais, o apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino byloje esančių duomenų visumą, o ne rėmėsi pavieniais atskirų, galimai suinteresuotumą turinčių asmenų paaiškinimais. Iš nustatytų įvykio aplinkybių, nuteistojo veiksmų bei jų eigos analizės akivaizdžiai matyti, kad visi nuteistieji buvo iš anksto susitarę dėl nusikalstamos veikos darymo. K. V. kartu su kitais asmenimis naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, kalbėjo ar girdėjo kitus kalbant apie 30000 Lt sumą, kurią neva M. B. skolingas. E. R. taip pat trenkė nukentėjusiajam su pagaliu, vėliau buvo užvaldytas M. B. priklausantis automobilis. Kaip teisingai nurodoma skundžiamajame nuosprendyje, nuteistųjų išankstinį susitarimą patvirtina ir mobiliojo ryšio telefonų išklotinių analizė, iš kurios matyti ne tik, kad įvykio dieną nurodytu laiku nuteistieji buvo tose vietovėse, kur buvo padaryta nusikalstama veika, bet taip pat užfiksuoti skambučiai tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nuteistieji savavaldžiavo veikdami kartu, nurodydamas, jog susitarimo buvimui nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales, be to, susitarimas kartu veikti gali būti sudaromas bet kurioje stadijoje, todėl bylos faktinių aplinkybių analizė apeliacinės instancijos teismui leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiksmus pagrįstai įvertino kaip bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d.

Kitos apeliantų nurodomos neva svarbios faktinės aplinkybės (skolą su E. K. išsprendė, šiuo metu vienas kitam neskolingi, ne visus kitų bendranuteistųjų veiksmus atskirais nusikalstamos veikos epizodais matė ar jų nematė - kaip buvo nuplėšta grandinėlė, kaip nukentėjusysis atsidūrė bagažinėje ir kt.), kolegijos nuomone, nepaneigia aukščiau nurodytų aplinkybių ir išvadų dėl tariamos E. K. turtinės teisės savavališko vykdymo, todėl nėra tiek reikšmingos, kad nusvertų aukščiau aptartų aplinkybių visetą ir jų pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas.

Tačiau sutiktina su E. R. skundo argumentu, jog byloje nėra nustatyta aplinkybė, jog būtent jis iš nusikaltimo vietos išvairavo nukentėjusiajam priklausantį automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš bylos medžiagos, į įvykio vietą kaltinamieji buvo atvykę automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei E. R. priklausančiu automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu M. B. atpažino E. R. kaip asmenį, kuris sudavė nukentėjusiajam pirmą smūgį pagaliu miškelyje prie Gariūnų turgavietės, o po to sėdo už jam (M. B.) priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairo ir išvažiavo (t. 1, b. l. 20-21). Ikiteisminio tyrimo metu K. V. (t. 2, b. l. 119) nurodė, jog po įvykio E. K. išvažiavo su A. (S.) jo automobiliu, o jis savo reikalais išvažiavo su E. (R.) ir su D. (Č.). Iš nukentėjusiojo M. B. paaiškinimų (t. 4, b. l. 108-109) matyti, jog jis nurodė, kad vienu metu jo automobilį vairavo E. K. Iš E. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 26) matyti, jog jis teigė, kad jis M. automobiliu nuvažiavo prie savo namų. Teisme E. K. parodė, kad jis vairavo nukentėjusiojo automobilį tol, kol jis prašė. Iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamieji automobilį vairavo du kartus: vieną - kai bagažinėj buvo vežamas nukentėjusysis M. B., antrą – automobilį užvaldžius. Pirmąjį kartą automobilį vairavo E. K. Šių aplinkybių niekas neginčija, tačiau kas konkrečiai vairavo nukentėjusiojo automobilį jį užvaldžius, kolegijos nuomone, nėra galimybės nustatyti. Byloje surinktų įrodymų nepakanka paneigti nuteistojo E. R. versiją, kad iš įvykio vietos jis išvažiavo savo automobiliu. Vien pirminėse apklausose nukentėjusiojo parodymų, kad vairavo E. R., kolegijos nuomone, nepakanka, todėl pirmosios instancijos teismo laikytina nustatyta ir įrodyta aplinkybė, kad „E. R. atsisėdus prie M. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“, keistina, nurodant: „nenustatytam kaltinamajam atsisėdus prie M. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Taigi surinkti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad K. V., E. R., veikdami bendrininkų grupėje kartu su kitais nuteistaisiais, savavaldžiavo, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu, t. y. K. V. ir E. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d.

Dėl nuteistajam K. V. paskirtos bausmės

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su terminuotu (realiu) laisvės atėmimu, tačiau skundo argumentas, kad nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė - nepagrįstas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Šioje byloje apeliantas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kurią įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog apeliantas yra neteistas, nes nors 2011 metais jo atžvilgiu priimtas baudžiamasis įsakymas, nusikaltimo padarymo metu jo atžvilgiu apkaltinamųjų nuosprendžių nebuvo priimta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog K. V. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo aktyvus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pagrįstai iš dviejų su laisvės suvaržymu sankcijoje numatytų bausmių (arešto ir laisvės atėmimo) pirmosios instancijos teismas, parinko laisvės atėmimą (1 metams 4 mėnesiams) ir jos dydį nustatė artimesnį minimaliam. Kolegijos nuomone, šią bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir švelninti nėra pagrindo, tačiau, kolegijos nuomone, apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad K. V. yra jauno amžiaus, neteistas, narkologinėje įskaitoje neįrašytas, nors ne kartą baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 144-149), tačiau nuobaudų galiojimo laikas nusikalstamos veikos padarymo metu jau buvo pasibaigęs, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, darytina išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 str., atidėjimo terminą nustatant įstatymo numatyto vidurkio dydžio.

