Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-258/2006

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-04-10
Bylos Nr.: 3K-3-258/2006
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Dangutė Ambrasienė, Algimantas Spiečius (pran.)
Atsakovas: A. A. B., A. P., R. K., A. K., Z. M., R. B., G. Š., A. Š., D. Š., J. Š., S. V. G., R. U., J. U., S. K., K. Š., V. Š., J. D.
Ieškovas: žemės ūkio bendrovės „Spindulys“, J. M., D. Š., L. K., E. U., V. Š., B. K., M. Š., F. Š., I. U., S. Š., E. G., J. D.

Kategorijos

21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
22.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-258/2006Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 22.3.2; 75.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 5 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų žemės ūkio bendrovės „Spindulys“, J. M., D. Š., L. K., E. U., V. Š., B. K., M. Š., F. Š., I. U., S. Š., E. G., J. D. ieškinį atsakovams A. A. B., A. P., R. K., A. K., A. K., Z. M., R. B., G. Š., A. Š., D. Š., J. Š., S. V. G., R. U., J. U., S. K., K. Š., V. Š., J. D. dėl pajų pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai 2004 m. gruodžio 9 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Patikslintame ieškinio pareiškime jie nurodė, kad atsakovas A. A. B. pateikė ieškovui ŽŪB „Spindulys“ 2004 m. lapkričio 15 d. su A. P., R. K., A. K., A. K., Z. M., R. B., G. Š., A. Š., D. Š., J. Š., S. K., K. Š., V. Š. ir J. D. sudarytas ŽŪB „Spindulys“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartis ir prašė įregistruoti pagal jas įsigytus pajus; bendra sutarčių kaina – 1 106 492,50 Lt. A. A. B. nuo 1990 metų dirbo ŽŪB „Spindulys“ inžinieriumi, todėl ieškovui ŽŪB „Spindulys“ kilo įtarimas, kad A. A. B. negalėjo turėti tiek lėšų įsigyti pajams. Dėl to buvo sudaryta vertinimo komisija, kuri nustatė šiurkščių įstatymų pažeidimų: pajaus pirkimo–pardavimo sutartis pateikė registruoti ne pats pajų pirkėjas A. A. B., o jo įgaliotas asmuo; antra, sutartys nebuvo notariškai patvirtintos, todėl nebuvo galimybės įsitikinti, kad parašai sutartyse buvo tikrai pajus pardavusių asmenų; kai kurios sutartys buvo sudarytos su asmenimis, kurie nebuvo bendrovės pajininkai; pajus pardavusių asmenų sutuoktiniai nebuvo davę sutikimo parduoti pajus. Dėl išvardytų priežasčių nurodytos sutartys nebuvo įregistruotos. Ieškovų teigimu, pajaus pirkimo–pardavimo sutartys turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis. Nurodytos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes A. A. B. nesiūlė atsakovams sudaryti sutartis; atsakovai nesiekė sudaryti sutarčių su atsakovu A. A. B., sutartys buvo pasirašytos nežinant, kas yra kita sutarties šalis. Ieškovų manymu, tikroji sutarčių šalis buvo ne atsakovas A. A. B., o S. P., kuris nebuvo ŽŪB „Spindulys“ narys, negalėjo įsigyti bendrovės pajų (pirmumo teisę įsigyti parduodamą kito bendrovės nario pajų turėjo tik ŽŪB „Spindulys“ nariai), todėl pasinaudojo bendrovės nariu A. A. B., kuris buvo tik apsimestinė pajaus pirkimo–pardavimo sutarties šalis, o ginčijami sandoriai buvo sudaryti S. P. sandoriams pridengti. Ginčijamos pajaus pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, todėl pripažintini niekiniais. Be to, nurodytos sutartys buvo sudarytos be pajų pardavėjų sutuoktinių sutikimo. Pajai, parduoti pagal ginčijamas sutartis, buvo įgyti santuokos metu, todėl buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pajai turi vertybiniam popieriui būdingų požymių, todėl pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį tokiems sandoriams buvo būtinas kito sutuoktinio dalyvavimas arba rašytinis įgaliojimas. Ieškovo ŽŪB „Spindulys“ teigimu, A. A. B. ir atsakovo J. D. 2004 m. lapkričio 15 d. sudaryta pajaus pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia CK 6.3 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus dėl prievolės dalyko, nes J. D. nebuvo ŽŪB „Spindulys“ narys, neturėjo bendrovės pajų, negalėjo jų parduoti A. A. B., todėl nurodyta sutartis pripažintina niekine. Ieškovai, remdamiesi CK 1.90 straipsniu, 6.145 straipsnio 2 dalimi, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo pripažinti 2004 m. lapkričio 15 d. A. A. B. ir A. P., B. K., A. K., A. K., J. M., R. B., F. Š., A. Š., J. D., Z. M., K. Š., S. K., R. U., J. Š., R. K., D. Š., G. Š., J. U., V. Š. ir S. V. G. ŽŪB „Spindulys“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis.

