Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Tauragės skyriaus bei nuteistųjų R. S. ir A. I. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo

R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 300 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 223 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 221 str. 1 d. 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės, paskirtos pagal BK 300 str. 3 d., 24 str. 6 d., 182 str. 2 d., subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p., ši subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su pagal BK 221 str. 1 d. skirta bausme, areštą keičiant į laisvės atėmimą, ir nustatyta galutinė subendrinta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose;

A. I., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 str. 3 d. ir 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 300 str. 3 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš R. S. ir A. I. solidariai VSDFV Tauragės skyriui priteista 62534,20 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Be to, R. S. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX -574 21 str. 2 d., būdamas atsakingas už įmonės apskaitos dokumentų išsaugojimą, neišsaugojo įstatymų nustatytą laiką, t. y. 10 metų, 2006 m. kovo 16 d.–2007 m. gegužės mėnesio buhalterinės apskaitos dokumentų bei buhalterinės apskaitos dokumentų bei buhalterinės apskaitos registrų ir dingusių minėtų apskaitos dokumentų neatkūrė. Tokiu būdu pažeisdamas 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str. (ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams), 19 str. 1 d. (apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą), 19 str. 2 d. (patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų), 20 str. 1 d. (jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo paaiškinimą. Ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka), Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ (įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus privalo saugoti 10 metų), įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

R. S. nuteistas ir už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi (duomenys neskelbtini), pažeisdamas 2001-12-20 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 51 str. 2 d. (metinė pelno mokesčio deklaracija pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos) nepateikė Tauragės apskrities VMI, esančiai J. Tumo-Vaižganto g. 116, Tauragės m., UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2006 m. ir 2007 m., po to, kai ši institucija 2008-10-22 raštu priminė apie pareigą ją pateikti ir nurodė dešimties dienų pateikimo terminą.

Tauragės rajono apylinkės prokuratūra atsikirtimais į apeliacinius skundus prašo R. S. ir A. I. apeliacinius skundus atmesti. Teismo proceso metu kaltinamoji ir liudytojos V. M., L. V. patvirtino, kad bendrovės direktoriai buvo du: R. S. ir V. M.. Tai patvirtino ir R. S.. Bendrovė vertėsi avalynės prekyba. Bendrovei trūko apyvartinių lėšų, todėl abu direktoriai dažnai prekių pirkimui skolindavo savo asmeninius pinigus. Bendrovė įkurta 2006 m. kovo mėnesį, direktoriai pradėjo nesutarti, o bendras verslas buvo baigtas 2006 m lapkričio mėnesį. V. M. tose pačiose patalpose įkūrė savo įmonę. Direktorius R. S. teismo proceso metu negalėjo pagrįsti, kodėl A. I. už 2006 m. gruodžio mėnesį buvo išmokėtas atlyginimas. Neginčytinai įrodyta, kad A. I. tapus nėščiai, atlyginimas buvo padidintas nuo 1035 Lt iki 5000 Lt ir už 2006 m. ketvirtą ketvirtį sudarė 3972,73 Lt, nors už 2006 m. pirmą ketvirtį jos atlyginimas buvo 2012,78 Lt, už trečią ketvirtį – 3105 Lt. Nuo ketvirto ketvirčio pajamų A. I. ir buvo paskaičiuota mokėtina motinystės(tėvystės) pašalpa. VSDFV Tauragės skyrius, remdamasis R. S. šiam skyriui 2007-01-12 pateiktu suklastotu pranešimu apie apdraustųjų socialinio draudimo įmokas, priėmė sprendimą A. I. laikotarpiu nuo 2007-05-02 iki 2009-04-02 skirti motinystės (tėvystės) pašalpą. Laikotarpiu nuo 2007-05-28 iki 2009-01-02 ji iš VSDFV apgaulės būdu gavo 80400,32 Lt arba 62534,20 Lt daugiau, negu būtų gavusi paskaičiavus pagal draudžiamąsias pajamas, gautas per 2006 m. antrą ir trečią ketvirtį. R. S. veiksmai, į VSDFV pateikiamus dokumentus įrašant žymiai didesnį A. I. tariamai išmokėtą atlyginimą už 2006 m. ketvirtą ketvirtį, yra akivaizdžiai tyčiniai, nes pagal specialisto išvadą bendrovei trūko lėšų veiklai vykdyti. Siekiant padidinti A. I. pajamas už ketvirtą ketvirtį, buvo suklastotas pranešimas VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų asmenų darbo užmokestį. Nei A. I., nei R. S. nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų priežastis, dėl ko žlungančios įmonės vienai ir būtent nėščiai darbuotojai reikėjo net iki 5 kartų didinti atlyginimą. Kaip netiesioginis, tačiau vertintinas įrodymas yra tai, kad R. S. nei specialistui, nei teismui nepateikė bendrovės buhalterinių dokumentų, motyvuodamas tuo, kad jų neišsaugojo. Liudytoja L. V. (buhalterė) parodo, kad atlyginimai darbuotojams buvo pervedami į banko sąskaitas. Nurodymą A. I. pakelti atlyginimą už 2006 m. ketvirtą ketvirtį jai davė R. S.. Atlyginimas buvo apskaičiuotas, tačiau ar buvo išmokėtas, nežino, nes nebuvo gauti kasos išlaidų orderiai. Apeliantų nuomone, teismas sprendimą grindė tik kaltinimui palankių įrodymų dalimi, nevertino nuteistiesiems palankių liudytojų parodymų, tačiau kokių, nenurodo. Apeliaciniuose skunduose nėra paneigti teisme patikrinti ir patvirtinti surinkti įrodymai, todėl Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, o A. I. ir R. S. paskirtos bausmės teisingos.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo atstovas bei prokurorė prašė civilinio ieškovo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini, civilinio ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė A. I., kuri paaiškino, jog motinystės pašalpa jai buvo mokama, iki kol vaikui suėjo 2 metai (b. l. 66, t. 3). Civilinio ieškovo atstovas E. D. taip pat pažymėjo, kad pašalpa A. I. buvo mokama iki balandžio 2 d., o ne iki sausio 2 d., kaip kad nurodyta nuosprendyje (b. l. 67, t. 3). Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu civilinis ieškovas buvo pareiškęs ieškinį dėl 71717,46 Lt žalos priteisimo iš R. S. ir A. I. solidariai, pateikė pažymą apie 2007-05-28–2009-04-02 išmokas A. I. (b. l. 106–108, t. 2), iš jos matyti, jog išmoka tikrai buvo mokama iki 2009-04-02. Be to, byloje esantis gimimo liudijimas patvirtina, jog A. I. vaikas yra gimęs būtent 2007-04-02 (b. l. 87, t. 1), vadinasi, dveji metai jam suėjo 2009-04-02. Taigi rašytiniai bylos duomenys, pati nuteistoji, civilinio ieškovo atstovas patvirtino apie pašalpos mokėjimą iki 2009-04-02, todėl tiek kaltinamajame akte, tiek apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas laikotarpis, per kurį buvo padaryta žala VSDFV Tauragės skyriui, yra netikslus.

Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kad tam tikromis sąlygomis kaltinimo pakeitimas yra galimas ir apeliacinėje instancijoje. Tačiau ir apeliacinės instancijos teisme kaltinimo pakeitimo bei pranešimo kaltinamajam apie galimybę keisti kaltinimą tvarką reglamentuoja BPK 256 straipsnyje esančios taisyklės. Pagal šias taisykles teisę prašyti keisti kaltinime nurodytas aplinkybes turi teisę prokuroras ir nukentėjusysis, pateikę rašytinį prašymą.

Apeliacinės instancijos teisme prokurorė, vadovaudamasi BPK 256 str., pateikė rašytinius prašymus pakeisti R. S. bei A. I. kaltinimuose nurodytų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Prokurorė prašyme pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nustatyta, jog R. S. padėjo A. I. apgaule jos naudai įgyti didelės vertės svetimą VSDF turtą – motinystės (tėvystės) pašalpą – ne už laikotarpį nuo 2007-05-28 iki 2009-01-02, o už laikotarpį nuo 2007-05-28 iki 2009-04-02, ne 80400,32 Lt, o 92228,82 Lt ir ne 62534,20 Lt, o 71717,46 Lt didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, negu A. I. būtų gavusi pagal realiai gautas darbo pajamas, turėtas iki 2006 m. IV ketvirčio. Be to, prokurorės prašyme taip pat nurodyta, jog nenustatyta, kad R. S. be 2007-01-12 pranešimo VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009) būtų suklastojęs dar kokius nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį.

Nors prokuratūra ir nėra pateikusi apeliacinio skundo, tačiau kolegija sutinka su prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą nurodytais argumentais dėl poreikio pakeisti kaltinime nurodytų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Netiksliai nurodytas žalos atsiradimo laikotarpis tiesiogiai susijęs su žalos dydžiu, dėl kurio civilinis ieškovas yra padavęs apeliacinį skundą. Pažymėtina ir tai, jog prokurorės prašomų faktinių aplinkybių patikslinimas neturi esminės įtakos R. S. ir A. I. veikos kvalifikacijai ir bausmei, o iš veikos kvalifikacijos A. I. eliminuoja tik BK 24 str. 3 d. taikymą, tačiau lieka kvalifikacija pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d. Be to, kaip matyti iš pakeistų faktinių aplinkybių, R. S. nusikalstama veika pasireiškė tik vieno dokumento – 2007-01-12 pranešimo VSDFV Tauragės skyriui (3-SD-27009), o ne buhalterinės apskaitos dokumentų, kaip nurodoma apylinkės teismo nuosprendyje, suklastojimu, todėl netgi galima teigti, kad pakeistas kaltinimas R. S. netgi yra šiek tiek siauresnis. Kolegija pastebi ir tai, kad veikos faktinių aplinkybių pakeitimas nesuvaržo R. S. ir A. I. teisės į gynybą, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme R. S. ir A. I. pasirinko visiško savo dalyvavimo jiems bendrai inkriminuotoje veikoje (sukčiavime ir dokumentų klastojime) neigimo taktiką, kuriai tos aplinkybės, kurias prokurorė prašė pakeisti apeliacinės instancijos teisme, reikšmės neturi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad sukčiavimo bei dokumentų klastojimo padarymo aplinkybės yra tokios: R. S. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su A. I., tyčia, padėdamas A. I. sukčiauti, į UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), buhalterinės apskaitos dokumentą – 2007-01-12 pranešimą VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009), įrašė duomenis, žinodamas, kad jie neteisingi, ir patvirtino savo parašu, kad A. I. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), vedėja, ir laikotarpiu nuo 2006-10-01 iki 2006-12-31 gavo 13972,73 Lt draudžiamųjų pajamų, kurios neatitinka realaus atlyginimo dydžio pagal darbo apmokėjimo praktiką už analogišką darbą, kurį tariamai atliko A. I., ir taip suklastojo tikrą dokumentą bei 2007-01-12 šį suklastotą pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas panaudojo – pateikė VSDFV Tauragės skyriui, esančiam Prezidento g. 42, Tauragės m. A. I. pasinaudojus R. S. VSDFV Tauragės skyriui pateiktu suklastotu 2007-01-12 pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma 3-SD kodas 27009), padėjo pastarajai apgaule jos naudai įgyti didelės vertės svetimą VSDF turtą – motinystės (tėvystės) pašalpą – 92228,82 Lt už laikotarpį nuo 2007-05-28 iki 2009-04-02, kuri 71717,46 Lt didesnė už 20511,36 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą, kurią A. I. būtų gavusi pagal realiai gautas darbo pajamas, turėtas iki 2006 m. IV ketvirčio, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 3 d., 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. A. I. iš anksto susitarusi ir veikdama bendrai su R. S., tyčia, padedant R. S., kuris suklastojo tikrą dokumentą, t. y. į UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), buhalterinės apskaitos dokumentą – 2007-01-12 pranešimą VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009), įrašė duomenis, žinodamas, kad jie neteisingi, ir patvirtino savo parašu, kad ji, A. I., dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), vedėja ir laikotarpiu nuo 2006-10-01 iki 2006-12-31 gavo 13972,73 Lt draudžiamųjų pajamų, kurios neatitinka realaus atlyginimo dydžio pagal darbo apmokėjimo praktiką už analogišką darbą, kurį tariamai ji atliko, bei 2007-01-12 šį suklastotą pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas panaudojo – pateikė VSDFV Tauragės skyriui, esančiam Prezidento g. 42, Tauragės m. A. I., pasinaudodama šiuo R. S. VSDFV Tauragės skyriui pateiktu suklastotu 2007-01-12 pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma 3-SD kodas 27009), apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą VSDF turtą – motinystės (tėvystės) pašalpą – 92228,82 Lt už laikotarpį nuo 2007-05-28 iki 2009-04-02, kuri 71717,46 Lt didesnė už 20511,36 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą, kurią A. I. būtų gavusi pagal realiai gautas darbo pajamas, turėtas iki 2006 m. IV ketvirčio, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 3 d. ir 182 str. 2 d.

