Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei vyr. prokurorei Irmai Zaikienei, atsakovo atstovei Redai Skirkevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Agnei Murauskaitei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. G. B., M. B. (M. B.), vertėjai Ritai Nasalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dalies panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – J. G. B., M. B., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija).

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, jog Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimų Nr. 2.4-01-2577 ir Nr. 2.4-01-2578 pagrindu Vaidotų kaime J. G. B. ir M. B. suformuotas bendras 1,4100 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m.k.v., kuriame yra 1,4100 ha miško žemės. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. 16085 nurodyta, jog 1,41 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus mst. yra 1,29 ha valstybinės reikšmės miško.

Teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimai Nr. 2.4-01-2577 ir Nr. 2.4-01-2578, kuriais atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 1,41 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, priimti pažeidžiant Miškų įstatymo 4 str.4 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str., 13 str., Žemės įstatymo 6 str. nuostatas, todėl turi būti panaikinti.

Pareiškimas Vilniaus apygardos prokuratūroje parengtas 2008 m. birželio 18 d. gavus Aplinkos ministro raštą su informacija apie galimus pažeidimus atkuriant nuosavybės teises ir suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 35 žemės sklypus Vilniaus mieste, kuriuose yra valstybinės reikšmės miškai. Renkant medžiagą pagal Aplinkos ministerijos pateiktą informaciją, prokuratūra dėl dokumentų pateikimo kreipėsi į VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Nekilnojamojo turto registro išrašai bei dokumentai, kurių pagrindu atkurtos bei įregistruotos nuosavybės teisės į Aplinkos ministerijos nurodytus žemės sklypus, iš VĮ Registrų centro bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos prokuratūroje gauti atitinkamai 2008 m. liepos 9 d. ir 2008 m. liepos 14 d., todėl mano, kad kreipimosi į teismą termino nepraleido.

Anot atsakovo, nuosavybės teisių atkūrimas yra įstatymų nustatyta tvarka vykdomas procesas, kurio metu atliekama eilė veiksmų. Gavus piliečio prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, mišką, yra parengiama nuosavybės teisių atkūrimo byla, rengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Šiuo atveju, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į B. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir mišką, esantį Vaidotų kaime, nustatyta tvarka buvo parengtas Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties-Totorių kaimų dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame pažymėti suformuoti žemės sklypai, jų plotai, ribos, nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 103 p., Žemės reformos 10 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 8, 9 p.). Šis projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01.

Teigia, kad 1999 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę žiniaraštyje yra pasirašę pretendentai J. G. B. ir M. B. atkurti nuosavybės teises į B. B. turėtą žemę. Rengiant žemėtvarkos projektą, žemėtvarkos projekto planas buvo derintas ne tik Vilniaus apskrities viršininko administracijoje, bet ir su kitomis su atsakingomis institucijomis: Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūra, Vilniaus miškų urėdija. Kompetentingos institucijos, tarp jų ir Vilniaus miškų urėdija, sutiko su parengto žemėtvarkos projekto planu, kuriame buvo pažymėti natūra grąžintini sklypai, tarp kurių - 153-6 numeriu projekto plane pažymėtas sklypas, grąžintinas pretendentams J. G. B. ir M. B.. Nei viena projekto planą derinusi institucija pastabų nepateikė. Parengus, suderinus ir patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, buvo surašytas 2002 m. liepos 2 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, parengtas ir patvirtintas žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), planas. Atlikus visas teisės aktų numatytas procedūras, apskrities viršininkas priėmė ginčijamus sprendimus.

Atsakovas akcentuoja, kad pradėjus rengti ir derinti žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio pagrindu paruošti kiti dokumentai, dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo buvo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai. Dėl to, rengiant ir derinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, nebuvo galimybės nustatyti, ar natūra atkuriamas miškas patenka į valstybiniams miškams priskirtą teritoriją, ar ne. Ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais bei kitų aukščiau minėtų galiojančių dokumentų pagrindu: Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01, žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktu, žemės sklypo planu. Neįrodžius, jog ginčijami sprendimai priimti neteisėtų aktų pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo jų naikinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti, paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 9 str.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos nebuvo paskelbtos „Valstybės žiniose“, taip pat nebuvo paskelbtos Seimo tinklalapyje, kaip numatė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 str., 13 str. Mano, kad apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamus sprendimus, negalėjo vadovautis nepaskelbta valstybinės reikšmės miškų plotų schema.

Ginčijamais sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės į 1,41 ha žemės sklypą, į kurį patenka 1,29 ha miško. Dėl to, net ir tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad į mišką negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, nėra jokio pagrindo panaikinti sprendimus visa apimtimi toje dalyje, kurioje atkurtos nuosavybės teisės į 1,41 ha žemės.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė pareiškimą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. G. B. ir M. B. teismo posėdyje prašė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl viešojo administravimo subjekto individualių teisės aktų, priimtų vykdant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė miškotvarkos tarnyba Aplinkos ministerijai 2008 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 476 (b. l. 9) pateikė informaciją apie patikrintus 35 kadastrinius sklypus, kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 2013, tačiau yra valdomi privačios nuosavybės teise. Minėtame rašte nurodė, kad visų 35 patikrintų žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimais po Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo. Aplinkos ministerija 2008 m. birželio 17 d. raštu Nr. (3-4)-D8-5329 (b. l. 7-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, atkuriant/perleidžiant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus, panaikinimo. Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas teisme gautas 2008 m. liepos 22 d.

Nustatyta, kad J. G. B. 1998 m. lapkričio 16 d. prašymu (b. l. 46) kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. M. B. analogišką prašymą taip pat pateikė 1998 m. lapkričio 16 d. (b. l. 47). 1998 m. lapkričio 24 d. minėtiems asmenims buvo parengtos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (b. l. 49-50). Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2577 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. G. B.“ (b. l. 23) ir 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2578 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui M. B.“ (b. l. 22) atkurtos nuosavybės teisės į minėtiems asmenims tenkančią buvusio savininko B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamo turto dalį, atitinkamai J. G. B. - 2,55 ha ploto žemės sklypą, M. B. - į 4,00 ha ploto žemės sklypą, esančius Vaidotų kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Minėtais sprendimais J. G. B. ir M. B. natūra grąžintas bendras 1,41 ha žemės sklypas miškų ūkio veiklai.

Pareiškėjo teigimu, minėtieji Vilniaus apskrities viršininko sprendimai dalyse dėl nuosavybės teisių atkūrimo į bendrą 1,41 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl turėtų būti naikintini. Su tokia prokuroro pozicija teisėjų kolegija sutinka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str., reglamentuojančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 1 d. nustato: ,,Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Pagal šią nuostatą kreiptis į teismą gali ne bet kas, o tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai pažeisti. Tačiau šio įstatymo 5 str. 3 d. 2–5 p. nustatytos išimtys, pagal kurias teismas imasi nagrinėti administracinę bylą ne tik pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą, bet ir pagal kitų subjektų kreipimąsi. Šioje byloje aktualios 5 str. 3 d. 2–3 ir 5 p. nuostatos, kurios numato galimą bylų nagrinėjimą pagal ,,įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo“ (2 p.), ,,pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo“ (3 p.) ir ,,įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo“ (5 p.). To paties įstatymo 56 str. ,,Prokuroro, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės, savivaldybės ir asmenų teises, procesinės teisės“ 1 d. taip pat nustato, kad tik įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą bei turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu (Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. 1 p.).

Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A(10)-1775/2006). Paprastai viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o susijęs su neindividualizuotais visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A(8)-1582/2005). Šiuo atveju Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro paduotas pareiškimas sietinas su miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objekto, apsauga, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, visos tautos gerovės pagrindas. Imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.

Konstitucija orientuoja valstybę tvarkyti savo teritoriją, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, rūpinantis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, saugant aplinką nuo kenksmingų poveikių, ūkinę veiklą reguliuojant taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 23 str. 3 d., 42 str. 2 d., 46 str. 3 d., 53 str. 3 d., 54 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. yra numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimo) įteikimo suinteresuota šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus apygardos prokuratūra Aplinkos ministerijos 2008 m. birželio 17 d. raštu Nr. (3-4)-D8-5329 buvo informuota apie atsakovo padarytus pažeidimus; nuo to laiko rinko medžiagą, užklausinėjo įvairias institucijas. Paskutinis atsakymas (dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylų patirtintų dokumentų kopijų) Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas 2008 m. liepos 14 d. (b. l. 19-20). Į teismą kreiptasi 2008 m. liepos 22 d., t y. nedelsiant po paskutinio atsakymo į paklausimą gavimo. Todėl laikytina, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas teismui paduotas nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyto termino.

Šiuo atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Miškų įstatymas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Žemės įstatymas, kiti Lietuvos Respublikos galiojantys teisės aktai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 str. 1 d. buvo numatyta, kad miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Pagal šio įstatymo 4 str. 4 d. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai - tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2 d. numatė, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 d. nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal minėto įstatymo 13 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams.

Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p. buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Vilniaus mieste 13,99 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, tame tarpe valstybinės reikšmės miško plotą, esantį J. G. B. ir M. B. grąžintame žemės sklype Vaidotų kaime, Vilniaus apskrityje. Tai patvirtina Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštas Nr. 12-2-1037, adresuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymos Nr. 16085 (b. l. 11), valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. P0805-0043 (b. l. 10), Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 182 ir jo priedų (b. l. 12-14), matyti, kad 1,41 ha ploto žemės sklype, esančiame Vilniaus mieste (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), yra 1,29 ha valstybinės reikšmės miško.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas atkurti nuosavybės grąžinant natūra bendrą 1,41 ha žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miško, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas pagrįstai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2577 ir Nr. 2.4-01-2578 atkurdamas nuosavybės teises į bendrą 1,41 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str. nuostatas.

Teisės aktai imperatyviai nustato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtinai priklauso tik valstybei; į juos draudžiama atkurti nuosavybės teisės konkretiems fiziniams asmenims. Į šias teisės aktais nustatytas sąlygas, kaip rodo bylos medžiaga, Vilniaus apskrities viršininko administracija neatsižvelgė ir priėmė neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemės sklypą miškų ūkio veiklai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 buvo pakeistas 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, išdėstant 1 punktą taip: 1. Patvirtinti 1014,04 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus (pridedama) pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas“. Šis Vyriausybės nutarimas, numatantis valstybinės reikšmės miškų plotus, buvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl atsakovas, spręsdamas klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalėjo juo vadovautis nepriklausomai nuo to, kokia tai buvo nuosavybės teisių atkūrimo proceso stadija.

Kitos atsakovo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip traktuoti teismui apskųstų sprendimų.

Dėl išvardintų priežasčių kolegija sprendžia, kad juridinis pagrindas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2577 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Vilniaus mieste pilietei J. G. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 1,41 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, ir Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2578 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Vilniaus mieste piliečiui M. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 1,41 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.). Kitose dalyse ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai paliktini nepakeistais.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nuspre n d ė:

pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2577 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Vilniaus mieste pilietei J. G. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 1,41 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, ir Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2578 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Vilniaus mieste piliečiui M. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 1,41 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.