Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Nurodo, kad elektros perdavimo oro linijos savininku taps ne Litgrid AB, bet Lietuvos valstybė, todėl ji turėjo išreikšti valią dėl servituto nustatymo reikalingumo dar iki specialiojo plano patvirtinimo.

Pažymi, kad 2009 metais Litgrid AB kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl servituto pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomam žemės sklypui nustatymo. Su nustatomu servitutu pareiškėjai nesutiko ir pareiškė priešieškinį dėl kompensacijos sumokėjimo. Nagrinėjant civilinę bylą ieškovas prašė priimti dalinį sprendimą dėl servituto, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Civilinė byla nėra išnagrinėta, ji sustabdyta dėl ekspertizės paskyrimo. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad servitutas nustatomas teismo sprendimu, nes nagrinėjama civilinė byla, negalima servituto nustatyti administraciniu aktu.

Teigia, jog atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas. Pagal Taisyklių 9.5 punktą kartu su prašymu nustatyti siūlomą žemės servitutą turi būti pateiktas rašytinis kreditorių sutikimas, kad servitutas būtų nustatytas (jeigu žemės sklypas, kuriam nustatomas servitutas, įkeistas hipotekos tvarka). Litgird AB negalėjo pateikti rašytinį kreditoriaus sutikimą, nes AB SEB bankas nesutinka su servituto nustatymu. Taip pat nurodo, jog planas, numatantis servituto ribas, nėra tikslus, nekoordinuotas taškais.

Pareiškėjams B. Č., A. Č., tretiesiems suinteresuotiems asmenims – AB SEB bankui, VĮ Registrų centrui apie bylos nagrinėjimo teismo posėdyje laiką ir vietą pranešta tinkamai (t. II, b.l. 90, 91). Atstovai į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nepraneštos, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, taip pat nepateikti atsiliepimai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjams B. Č., A. Č., trečiųjų suinteresuotų asmenų – AB SEB banko ir VĮ Registrų centro atstovams nedalyvaujant.

Ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1068 „Dėl servitutų nustatymo B. Č., A. Č., A. B. žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas Įsakymas), kuriuo pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomam žemės sklypui (kadastrinis (duomenys neskelbtini)), esančiam Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytas žemės servitutas (servitutų naudotojas – Litgrid AB, servitutų paskirtis – 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai statybai ir aptarnavimui): teisė tiesti ir aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, plotas 3,8373 ha), o Litgrid AB įpareigota žemės savininkams atlyginti nuostolius dėl servituto išmokant vienkartinę 33 540,61 Lt kompensaciją per trisdešimt dienų nuo servituto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumo ir pagrįstumo (t. I, b.l. 17).

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2010 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 4-462 ,,Dėl 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai statybos Klaipėdos, Plungės ir Telšių rajonų savivaldybėse specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai statybos Klaipėdos, Plungės ir Telšių rajonų savivaldybėse specialųjį planą (t. II, b.l. 10, 11-38). Pareiškėjai yra žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) ir patenkančio į numatomos statyti 330 kV elektros perdavimo linijos Klaipėda – Telšiai teritoriją, savininkai, o šią aplinkybę patvirtina specialiojo plano 1 priedas (t. II, b.l. 32) bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. II, b.l. 50-53).

Įsakymo preambulėje nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja jį priėmė vadovaudamasi Civilinio kodekso (Žin., 200,Nr. 74-2262; 2012, Nr. 6-178) 4.127 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868; 2004, Nr. 167-6098; 2010, Nr. 72-3616) 23 straipsniu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (Žin., 2004, Nr. 153-5579; 2010, Nr. 107-5518), Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 (Žin., 2004, Nr. 175-6486; 2010, Nr. 102-5244) bei atsižvelgdama į specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 4-462 „Dėl 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai statybos Klaipėdos, Plungės ir Telšių rajonų savivaldybėse specialiojo plano patvirtinimo“ sprendinius. Įsakymo 1 punktu pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomam žemės sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 206, plotas 3.8373 ha) ir teisę jas aptarnauti (tarnaujantis daiktas, kodas 206, plotas 1.1650 ha); Įsakymo 2.2 punktu AB „Lietuvos energija“ įpareigota žemės savininkui atlyginti nuostolius dėl servituto išmokant vienkartinę kompensaciją – 3.417,06 Lt per 30 dienų nuo servitutų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre; 3 punkte – nurodyta Įsakymo apskundimo tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB yra AB „Lietuvos energija“ procesinių teisių perėmėja (t. I, b.l. 146-161, t. II, b.l. 1-8).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 (bei keista 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1185) patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika ir kiti teisės aktai.

