Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų G. Ž. ir A. Ž. (toliau – ir apeliantai, pareiškėjai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti G. Ž. skundą dėl Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) 2026 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025 bei A. Ž. skundą dėl Institucijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų procesinių sprendimų esmė

1. G. Ž. Institucijos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimu nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 187 straipsnio 2 dalį įspėjimu už tai, kad ji teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Institucijai nepateikė Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijų (forma KIT711) (toliau – ir deklaracija) už 2023 ir 2024 metus, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 12 straipsnio 4 dalies nuostatas.

2. A. Ž. Institucijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 187 straipsnio 2 dalį įspėjimu už tai, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Institucijai nepateikė deklaracijų už 2023 ir 2024 metus, taip pažeisdamas NTMĮ 12 straipsnio 4 dalies nuostatas.

3. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. gruodžio 11 d. gauta elektroninė administracinio nusižengimo byla su G. Ž. skundu dėl Institucijos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025 bei A. Ž. skundu dėl Institucijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025, kuriais prašoma panaikinti skundžiamus Institucijos nutarimus dėl klaidingai taikomos įstatymo normos.

4. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartimi netenkinti pareiškėjų prašymai dėl Institucijos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025 ir Institucijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025 panaikinimo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

5. Apeliaciniu skundu G. Ž. ir A. Ž. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartį ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, pripažinus, kad mokestinio ginčo objekto tikslinė paskirtis yra „Pagalbinio ūkio“.

5.1. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė išsamiai nesusipažinęs su bylos medžiaga. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų atlikę kokius nors veiksmus, siekdami būti atleisti nuo mokesčio, tačiau pareiškėjų veiksmus patvirtinantys duomenys 2025 m. gruodžio 22 d. buvo perduoti teismui kartu su kitais bylos duomenimis.

5.2. Apeliantų vertinimu, teismas nepagrįstai nevertino jų argumentų dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo, taip pat dėl aplinkybės, kad Institucija teisės normas aiškino ir administracines nuobaudas skyrė pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą. Be to, pareiškėjų teigimu, teismas nesilaikė suformuotos teismų praktikos, t. y. nevykdė pareigos tinkamai motyvuoti byloje priimamą procesinį sprendimą ir nenurodė, kodėl atmeta pagrindinius šalių pateiktus argumentus.

5.3. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad ginčijama mokestinė prievolė atsirado dėl formalaus ir klaidingo Nekilnojamojo turto registro išrašo. Apeliantų teigimu, aptariama patalpa yra daugiabučiame name esantis buitinis sandėliukas, kuris 2003 m. Nekilnojamojo turto kadastre pagal savo požymius atitiko Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų priede nurodytus pagalbinio ūkio patalpų požymius. Todėl 2003 m. objektui turėjo būti suteikta tikslinė paskirtis – „Kita (pagalbinio ūkio)“, o ne – „Kita“, kuri pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų antrame priede pateikiamą apibrėžimą galėjo būti suteikta tik „kitos paskirties patalpoms, kurių negalima priskirti prie jokių kitų šiame priede išvardytų patalpų“. Pareiškėjai pažymi, kad nekilnojamojo turto objekto kadastro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) trečioje formoje aiškiai nurodyta, jog objektas yra „Sandėlis“, kurio tikslinė paskirtis nuo jos registravimo faktiškai buvo „Kita (pagalbinio ūkio)“, o nuo 2024 m., pasikeitus teisiniam reglamentavimui, – „Pagalbinio ūkio“.

6. Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą Institucijos atstovė Virginija Ginevičienė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Institucijos atstovės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir tinkamai motyvavo priimtą nutartį. Pareiškėjai apeliaciniu skundu ne tik nepagrįstai reikalauja panaikinti paskirtus įspėjimus, bet ir pakeisti patalpos, dėl kurios skirtos administracinės nuobaudos, tikslinę paskirtį.