Dėl nuteistajam E. R. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamos veikos, kuri pagal įstatymą priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą. Apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Jis nurodo, jog jis yra vedęs, augina mažametį vaiką, turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau šios apelianto nurodomos aplinkybės nėra pakankamai reikšmingos, kad galėtų nulemti paskirtos bausmės rūšies pakeitimą švelnesne. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog E. R. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo aktyvus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pagrįstai iš dviejų su laisvės suvaržymu susijusių, sankcijoje numatytų bausmių (arešto ir laisvės atėmimo) pirmosios instancijos teismas parinko laisvės atėmimą ir šios bausmės rūšies dydį nustatė artimesnį minimaliam, todėl bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo, tačiau kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymą, nepritaikydamas nuteistajam BK 75 str. E. R. yra jauno amžiaus, neteistas, narkologinėje įskaitoje neįrašytas, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl darytina išvada, jog bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 str., atidėjimo terminą nustatant įstatymo numatyto vidurkio dydžio.

Dėl laikotarpio, išbūto sulaikyme ir suėmime, įskaitymo į bausmės laiką

Tiek K. V., tiek E. R. apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas nuosprendžiu nepagrįstai į paskirtos bausmės laiką įskaitė 27 paras laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, kai nurodomas laikotarpis viso sudaro 57 paras. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. V. ir E. R. laikinai sulaikyti 2010 08 18 d. (t. 2, b. l. 105,158), o paleisti į laisvę – 2010 10 14 d. (t. 2, b. l. 138, 178), todėl apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė teisingą laikotarpį, kuriuo apeliantai buvo suimti, tačiau klaidingai nurodė parų skaičių. Apylinkės teismo padaryta klaida akivaizdžiai – rašymo apsirikimo, kuri nekeičia nuosprendžio esmės, kardomajame kalinime išbūtų parų skaičiaus nurodymas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje perteklinis, todėl pašalintinas iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies. Pertekliniu laikytinas ir A. S. (34 paros) bei E. K. (240 parų) nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas įskaitytino laiko parų skaičiavimas, todėl šios nuorodos iš nuosprendžio rezoliucinės dalies taip pat šalintinos.

Dėl nuteistojo D. Č. gynėjos advokatės V. G. apeliacinio skundo

Nuteistojo D. Č. gynėjos advokatės V. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistojo gynėja pabrėžė, jog apeliaciniu skundu neginčija D. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme – prašo D. Č. paskirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam D. Č. laisvės atėmimo bausmę bei parinkdamas jos dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, tačiau manytina, kad BK 75 str. nuostatos D. Č. atžvilgiu netaikytos nepagrįstai.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog D. Č. įvykdyta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Šioje byloje D. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kurią įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis veikė tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo aktyvus, todėl pagrįstai iš dviejų su laisvės suvaržymu sankcijoje numatytų bausmių (arešto ir laisvės atėmimo) pirmosios instancijos teismas parinko laisvės atėmimą ir jo dydį nustatė artimesnį minimaliam. Nors sutiktina, kad apylinkės teismo sprendimas skirti laisvės atėmimo bausmę galėjo būti išsamiau motyvuotas, tačiau vien ši aplinkybė negali nulemti skirtinos bausmės rūšies pakeitimo. Apylinkės teismas, skirdamas D. Č. bausmę, pagrįstai atsižvelgė bei įvertino tokias aplinkybes kaip nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nuteistojo asmenybė bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Taigi paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, D. Č. neteistas, vedęs, turi mažametį vaiką ir kt., teismo nuomone, nesuteikia pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį, t. y. paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau leidžia teismui daryti išvadą, jog tikslinga nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, atidėjimo terminą nustatant įstatymo numatyto vidurkio dydžio. Bausmės tikslai D. Č. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo taikant BK 75 str.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 1 d. 3 p.

nusprendė:

Nuteistųjų K. V., E. R., nuteistojo D. Č. gynėjos advokatės V. G. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 06 07 d. nuosprendį pakeisti:

Nuosprendžio įžanginėje dalyje teismo nustatytą aplinkybę, kad „E. R. atsisėdus prie M. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“ pakeisti į „nenustatytam kaltinamajam atsisėdus prie M. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Nuosprendžio rezoliucinės dalies 7 ir 11 pastraipose išbraukti žodžius „(27 paros)“.

Nuosprendžio rezoliucinės dalies 3 pastraipoje išbraukti žodžius „(34 paros)“.

Nuosprendžio rezoliucinės dalies 18 pastraipoje išbraukti žodžius „(240 parų)“.

K. V. atžvilgiu, pritaikius BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant: be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms.

E. R. atžvilgiu, pritaikius BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant: be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms.

D. Č. atžvilgiu, pritaikius BK 75 str., laisvės atėmimo paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant: be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Daiva KazlauskienėTeisėjai Audronė KartanienėVirginija Pakalnytė - Tamošiūnaitė