Dėl nuteistųjų apeliacinių skundų

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde sutinka su tuo, kad pagal BK 223 str. 1 d. bei 221 str. 1 d. yra nuteistas pagrįstai, tačiau abu nuteistieji nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 182 str. 2 d. ir pagal BK 300 str. 3 d.

Iš byloje esančio „Sodros“ duomenų bazės išrašo (b. l. 10, t. 1) matyti, kad R. S. ir A. I. nuo 2006-04-25 buvo susiję darbo santykiais. Pradėjusiai dirbti A. I. faktiškai buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, tai patvirtina byloje esanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo „Sodrai“ už II ketvirtį kopija (b. l. 97, t. 1), iš kurios matyti, jog A. I. (tuo metu P.) per II 2006 m. ketvirtį buvo priskaičiuota 2012,78 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuotos įmokos bei 683,94 Lt socialinio draudimo įmokų. Vadinasi, pagal šiuos pranešimo duomenis, per II ketvirtį A. I. darbdavys turėjo sumokėti maždaug 1328,84 Lt. Pagal specialisto išvadą panašios darbo užmokesčio sumos, t. y. 1582,85 Lt, už II ketvirtį ir buvo pervestos į A. I. banko sąskaitą (b. l. 77, 78, t. 2). Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą „Sodrai“ už III ketvirtį matyti, jog A. I. jau buvo mokamas kiek didesnis darbo užmokestis, kadangi A. I. pajamos, nuo kurių skaičiuotos įmokos, sudarė 3105 Lt, o įmokos sudarė 1055,08 (b. l. 100, t. 1), taigi už III ketvirtį darbdavys A. I. turėjo sumokėti apie 2049,92 Lt. Pagal specialisto išvadą panašios darbo užmokesčio sumos, t. y. 2408,40 Lt, už III ketvirtį ir buvo pervestos į A. I. banko sąskaitą (b. l. 78, 79, t. 2). Taigi akivaizdu, jog tiek, kiek darbo užmokesčio A. I. buvo priskaičiuota, tiek jo ir buvo išmokėta, pervedant šias lėšas į jos banko sąskaitą.

2006 m. IV ketvirčio A. I. draudžiamosios pajamos buvo reikšmingos apskaičiuojant būsimą jos motinystės (tėvystės) pašalpą. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino civilinio ieškovo atstovas (b. l. 201, t. 2). Be to, tai matyti ir iš rašytinių duomenų: pagal nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą A. I. nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpis yra nuo 2007-01-22 iki 2007-05-27 (b. l. 79, t. 1), o 2007-05-31 A. I. VSDFV Tauragės skyriui pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 84, t. 1). Pagal Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (tuo metu galiojo 2006-10-01–2008-01-27 redakcija) 6 p. kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, skaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas užpraeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš vaiko priežiūros atostogų, iki jam sukaks vieneri metai, suteikimo mėnesį. Taigi A. I. motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui reikšmingos buvo būtent 2006 m. IV ketvirčio A. I. draudžiamosios pajamos.

Anot UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009) už IV ketvirtį, A. I. pajamos, nuo kurių skaičiuotos įmokos, buvo žymiai didesnės nei iki tol, ir sudarė 13972,73 Lt, įmokų suma nurodyta 4747,93 Lt (b. l. 103, t. 1). Apeliantai teisūs savo apeliaciniuose skunduose pabrėždami, jog darbo sutarties šalys gali pačios susitarti dėl darbo užmokesčio. Darbo kodeksu reguliuojami darbo užmokesčio minimumas, vidutinis darbo užmokestis, minimalus valandinis atlygis, minimalioji mėnesinė alga (DK 204, 187 straipsniai), bet nereguliuojami maksimalūs darbo užmokesčio dydžiai. Vien ta aplinkybė, jog konkretaus asmens darbo užmokesčio dydis neatitinka realaus atlyginimo dydžio pagal darbo apmokėjimo praktiką už analogišką darbą, nėra pagrindas pripažinti asmenį sukčiavus. Kita vertus, vien tai, jog nėra reguliuojamas maksimalus darbo užmokestis, nereiškia absoliučios darbdavio ir darbuotojo laisvės šioje srityje, o toks principo suabsoliutinimas gali tapti pasiteisinimu net ir tada, kai asmens veika prieštarauja visuotinėms elgesio normoms. Šioje byloje R. S. ir A. I. be abejo 2006 m. IV ketvirtį galėjo susitarti dėl gana didelio A. I. darbo užmokesčio ir net jei darbo užmokesčio pakėlimas ir sutapo su tuo laikotarpiu, kuris buvo reikšmingas skaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, tai ši aplinkybė pati savaime nerodo nusikalstamų veiksmų. Jeigu šalys sutarė, kad A. I. verta didesnio darbo užmokesčio, šalis siejo realūs darbo santykiai, o darbdavys darbuotojai ir sumokėjo tiek, kiek buvo sutarta, tai tokia veika neužtrauks baudžiamosios atsakomybės. Tačiau byloje esantys įrodymai vis dėlto leidžia daryti kitokią išvadą.