Pareiškėjai skunde Įsakymo naikinimo pagrindu nurodo ir tai, kad atsakovė, priimdama Įsakymą, pažeidė Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valios dėl servituto nustatymo reikalingumo išreiškimo, kadangi viešpataujančiojo daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo nebuvo išreikšta iki specialiojo plano patvirtinimo.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalis numato, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas AB „Lietuvos energija“ valią dėl servituto reikalingumo išreiškė 2009 m. spalio 22 d. raštu Nr. SD-6861 „Dėl servituto nustatymo“ (t. I, b.l. 143-144), t.y. iki specialiojo plano patvirtinimo (specialusis planas buvo patvirtintas 2010 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-462). Minėtame rašte AB „Lietuvos energija“ nurodė, kad parinkta Elektros linijos trasa Klaipėdos apskrityje kerta apie 255 valstybinius ir privačius žemės sklypus; jos tiesimui per minėtus sklypus ir pastatytos Elektros linijos aptarnavimui būtinas žemės servitutas. Rašte pažymėta, kad AB „Lietuvos energija“ nuo 2009 m. liepos mėnesio su privačių žemės sklypų savininkais derėjosi dėl servitutų nustatymo sąlygų ir 2009 m. spalio 22 dienai su žemės sklypų savininkais pasirašė Klaipėdos apskrityje 102 sutartis dėl sutartinių servitutų nustatymo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 6 punktu AB „Lietuvos energija“ prašė pagal 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai specialųjį planą nustatyti žemės servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir teisę juos aptarnauti šio prašymo priede išvardintiems žemės sklypams. Specialiojo plano organizatoriumi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 4-222 „Dėl 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai rengimo“ buvo paskirta AB „Lietuvos energija“, kurios teisės ir pareigos dėl Elektros linijos statybos projekto įgyvendinimo nuo 2010 m. gruodžio 1 d. perėmė trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB.

Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjų teiginys, kad Elektros linijos savininku yra Lietuvos valstybė, kuri turėjo išreikšti valią dėl servituto nustatymo iki specialiojo plano patvirtinimo. Pagal Elektros energetikos įstatymo 53 straipsnio 3 dalies 1 punktą elektros perdavimo sistemos operatorius nuosavybės teise turi valdyti perdavimo tinklus, jų technologinius priklausinius ir kitą turtą, reikalingą elektros energijos perdavimo veiklai tinkamai vykdyti. Trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB yra elektros perdavimo sistemos operatorius, todėl pastatyta Elektros linija nuosavybės teise priklausys trečiajam suinteresuotam asmeniui. Taigi, Lietuvos valstybė nėra viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkė, todėl ne ji turėjo pareikšti valią dėl servituto reikalingumo pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalį.

Pareiškėjai skundą argumentuoja ir tuo, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 4 punkto, 6.2 punkto, 9.5 punkto bei 12 punkto nuostatas.

