Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-10 · Administracinė byla Nr. A-442-376-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-10
Bylos Nr.
A-442-376-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
Lilijos Skulskienės įmonės „Padangų bazė“, Lilijos Skulskienės įmonės
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų
Trečiasis asmuo
Šiaulių
Kategorijos
  • 9.3.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A442 - 376/2009Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei Lilijai Skulskienei,atsakovo atstovei Kristinai Jakštaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lilijos Skulskienės įmonės „Padangų bazė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lilijos Skulskienės įmonės „Padangų bazė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.14.4-28-15 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. kovo 29 d. patikrinimo aktą Nr.35-4 ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotus 137814 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM) ir 14626 Lt PVM delspinigius bei paskirtą 41344 Lt PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr.69-216 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr.14.4-28-15. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr.S-221(7-198/2007) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr.69-216.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr.S-221-(7-198/2007), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr.69-216 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr.14.4-28-15.

Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė visus turimus dokumentus, leidžiančius jo atliktoms padangų pardavimo Latvijos įmonėms ūkinėms operacijoms taikyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio nuostatas, tačiau mokesčių administratorius į šiuos dokumentus neatsižvelgė ir papildomus mokesčius apskaičiavo remdamasis Latvijos mokesčių administratoriaus atsakymu, kuriame nurodyta, jog Latvijos juridiniai asmenys prekių nedeklaravo. Pareiškėjas nurodė, kad, atlikdamas minėtas ūkines operacijas, jis elgėsi sąžiningai, o mokesčių administratorius jį nepagrįstai apmokestino. Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Latvijos įmonės prekių įsigijimo iš Lietuvos nedeklaruos. Krovinių gabenimo važtaraščiuose yra nuorodos, kas konkrečiai prekes pasiėmė, bei Latvijos įmonių antspaudai, įrodantys, kad prekės buvo parduotos Latvijos įmonėms. Latvijos mokesčių administratorius patvirtino, kad automobiliai, kuriais Latvijos įmonės išsiveždavo iš pareiškėjo pirktas prekes, Latvijoje yra, tačiau Lietuvos mokesčių administratorius netyrė, ar šie automobiliai atitinkamomis datomis kirto Lietuvos sieną. Pareiškėjas nurodė, kad surinkti duomenys patvirtina, jog teisės aktų reikalavimus pažeidė būtent Latvijos įmonės. Pareiškėjas tinkamai vykdė jam teisės aktų nustatytas pareigas. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo komerciniai partneriai buvo ne Lietuvos ūkio subjektai ir kad dėl to galimybės išsiaiškinti jų veiklos teisėtumą buvo ribotos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis nesutinka su paskirtos baudos dydžiu. Jis mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Papildomos mokesčių sumos buvo apskaičiuotos ne dėl ūkinių operacijų nefiksavimo buhalterinėje apskaitoje, pajamų nuslėpimo, o dėl užsienio firmų apgaulės. Be to, tikrinamuoju laikotarpiu buvo susidariusi PVM permoka. Į šias aplinkybes mokesčių administratorius, skirdamas baudą, neatsižvelgė.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, PVM mokėtojas, norėdamas taikyti 0 procentų PVM tarifą prekėms, tiekiamoms kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, privalo atitikti dvi įstatymo nustatytas sąlygas: 1) turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš Lietuvos ir 2) įrodymą, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra registruotas PVM mokėtoju kitoje valstybėje. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad sandorių sudarymo metu pirkėjai (Latvijos įmonės) buvo registruoti PVM mokėtojais Latvijoje. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos ir jų pateikimą kitoje valstybėje - narėje registruotiems PVM mokėtojams. Dokumentai, kuriuos pateikė pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu, patvirtina tik prekių pardavimo Lietuvoje faktą, tačiau ne prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjo išrašyti tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR) buvo užpildyti nerūpestingai, juose nurodyti prieštaringi ir neišsamūs duomenys. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, žinodamas, jog būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų parduotų prekių išgabenimą iš šalies teritorijos. Atsakovas taip pat nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą sumažinti ar padidinti skiriamos baudos dydį, todėl pareiškėjui pagrįstai paskirta vidutinė, 30 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis 2002 metų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Europos Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime byloje Nr.C-409/04 pateiktais išaiškinimais, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę prekių tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje - narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas; 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos. 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų realus egzistavimas. Tais atvejais, kai šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas. Tiekėjas gali būti atleidžiamas nuo PVM mokėjimo, jei įrodoma, kad jis nedalyvavo sukčiavime mokesčių srityje ir kad ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje - narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog prekių pardavimo metu pirkėjai (Latvijos įmonės) buvo kitoje valstybėje - narėje registruoti PVM mokėtojai, taip pat dėl to, kad pirkėjai galėjo disponuoti prekėmis kaip savininkai. Tačiau nagrinėjamu atveju taip pat būtina nustatyti realų prekių išgabenimo faktą iš tiekėjo šalies (šiuo atveju - iš Lietuvos). Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktuose tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose (CMR) yra nurodyta neišsami informacija apie Latvijos bendrovių atstovus, prekių pakrovimo bei iškrovimo vietą, datą, laiką. Didžiojoje dalyje atvejų važtaraščiuose nurodytos transporto priemonės Lietuvos valstybinės sienos arba nekirto, arba ją kirto su pareiškėjo prekių gabenimu nesusijusiomis dienomis. Todėl minėti važtaraščiai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais prekių išvežimo iš šalies teritorijos faktą. Prekių išvežimo fakto nepatvirtina ir Valstybinės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazės informacija. Teismas nurodė, kad Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija rodo, jog nei viena iš Latvijos bendrovių, kurioms pareiškėjas pardavė prekes, įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo. Be to, visos Latvijos bendrovės netrukus po sandorių su pareiškėju buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų dėl klaidingos informacijos pateikimo. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog Latvijos bendrovės būtų vykdžiusios su pirktomis prekėmis susijusią veiklą, kad prekės buvo parduotos Latvijoje, nėra nustatyta kitų aplinkybių, kurios galėtų įrodyti realų prekių gavimą Latvijos bendrovėse. Teismas nurodė, kad dėl paminėtų motyvų darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos (nėra duomenų, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos). Esant neįvykdytoms visoms 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinoms sąlygoms, būtina vertinti, ar pareiškėjas elgėsi sąžiningai. Teismas nurodė, kad, pasinaudojus teise į mokesčių lengvatą, mokesčių mokėtojui atsiranda pareiga įrodyti, kad lengvata taikoma teisėtai ir pagrįstai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo pareigą surinkti prekių išgabenimą iš šalies teritorijos pagrindžiančius įrodymus vykdė netinkamai. Byloje duomenų, jog pareiškėjas reikalavo iš Latvijos bendrovių įrodymų, patvirtinančių realų prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos bei prekių pristatymą gabenimo dokumente (CMR) nurodytais adresais, nėra. Teismas nurodė, kad, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalį, mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimą. Vadovaudamasi šia įstatymo nuostata, Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, surašytų latvių kalba. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų parduotų prekių išgabenimą iš šalies teritorijos, tačiau to nepadarė. Todėl jam pagrįstai papildomai priskaičiuotas PVM, taikant standartinį 18 procentų tarifą, bei atitinkami delspinigiai. Teismas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už nustatytus pažeidimus skirta vidutinio dydžio bauda. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra besąlyginis pagrindas sumažinti paskirtą PVM baudą. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti tai, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, vykdydamas savo PVM prievoles. Atsižvelgiant į šiuos motyvus, pareiškėjui paskirtos baudos dydis laikytinas teisingu.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad jis pateikė visus būtinus dokumentus, kurie suteikė jam teisę taikyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnyje numatytą 0 procentų PVM tarifą. Pirmosios instancijos teismas šiuos dokumentus vertino atsižvelgdamas tik į atsakovo poziciją ir visiškai nepaisydamas pareiškėjo argumentų. Tokiu būdu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija ir buvo iš anksto nuspręsta, kad pareiškėjas yra kaltas. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Sąjungos valstybių praktika dėl PVM skaičiavimo remiasi ne pardavėjo kalte, bet pirkėjo, kuris prekių nedeklaravo ir nesumokėjo savo valstybėje PVM, kalte. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius siekia nubausti sąžiningą mokesčių mokėtoją, tuo palikdamas nenubaustais kitus nesąžiningus mokesčių mokėtojus. Šioje byloje vertinamos ūkinės operacijos sudarė nežymią pareiškėjo parduodamos produkcijos dalį ir tai patvirtina, jog pareiškėjas neturėjo jokio tikslo užsiiminėti nelegalia prekyba, nes ji nesukuria jokios naudos. Konstatuodamas, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai, mokesčių administratorius nepateikė jokių motyvų ar įrodymų, pagrindžiančių tokias išvadas. Pareiškėjas nurodo, kad jis savo pirkėjų veiklą tikrino ir tai patvirtina surinkti duomenys, į kuriuos nebuvo atsižvelgta. Dėl to, kad tam tikri dokumentai nebuvo išversti į valstybinę kalbą, nedaro jų negaliojančiais. Jų išversti niekas pareiškėjo nereikalavo, o be to, jis dokumentus išvertė. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, laikotarpiais, kuriais konstatuoti pažeidimai, jis turėjo dideles PVM permokas ir šiomis lėšomis valstybės biudžetas naudojosi. Pareiškėjas nevengė mokėti mokesčių ir tai įrodo faktas, kad papildomos mokesčių sumos apskaičiuotos ne dėl ūkinių operacijų nefiksavimo buhalterinėje apskaitoje, pajamų nuslėpimo, o dėl užsienio firmų apgaulės. Į šiuos argumentus mokesčių administratorius, skirdamas pareiškėjui baudą, nepagrįstai neatsižvelgė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prekės buvo išgabentos ir pateiktos kitoje valstybėje narėje registruotiems PVM mokėtojams. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose esanti informacija yra neišsami ir prieštaringa bei nepatvirtina prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas, žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų parduotų prekių išgabenimą iš šalies teritorijos. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė keturių Latvijos įmonių patvirtinimus apie tai, jog prekės Latvijoje buvo gautos. Tačiau šie įrodymai patikrinimo ir mokestinio ginčo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti, todėl, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 121 straipsniu, 126 straipsnio 2 dalimi, 153 straipsnio 3 dalimi, 155 straipsnio 6 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, jie neturėtų būti priimti. Šiuo atveju nebuvo objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti vėlesnį įrodymų dėl prekių gavimo pateikimą. Be to, šių pareiškėjo papildomai pateiktų įrodymų turinys, atsižvelgiant į bylos įrodymų visumą, vienareikšmiškai nepatvirtina prekių gavimo Latvijoje fakto.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Latvijos Respublikos) teritoriją.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), nustatė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB (toliau – ir Šeštoji PVM direktyva), 28a straipsnio 3 dalies 1 pastraipa nustato, kad „prekių įsigijimas Bendrijos viduje” yra teisės disponuoti kilnojamuoju materialiu turtu įsigijimas, tampant jo savininku, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, iš kurios prekės yra išsiųstos arba išgabentos, atsiunčia arba atgabena pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo parduodančiojo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Šios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmojoje pastraipoje taip pat nustatyta, kad valstybės narės, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą toliau nurodytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, atleidžia nuo mokesčio prekių, kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos iš Bendrijos viduje esančios teritorijos, tiekimą prekių pirkėjui, kuris yra kitas apmokestinamasis asmuo ar neapmokestinamasis juridinis asmuo, veikiantis kaip toks kitoje valstybėje narėje, nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, aiškindamas šias nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjas įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 42 punktas).