Nors nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose mini įvairius BPK normų, susijusių su įrodymų vertinimu bei jų išdėstymu nuosprendyje pažeidimus, tačiau sutikti su šiais argumentais nėra pagrindo. Apylinkės teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir patikrino surinktus įrodymus, nuosprendyje juos išdėstė ir įvertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, o išvadas dėl R. S. ir A. I. kaltės pakankamai motyvavo. Kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų apeliacinius skundus ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sutinka su tuo, jog R. S. ir A. I. pagrįstai pripažinti kaltais dėl sukčiavimo bei dokumento klastojimo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. atsako asmuo, kuris apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl kurios svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teisingai nurodoma, jog apgaulė – tai sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie tam tikras aplinkybes ir faktus arba jų nuslėpimas. Nors R. S. ir A. I. apeliaciniuose skunduose kaip pagrindinį argumentą pateikia laisvę susitarti dėl didesnio darbo užmokesčio, tačiau apgaulė nuteistųjų veiksmuose pasireiškė ne tuo, jog A. I. kelis kartus buvo padidintas darbo užmokestis, o tuo, jog VSDFV Tauragės skyriui R. S. sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. I. 2006 m. IV ketvirtį realiai gautą darbo užmokestį, o tuo pasinaudojusi A. I. gavo žymiai didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą nei jai būtų priklausę pagal realiai gautas pajamas.

Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ VSDFV Tauragės skyriui pateiktą pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009) už IV ketvirtį, darbdavys per paskutinį 2006 m. ketvirtį A. I. turėjo sumokėti apie 9224,80 Lt. Tačiau, atsižvelgiant į įrodymų visumą, matyti, kad A. I. tokių pajamų iš tikrųjų negavo. Nuteistieji teisiamajame posėdyje teigė, jog A. I. pinigus gavo, tačiau apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, jog R. S. bei V. M. teisme duotais parodymais netiki. Su tokia pozicija sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi tiek R. S., tiek liudytojos V. M., taip pat ir A. I. parodymai viso proceso metu nebuvo labai nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu R. S. teigė, kad darbo užmokestis tiek pardavėjoms, tiek vedėjai buvo išmokamas per banką, grynaisiais jis nė vienai darbuotojai nebuvo išmokėjęs, atlyginimų dydį jis spręsdavo su V. M. ir po to pranešdavo buhalterei, kuri skaičiuodavo atlyginimus (b. l. 114, t. 2). Teisiamajame posėdyje jis jau teigė, kad A. I. darbo užmokestis galėjo būti mokamas ir grynaisiais (b. l. 195, 196, t. 2). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. S. jau parodė, jog A. I. vieną kartą darbo užmokestį išmokėjo grynaisiais, kitą kartą tą padarė V. M., be to, jis išmokėjimą įformino kasos orderiais, kuriuos atiduodavo buhalterei ir sau nepasilikdavo, 2010-11-26 posėdyje jis jau sakė, kad orderių neišsaugojo. Taigi matyti, jog R. S. kiekvieną kartą nurodydavo vis kitokias aplinkybes. V. M. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad su grynaisiais pinigais ir bendrovės kasa nedirbo, darbuotojų darbo užmokesčio reikalais rūpinosi R. S., ji tik žino, jog parduotuvės vedėjai buvo mokamas didesnis darbo užmokestis nei pardavėjoms (b. l. 33, t. 2). Teisiamajame posėdyje V. M. teigė, kad dėl atlyginimų dydžio tardavosi su R. S., jis dirbo ir su bendrovės kasa bei grynaisiais pinigais, tačiau pati sau prieštaraudama taip pat nurodė, jog nuo 2006 m. rugpjūčio bendrovės reikalais rūpinosi mažai, nes su R. S. pykosi, tačiau A. I. darbo užmokestį iki 5000 Lt pakėlė būtent ji (b. l. 218, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme V. M. jau nurodė, kad grynaisiais pinigais yra išmokėjusi A. I. darbo užmokestį, gal ir buvo kokie algalapiai, kuriuos pildė buhalterė ir kurie tikriausiai buvo laikomi buhalterijoje, A. I. lyg ir pasirašė kažkokius dokumentus, tačiau tiksliai nepamena. A. I. taip pat nebuvo nuosekli, nes ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog neprisimena, kaip gavo atlyginimą, ar gavo jį už 2006 m. 12 mėnesį (b. l. 131–132, t. 2), apylinkės teisme ji teigė, jog nuo 2006 m. 10 mėn. algą gaudavo grynaisiais „į rankas“, spalį sumokėjo V. M., lapkritį nepamena, o gruodį – R. S. (b. l. 197, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme A. I. teigė, kad „ant popieriaus“ jos alga buvo 5000 Lt, grynaisiais gaudavo apie 3000 Lt, sutiko, jog jai atlyginimas būtų mokamas grynaisiais pinigais. Iš šių parodymų matyti, jog aplinkybę, kad darbo užmokestis A. I. mokėtas ne tik per banko sąskaitą,bet ir grynaisiais pinigais, visi nurodė jau tada, kai byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą, o apeliacinės instancijos teisme jie jau teigė aiškiai prisimenantys, kaip ir kada buvo mokama alga A. I.. Toks R. S. ir A. I. parodymų nenuoseklumas gali būti vertinama kaip siekimas išvengti atsakomybės bei pasirinkta gynybinė pozicija, o V. M. parodymų kaita tik patvirtina, jog jos parodymais negalima besąlygiškai vadovautis, todėl abiejų nuteistųjų ir V. M. parodymai kaip teisingi gali būti vertinami tik tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