6.2. Institucijos atstovė pažymi, kad apeliantams nuosavybės teise priklausančių pagalbinių patalpų paskirtis yra registruota kaip „Kitų pagalbinių“, kas, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ nuostatomis, nėra prilyginama pagalbinio ūkio paskirčiai. Tai reiškia, kad toks nekilnojamojo turto objektas nepatenka į NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą mokesčių lengvatos taikymo sritį ir yra nekilnojamojo turto mokesčio objektas. Atitinkamai jo savininkui pagal NTMĮ redakciją, galiojusią iki 2026 m. sausio 1 d., kilo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga nustatytais terminais vietos mokesčių administratoriui pateikti Nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai, vadovaudamiesi tik savo įsitikinimu, jog aptariamas objektas nėra nekilnojamojo turto mokesčio objektas, šios pareigos nevykdė ir Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos niekada nepateikė, todėl pagrįstai buvo patraukti administracinėn atsakomybėn.

6.3. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai pažymėjo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų atlikę kokius nors veiksmus, siekdami būti atleisti nuo mokesčio, nors, jų teigimu, apeliantai yra pateikę tokius duomenis. Institucijos atstovės vertinimu, toks apeliantų argumentas yra nepagrįstas. Nors apeliantai teismui pateikė susirašinėjimus su Valstybės įmone „Registrų centras“ (toliau – ir VĮ „Registrų centras“) ir Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, iš kurių matyti, kad pareiškėjams buvo paaiškinta nekilnojamojo daikto naudojimo paskirties keitimo tvarka, tačiau šia galimybe pareiškėjai savanoriškai nepasinaudojo.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Pareiškėjų G. Ž. ir A. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.

8. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 28 d. nutarties motyvus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta išsamiai įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeidžiant apeliaciniame skunde nurodomų principų ir laikantis teismų praktikos, taip pat padarius pagrįstą išvadą dėl apeliantų kaltės padarius jiems inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 187 straipsnio 2 dalyje. Apygardos teismo vertinimu, keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra jokio pagrindo.

9. ANK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ar duomenų pateikimo tvarkos pažeidimas, ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ar duomenų pavėluotas pateikimas ar nepateikimas, neteisingų duomenų įrašymas į mokesčių administratoriui pateiktas ataskaitas, deklaracijas ar kitus mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingus dokumentus, neteisingų dokumentų pateikimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo dviejų šimtų iki trijų šimtų devyniasdešimt eurų.

10. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai, nesutikdami su skundžiamos teismo nutarties motyvais, nurodydami, kad jiems priklausančio objekto paskirtis nustatyta neteisingai, prašo pripažinus, kad mokestinio ginčo objekto tikslinė paskirtis iš tiesų yra „Pagalbinio ūkio“, netaikyti jiems administracinės atsakomybės. Vis tik apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad mokestinio ginčo objekto tikslinės paskirties nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o apeliantų akcentuojamas turinio viršenybės prieš formą principas pirmiausia aktualus administracinių bylų, o ne administracinių nusižengimų bylų teisenoje. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgęs į bylos medžiagoje esančių duomenų visumą, atsisakė tenkinti pareiškėjų skundus dėl Institucijos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-12550-2025 ir Institucijos 2025 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-14353-2025.

11. Antra, vertinant pareiškėjų skundo argumentus, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne paties nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo, o pareigos pateikti nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją klausimas. Todėl šio ginčo kontekste turi būti vertinama, ar pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir oficialius Nekilnojamojo turto registro duomenis pareiškėjams kilo pareiga deklaruoti jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

12. Pagal NTMĮ (2024 m. balandžio 25 d. redakcija) 12 straipsnio 4 dalį, mokesčio mokėtojai atitinkamo mokestinio laikotarpio mokesčio už nekilnojamąjį turtą, kuris apmokestinamas taikant šio įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus tarifus, deklaraciją vietos mokesčių administratoriui pateikia iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 15 dienos, o mokesčio už kitą nekilnojamąjį turtą – iki kitų kalendorinių metų vasario 15 dienos, joje deklaruodami ir einamojo mokestinio laikotarpio pirmųjų devynių mėnesių avansinį nekilnojamojo turto mokestį. NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte buvo įtvirtintas baigtinis sąrašas objektų, kuriems galėjo būti taikoma lengvata, įskaitant ir pagalbinio ūkio paskirties statinius, kurių bendra vertė neviršija 150 000 eurų.

13. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių pagalbinių patalpų paskirtis VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos kaip „Kitos pagalbinės“. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ nuostatose, kaip matyti, pirmiau nurodytos paskirties patalpos nėra prilyginamos pagalbinio ūkio paskirties statiniams. Be to, pareiškėjai gyvena adresu (duomenys neskelbtini), o sandėliuko patalpos, kurių paskirtis – „Kita“, yra adresu (duomenys neskelbtini) (pastate, kuriame pareiškėjai gyvenamųjų patalpų neturi). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į pirmiau pateiktą informaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančioms patalpoms negali būti taikoma mokesčių lengvata, numatyta NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kadangi tokios paskirties sandėliuko patalpos nepatenka į šioje teisės normoje įtvirtintą baigtinį nekilnojamojo turto objektų, kuriems taikoma mokestinė lengvata, sąrašą, o šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai. Atitinkamai, vadovaujantis oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo objektas laikytinas nekilnojamojo turto mokesčio objektu, o jo savininkams kilo pareiga įstatymo nustatyta tvarka pateikti nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją.

14. Nagrinėjamo klausimo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjams, be kita ko, buvo išaiškinta, jog mokesčių administratorius visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu laikosi suformuotos pozicijos, kad sandėliuko patalpų, kurių paskirtis yra „Kita“, apmokestinimą gali lemti pagrindinio pastato paskirtis ir sandėliuko savininko nuosavybės teise turimos patalpos tame pastate. Sprendžiant klausimą dėl sandėliuko patalpų apmokestinimo, turi būti tenkinamos dvi sąlygos – sandėliuko patalpos turi būti įrengtos virš, po arba prie gyvenamosios paskirties patalpų, o tie asmenys tame pastate turi turėti nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Jei patalpos, kurių paskirtis yra „Kita“, atitinka šias sąlygas ir sandėliuko patalpos nėra naudojamos ekonominei ar individualiai veiklai, jos nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju šios sąlygos nenustatytos, todėl nėra pagrindo laikyti, kad ginčo patalpos funkciškai sudaro gyvenamosios paskirties turto dalį. Nors apeliantai su tuo nesutinka ir tvirtina, kad Institucija teisės normas aiškina savaip ir skiria nuobaudą pažeisdama MAĮ 7 straipsnyje nustatytą mokesčių mokėtojų lygybės principą, tačiau, viena vertus, pažymėtina, kad MAĮ nereglamentuoja administracinių nusižengimų bylų teisenos. Kita vertus, pirmiau paminėtas mokesčių administratoriaus praktikoje taikomas vertinimas turi loginį pagrindimą, nes tokiu atveju sandėliuko patalpos laikomos funkciškai susijusiomis su gyvenamosios paskirties patalpomis ir vertinamos kaip pagalbinės šių patalpų naudojimui skirtos erdvės, o ne kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Tokia interpretacija leidžia atriboti situacijas, kai sandėliukas faktiškai yra gyvenamosios patalpos infrastruktūros dalis, nuo situacijų, kai tokios patalpos nuosavybės teise priklauso asmenims, tame pastate neturintiems gyvenamųjų patalpų ir galinčioms būti naudojamoms kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Toks vertinimas taip pat užtikrina nuoseklų ir vienodą teisės normų taikymą visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, nes leidžia išvengti situacijų, kai vien tik faktiniu patalpų naudojimu ar atskirų asmenų subjektyviu jų paskirties vertinimu būtų paneigiama pareiga deklaruoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas nepaisyti oficialių registro duomenų, lemtų nevienodą mokestinių prievolių vykdymą skirtingiems