- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-260-307/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19282-2021-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Linas Šiukšta, Albinas Bielskis
- Nukentėjusysis
- E. S., D. J.
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Kęstutis Ožiūnas, Mykolas Girdiušas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. M. nustatyta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.
Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. kovo 14 d.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. birželio 14 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. kovo 14 d.
A. M. paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas) palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus šią kardomąją priemonę nutarta panaikinti.
Nukentėjusiosios D. J. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas, o dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš A. M. nukentėjusiajai D. J. priteista 1880 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti ir 3 000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiosios E. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas, o dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš A. M. nukentėjusiajai E. S. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. M. valstybės naudai nuspręsta nepriteisti 637,21 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 13 d. laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.00 val. name esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su V. T. metu, tyčia sudavė pastarajam ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiais į galvą, bei ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir kojomis į krūtinės ląstą, rankas, juosmenį, kojas, bei tyčia, ne mažiau du kartus kastuvėliu sudavė per pilvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas krūtinės ląstoje, rankose, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairėje juosmens srityje su minkštųjų audinių kraujosruva, odos nubrozdinimus kairiame žaste, kairėje blauzdoje, dešinio XI šonkaulio tiesioginį lūžį, galvos sumušimą, pasireiškusi odos nubrozdinimais kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, muštine žaizda viršutinėje lūpoje, minkštųjų audinių kraujosruva pakaušio kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva apatinio žandikaulio kairio kampo projekcijoje, daugiaskeveldriniu nosikaulių lūžiu su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, ko pasėkoje dėl galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, V. T. įvykio vietoje mirė ir taip tyčia jį nužudė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. M. gynėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendį ir nuteistojo A. M. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, jei aukštesnės instancijos teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo A. M. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde aptaręs BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 132 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis, jų kaltės formas, nuteistojo gynėjas teigia, jog A. M. nukentėjusiojo V. T. gyvybę atėmė dėl neatsargumo, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje. Anot apelianto, konstatuojant tyčią nužudyti, esant BK 129 straipsnio požymiams, būtina nustatyti, kad kaltininkas numatė, jog savo veiksmais gali atimti gyvybę nukentėjusiajam. Be to, tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio, t. y. jie numatomi kaip neišvengiami arba labai tikėtini. Apelianto teigimu, A. M., kuris nėra medikas, yra jauno amžiaus, negalėjo žinoti, kad kelių smūgių sudavimas asmeniui ranka gali sukelti žmogaus mirtį. Ši aplinkybė, anot gynėjo, rodo, kad nuteistasis veikė dėl neatsargumo.
2.2. Apelianto teigimu, apygardos teismo išvada, kad A. M. suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą, veikė netiesiogine tyčia, prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Nors konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo truko apie 10 minučių, tačiau šio konflikto metu, remiantis teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 763/2021 (01), į galvą nukentėjusiajam buvo suduoti tik du smūgiai, visus kitus kartus buvo smūgiuota į tokias kūno vietas, dėl kurių sužalojimo mirtis paprastai neįvyksta. Pagal teismų praktiką, anot nuteistojo gynėjo, jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 straipsniuose ar 138 straipsnyje nurodytų nusikaltimų sutaptį, jei dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė.
2.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta versija, jog dalį sužalojimų, tarp jų ir mirtį sukėlusius sužalojimus galvoje galėjo pasidaryti pats nukentėjusysis, kadangi jis sirgo (duomenys neskelbtini), jį ištikdavo priepuoliai, kurių metu jis dažnai nugriūdavo. Gynėjo teigimu, teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos specialistas nepaneigė versijos, kad dalis sužalojimų V. T. galėjo atsirasti (duomenys neskelbtini) metu.
2.4. Nuteistojo A. M. gynėjas taip pat teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu A. M. paskirta bausmė yra per griežta. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimo padarymui didelę įtaką turėjo nuteistojo neigiama socialinė aplinka: ankstyva motinos mirtis, sesers išvykimas į (duomenys neskelbtini), alkoholiu piktnaudžiaujantis tėvas. Gynėjo įsitikinimu, pačių artimiausių žmonių praradimas laikotarpiu, kuomet formuojasi jo įpročiai, moralinės nuostatos, turėjo neigiamos įtakos A. M. asmenybei. Šiuo atveju, nuteistajam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausme bus pasiektas vienintelis tikslas – nubaudimas. Anot gynėjo, būtent trumpesnė laisvės atėmimo bausmė paskatintų A. M. iš naujo įvertinti savo poelgius ir iš esmės pasikeisti.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo A. M. gynėjas K. Ožiūnas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą prašė tenkinti, o nukentėjusioji ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. birželio 13 d. laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.00 val. konflikto su V. T. metu sudavė pastarajam ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiais į galvą, ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir kojomis į krūtinės ląstą, rankas, juosmenį, kojas bei ne mažiau du kartus kastuvėliu smūgiavo per pilvą, ir šiais trauminiais poveikiais, be kitų sužalojimų, padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusi odos nubrozdinimais kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, muštine žaizda viršutinėje lūpoje, minkštųjų audinių kraujosruva pakaušio kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva apatinio žandikaulio kairio kampo projekcijoje, daugiaskeveldriniu nosikaulių lūžiu su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, ko pasėkoje dėl galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, V. T. įvykio vietoje mirė.
6. Nuteistojo A. M. gynėjo apeliaciniame skunde nėra ginčijamos skundžiamu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, jog įvykio dieną A. M. smurtavo prieš nukentėjusįjį V. T.. Tačiau apeliantas teigia, kad A. M. suduodamas du smūgius nukentėjusiajam į galvą negalėjo numatyti, kad šie smūgiai sukels nukentėjusiajam mirtinus sužalojimus. Dėl šios aplinkybės nuteistojo padaryta veika turėtų būti perkvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Be to, anot gynėjo, byloje nebuvo paneigta versija, kad mirtinus sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti ir pats nugriuvęs (duomenys neskelbtini) metu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šiais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
8. Byloje surinktų įrodymų visuma – iš dalies paties nuteistojo A. M. (t. 3, b. l. 119–121; t. 2, b. l. 110–112), liudytojų M. B. (M. B.) (t. 3, b. l. 145–147), G. B. (G. B.) (t. 3, b. l. 147–148), A. M. (A. M.) (t. 3, b. l. 164–165) parodymai, įvykio vietos (t. 1, b. l. 51–56), lavono apžiūros (t. 1, b. l. 40–44), parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys (t. 2, b. l. 12–27, 67–77, 118–128), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 673/2021(01) (t. 1, b. l. 103–111), Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S415/2020(01) (t. 1, b. l. 128–131), teisiamajame posėdyje duoti eksperto K. Z. (K. Z.) paaiškinimai (t. 3, b. l. 165) bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis A. M. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis nužudė nukentėjusįjį V. T. ir taip padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
9. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad savo veikimu ar neveikimu gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka siejama su kaltininko abejingu požiūriu į tikėtiną padarinių atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia.
10. Tuo tarpu neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis) padaromas neatsargia kaltės forma (BK 14 straipsnis), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 1 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, bet lengvabūdiškai tiki, kad šios mirties bus išvengta. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.
11. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai be kita ko nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-410-489/2016, Nr. 2K-79-489/2017, Nr. 2K-12-942/2018).
12. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto teiginius, jog A. M. nukentėjusįjį V. T. nužudė dėl neatsargumo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nors nuteistojo gynėjas pripažįsta, kad A. M. smurtavo prieš nukentėjusįjį, ko neneigė ir pats nuteistasis teisiamajame posėdyje, tačiau gynėjo teigimu A. M. panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, į galvą buvo suduoti tik du smūgiai, o kiti smūgiai buvo suduoti į kitas gyvybei nepavojingas kūno vietas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos duomenys paneigia tokius apelianto teiginius. Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. M. parodė, jog tą dieną buvo užsukęs į G. B. namus. Juose V. T., M. B., G. B. ir dar kažkoks nepažįstamas asmuo vartojo alkoholinius gėrimus. V. T. pradėjo prie jo (nuteistojo) kabinėtis. Vienu metu V. T. atsistojo ir paėmė jam (A. M.) už rankos. Tarp jų prasidėjo konfliktas, jie vienas kitą pastūmė. V. T. nukrito ant grindų. Pamatęs, kad atsikeldamas nukentėjusysis paėmė kažką nuo grindų, jis (A. M.) sudavė V. T. kumščiu į lūpas. V. T. nenusiraminus jis sudavė dar vieną kartą, pataikė į žandikaulį. Po šio smūgio nukentėjusysis nukrito veidu ant grindų. Priėjęs prie nukentėjusiojo jis koja smūgiavo V. T. du kartus į šoną. Išeidamas iš G. B. namų jis matė, kad V. T. atsikėlė nuo grindų ir atsisėdo ant kėdės, jam iš lūpos bėgo kraujas (t. 3, b. l. 119–121). Tačiau iš A. M. apklausų turinio matyti, kad jo parodymai apie įvykio aplinkybes, nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. M. teigė, kad V. T. pradėjus prie jo kabinėtis, pasakius, kad jį (A. M.) nužudys, jis (nuteistasis) supyko ir atsistojęs priešais nukentėjusįjį kumščiais pradėjo jam smūgiuoti į veidą. Kiek smūgių sudavė, A. M. teigė neskaičiavęs, tačiau pripažino, kad galėjo smurtauti apie 10 minučių, nurodė, kad buvo „smūgių lavina“. Nuo jo suduotų smūgių V. T. nukrito ant grindų. Tuomet jis gulinčiam nukentėjusiajam koja spyrė į pilvą dar du kartus. Po to pasodinęs V. T. ant kėdės išėjo. V. T. iš burnos ir nosies bėgo kraujas (t. 2, b. l. 110–112). Iš esmės analogiškas aplinkybes A. M. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 118–128). Taigi, pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu kitą dieną po V. T. nužudymo nurodė, kad jo panaudotas smurtas, o būtent nukentėjusiajam į galvą, buvo kur kas intensyvesnis nei nuteistasis teigė teisiamojo posėdžio metu. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam V. T. į galvą sudavė tik du smūgius nuteistasis nurodė tik teisiamajame posėdyje, t. y. po to, kai byloje jau buvo gauta teismo medicinos specialisto išvada, kuria konstatuota, jog V. T. mirė nuo galvos sumušimo, padaryto ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 103–111).
13. Tai, kad A. M. smurtas, be kita ko ir į galvos sritį, buvo kur kas intensyvesnis nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai M. B. ir G. B.. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. B. parodė, kad jam, A. M., V. T. ir G. B. vartojant alkoholinius gėrimus A. M. pradėjo konfliktuoti su V. T.. Nuteistasis vienu metu smogė V. T. ranka į veidą, po to apsiramino, jie toliau gėrė alkoholį. Tačiau netrukus A. M. vėl pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį. Taip A. M. prieš nukentėjusįjį tą dieną smurtavo net keletą kartų. Vienu metu A. M. nukentėjusiajam sudavė porą smūgių į pilvą kastuvėliu. Ar gulintis V. T. buvo spardomas, liudytas neprisiminė. Tačiau patvirtino matęs, kad po A. M. suduotų smūgių nukentėjusiajam iš burnos bėgo kraujas (t. 3, b. l. 145–147). Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, M. B. patvirtino šios apklausos metu nurodytas aplinkybes, kad A. M. kumščiu smūgiavo sėdinčiam prie stalo V. T. į veidą. Be to, nurodė, jog per kelis kartus A. M. sudavė daug smūgių nukentėjusiajam į veido sritį. Nuo šių smūgių V. T. nukrito ant grindų, tuomet nuteistasis jį spardė kojomis į šonus. Vienu metu sudavė du smūgius V. T. į pilvą kastuvėliu (t. 2, b. l. 64–66). Analogiškas aplinkybes liudytojas M. B. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 67–77). Liudytojo M. B. parodymai iš esmės neprieštarauja ir kito tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo G. B. nurodytoms aplinkybėms. Anot liudytojo G. B., tarp A. M. ir V. T. prasidėjo žodinis konfliktas, kurio metu A. M. sudavė sėdinčiam V. T.. Pastarajam pagrasinus, kad jei nuteistasis nenustos muštis, jis (V. T.) jį nužudys, A. M. labai supyko ir du kartus sudavė nukentėjusiajam. Nuteistajam nusiraminus jie visi toliau vartojo alkoholį. Tačiau A. M. po kurio laiko vėl sudavė du ar tris kartus nukentėjusiajam. Po šių smūgių V. T. atsigulė į lovą. Kiek vėliau A. M. už kojos ištempė nukentėjusįjį iš lovos ant grindų ir pradėjo jį spardyti. Sudavė smūgius į pilvą, galvą, taip pat mušė kumščiais. Iš nukentėjusiojo burnos ir nosies bėgo kraujas (t. 3, b. l. 147–148). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas G. B. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju (t. 2, b. l. 9–11) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 12–27). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo nesivadovauti tokiais tiesiogiai įvykį mačiusiais liudytojų M. B. bei G. B. parodymais. Nors įvykio metu abu liudytojai buvo apsvaigę nuo alkoholio ir kai kurių aplinkybių neprisiminė, tačiau jų parodymai apie tai, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo tik nuteistasis, jų nurodytas aplinkybes apie konflikto eigą, kūno vietas, į kurias smūgiavo nuteistasis, pastarojo panaudoto smurto intensyvumą, buvo pakankamai nuoseklūs ir vienodi, iš esmės sutapo tarpusavyje.
14. Nuteistojo teiginius, kad jis sudavė nukentėjusiajam V. T. iš viso tik keturis smūgius, iš kurių du buvo į galvą, o du į pilvo sritį, paneigia ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 763/2021(01). Iš jos matyti, kad V. T. lavone nustatyta: 1) galvos sumušimas pasireiškęs odos nubrozdinimais kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, muštine žaizda viršutinėje lūpoje, minkštųjų audinių kraujosruva pakaušio kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva apatinio žandikaulio kairio kampo projekcijoje, daugiaskeveldriniu nosikaulių lūžiu su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju. Šis galvos sumušimas buvo V. T. mirties priežastis. Jis buvo padarytas mažiausiai 2 trauminiais poveikiais; 2) poodinės kraujosruvos krūtinės ląstoje, rankose, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairėje juosmens srityje su minkštųjų audinių kraujosruva, odos nubrozdinimai kairiame žaste, kairėje blauzdoje. Šie sužalojimai kūne padaryti mažiausiais 9 trauminiais poveikiais; 3) dešinio XI šonkaulio tiesioginis lūžis padarytas mažiausiai 1 trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 103–111). Taigi, V. T. nustatyti kūno sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių, t. y. kur kas daugiau nei teisiamajame posėdyje nurodė pats nuteistasis A. M.. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspertas atlikdamas lavono apžiūrą gali konstatuoti tik tokius trauminius poveikius, kurie žmogaus organizme palieka žymes, ką patvirtina ir ekspertas savo išvadoje nurodydamas tik mažiausią trauminių poveikių skaičių. Paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat liudytojų M. B. ir G. B. nurodytos aplinkybės, pagrįstai leidžia spręsti, jog A. M. sudavė nukentėjusiajam kur kas daugiau smūgių, tarp jų ir į galvos sritį, nei konstatuota minėtoje specialisto išvadoje. Be to nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad visi kiti (ne į galvos sritį) A. M. smūgiai buvo suduoti į nukentėjusiojo gyvybei nepavojingas kūno vietas. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, nukentėjusiajam taip pat buvo padarytos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstoje, dešinio XI šonkaulio tiesioginis lūžis. Liudytojai G. B. ir M. B., o taip pat ir pats nuteistasis A. M. patvirtino, kad ant grindų nukritusiam V. T. nuteistasis koja smūgiavo į pilvą, šonus, t. y. kūno vietas, kuriose išsidėstę gyvybiškai svarbūs vidaus organai ir kurių sužalojimas taip pat gali sukelti itin sunkius, net ir mirtinus sužalojimus. Anot M. B., A. M. į pilvą nukentėjusiajam sudavė ne tik koja, bet ir kastuvėliu. Be to, tiek iš liudytojų parodymų, tiek iš nustatyto šonkaulio lūžio neabejotinai galima spręsti ir tai, kad A. M. suduoti smūgiai buvo pakankamai stiprūs.
15. Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nebuvo paneigta versija, kad nukentėjusysis V. T. galvos sužalojimus, nulėmusius jo mirtį, galėjo patirti krisdamas (duomenys neskelbtini) metu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokią apelianto keliamą versiją paneigia apygardos teisme ištirti bylos duomenys. Visų pirmiausia, įvykio vietoje buvę liudytojai G. B. ir M. B. nenurodė, kad įvykio dieną V. T. būtų ištikęs (duomenys neskelbtini). Be to, anot šių liudytojų, V. T. po A. M. smurtinių veiksmų prieš jį nugriuvo ant grindų ir liko gulėti iki mirties (t. 3, b. l. 145–146, 147–148), taigi, net ir ištikus (duomenys neskelbtini) jis nebūtų galėjęs mirtinai susižaloti griūdamas. Kita vertus, nuteistojo gynėjo keliamą versiją paneigė byloje apklaustas teismo medicinos specialisto išvadą pateikęs ekspertas K. Z.. Anot eksperto, specifinių požymių rodančių, jog galvos sužalojimas buvo padarytas (duomenys neskelbtini) sukeltu griuvimu, nėra. Nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai išsidėstę skirtingose plokštumose (iš specialisto išvados matyti, kad sužalojimai fiksuoti kaktoje, akių vokuose, ties nosimi, viršutine lūpa, pakaušio srityje, apatiniame žandikaulyje), o tai vienkartiniam griuvimui, eksperto teigimu, visiškai nebūdinga. Be to, ekspertas K. Z. nurodė ir tai, kad bet kuris iš sužalojimų galvoje galėjo sukelti mirtį (t. 3, b. l. 165). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad V. T. konstatuoti sužalojimai galvoje buvo padaryti prieš jį smurtaujant. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra abejonių, kad tarp nuteistojo A. M. veikos (suduotų smūgių kumščiu nukentėjusiajam į galvą) ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo V. T. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad būtent nuteistojo byloje nustatytu laiku, vietoje ir būdu, suduoti smūgiai kumščiais nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą ir lėmė tai, kad V. T. buvo padarytas galvos sumušimas, sukėlęs jo mirtį. Taigi, V. T. mirtis yra dėsninga A. M. veiksmais nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pasekmė.
16. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistasis A. M. nukentėjusįjį V. T. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad suduodamas du smūgius nukentėjusiajam į galvą A. M., kuris yra jauno amžiaus, neturi medicininio išsilavinimo, negalėjo suprasti, kad tokiais savo veiksmais gali sukelti mirtinus sužalojimus, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto teiginiai nepagrįsti. Teismų praktikoje tyčiniai veiksmai suduodant smūgius, net ir vieną smūgį į gyvybiškai svarbią kūno sritį, kai suduoti smūgiai yra tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais, vertinami kaip padaryti tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2014, Nr. 2K-7-193-895/2016, Nr. 2K-9-697/2017). Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, tokias kaip: konflikto kilimo priežastį, smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį, padarytų sužalojimų lokalizaciją, suduotų smūgių skaičių, nukentėjusiojo padėtį smurtinių veiksmų metu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. M. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nors nenorėjo kitam žmogui atimti gyvybės, tačiau sąmoningai veikdamas leido tokiems padariniams kilti.
17. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. M. pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį dėl menkavertės priežasties – akivaizdžiai neblaiviam nukentėjusiajam pasakius, kad nuteistąjį nužudys, tačiau neatlikus jokių agresyvių prieš kur kas jaunesnį nuteistąjį nukreiptų veiksmų. A. M. smurtas prieš nukentėjusįjį V. T. buvo pakankamai intensyvus – nuteistasis iš pradžių sudavė nukentėjusiajam smūgius kumščiu į veidą, kaip pats nurodė, jų neskaičiavo, o pastarajam nuo smūgių nukritus ant grindų toliau tęsė smurtinius veiksmus smūgiuodamas koja bei kastuvėliu nukentėjusiajam į pilvą, šoną, krūtinę. Iš liudytojų M. B., G. B., taip pat paties A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad prieš V. T. jis smurtavo apie 10 minučių, per šį laiką nukentėjusiajam jis sudavė ne mažiau kaip 12 smūgių, iš kurių mažiausiai du buvo nukreipti į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą, kiti smūgiai taip pat buvo suduoti į kitas gyvybei pavojingas vietas – pilvą, krūtinę, šonus. A. M. savo veiksmų net ir matydamas, kad nukentėjusysis nukrito ant grindų, kad jam iš nosies bei burnos bėga kraujas, taip pat tai, kad liudytojai M. B. ir G. B. ėmė jį (nuteistąjį) raminti, dar kurį laiką nenutraukė. Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-171/2021 (t. 2, b. l. 194–199) nustatyta, kad A. M. byloje nagrinėjamų įvykių metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Sutiktina, kad šią nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė būdamas itin jaunas – 18 metų amžiaus, tačiau vien tai nepaneigia, kad net keletą kartų smūgiuodamas nukentėjusiajam V. T. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, jis suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis A. M. tyčia nužudė nukentėjusįjį V. T., nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir šią veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo
Dėl A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės
18. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu A. M. buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė. Anot apelianto, paskirdamas bausmę apygardos teismas neįvertino, kad A. M. elgesiui didelę įtaką turėjo neigiama jo socialinė aplinka.
19. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.
20. Už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas A. M. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
21. Skirdamas bausmę A. M. pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. M. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstama veika baigta, padaryta netiesiogine tyčia, įvykdytu nusikaltimu buvo sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Bylos duomenimis A. M. nusikalstamą veiką įvykdė iš anksto jos neplanavęs. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad A. M. yra jauno amžiaus (nusikalstamos veikos apdarymo metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metų), yra nevedęs, iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo (t. 3, b. l. 28), baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 23–25). Bylos duomenimis A. M. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį. Šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką A. M. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 3, b. l. 17–22, 29–47). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-171/2021 nurodoma, jog A. M. konstatuotas (duomenys neskelbtini) ir žalingas alkoholio vartojimas (t. 2, b. l. 194–199). Šios aplinkybės patvirtina, jog A. M. veiksmams nužudant V. T. įtakos turėjo alkoholio vartojimas. Sutiktina su apelianto teiginiais, kad A. M. asmenybės formavimuisi neigiamos įtakos galėjo turėti jo socialinė aplinka (anksti neteko motinos, nuteistojo teigimu, tėvas piktnaudžiavo alkoholiu, kurį laiką gyveno globos namuose), šios aplinkybės yra reikšmingos, tačiau vertinant jas bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.
22. Taigi, įvertinus nuteistojo A. M. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, sukeltus negrįžtamus padarinius, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus, atsakomybę sunkinančią aplinkybė, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo A. M. paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, yra aiškiai per griežta. A. M. paskirta bausmė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
23. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2022 m. birželio 29 d. pateikė pažymą Nr. APD-2022-07382, kurioje prašo iš A. M. valstybės naudai priteisti 115 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
24. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 15 d.).
25. Pirmosios instancijos teisme nuteistąjį atstovavo ir nuosprendį apskundė nuteistojo A. M. gynėjas M. Girdiušas. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, todėl nuteistajam A. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinktas gynėjas K. Ožiūnas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgusi į suteiktų teisinių paslaugų apimtį, nuteistojo turtinę padėtį (nuteistasis iki suėmimo dirbo), į tai, kad visi nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai buvo atmesti, sprendžia, kad yra pagrindas visiškai tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. M. (A. M.) gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo A. M. 115 Eur (šimtą penkiolika eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.