Kiti bylos duomenys vis dėlto leidžia manyti, jog A. I. nebuvo išmokėtos tokios sumos, kokios buvo įrašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007-01-12 pranešime „Sodrai“. Ikiteisminiame tyrime bei teisme abi įmonės pardavėjos – A. S. ir L. B., nurodė, kad darbo užmokestį gaudavo į banko sąskaitą (b. l. 30, 31, 200, t. 2). Buhalterė L. V. taip pat patvirtino, jog ji pervesdavo pinigus darbuotojams į sąskaitas, vedėjai kartą darbo užmokestis buvo keltas, nurodymus pakelti darbo užmokestį duodavo R. S. (b. l. 199, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme apklausta L. V. pažymėjo, jog ji apskaičiuodavo darbo užmokestį ir, jei reikėdavo išmokėti pavedimu, tai tokią sumą ir pervesdavo, jei grynaisiais, tai išrašydavo kasos išlaidų orderį, kasos knygos suvestinėje yra atspindėtos visos operacijos. Netikėti šiais sutampančiais ir nuosekliais liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Juolab, kad juos patvirtina ir specialisto išvada. Joje nurodoma, jog pagal pateiktus buhalterinius dokumentus A. I. iki rugsėjo mėnesio darbo užmokestis mokėtas per banką, po to pagal kasos knygos suvestinę nustatyta, kad 2006 m. 12 mėn. A. I. išmokėta 2859,21 Lt ir daugiau duomenų apie jai faktiškai išmokėtą darbo užmokestį pagal turimus dokumentus nenustatyta (b. l. 78, t. 2). Panaši suma A. I. buvo išmokėta ir už 2006 m. III ketvirtį. Taigi iš liudytojų parodymų bei specialisto išvados matyti, jog A. I. iš pradžių kaip ir kitoms darbuotojoms buvo mokama per banką, tačiau 2006 m. 12 mėn. atlyginimas jai du kartus išmokėtas per kasą ir iš viso sudarė 2859,21 Lt ir tik tokia suma jai ir buvo išmokėta už 2006 m. IV ketvirtį, nors pagal „Sodrai“ 2007-01-12 pateiktą pranešimą ji turėjo gauti žymiai didesnę sumą. Bylos duomenimis (pačių nuteistųjų, V. M., specialistės J. A. parodymais, specialisto išvada) taip pat nustatyta, jog 2006 m. 12 mėn. parduotuvė veiklos nevykdė, todėl apylinkės teismas nuosprendyje, remdamasis specialisto išvada, teisingai pažymėjo, jog nebuvo pagrindo 2006 m. 12 mėn. A. I. išmokėti padidinto darbo užmokesčio. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, matyti, jog nuteistųjų versija apie tai, jog R. S. ir V. M. A. I. po darbo užmokesčio padidinimo mokėjo grynaisiais, neatitinka kitų duomenų. Iki pat pardavėjų atleidimo iš darbo 2006-11-30 joms darbo užmokestis buvo pervedamas per banką, o kaip matyti iš specialisto išvados, ir A. I. iki pat 2006-12-01 darbo užmokestis buvo vedamas tik per banką (pvz. už 9 mėnesį jai tą pačią dieną kaip ir pardavėjoms, 2010-10-17, pervesta 802,80 Lt), po to, tik 2006 m. 12 mėn., t. y., kai parduotuvė veiklos nebevykdė, pinigai išmokėti per kasą ir būtent 12 mėnesį išmokėti pinigai ir buvo realios A. I. pajamos už 2006 m. IV ketvirtį, yra kelis kartus mažesnės nei nurodyta pranešime apie 2006 m. IV ketvirčio A. I. draudžiamąsias pajamas. Kitų įrodymų, jog ji tikrai gavo tokias pajamas, kokios nurodytos pranešime „Sodrai“, byloje nėra. Tiesa, R. S. ir A. I. apeliacinės instancijos teisme, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, akcentavo, jog alga A. I. mokėta iš akcininkų pinigų. Tokią jų versiją iš dalies patvirtina specialisto išvada, iš kurios matyti, kad parduotuvės veiklai buvo naudojamos ir akcininkų asmeninės lėšos, o specialistė teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, jog jeigu atlyginimas mokama iš akcininkų įneštų pinigų, tai pažeidimo nėra (b. l. 219, t. 2). Tačiau tokia versija neįtikina, kad A. I. 2006 m. IV ketvirtį gavo padidintą darbo užmokestį. Neabejotina, jog akcininkai bendrovės veiklai naudojo ir nuosavas lėšas, tačiau tokiu atveju pinigai buvo įnešami į įmonės sąskaitą bei taip patekdavo į apskaitą. Tai matyti ne tik iš specialisto išvados, bet ir iš buhalterės L. V. parodymų. Teisiamajame posėdyje ji paaiškino, jog, kai trūkdavo pinigų, direktorius į įmonės sąskaitą įnešdavo pinigų, o ji jau tada darydavo pavedimus, be to, pinigų įnešdavo ir V. M. (b. l. 200, t. 2). Taigi, jei akcininkai naudodavo nuosavas lėšas įmonės veiklai, tokios operacijos matomos iš įmonės sąskaitos išrašų, kurie, be kita ko, buvo analizuoti, atliekant UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos tyrimą. Tačiau būtent buhalterinės apskaitos duomenys bei sąskaitos išrašai ir rodo, kad A. I. draudžiamosios pajamos iš tikro nebuvo tokios, kokios nurodytos 2007-01-12 pranešime „Sodrai“. Todėl apgaulė pasireiškė tuo, jog į UAB „(duomenys neskelbtini)“ VSDFV Tauragės skyriui pateiktą pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009) už IV ketvirtį buvo įrašyti neteisingi duomenys apie A. I. draudžiamąsias pajamas ir remiantis šiais neteisingais duomenimis, A. I. buvo apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Tokia veika atitinka sukčiavimo nusikaltimo sudėtį.