Pažymėtina, kad Bendrijų teisė tiesiogiai nenustato, kam tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog prekės buvo išgabentos iš valstybės narės teritorijos, tačiau Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio pirmoji pastraipa įtvirtino, kad pareiga nustatyti tiekimo Bendrijos viduje atleidimo nuo mokesčio taikymo sąlygas, kurios, be kita ko, turėtų užkirsti kelią mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, tenka valstybėms narėms. Tam tikros formalios mokesčio mokėtojų pareigos, susijusios su apskaitos vedimu, sąskaitų faktūrų išrašymu, deklaracijų bei suvestinių pateikimu mokesčių administratoriui buvo numatytos Šeštosios PVM direktyvos 22 straipsnyje, o to paties straipsnio 8 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti kitas pareigas, kurias jos laiko būtinomis tam, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui bei piktnaudžiavimui mokesčių srityje.

Šiuo požiūriu pažymėtina, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad įgyvendindamos savo įgaliojimus, valstybės narės privalo laikytis bendrųjų teisės principų, pripažįstamų Bendrijos teisinės sistemos dalimi, o būtent, teisinio saugumo ir proporcingumo principų (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Gabalfrisa ir kt., C 147/98, 52 punktas; 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth ir Strobel, C 454/98, 59 punktas; 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Halifax ir kt., C 255/02, 92 punktas). Be to, valstybė narė savo įgaliojimais negali naudotis taip, kad keltų grėsmę PVM neutralumui, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės aktais numatytos bendrosios PVM sistemos principas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth et Strobel, C-454/98, 59 punktas).

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Vertinant, ar šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas reikalavimas atitinka minėtus Bendrijų teisės principus, pažymėtina, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remiantis mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, kas lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas).

Atsižvelgiant į Europos Bendrijų teisės ir minėtas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas bei Teisingumo Teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Latvijos Respubliką, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, ir teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra duomenų, kad prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalį, mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą, t.y. siekdamas pagrįsti prekių išvežimą į Latvijos Respubliką, pateikė ne valstybine kalba įformintus dokumentus, tačiau dokumentų autentikuotų vertimų į valstybinę kalbą nepateikė (m. b. t. 1, b.l. 84-87). Pareiškėjo skunde, adresuotame Mokestinių ginčų komisijai, nėra nurodytos jokios priežastys, dėl ko minėti dokumentų vertimai į valstybinę kalbą nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui (m. b. t. 1, b. l. 1-5). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nevertino šių įrodymų.

Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis). Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti (ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis). Kadangi pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui minėtų dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, todėl pirmosios instancijos teismas irgi pagrįstai nevertino minėtų ne valstybine kalba surašytų įrodymų. Nors pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo dokumentų, surašytų ne valstybine kalba, vertimus į lietuvių kalbą, taip pat pridėjo vaizdinę medžiagą bei nuotraukas, tačiau nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šių dokumentų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas įrodymų, pateiktų prie apeliacinio skundo, netiria ir nevertina (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius tai, jog pareiškėjas neįrodė, kad prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija)). Todėl teisėjų kolegija nevertina pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų dėl pareiškėjo sąžiningumo.

Taigi, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas PVM, PVM baudos ir delspinigių sumas. Centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo panaikinimo.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė