Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-1287-538/2013

NUTARTIS

2013 m. spalio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Broniaus Valiaus, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės B. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. G. ieškinius atsakovei A. V., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. L. dėl skolos ir nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Byloje nustatyta, kad Ieškovei priklauso 580/838 žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovei priklauso 258/838 žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 63–67). Atsakovei priklauso 26/100 gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovei priklauso 74/100 gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei su atsakove taip pat priklauso kiti pastatai adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise (sandėliai, garažai, kiemo statiniai) (t. 3, b. l. 63–67). 2009 m. sausio 15 d. atsakovė ir ieškovė pasirašė rašytinį sutikimą, kuriuo susitarė, kad rekonstruojant pasatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 6l1ž, pertvara būtų įrengta per ašinę liniją (t. 2, b. l. 44). 2009 m. balandžio 8 d. atsakovė parašė sutikimą, jog sutinka, kad gyvenamojo namo bei ūkio paskirties pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė B. G. pristatytų prie gyvenamojo namo vieno aukšto priestatą katilinei, sanmazgui ir terasai, rekonstruotų savo ūkinį pastatą ir garažą su antro aukšto antstatų pristatymu pagal atliktą techninį projektą (t. 2, b. l. 45). Ieškovei 2009 m. rugpjūčio 14 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini)dėl priestato statybos prie gyvenamojo namo, ūkinių pastatų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijos (t. 3, b. l. 82, 83). Patalpos adresu (duomenys neskelbtini), yra nuomojamos (pirties, kubilo baseino, banketinės salės, lauko pavėsinės nuoma). 2012 m. gruodžio 18 d. civilinė byla Nr. 2-139-642-2013 (buvęs bylos Nr. 2-6550-642/2012) buvo sujungta su civiline byla Nr. 2-16228-618/2012 (t. 3, b. l. 43, 44).

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamam faktui buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Tarp bendraturčių kilo ginčas dėl išlaidų bendro turto išlaikymui ir pagerinimui kompensavimo.

CK 4.76 str. numato, jog kiekvienas bendraturtis privalo prisidėti prie bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo. Ši norma detalizuojama CK 4.83 str. 4 d., kurioje nurodoma, kad bendraturtis privalo apmokėti tik tas jo turto daliai tenkančias išlaidas, kurios yra susiję su įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, taip pat tas, kurioms jis yra davęs sutikimą.

CK 4.72 straipsnio 1 dalyje bendrosios nuosavybės teisė apibrėžiama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė turi specifinių bruožų, tačiau dėl to negali būti nukrypstama nuo bendrosios nuosavybės teisės reglamentavimo principų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios bendraturčių tarpusavio santykiams dėl jiems nuosavybės teise priklausančio objekto taikomos bendrosios taisyklės išimtis nustatyta daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Tokių savininkų daugiabučiuose namuose paprastai yra daug, griežtas CK 4.75 straipsnyje nustatytos taisyklės taikymas pasunkintų bendro sutarimo priėmimą, todėl įstatyme įtvirtintos įvairios daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo formos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Nordlita“ v. UAB „Šiaulių šalna“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2011).

Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Detalesnis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo normų; šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektais daugiabučiame name yra: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Butų ir kitų patalpų savininkų teisė į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiama proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis).

Bendraturčių nuosavybės teisės į bendrą objektą įgyvendinimas apima ir jų tarpusavio pareigų, susijusių su tuo objektu, vykdymą. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daugiabučiuose namuose esančių butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Taigi šioje normoje įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga saistoma objektyvių aplinkybių. Vadinasi, įstatymo nustatyta pareiga neišnyksta, nepaisant to, ar butų ir kitų patalpų savininkai gera valia susitarė, kaip ir kokiu principu dalysis išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas, ar nesusitarė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003). Plėtodamas praktiką bylose dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų kasacinis teismas akcentuoja principinę nuostatą, jog įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009).

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl to, ar butų savininkai, remdamiesi sutikimo dėl išlaidų nedavimo faktu, gali būti atleisti nuo pareigos prisidėti prie bendro turto, tame tarpe ir stogo remonto išlaidų pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį. Jau pirmiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr.3K-7-515/2009). Taigi CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Toks reglamentavimas reiškia, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės išlaidos dėl įdėto lango, pakeistos tvoros ir trinkelių neturi būti atlygintinos atsakovės, kadangi ji nebuvo davusi dėl jų sutikimo bei šios išlaidos nėra susijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Ieškovė patyrė išlaidas turto tvarkymui, tačiau nesant įrodymų, jog atsakovė sutiko prisidėti prie šių daiktų įsigijimo savo lėšomis, t. y. kad tarp bendraturčių buvo susitarimas dėl bendro turto pagerinimo atsakovei kompensuojant ½ ieškovo patirtų išlaidų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė veikė ir patyrė išlaidas savo rizika, todėl neturi teisės į patirtų išlaidų kompensavimą (CPK 178 str., 185 str.).

Tačiau pažymėtina, kad privalomieji statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme bei Aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr.351 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (su vėlesniais pakeitimais). Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusi Reglamento 2002 m. liepos 1 d. redakcija prie privalomųjų reikalavimų visumos priskyrė reikalavimus išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo; reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre; būtų išlaikyta estetiška namo ir jo aplinkos išvaizda; būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (Reglamento 11 p.).

Apeliantės teigimu, stogo remonto darbus buvo būtina atlikti, kadangi gyvenamasis namas pastatytas 1937 m., todėl būtina buvo keisti seną stogo dangą. Kaip minėta, bendrojo naudojimo objektu susijusios išlaidos apmokamos bendraturčių, taikant proporcingumo principą (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį aplinkybė, kad savininkas nedavė sutikimo apmokėti tam tikras išlaidas nėra absoliuti, vienintelė ir būtina sąlyga, eliminuojanti daugiabučio namo butų savininkų pareigą apmokėti išlaidas. Bendraturčių sutikimas tokiu atveju atitiktų bendruosius bendraturčių nuosavybės teisių į bendrąjį turtą įgyvendinimo principus. Taigi sprendžiant, ar byloje nustatytos aplinkybės turėjo įtakos šalių, kaip bendraturčių, pareigoms, pažymėtina kasacinio teismo nuostata, kad šios kyla iš įstatymo bendraturčiams suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-1/2003). CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punkte tiesiogiai nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę imtis priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams. Pagal teisinį reglamentavimą stogas yra pagrindinė daugiabučio namo laikančioji konstrukcija. Kaip minėta, kad pagal teisinį reglamentavimą stogas yra pagrindinė daugiabučio namo laikančioji konstrukcija, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas gauti atsakovės sutikimą stogo remonto išlaidoms yra perteklinis, nes CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teisė nesuvaržyta sutikimo gavimo. Be to, iš bylos aplinkybių nustatyta, kad stogas buvo dengtas seniai, atsakovės sugyventinis, kurio paslaugas pasiūlė pati atsakovė, taip pat padėjo dengti stogą, t. y. atsakovė žinojo apie daromą remontą ir tam neprieštaravo. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovė sutiko su tuo, jog būtina remontuoti namo stogą ir keisti jo dangą. Byloje nustatyta, kad ieškovė patyrė 34 694,92 Lt stogo dengimo išlaidų. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad A. V. priklauso 26/100 gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), o B. G. priklauso 74/100 gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini).

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl išlaidų už stogą priteisimo ir netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CPK 330 str.), todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo dalis, kurioje netenkinta ieškinio dalis dėl išlaidų už stogą priteisimo, naikintina ir ieškinys šioje dalyje tenkintinas – ieškovei iš atsakovės, proporcingai jai tenkančiai nuosavybės daliai, priteistina 9020,68 Lt skolos. Kita Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 3 p).

Pakeitus teismo sprendimą, keistinos ir teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 5 d.). Ieškovės ieškinys tenkintas 43,84 proc. Nustatyta, kad ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 500 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 6, t. 3, b. l. 50, t. 4, b. l. 45), todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 219,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė sumokėjo už advokato paslaugas – 2000 Lt (t. 4, b. l. 18), todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 1123,20 Lt turėtų atstovavimo išlaidų. Kadangi bylinėjimosi išlaidos yra vienarūšiai reikalavimai, todėl jos įskaitomos ir mažintina Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu iš ieškovės atsakovei priteista 2000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti iki 904 Lt (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą pakeisti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl išlaidų už stogą priteisimo, panaikinti ir ieškinį šioje dalyje tenkinti tenkinti visiškai – iš atsakovės A. V. ieškovei B. G. priteisti 9020,68 Lt skolos.

Sumažinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu iš ieškovės B. G. atsakovei A. V. priteistą 2000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti iki 904 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.