Susitarimą elgtis nusikalstamai, kuris pagal teismų praktiką gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir bet kokioje stadijoje, parodo R. S. ir A. I. veiksmų kryptingumas, siekiant vieno bendro tikslo – didesnės motinystės (tėvystės) išmokos A. I.. Kiekvieno iš jų atskiri veiksmai, neprisidedant kitam, patys savaime nebūtų padarę didelės žalos VSDFV Tauragės skyriui, nes jei R. S. nebūtų įrašęs neteisingų duomenų apie A. I. draudžiamąsias pajamas, ji nebūtų gavusi didesnės išmokos, o jei A. I. nebūtų kreipusis dėl motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo, „Sodra“ savo iniciatyva nebūtų jai ėmusi mokėti motinystės (tėvystės) pašalpos. Kolegijai taip pat nekyla abejonių, jog tiek R. S., tiek A. I. aiškiai suprato, kad pranešimo duomenys apie A. I. darbo užmokestį yra neteisingi. Apeliacinės instancijos teisme apklausta L. V. parodė, kad ji užpildė pranešimą „Sodrai“ apie 2006 m. IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, bet įrašė tokius duomenis, kurie buvo nurodyti darbo sutartyje, o kiek realiai pinigų sumokėta, ji nežinojo. Apylinkės teisme ji buvo nurodžiusi, jog pranešimus būtent pats direktorius R. S. ir nuvežė „Sodrai (b. l. 200, t. 2). Pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2006 m. IV ketvirtį pasirašė R. S., kuris, kaip įmonės direktorius, rūpinęsis ir darbuotojų darbo užmokesčiu, turėjo aiškiai pastebėti, jog pranešime įrašytos A. I. draudžiamosios pajamos yra neteisingos, ir imtis veiksmų jas ištaisyti, tačiau to nepadarė. Be to, remiantis bylos duomenimis – akcininkų susirinkimo protokolu, vienintelio akcininko sprendimu, Juridinių asmenų registro išrašu (b. l. 66, 67, 70–71, t. 2), nuteistųjų bei liudytojų parodymais, jog 2006 m. 12 mėn. akcininkai pasidalijo turtą ir išsiskyrė – matyti, kad 2007-01-12 pranešimo pateikimo metu R. S. jau buvo vienintelis įmonės akcininkas ir direktorius, todėl jis ir buvo atsakingas, kad VSDFV Tauragės skyriui pranešime būtų pateikiami teisingi duomenys. Pranešimo pateikimo „Sodrai“ metu R. S. jau neabejotinai žinojo, kad A. I. yra nėščia, todėl kaip darbdavys, kuris užsiima verslu, prisiima atitinkamus įsipareigojimus dėl informacijos pateikimo konkrečioms valstybinėms įstaigoms, kiekvieną kalendorinį ketvirtį teikia pranešimus apie apdraustuosius asmenis, suprato, kokias pasekmes turės pranešime nurodyti duomenys apie A. I. 2006 m. IV ketvirčio pajamas. A. I. pasinaudojo R. S. „Sodrai“ pateiktu 2007-01-12 pranešimu, kuriame buvo įrašyti neteisingi duomenys apie jos 2006 m. IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, ir taip apgaule įgijo svetimą VSDFV turtą – motinystės (tėvystės) pašalpą, kuri yra didesnė nei būtų buvusi pagal realiai gautas pajamas. A. I. suprato, jog jai apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa aiškiai neatitiko jos prieš tai gauto darbo užmokesčio ir nors ji kaltės nepripažįsta, tačiau kaltė įrodyta. Motinystės (tėvystės) pašalpos kaip socialinės išmokos tikslas yra tam tikrą laiką (vaiko priežiūros atostogų metu) iš dalies kompensuoti apdraustojo asmens gautą uždarbį. Šis tikslas yra aiškiai suvokiamas net ir specialių žinių neturinčiam asmeniui, todėl yra visiškai aišku, jog pašalpos dydis yra artimas gautam darbo užmokesčiui ir negali būti už jį gerokai didesnis. Neabejotina, jog A. I. žinojo, kiek pajamų realiai gavo per 2006 m. IV ketvirtį. Ji taip pat suvokė, jog pagal šio ketvirčio pajamas bus apskaičiuota jos motinystės (tėvystės) pašalpa, tokią išvadą galima daryti iš to, jog ji, laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos, tam tikru laikotarpiu kreipdavosi į VSDFV Tauragės skyrių, jog jai būtų skiriamos teisės aktuose numatytos socialinės išmokos (iš pradžių motinystės, paskui motinystės (tėvystės) pašalpos), pateikdavo reikalingus dokumentus, vadinasi, žinojo, kokią išmoką nori gauti. Tiesa, 2007-01-12 pranešimą su neteisingais duomenimis „Sodrai“ pateikė ne ji, o darbdavys, tačiau pati A. I., gaudama gerokai didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, kuri netgi viršijo jos gautą darbo užmokestį, nesiėmė jokių veiksmų, kad pašalpos dydis būtų atitikęs jos iki tol gautas draudžiamąsias pajamas. Kaip matyti iš „Sodros“ prie civilinio ieškinio pateiktos pažymos, motinystės (tėvystės) pašalpa buvo apie 3000 Lt ir net daugiau (b. l. 108, t. 2), nors A. I. realiai gautas darbo užmokestis nesiekė 1000 Lt, todėl ji neabejotinai suprato, jog gaunama pašalpa žymiai viršija sumą, kuri jai turėtų būti išmokama. Kolegija mano, jog įrodyta, jog A. I. pasinaudojo R. S. tyčia VSDFV Tauragės skyriui pateiktu 2007-01-12 pranešimu, kuriame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie jos draudžiamąsias pajamas, ir taip apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – VSDFV lėšas, taigi R. S. ir A. I. veika atitinka BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius.

Apeliacinės instancijos teisme prokurorė teisingai pažymėjo, jog apylinkės teismo nuosprendžiu A. I. veika papildomai kvalifikuota pagal BK 24 str. 3 d., tačiau toks kvalifikavimas yra perteklinis, kadangi A. I. buvo sukčiavimo nusikaltimo vykdytoja. Kolegija su tuo sutinka, todėl nuosprendžio rezoliucinė dalis keistina iš jos pašalinant A. I. veikos kvalifikavimą pagal BK 24 str. 3 d.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. ir A. I. nuteisti ir pagal BK 300 str. 3 d. už tikro dokumento suklastojimą ir dėl to padarytą didelę žalą. Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, jog R. S. pasirašė ir VSDFV skyriui pateikė 2007-01-12 pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009), jame nurodyti neteisingi duomenys apie A. I. (tuo metu P.) 2006 m. IV ketvirčio draudžiamąsias pajamos, o A. I. pasinaudojusi šiuo R. S. pateiktu dokumentu, gavo didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, nei jai būtų priklausiusi pagal realiai gautas pajamas. Šis pranešimas yra dokumentas BK 300 str. prasme, nors ir surašytas privataus asmens, tačiau jame įrašyta informacija turi juridinę reikšmę, kadangi remdamasi būtent šiuo pranešimu, „Sodra“ apskaičiavo ir išmokėjo A. I. atitinkamą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį. Dėl neteisingų pranešimo duomenų VSDFV patyrė žalos, kuri, atsižvelgiant į BK 190 str., gali būti pripažįstama didele. Taigi R. S. ir A. I. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 300 str. 3 d.