Pareiškėjai teigia, kad administraciniu aktu servitutas negalėjo būti nustatomas, nes Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama byla dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-797-460/2012, kurioje trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB (kreipimosi į teismą metu ieškove buvo Litgrid turtas AB) yra pareiškęs ieškinį teismo sprendimu nustatyti servitutą, o A. B., A. Č. ir B. Č. yra pareiškę priešieškinį dėl kompensacijos, susijusios su servituto nustatymu, mokėjimo. Minėta civilinė byla 2012 m. kovo 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi yra sustabdyta iki bus atlikta ekspertizė (t. I, b.l. 69-71, 72-76). Trečiojo suinteresuoto asmens Litgrid AB atsiliepimu į skundą bei atstovų paaiškinimais teismo posėdyje nustatyta, kad civilinė byla su reikalavimu teismo sprendimu nustatyti servitutą buvo inicijuota todėl, kad pagal iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusią Civilinio kodekso 4.127 straipsnio 2 dalį hipotekos tvarka įkeistam nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą buvo leidžiama tik visų kreditorių sutikimu arba teismo sprendimu. Pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra įkeistas AB SEB bankui, kuris nedavė sutikimo dėl servitutų nustatymo bankui įkeistuose žemės sklypuose. AB SEB banko Vakarų regiono filialas 2010 m. liepos 29 d. raštu Nr. 8.23.04-1002125, adresuotu AB „Lietuvos energija“, nurodė, kad atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 7 d. pateiktus prašymus, priėmė sprendimą neišduoti sutikimų dėl servitutų nustatymo bankui įkeistuose sklypuose, unikalūs Nr. 5505-0001-0051 ir Nr. 5505-0001-0025 (t. I, b.l. 116). 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1842, įsigaliojusiu nuo 2012 m. liepos 1 d., buvo pakeista Civilinio kodekso 4.127 straipsnio 2 dalis, išdėstant ją taip: „Hipotekos tvarka įkeistam nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik visų kreditorių sutikimu, išskyrus atvejus, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymu, administraciniu aktu arba teismo sprendimu“. Įstatymų leidėjui sumažinus apribojimus įkeistiems nekilnojamajam daiktui (nagrinėjamu atveju – žemės sklypams), trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB, vadovaudamasis Civilinio kodekso 4.127 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 23 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintomis Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. SD-2920 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydamas pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 4-462 „Dėl 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda –Telšiai statybos Klaipėdos, Plungės ir Telšių rajonų savivaldybėse specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintą specialųjį planą administraciniu aktu nustatyti 3,8373 ha ploto žemės servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir teisę juos aptarnauti bei nustatyti vienkartinę kompensaciją pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui (t. II, b.l. 39-40).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja žemės servitutų nustatymo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu tvarką. Taisyklių 9 punkte (redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. balandžio 14 d., t.y. ginčijamo Įsakymo priėmimo metu – Žin., 2010, Nr. 107-5518) numatė, kad kartu su prašymu nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pateikiami šie dokumentai: <...> 9.5. rašytinis kreditorių sutikimas, kad servitutas būtų nustatytas (jeigu žemės sklypas, kuriam nustatomas servitutas, įkeistas hipotekos tvarka). Taigi, pagal Taisyklių 9.5 punktą trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB kartu su prašymu privalėjo pateikti AB SEB banko sutikimą, tačiau toks sutikimas pateiktas nebuvo. Jau minėta, kad pagal nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Civilinio kodekso 4.127 straipsnio 2 dalies nuostatą, hipotekos įkeistam daiktui net ir nesant kreditoriaus sutikimo galima servitutą nustatyti administraciniu aktu, todėl darytina išvada, kad egzistavo kolizija tarp Civilinio kodekso 4.127 straipsnio 2 dalies ir Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 9.5 punkto. Minėtų teisės normų kolizija įveikiama vadovaujantis šia nuostata: jei viena kitai prieštarauja skirtingos kompetencijos institucijų išleistos teisės normos, tai galioja aukštesnę kompetenciją turinčios institucijos išleista teisės norma. Taigi, nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinos Civilinio kodekso nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, jog Taisyklių 9.5 nuostata (dėl kreditorių sutikimo) neteko galios nuo 2013 m. balandžio 14 d. (Žin., 2013, Nr. 38-1865). Remiantis tuo, darytina išvada, kad ginčijamas Įsakymas priimtas nepažeidžiant Taisyklių 9.5 punkto nuostatų. Civilinės bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos teisme (kurios nagrinėjimas sustabdytas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi iki bus atlikta ekspertizė) nepaneigia trečiojo suinteresuoto asmens Litgrid AB teisės, pasikeitus teisiniam reglamentavimui dėl servitutų nustatymo, kreiptis į atsakovę dėl servitutų nustatymo administraciniu aktu.