asmenims bei sudarytų sąlygas vengti deklaravimo pareigos, kai nekilnojamojo turto objektai būtų nedeklaruojami remiantis faktinio naudojimo argumentais, nors jų paskirtis registre būtų kitokia. Praktikoje susidarytų prielaidos piktnaudžiauti tokia teisine situacija. Pavyzdžiui, asmenys galėtų įsigyti sandėliukų patalpas skirtinguose daugiabučiuose namuose, kuriuose patys neturi gyvenamųjų patalpų, jų nedeklaruoti ir, esant patikrinimui, teigti, kad tokios patalpos naudojamos tik asmeniniams daiktams laikyti. Taip pat būtų sudaromos prielaidos įsigyti didesnį skaičių sandėliukų patalpų ir jas nuomoti ar naudoti kaip savarankiškus sandėliavimo objektus, tačiau jų nedeklaruoti kaip nekilnojamojo turto mokesčio objektų. Tokia praktika lemtų situaciją, kai dalis nekilnojamojo turto faktiškai nepatektų į deklaravimo sistemą, nors formaliai yra įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Dėl to būtų sudarytos nevienodos sąlygos skirtingiems mokesčių mokėtojams, nes vieni asmenys deklaruotų ir vykdytų teisės aktuose nustatytas pareigas pagal oficialius registro duomenis, o kiti galėtų minėtų pareigų išvengti remdamiesi vien faktinio naudojimo argumentais. Be to, tokia praktika apsunkintų mokestinių prievolių administravimą, nes mokesčių administratorius būtų priverstas kiekvienu individualiu atveju vertinti faktinį patalpų naudojimą, o tai reikštų didesnę administracinę naštą ir mažesnį mokestinės sistemos efektyvumą. Todėl toks aiškinimas negalėtų būti laikomas suderinamu su teisinio tikrumo ir, priešingai apeliantų teiginiams, asmenų lygybės principais, kadangi atsirastų nevienodos mokestinių prievolių vykdymo sąlygos skirtingiems asmenims, kartu būtų apsunkintas mokesčių administratoriaus vykdomas mokesčių administravimas.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjai, manydami, kad jų turimam objektui turėtų būti taikoma mokestinė lengvata arba kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota paskirtis neatitinka faktinės patalpų paskirties, turėjo ir vis dar turi galimybę inicijuoti šių duomenų pakeitimą arba ginčyti mokesčių administratoriaus vertinimą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šiuo metu to nepadarius ir paskirties nepakeitus, tai nepanaikina įstatyme nustatytos pareigos pateikti nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją. Atitinkamai nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų atlikę kokius nors veiksmus, siekdami būti atleisti nuo patalpų apmokestinimo. Išties, iš bylos duomenų tikrai matyti, kad pareiškėjai kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“ ir Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos aiškindamiesi situaciją, tačiau vis dėlto sutiktina, kad byloje nėra duomenų, jog būtų imtasi aktyvių veiksmų siekiant pakeisti objekto, dėl kurio apeliantams kyla pareiga pateikti deklaraciją, paskirtį.

16. Atsižvelgęs į pirmiau pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju mokestinio ginčo pagrindu laikoma VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre įtvirtinta sandėliuko patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), tikslinė paskirtis. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys keičiami nekilnojamojo daikto savininkui, jo įgaliotam asmeniui ar bet kuriam šio nekilnojamojo daikto bendraturčiui pateikus prašymą. Todėl, siekdami išvengti mokestinių ginčų ateityje, apeliantai turėtų kreiptis į VĮ „Registrų centrą“, inicijuodami sandėliuko patalpų tikslinės paskirties keitimą.

17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartį nėra pagrindo, todėl ji paliekama galioti, o administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų – G. Ž. bei A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.