Kaip jau minėta, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009) už IV ketvirtį, A. I. draudžiamosios pajamos buvo žymiai didesnės, nei iki tol, ir sudarė 13972,73 Lt, įmokų suma nurodyta 4747,93 Lt. Abu apeliantai apeliaciniuose skunduose pažymi, jog A. I. darbo užmokestis padidintas ne siekiant sukčiauti, bet dėl padidėjusio darbo krūvio, papildomų pareigų. Teisiamajame posėdyje tiek R. S., tiek A. I. bei V. M. kaip pagrindinę darbo užmokesčio pakėlimo priežastį taip pat buvo nurodę padidėjusį darbo krūvį, gerą darbą. Tačiau tokie teiginiai neįtikinantys ir prieštarauja kitiems bylos duomenims. Visų pirma akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla nebuvo pelninga. Tai patvirtino pats R. S. (b. l. 196, t. 3), V. M. (b. l. 217, t. 3), buhalterė L. V. (b. l. 199, t. 3), jie taip pat patvirtino, jog akcininkai netgi patys įnešdavo į bendrovės kasą asmeninių lėšų. Iš specialisto išvados taip pat matyti, jog įmonei iš prekybos gaunamų lėšų nepakako, todėl tolesnei veiklai vykdyti buvo naudojamos asmeninės akcininkų lėšos (b. l. 80, t. 2). Negana to, iš priedo prie specialisto išvados matyti, jog pvz., spalio mėnesio parduotuvės pajamos buvo 4731,67 Lt (b. l. 83, t. 2), vadinasi, faktiškai beveik visos šios lėšos turėjo būti skirtos A. I. darbo užmokesčiui. Logiškai visiškai nepaaiškinama, kodėl vienai įmonės darbuotojai buvo nuspręsta mokėti algą, kurios dydis prilygsta darbdavio iš parduotuvės gaunamoms pajamoms. Nors R. S. teisiamajame posėdyje teigė, jog įnešdami savo lėšas, akcininkai tikėjosi, kad įmonė suklestės (b. l. 195, t. 2), tačiau vietoj to, kad stengtųsi subalansuoti įmonės išlaidas ir pajamas, optimizuoti veiklą, didindamas A. I. darbo užmokestį ėmėsi absoliučiai nuostolingų veiksmų, jos gerą darbą ir padidėjusį darbo krūvį (būtent tai, kaip nurodo R. S., lėmė algos padidinimą) priešpastatydamas savo verslo sėkmei bei gyvybingumui. Abejotinas ir teiginių apie padidėjusį darbo krūvį teisingumas. A. I. parduotuvėje nebuvo vienintelė darbuotoja, be jos tuo metu parduotuvėje dirbo dar dvi pardavėjos – A. S., L. B. (b. l. 10, t. 1). R. S. teisiamajame posėdyje aiškino, jog vedėjos darbo nuostatai sukurti nebuvo, tačiau ji buvo atsakinga už parduotuvės veiklą, turėjo žinoti prekių kiekį, atsiskaityti akcininkams, buhalterei, iš kasos paimti pinigus už prekybą, įnešti juos į įmonės sąskaitą, tvarkyti ir valyti patalpas, apskaitą tvarkė buhalterė L. V., gyvenusi Klaipėdoje, todėl jis arba V. M. kartais buhalterei nuveždavo dokumentus, prasidėjus nesutarimams su V. M., 2006 m. 12 mėn. parduotuvė nebedirbo, o jis su V. M. pasidalijo prekes ir įmonės akcijas (b. l. 195, t. 2). A. I. teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo atsakinga už signalizaciją, turėjo žiūrėti prekių likučius, užsakyti prekes, pateikti pardavimų ataskaitas buhalterei, vesti darbuotojų darbo žiniaraščius, palaikyti tvarką parduotuvėje, 2006 m. 12 mėnesį ji skirstė prekes, padarė prekių likučių ataskaitą, neprašė, jog padidintų darbo užmokestį, tiesiog padidėjo jos darbo krūvis, papildomai valė patalpas, jos darbas buvo atsakingesnis nei pardavėjų, buvo žadama mokėti papildomą algą, priklausiusią nuo suprekiautos sumos, be to, planuota parduotuvę perkelti į Klaipėdą, už gruodžio mėnesį ji gavo tiek pat, kiek ir už spalį bei lapkritį (b. l. 197, 198, t. 2). V. M. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad A. I. padidėjo darbo užmokestis, nes didėjo darbo krūvis, A. I. dirbo papildomai, užsakydavo prekes, darydavo ataskaitas, buvo atsakinga už pardavėjų darbą, pardavimo organizavimą, reklamą, valydavo patalpas, be to, išėjo viena pardavėja, priimtąją reikėjo apmokyti dirbti, vyko persikėlimas į kitas patalpas, įmonės turto dalybos (b. l. 218, t. 2). Tokie R. S., A. I. bei V. M. paaiškinimai visiškai neįtikinantys. Specialisto išvada patvirtina, kad nuo pat 2006 m. birželio mėnesio pajamos iš parduotuvės nuolat mažėjo, kol lapkričio mėnesį siekė tik 3085,70 Lt (b. l. 82, 83, t. 2), taigi nekyla abejonių, jog mažėjo pardavimai, tačiau iš „Sodros“ duomenų matyti, jog iki pat 2006-11-30 įmonėje dirbo ne tik A. I., bet ir kitos dvi pardavėjos (b. l. 10, t. 1), vadinasi, darbuotojų skaičius net ir mažėjant pardavimams, kurį laiką nekito, todėl nėra pagrindo kalbėti apie didėjančias darbuotojų darbo apimtis, kadangi A. I. neturėjo perimti kitų darbuotojų pareigų. Liudytoja L. V., dirbusi įmonės buhaltere ir gyvenusi Klaipėdoje, teisme parodė, kad ji tvarkė apskaitą, jai buhalterinius dokumentus atveždavo įmonės direktorius, V. M. (b. l. 198, t. 2). Taigi A. I. iš Tauragės nevažinėjo į Klaipėdą, kad buhalterei pristatytų apskaitai reikalingus dokumentus, tą darė patys akcininkai, ir jos pagrindinė darbo vieta buvo parduotuvėje. Dėl parduotuvės patalpų valymo tai vėlgi aišku, jog tai nebuvo išimtinai A. I. darbas, kadangi abi pardavėjomis dirbusios moterys teisme patvirtino, jog padėdavo valyti patalpas (b. l. 200, t. 2), tą pačią aplinkybę patvirtino ir V. M. (b. l. 217, t. 2). Dėl teiginių apie naujos pardavėjos apmokymą, tai iš „Sodros“ išrašo (b. l. 10, t. 1) matyti, kad L. B. pradėjo dirbti nuo 2006-06-05, t. y. 2006 m. II ketvirčio pabaigoje, vadinasi, maždaug tuo laiku galėjo reikėti apmokyti naują darbuotoją, tačiau trečiąjį 2006 m. ketvirtį A. I. jau buvo mokamas kiek didesnis darbo užmokestis nei jos darbo pradžioje, todėl naujos pardavėjos apmokymas 2006 m. birželį negalėjo daryti įtakos taip stipriai po 4 mėnesių pakeltam atlyginimui. Tiesa, įmonės akcininkams nusprendus pasidalyti turtą ir išsiskirti, prekių likučius išskirstė būtent A. I., tai nurodė ji pati, R. S. bei V. M., tačiau iš šių asmenų parodymų matyti, jog turto dalybos vyko 2006 m. 12 mėnesį, t. y. tada, kai parduotuvė veiklos nebevykdė, taigi A. I. nebeturėjo savo tiesioginių pareigų prekyboje, todėl galėjo netrukdoma ir nedirbdama jokių viršvalandžių skaičiuoti prekių likučius ir juos dalyti, ruošti ataskaitas, todėl nėra pagrindo kalbėti apie padidėjusį jos darbo krūvį. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, jog A. I. darbo užmokesčio padidinimas buvo sąlygotas visai ne objektyvių priežasčių, o siekiant gauti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, maža to, įmonė neturėjo finansinių galimybių didinti darbo užmokestį. Nors nei darbo užmokesčio padidinimo faktas, nei prasta įmonės finansinė padėtis patys savaime neįrodo sukčiavimo, juolab, jog advokatas apeliacinės instancijos teisme atkreipė dėmesį, kad visus privalomuosius mokesčius įmonė sumokėjo, tačiau A. I. darbo užmokesčio pakėlimas įmonei neturint tokių finansinių resursų patvirtina ištirtus ir patikrintus įrodymus apie tai, jog A. I. 2006 m. IV ketvirtį realiai gavo mažesnį darbo užmokestį, nei nurodytas pranešime „Sodrai“. Todėl R. S. ir A. I. apeliacinių skundų argumentai apie darbo užmokesčio didinimą dėl padidėjusio krūvio ir papildomų pareigų atmestini kaip nepagrįsti.