Ieškovės E. U., I. U. ir E. G. atsisakė ieškinio reikalavimų atsakovams, todėl Šiaulių apygardos teismas 2005 m. kovo 24 d. nutartimi civilinės bylos dalį pagal šių ieškovių ieškinį nutraukė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2005 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 2004 m. lapkričio 15 d. A. A. B. ir A. P., V. Š., K. Š., J. D., S. K., J. Š., D. Š., A. Š., G. Š., F. Š., R. B., Z. M., J. M., A. K., A. K., R. K. ir B. K. sudarytas ŽŪB „Spindulys“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, priteisė atsakovui A. A. B. iš A. P. 34 229 Lt, V. Š. – 33 330,20 Lt, K. Š. – 15 685,10 Lt, J. D. – 6089,80 Lt, S. K. – 8557, 90 Lt, J. Š. – 4901,50 Lt, D. Š. – 5075,30 Lt, A. Š. – 16 901,20 Lt, G. Š. – 34 147,10 Lt, R. B. – 28 197,80 Lt, Z. M. – 30 389,50 Lt, A. K. – 20 510,94 Lt, A. K. – 22 456,20 Lt, R. K. – 39 212,10 Lt. Teismas nurodė, kad pajaus pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta, tik esant pirkėjo pasiūlymui pirkti pajus ir pardavėjų sutikimui parduoti pajus būtent tam pirkėjui. Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad pajų pardavėjai ketino pajus parduoti ŽŪB „Spindulys“ arba jos pirmininkui, atsakovas A. A. B. nesiūlė pajų pardavėjams nupirkti iš jų pajus; sudarant ginčijamas sutartis jis buvo nuvykęs tik pas kelis pajų pardavėjus, kitas pajaus pirkimo–pardavimo sutartis sudarinėjo nurodyto atsakovo neįgalioti asmenys. Teismas, pažymėdamas, kad sutartis galioja tik tada, kai šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų, nurodė, kad ginčo atveju susitarimas dėl pajaus pardavimo konkrečiam pirkėjui buvo esminė pajaus pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga. Tuo tarpu byloje teismas nustatė, kad ginčijamos pajaus pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos skubotai, pajų pardavėjams nepaaiškinant, kas buvo tikrasis pajų pirkėjas, todėl teismas padarė išvadą, kad pajų pardavėjai neišreiškė savo valios dėl pajaus pardavimo, t. y. nesusitarė dėl esminių pajaus pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Ginčijamos pajaus pirkimo–pardavimo sutartys neatitiko CK 6.162 straipsnio 2 dalies, todėl teismas jas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis. Teismas, vadovaudamasis Žemės ūkio bendrovių įstatymu ir Civiliniu kodeksu, nurodė, kad pajus yra nuosavybės vertybinis popierius. Šalys ginčijamus pajus įgijo santuokos metu, todėl teismas pripažino, kad pajai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; sudarant pajaus pirkimo–pardavimo sutartis, buvo būtinas abiejų sutuoktinių dalyvavimas arba kito sutuoktinio rašytinis įgaliojimas tam sandoriui sudaryti. Teismas nustatė, kad ieškovai Š. Š., L. K., V. Š., M. Š., S. Š. ir J. D. nedavė įgaliojimo savo sutuoktiniams sudaryti pajaus pirkimo–pardavimo sutartis; visos ginčijamos sutartys pasirašytos tik vieno sutuoktinio. Teismas konstatavo, kad ginčijamos sutartys neatitiko CK 3.92 straipsnio 4 dalies, todėl pripažino jas niekinėmis. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad ginčijamos pajaus pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo įregistruotos bendrovėje, vertino, jog nuosavybės teisė į pajus atsakovui A. A. B. neperėjo, todėl taikė vienašalę restituciją, priteisė A. A. B. iš atsakovų A. P., V. Š., K. Š., J. D., S. K., J. Š., D. Š., A. Š., G. Š., R. B., Z. M., A. K., A. K. ir R. K. pinigų sumas, gautas pardavus pajus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo A. A. B. apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes išnagrinėjo bylą teismo posėdžiuose nedalyvaujant nei ieškovams, nei atsakovams, išskyrus apeliantą, nurodė, kad pagal CPK 51 straipsnį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus, o atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Kolegija, atsižvelgdama į byloje esančias byloje dalyvavusių asmenų su advokatais ar advokato padėjėjais sudarytas atstovavimo sutartis, pabrėžė, kad šių asmenų atstovams buvo suteikta teisė atlikti visus procesinius veiksmus, taip pat ir procesinius veiksmus, kuriuos įgaliojime reikia papildomai nurodyti. Kolegija nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovų ir atsakovų atstovai netinkamai vykdė savo pareigas, apklausiami pirmosios instancijos teisme davė teismui neteisingus paaiškinimus, neatitinkančius jų atstovaujamųjų teisinės pozicijos dėl nagrinėjamo ginčo; priešingai, šalių atstovai byloje esančiais rašytiniais paaiškinimais aiškiai išdėstė atstovaujamųjų poziciją dėl ginčo dalyko. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl šalių valios sudarant ginčo sandorius, nustatė, kad, prieš sudarant ginčo sutartis, t. y. 2004 metų, rudenį įvyko neformalus ŽŪB ,,Spindulys“ narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta parduoti pajus ŽŪB ,,Spindulys“ arba jos atstovui. Apeliantas ginčijo susirinkimo metu priimto sprendimo turinį, tačiau kolegija pripažino labiau tikėtinais ne apelianto paaiškinimus, o visų kitų bylos dalyvių (ieškovų ir atsakovų) paaiškinimus ir rašytinius įrodymus; motyvavo, kad šalys savo nesutikimą dėl ginčijamų sandorių negaliojimo pradėjo reikšti iš karto po to, kai sužinojo, kad pajus supirko ne bendrovė, o A. A. B. Be to, visos ginčijamos pajaus pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną, sandoriai buvo sudaromi skirtingose vietose su skirtingais asmenimis, pajaus pardavėjams nebuvo paaiškinta, kad pajus supirks ne bendrovė, o A. A. B., jis dalyvavo tik sudarant keletą sandorių, visos sutartys buvo surašytos viena ranka, jos buvo pasirašytos vėliau, pajaus pardavėjai negavo sudarytų sutarčių kopijų. Kolegija tyrė ir vertino Radviliškio rajono apylinkės teisme 2005 m. kovo 4 d. vykusio teismo posėdžio (duomenys neskelbtini) protokolą, kuriame užfiksuoti atsakovų Z. M. ir J. M. paaiškinimai, kad jie pajų nusprendė parduoti bendrovei po įvykusio susirinkimo; sudarant sutartį jie A. A. B. vertino kaip bendrovės atstovą, pasirašė sutartį ant tuščių lapų, pats A. A. B. sutarties nepasirašė; atsakovai, jeigu jie būtų žinoję, kad pajų pirko A. A. B., nebūtų sudarę sutarties. Kolegija, nustačiusi, kad A. A. B. pajus įgijo ne savo, o S. P. lėšomis, kuriam pagal jų sudarytą sutartį A. A. B. buvo įsipareigojęs perduoti ginčo sutartimis įgytus pajus, nurodė, kad buvo pažeisti Žemės ūkio bendrovių įstatymo 6 ir 10 straipsniai, ŽŪB ,,Spindulys“ įstatų 49.6 punktas, nes ginčo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant kitų bendrovės narių pirmumo teisę įsigyti pajų. Kolegija, remdamasi išdėstytų įrodymų visuma, pripažino apelianto argumentus dėl šalių valios nepagrįstais, konstatavo, kad pajų pardavėjų valia parduodant pajus buvo pažeista, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, nes jie buvo sudaryti pažeidžiant sutarčių sudarymo tvarką, nebuvo šalių susitarimo dėl sutarčių esminių sąlygų, buvo pažeista tikroji pajaus pardavėjų valia parduoti pajus bendrovei. Kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad sudarant ginčo sutartis nereikėjo pajų pardavėjų sutuoktinių sutikimo, nes pajai buvo įgyti už tikslines žemės ūkio kompensacijas ir pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punktą buvo asmeninė sutuoktinių nuosavybė, nurodė, kad nei šių kompensacijų skyrimo, nei ŽŪB ,,Spindulys“ pajų įsigijimo metu nurodytos teisės normos negaliojo, o pagal tuo metu galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą turtas, įgytas santuokos metu, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir nebuvo priskirtas prie asmeninės sutuoktinio nuosavybės. Be to, dėl žemės ūkio bendrovės narių (pajų pardavėjų) ir jų sutuoktinių bendros veiklos ginčo pajų vertė nuo jų įsigijimo iki ginčo sutarčių sudarymo momento padidėjo, todėl šie pajai pripažintini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; žemės ūkio bendrovės nariai, parduodami pajus, turėjo turėti savo sutuoktinio leidimą tokiam sandoriui sudaryti. Kolegija, remdamasi Žemės ūkio bendrovių įstatymu ir CK normomis, pažymėjo, kad pajus turi nuosavybės vertybiniam popieriui būdingų požymių, todėl pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį pajų pardavėjai, šiuos parduodami, turėjo turėti sutuoktinių sutikimus. Kolegija nustatė, kad pajų pardavėjai neturėjo įstatyme nurodyto leidimo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Bylą nagrinėję teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles. Pagal CPK 27 straipsnio 1 punktą apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma yra didesnė negu 100 000 Lt. Tuo tarpu nei vienos iš ginčijamų pajaus pirkimo–pardavimo sutarčių atskirai, nei ginčo suma, sudėjus visų ginčijamų sutarčių kainas, nėra didesnė negu 100 000 Lt. Be to, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 5 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ŽŪB „Spindulys“ nebuvo ginčijamų sutarčių šalis, todėl jis neturėjo subjektinės teisės kreiptis į teismą su reikalavimu pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis. Kasatoriaus manymu, kiti ieškovai galėjo reikšti ieškinius tik dėl savo ar savo sutuoktinių sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, jie nepagrįstai buvo pripažinti bendraieškiais pagal CPK 43 straipsnio 1 dalį. Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių atstovavimą teisme, pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 51 straipsnio 2 dalį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovų ir atsakovų dalyvavimas teismo posėdžiuose nebuvo būtinas, nes šalims atstovavo jų atstovai. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo pripažinti šalių, ypač ieškovų, dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu. Kai sandoris yra ginčijamas dėl valios trūkumo, teismai negali remtis tik rašytiniais įrodymais; siekiant nustatyti tikrąją sandorio šalies valią, buvusią sandorio sudarymo metu, yra svarbūs paties asmens paaiškinimai apie jo suvokimą dėl sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. E. Š., Nr. 3K-3-760/2003, kategorijos: 15.2.2.6; 15.2.2.7). Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino tikrosios ieškovų valios sudarant ginčo sandorius, rėmėsi tik rašytiniais įrodymais. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų leistinumo ir pakankamumo principus, nes, tirdami ir vertindami ginčijamas sutartis, rėmėsi tik ieškovų ir atsakovų paaiškinimais (kurie nėra liudytojų parodymai) apie tai, kad pajų pardavėjai nežinojo, su kuo sudarė sutartis. Kasatoriaus teigimu, šalių paaiškinimai nėra tinkama įrodinėjimo priemonė, paneigianti raštu sudarytą sutartį. Ieškovai, reikšdami ieškinį, turėjo įrodyti, kad ginčijamo sandorio tikslas nebuvo sukurti teisines pasekmes; tuo tarpu tiek ieškovai ieškinio pareiškime, tiek atsakovai atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad pajus pardavė A. A. B. ir pagal ginčijamas sutartis gavo pinigus, t. y. šalys, kasatoriaus manymu, pripažino, jog sandoriai buvo įvykdyti. Be to, sudarant ginčijamas sutartis, buvo pažeistas ŽŪB „Spindulys“ įstatų 51 punktas, kuriame nustatyta, kad bendrovės narys, norintis parduoti savo pajų ar jo dalį, bendrovei pateikia rašytinį pareiškimą, kuriame nurodo parduodamo pajaus dydį ir pageidaujamas pardavimo sąlygas. Kasatoriaus manymu, byloje esantis pajininkų sąrašas patvirtina, kad nė vienas ŽUB „Spindulys“ pajus nebuvo parduotas šiai bendrovei; priešingai, 2004 m. lapkričio 15 d. ŽŪB „Spindulys“ pajai buvo parduoti bendrovės pirmininkui ir A. A. B., t. y. pajų pardavėjai, nors ir būdami senyvo amžiaus, turėjo suvokti, kad jie pajus pardavė ne bendrovei. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasi tik atsakovo Z. M. Radviliškio rajono apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos (duomenys neskelbtini) protokole esančiais paaiškinimais ir netirdamas A. A. B. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažeidė įrodymų sąsajumo principą. Teismas dėl suklydimo sudarytas ginčijamas sutartis turėjo vertinti, atsižvelgdamas į atidaus, apdairaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje J. Z. v. S. V., Nr. 3K-3-745/2001, bylų kategorijos: 15.2.2.6; 44; 46, paskelbta Teismų praktika 16, p. 146). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien tik pajų pardavėjų paaiškinimais, padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamos sutartys buvo surašytos viena ranka, t. y. sutarties tekstai buvo užpildyti po to, kai jas pasirašė pardavėjai, nors iš byloje esančių pajaus pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad ginčijamas sutartis pasirašė trys asmenys (tiek, kiek buvo pajų supirkimo punktų). Dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.101 straipsnio 7 dalį, padarė neteisingą išvadą, kad pajus turi nuosavybės vertybiniam popieriui būdingų požymių, todėl pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį, sudarant pajaus pirkimo–pardavimo sutartis, buvo būtinas abiejų sutuoktinių dalyvavimas arba kito asmens rašytinis įgaliojimas tam sandoriui sudaryti. Žemės ūkio bendrovių įstatyme žemės ūkio bendrovės pajus nėra įvardijimas kaip vertybinis popierius. Pagal CK 1.101 straipsnio 1 dalį pagrindinis vertybinio popieriaus požymis yra tas, kad jį išleidžia emitentas. Žemės ūkio bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajus yra bendrovės narių ir pajininkų turtinis ir neturtinis įnašas, asmenys pajinius įnašus į bendrovę gali įnešti pinigais, materialinėmis ir kitomis vertybėmis bei intelektinės veiklos rezultatais. Kasatoriaus manymu, tai reiškia, kad žemės ūkio bendrovė negali leisti pajų, juos, kaip turtinį ar neturtinį įnašą, įneša žemės ūkio bendrovės pajininkai. Be to, Žemės ūkio bendrovių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio nuostata, kad žemės ūkio bendrovė neturi teisės leisti akcijų. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į išvardytus argumentus, Žemės ūkio bendrovės pajus neatitinka nurodyto pagrindinio vertybinio popieriaus požymio, todėl negali būti pripažįstamas vertybiniu popieriumi. Bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybės, kad žemės ūkio bendrovės pajus neatitiko CK 1.101 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl vertybinių popierių formos, t. y. pagal nurodytą teisės normą išleisti nematerialūs vertybiniai popieriai yra įtraukiami į apskaitą vertybinių popierių sąskaitose. Tuo tarpu Vyriausybė nėra patvirtinusi tvarkos dėl žemės ūkio bendrovių pajų tvarkymo. Be to, kasatorius pažymi, kad pagal CK 1.101 straipsnio 7 dalį nuosavybės vertybinis popierius suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno, tuo tarpu pajus pagal Žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnį nesuteikia teisės dalyvauti valdant žemės ūkio bendrovę. Teisė dalyvauti valdant bendrovę suteikiama tik bendrovės nariams pagal Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 4 dalį. Dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmeninės sutuoktinio nuosavybės statusą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir padarė neteisingą išvadą, kad ŽŪB „Spindulys“ pajai nebuvo asmeninė pajų pardavėjų nuosavybė. Byloje esančios ŽŪB „Spindulys“ pažymos patvirtina, kad pajų pardavėjai ŽŪB „Spindulys“ pajus įsigijo 1992 metais, pirminio žemės ūkio įmonių privatizavimo metu. 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme ir 1991 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo bei jų reorganizavimo laikinojoje tvarkoje nereikalaujama sutuoktinių valios išraiškos, kieno vardu bus įsigyjamos privatizuojamos įmonės tikslinės žemės ūkio įmonės kompensacijos, kurios vėliau naudojamos pajiniams įnašams žemės ūkio bendrovėje. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad tikslinės žemės ūkio kompensacijos skiriamos asmenims, dirbantiems ir dirbusiems žemės ūkio įmonėse, t. y. pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punktą išmokos, susijusios su išimtinai jas gavusio sutuoktinio asmeniu, pripažįstamos asmenine sutuoktinio nuosavybe. Dėl to, kasatoriaus teigimu, ŽŪB „Spindulys“ pajai buvo asmeninė pajų pardavėjų nuosavybė ir pajų pardavėjams sudarant ginčijamas sutartis nereikėjo sutuoktinio sutikimo ginčijamam sandoriui sudaryti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo A. A. B. kasacinį skundą atsakovai A. P., R. K., A. K., A. K., Z. M., R. B., G. Š., A. Š., D. Š., J. Š., S. K., K. Š., V. Š. ir J. D. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė procesinės teisės normų dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Visi ieškovai turėjo teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų pažeistos teisės ir įstatymų saugomi interesai. Šalys bylą vedė per atstovus, kurie tinkamai išreiškė atstovaujamųjų valią, todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl CPK 51 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, savo išvadas motyvavo remdamiesi leistinais įrodymais. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės tesės normas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo. Pajus yra nuosavybės vertybinis popierius, todėl vienas iš sutuoktinių, sudarydamas pajaus pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo gauti CK 3.92 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą kito sutuoktinio leidimą sudaryti tokį sandorį.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovai J. M., D. Š., L. K., V. Š., B. K., M. Š., F. Š., S. Š. ir J. D. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė procesinės teisės normų dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – ieškinio suma buvo teisingai apskaičiuota pagal CPK 85 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, reikalavimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu galėjo reikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių atstovavimą teisme. Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo gali vesti bylą pats arba per atstovus. Teismui palikta teisė spręsti, ar byloje dalyvaujant tik atstovui būtina dalyvauti ir pačiam atstovaujamajam. Šalys savo reikalavimus išdėstė rašytiniuose paaiškinimuose, sudarė atstovavimo sutartis su atstovais, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo pagrindą pripažinti nebūtinu jų pačių dalyvavimą teismo posėdžiuose. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, tirdami ir vertindami byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodinėjimo priemonių leistinumo taisyklių, ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, nesirėmė tik ieškovų ir atsakovų paaiškinimais. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 1.101 straipsnį ir 3.92 straipsnio 4 dalį. Pajus turi nuosavybės vertybiniam popieriui būdingų požymių, todėl sudarant pajaus pirkimo–pardavimo sutartis buvo būtinas kito sutuoktinio rašytinis įgaliojimas tokiam sandoriui sudaryti arba paties sutuoktinio dalyvavimas sudarant ginčijamą sandorį.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovas A. A. B. 2004 m. lapkričio 15 d. sudarė su A. P., R. K., A. K., A. K., Z. M., R. B., G. Š., A. Š., D. Š., J. Š., S. K., K. Š., V. Š. ir J. D. ŽŪB „Spindulys“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartis. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nurodytos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes pajų pardavėjams nebuvo paaiškinta, kas buvo tikrasis pajų pirkėjas, atsakovai siekė sudaryti sutartis su bendrove arba jos pirmininku, o ne su nurodytu atsakovu. Pajų pardavėjai neišreiškė savo valios dėl pajaus pardavimo, nesusitarė dėl esminių pajaus pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, todėl teismai pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 6.162 straipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad pajus turi vertybiniam popieriui būdingų požymių, šalys ginčijamus pajus įgijo santuokos metu, pajai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl, sudarant pajaus pirkimo–pardavimo sutartis, buvo būtinas abiejų sutuoktinių dalyvavimas arba kito sutuoktinio rašytinis įgaliojimas tam sandoriui sudaryti. Teismai nustatė, kad sutuoktiniai nedavė įgaliojimo sudaryti ginčijamas pajaus pirkimo–pardavimo sutartis; visos ginčijamos sutartys pasirašytos tik vieno sutuoktinio. Pagal CK 3.94 straipsnio 4 dalį šios sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinės teisės normų dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir atstovavimą teisme, ar tinkamai aiškino ir taikė materialinės tesės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką, ar nenukrypo nuo teismų praktikos dėl nurodytų teisės normų taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas A. A. B., vykdydamas komiso sutarties Nr. 1/2004, sudarytos 2004 m. lapkričio 15 d. su komitentu S. P., sąlygas, 2004 m. lapkričio 15 d. supirko iš ŽŪB „Spindulys“ pajininkų: A. P., R. K., A. K., A. K., Z. M., R. B., G. Š., A. Š., D. Š., J. Š., S. K., K. Š., V. Š., D. Š., F. Š., J. M., B. K. ir J. D. jų pajus, sudarė su jais savo vardu, tačiau už S. P. duotus pinigus, rašytines pajaus pirkimo–pardavimo sutartis. Komiso sutartyje nustatyta, kad komisionieriaus įgytus pajus jis turi įregistruoti savo vardu ir valdyti juos iki jų perdavimo komitentui (šiam jie turėjo būti perduoti ne vėliau kaip per tris dienas nuo raštiško pareikalavimo dienos). Ši aplinkybė įrodo, kad ŽŪB „Spindulys“ pajų pirkėjas buvo ne pajininkas A. A. B. ir ne ŽŪB „Spindulys“, o S. P., kuriam už jo pinigus supirkti pajai turėjo būti perduoti pagal komiso sutartį Nr. 1/2004. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pajininkai turėjo tikslą ir norėjo savo turimus pajus parduoti savo bendrovei ar jos pajininkams, tačiau A. A. B. juos suklaidino, todėl jie neišreiškė savo tikrosios valios (tikrosios valios išreiškimas yra vienas iš svarbiausių sandorio elementų); sudarė pajų pirkimo–pardavimo sutartis su A. A. B., kuris juos supirkinėjo ne sau, ne bendrovei ir ne pajininkui, o visai kitam asmeniui, nors Žemės ūkio bendrovių įstatyme ir ŽŪB „Spindulys“ įstatuose nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti parduodamo kito bendrovės nario pajų turi bendrovės nariai – pajininkai (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnis, ŽŪB „Spindulys“ įstatų 49.6 punktas). Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad kai kurie pajininkai pardavė atsakovui A. A. B. savo pajus, neturėdami sutuoktinių sutikimo ar įgaliojimo tokiam sandoriui sudaryti, todėl buvo pažeistas CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimas, draudžiantis perleisti sutuoktinių vertybinius popierius, kurie buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė, nesant kito sutuoktinio sutikimo ar įgaliojimo tokiam sandoriui sudaryti. Teisėjų kolegija vertina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog pajus yra vertybinis popierius, nes atitinka CK 1.101 straipsnio reikalavimus. Teismai byloje nustatė, kad pajaus turėtojas turi teisę dalyvauti bendrovės valdyme, jis gali gauti dividendus (dalį pelno), gauti dalį likviduojamos bendrovės turto; pajus, kaip vertybinis popierius, gali būti perleidžiamas kitam asmeniui, paveldimas ir pan. (CK 1.101 straipsnio 1, 3, 7 dalys). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė CK 1.101, 3.92 ir 6.162 straipsnius ir pagrįstai pripažino negaliojančiomis pajų pirkimo–pardavimo sutartis (CK 1.78, 1.80 straipsniai), todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl netinkamo nurodytų materialinės teisės normų taikymo pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, nustatytos CPK 27 straipsnio 1 punkte. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bendra ieškovų pareikšta ieškinio suma yra didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų (bendra ieškinio suma yra 1 106 492,50 Lt). CPK 85 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, tai ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Šioje byloje visų ieškovų reikalavimai yra to paties pobūdžio, pagrįsti ta pačia medžiaga, todėl jie visi, remdamiesi CPK 43 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia procesinio bendrininkavimo nuostatas, galėjo pareikšti bendrą ieškinį atsakovams. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, todėl teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad ŽŪB „Spindulys“ neturėjo subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl pajaus pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja CPK 5 straipsniui.

Kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeisti CPK 51 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes byloje nedalyvavo ieškovai ir atsakovai, o teismas nepripažino jų dalyvavimo būtinu, yra atmetami kaip nepagrįsti. CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepripažino, kad atstovaujamųjų dalyvavimas nagrinėjant šią bylą buvo būtinas, nes ieškovų ir atsakovų atstovai teismui tinkamai išdėstė atstovaujamųjų poziciją ir pagrindė ją atitinkamais argumentais bei įrodymais.

Teisėjų kolegija nenustatė CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto kasacijos pagrindo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai būtų pažeidę įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir įrodymų tyrimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 178, 179, 183 ir 185 straipsnius) ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų sprendimo ir nutarties teisėtumui, todėl nesudaro pagrindo juos naikinti kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas JokūbauskasDangutė AmbrasienėAlgimantas Spiečius