Pareiškėjai teigia, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant Taisyklių 4 punkto nuostatas. Taisyklių 4 punkte numatyta, kad teritorijų planavimo dokumentų rengėjas, suprojektavęs šių taisyklių 3.1-3.8 punktuose nurodytą servitutą teritorijų planavimo dokumente, apie suprojektuotą servitutą raštu informuoja viešpataujančiuoju tampančio daikto savininką ar patikėjimo teisės subjektus arba valstybės ar savivaldybė instituciją, atsakingą už valstybinės žemės, gamtos ir kultūros paveldo teritorijų kompleksų ir objektų apsaugą, arba centralizuotų (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklų (požeminių ir antžeminių komunikacijų), kelių ir takų tiesimo užsakovus ir siūlo jiems pareikšti Nacionalinei žemės tarnybai valią dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo iki teritorijų planavimo dokumento viešo svarstymo pradžios, nurodydamas konkrečią datą.

Taisyklių 4 punkto prasme specialiojo plano rengėjas ir viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas yra tas pats asmuo – trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB. Sprendime minėta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 4-222 specialiojo plano rengėju buvo paskirta AB „Lietuvos energija“, kurios teises ir pareigas dėl Elektros linijos statybos įgyvendinimo nuo 2010 m. gruodžio 1 d. perėmė trečiasis suinteresuotas asmuo Litgrid AB, pagal Elektros energetikos įstatymo 32 straipsnį ir 53 straipsnio 3 dalies 1 punktą tampantis Elektros linijos savininku (viešpataujančiuoju tampančio daikto savininku), todėl argumentas dėl Taisyklių 4 punkto nuostatų pažeidimo laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjai skunde teigia, kad priimant Įsakymą pažeistos Taisyklių 9.6 punkto nuostatos, nes teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo numatoma nustatyti servitutą, ginčijamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Taisyklių 9.6 punktas numato, jog kartu su prašymu nustatyti siūlomą servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad žemės sklype, kuriame nustatomas servitutas, numatoma tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus. Specialiajame plane, kurio teisėtumas nekvestionuojamas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutarties, numatyta, kad visu planuojamos oro linijos trasos pločiu tarp prisijungimo taškų nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose nustatomas servitutas – suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), jais naudotis ir juos aptarnauti (t. II, b.l. 20), todėl nėra pagrindo išvadai dėl aptariamos Taisyklių nuostatos pažeidimo.

Pareiškėjai skunde teigia, jog buvo pažeistas Taisyklių 12 punktas, nes priimant Įsakymą nebuvo sprendžiamas servituto nustatymo tikslingumas. Taisyklių 12 punktas numato, kad jeigu su prašymu pateikti visi tam tikram servitutui suprojektuoti reikalingi šių Taisyklių 9 punkte nurodyti dokumentai ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas nusprendžia, kad tikslinga jį nustatyti, ši institucija per 15 darbo dienų nuo prašymo ir visų dokumentų gavimo dienos praneša prašymą nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą pateikusiam asmeniui apie servituto nustatymo tikslingumą. Iš ginčijamo Įsakymo turinio bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. liepos 13 d. pranešimo dėl servitutų (t. I, b.l. 15-16) matosi, kad servituto nustatymo tikslingumas pagrįstas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 4-462 „Dėl 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda –Telšiai statybos Klaipėdos, Plungės ir Telšių rajonų savivaldybėse specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai specialiuoju planu, kurio teisėtumas jau aptartas sprendime, todėl pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjų teiginys dėl Taisyklių 12 punkto pažeidimo.