Prokurorė apeliacinės instancijos teisme paminėjo apylinkės teismo nuosprendyje padarytus bausmių bendrinimo netikslumus, tačiau galutinės bausmės prašė nekeisti. Nors prokuratūra apeliacinio skundo dėl to nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, jog klaidos gali būti ištaisytos, kadangi jos nuteistųjų padėties nei pasunkins, nei palengvins, o patį nuosprendį patikslins. Iš apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog R. S., be kitų veikų, buvo nuteistas ir pagal BK 223 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, tačiau ši bausmė neįrašyta prie tų, kurios bendrintos pagal BK 63 str. 4 d., todėl ši nuosprendžio dalis keistina papildomai įrašant ir bausmę, skirtą pagal BK 223 str. 1 d. Be to, pagal BK 63 str. 4 d. subendrinta bausmė neteisingai su pagal BK 221 str. 1 d. skirta bausme bendrinta pagal BK 63 str. 5 d. 1 p, t. y. kaip idealioji sutaptis, tačiau jos gali būti bendrinamos pagal BK 63 str. 5 d. 2 p., kadangi BK 221 str. 1 d. numatyta veika yra baudžiamasis nusižengimas, o visos kitos – įvairaus sunkumo nusikaltimai, todėl veikos iš tikro skiriasi pagal pavojingumą bei kategorijas, o ši nuosprendžio dalis taip pat keistina.

Dėl civilinio ieškovo apeliacinio skundo

Apylinkės teismas, priteisdamas civiliniam ieškovui padarytą turtinę 62534,20 Lt žalą, vadovavosi tuo, jog pirminiame kaltinime buvo nurodyta, kad A. I. pašalpa mokėta nuo 2007-05-28 iki 2009-01-02. Tačiau apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, nustatyta, jog pašalpa mokėta iki 2009-04-02, taigi padarytos žalos dydis yra toks, kaip ir buvo nurodyta civiliniame ieškinyje (b. l. 106–107, t. 2). Pakeitus kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės kitomis ir praplėtus pašalpos mokėjimo laiką iki 2009-04-02, akivaizdu, jog dėl to padidėja ir nuteistųjų kaltais veiksmais padarytos turtinės žalos dydis, todėl civilinio ieškovo apeliacinis skundas pagrįstas, o nuosprendis keistinas padidinant priteistos turtinės žalos dydį.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1p., 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti.

Priteisti solidariai iš R. S. ir A. I. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriaus naudai 71717,46 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti A. I. veikos kvalifikavimą pagal BK 24 str. 3 d.

Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog R. S., vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bendrinamos pagal BK 300 str. 3 d., 24 str. 6 d., 182 str. 2 d., 223 str. 1 d. skirtos bausmės.

Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog R. S., vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 65 str. 1 d. 1 p., pagal BK 63 str. 4 d. subendrinta bausmė apėmimo būdu bendrinama su pagal BK 221 str. 1 d. skirta bausme.

Nuteistųjų R. S. ir A. I. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.