Servituto definicija yra pateikta Civilinio kodekso 4.111 straipsnio pirmoje dalyje, pagal kurią servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Civilinio kodekso 4.123 straipsnis nustato, kad žemės sklypui gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, o 4.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal servituto suteikiamas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek jo dalimi ir tuo būtų užtikrintas tinkamas viešpataujančiojo daikto naudojimas, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis. Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje servituto nustatymo pagrindus, numatyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas.

Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka reglamentuoti Žemės įstatymo 23 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 ir 5 punktuose. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tokiais atvejais įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas.

Tiek Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16.6 punktas įpareigoja Nacionalinės žemės tarnybos vadovą arba jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą priimant sprendimą, kuriuo nustatomas žemės servitutas, jame nurodyti nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį ir mokėjimo terminus). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu nustatyto žemės servituto nuostolių atlyginimo apskaičiavimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu patvirtintoje Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikoje (toliau – ir Metodika).

Nors pareiškėjai skundu prašo panaikinti visą Įsakymą, atskirai neaptardami Įsakymo 2.2 punkte nurodytos kompensacijos dydžio, tačiau teismo posėdyje pareiškėjo A. B. atstovė advokatė Tatjana Borik skundo argumentus papildė teiginiu, jog nuostoliai apskaičiuoti remiantis Įsakymo priėmimo metu nebegaliojusia Metodika.

Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kvestionuoja ginčijamo administracinio akto dalies (Įsakymo 2.2 punkto) atitikimą jo priėmimo metu galiojusiems teisės aktams, argumentuodami, kad nuostoliai apskaičiuoti remiantis ginčijamo 2012 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2.)-1068 priėmimo metu nebegaliojusia Metodikos redakcija. Originali Metodikos redakcija galiojo iki 2010 m. rugpjūčio 29 d., o nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. įsigaliojo ir iki 2013 m. sausio 18 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1185 patvirtinti šios Metodikos pakeitimai (Žin., 2010, Nr. 102-5244, toliau – 2010 m. rugpjūčio 29 d. Metodikos redakcija). Pažymėtina, kad nuo 2013 m. sausio 18 d. galioja aktuali Metodikos redakcija (Žin., 2013, Nr. 6-220).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad Civilinio kodekso 4.129 straipsnio prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Skaičiuojant kompensacijos dydį pagal Metodikoje nurodytas nuostolių apskaičiavimo formules, gautą rezultatą lemia jam apskaičiuoti reikalingų duomenų (pvz. vidutinio derlingumo, normatyvinės kainos, medynų tūrio vertės ir kt.) dydžiai, todėl siekiant užtikrinti asmens teisę į teisingą nuostolių atlyginimą, būtina remtis aktualiais, t.y. galiojančiais kompensacijos nustatymo dieną duomenimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams išmokamos kompensacijos dydis nustatytas Įsakymo 2.2. punktu, todėl jį apskaičiuojant turėjo būti remiamai nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. įsigaliojusia ir Įsakymo priėmimo metu galiojusia 2010 m. rugpjūčio 29 d. Metodikos redakcija.

Vertinant Įsakymo 2.2 punkto teisėtumą analizuotina, ar Įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. rugpjūčio 29 d. Metodikos redakcija pasikeitė tiek, kad tai sąlygojo esminius pareiškėjams paskaičiuotos kompensacijos dydžio pokyčius.

Išanalizavus Apskaičiavimo akto Nr. 20B ir Apskaičiavimo akto Nr. 20A turinį matyti, jog pareiškėjams buvo apskaičiuoti nuostoliai patirti dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo (23.275,07 Lt) ir nuostoliai, patirti už sunaikinamus pasėlius (10.265,54 Lt). Bendra patiriamų nuostolių suma – 33.540,61 Lt, kuri nurodyta Apskaičiavimo akto Nr. 20B 8 punkte, atitinka minėtų nuostolių bendrą sumą.