Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį, A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. V. civilinis ieškinys atmestas.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžiu A. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams dviem mėnesiams. Iš A. V. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. V. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 19 d., 16.00–18.00 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, dėl asmeninių paskatų nesunkiai sutrikdė A. V. sveikatą. A. V. tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius A. V. į įvairias kūno vietas ir padarė jai lengvą galvos smegenų sukrėtimą, lengvą bendrą sumušimą, nubrozdinimus ir kraujosruvas veide, galvoje, dešiniame petyje, abiejose rankose, nugaroje, dešiniame šone, abiejose kojose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 21 d. nuosprendyje konstatavo, kad, susipažinus su visais apylinkės teisme ištirtais bei skundo nagrinėjimo metu pateiktais papildomais įrodymais, negalima padaryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, kad A. V. sumušė ir jai kūno sužalojimus padarė ne kitas asmuo, o A. V.“. Tokias abejones apeliacinės instancijos teismui sukėlė, jo nuomone, nenuoseklūs bei prieštaringi nukentėjusios A. V. ir jos naudai liudijusių liudytojų J. M., D. J., P. R., D. ir S. R., V. E., M. S. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, „priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino to, kad šie liudytojai yra arba nukentėjusiosios giminės, arba jos draugai ir jie patys įvykio aplinkybių nematė, apie jas išgirdo tik iš A. V.“. Tuo tarpu A. V. parodymai bei juos patvirtinantys liudytojų A. V., V. Ž., V. K., A. R., I. Ž., J. B. parodymai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs ir liko nepaneigti. Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. birželio 21 d. nuosprendyje pabrėžė, kad pagal susiformavusią teismų praktiką abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Vadinasi, „apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių A. V. nusikalstamos veikos padarymo faktą ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė šiuo atveju negalįs daryti vienareikšmės ir neginčytinos išvados, kad A. V. yra kaltas dėl A. V. sužalojimo, kad pirmosios instancijos teismas įtikinamai bei neginčijamai paneigė nuteistojo bei jo naudai liudijusių liudytojų parodymus ir pagrįstai vadovavosi nukentėjusios bei jos naudai liudijusių liudytojų parodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas A. V. dėl nesunkaus A. V. sveikatos sutrikdymo, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, išteisino.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios A. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiosios A. V. kasacinis skundas paduotas dėl, kasatorės nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei jų vertinimą, bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų, padarytų A. V. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatorės skunde yra ir teiginių, kad: apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino 2005 m. gegužės 18 d. A. V. padarytą KET pažeidimą ir 2005 m. gegužės 19 d. jai paskirtą administracinę nuobaudą; tai, kad 2005 m. gegužės 19 d., 15.00 val., jai buvo paskirta 100 Lt nuobauda, kurią tą pačią dieną ji sumokėjo, taip pat nerodo A. V. nekaltumo ir to, kad jos namo negalėjo parvežti D. J.; liudytojas R. A. ne paneigė jai padarytų sužalojimų buvimą, kai ji 2005 m. gegužės 19 d. atėjo prašyti pagalbos į policijos komisariatą, o tik nurodė, jog neprisimena, ar buvo sužalojimų; liudytojas V. K. ją apkalbėjo; šio liudytojo parodymai mažai informatyvūs ir pan. Taigi šiais teiginiais kasatorė iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo 2006 m. birželio 21 d. nuosprendyje pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija šio teismo nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuosprendyje tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų taikymu. Kita vertus, pabrėžtina, kad nagrinėjant kasacinę bylą nauji įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie teismo šališkumą, įrodymų vertinimą

Esminis A. V. kasacinio skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. V., pažeidė jos teisę į nešališką, teisingą teismą. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismo „šališkumas išaiškėjo nagrinėjimo eigoje ir paskelbus naują – išteisinamąjį – nuosprendį“.

Baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina sistemą garantijų, sudarančių prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Viena jų – teisėjo (ar teisėjų kolegijos) nušalinimo institutas (BPK 57, 58, 59 ir kiti straipsniai), suteikiantis teisę ir nukentėjusiajam, esant BPK 58 straipsnyje numatytiems nušalinimo pagrindams, pareikšti nušalinimą teisėjui (ar teisėjų kolegijai), kurio nešališku nukentėjusysis abejoja. A. V. įstatyme įtvirtinta teise pareikšti nušalinimą teisėjui (ar teisėjų kolegijai) apeliacinės instancijos teisme nepasinaudojo. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra (ir negali būti) nustatyta, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime jau yra pagrindas abejoti teisėjo (teisėjų kolegijos), priėmusio tokį nuosprendį, nešališkumu. Tai prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Kasatorė taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. V., pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes byloje surinktus įrodymus vertino neobjektyviai, šališkai – A. V. naudai ir išteisinamąjį nuosprendį pagrindė tik A. V. pateiktais ir jam naudingais įrodymais, nevertindamas arba atskirai nuo kitų įrodymų vertindamas įrodymus, patvirtinančius jo kaltumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šį savo sprendimą grindė tuo, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog A. V. 2005 m. gegužės 19 d. sumušė ir nesunkiai sužalojo ne kitas asmuo, bet A. V. A. V. kaltinimas iš esmės pagrįstas tik nukentėjusios A. V., taip pat liudytojų P. R., D. J., D. R., S. R., J. M., V. E., M. S., kurie patys įvykio nematė ir apie tai, jog A. V. buvo sumušta A. V. sužinojo iš pačios A. V.

Liudytojos D. J. parodymai, kad 2005 m. gegužės 19 d., 15.00 val. pasibaigus darbo laikui, A. V. ji parvežė namo, prieštarauja kitoms bylos aplinkybėms, jog, pvz, 2005 m. gegužės 19 d., 15.00 val., A. V. dalyvavo nagrinėjant jos administracinę bylą dėl padaryto KET pažeidimo Marijampolės policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros poskyryje, po to dar sumokėjo jai Marijampolės policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros poskyrio vyresniojo specialisto vyresniojo inspektoriaus 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu paskirtą baudą. Liudytojos J. M. parodymai, kad ji 2005 m. gegužės 19 d., apie 18.00 val., buvo sutikusi A. V. kruvinu veidu, prieštarauja nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo policijos pareigūno R. A. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jog jis nepastebėjo A. V. veide išorinių mušimo žymių.

Nukentėjusiosios A. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra nenuoseklūs ir neretai prieštaringi, nes nukentėjusioji A. V. tyrimo metu nurodydavo vis naujus duomenis ir naujus asmenis, kurie, jos manymu, galėtų paliudyti reikšmingas ir jos naudai bylojančias aplinkybes, pvz., ikiteisminio tyrimo metu A. V. tvirtino, jog A. V. 2005 m. gegužės 19 d. namo grįžo apie 18.00 val. ir ją sumušė, o pirmosios instancijos teisme jau teigė, kad A. V. namo grįžo po 15.00 val. ir jų konfliktas tęsėsi iki 16.00–16.30 val.

A. V. viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu jis nebuvo namuose. Liudytojai V. Ž., A. V. patvirtino, kad įvykio metu A. V. nebuvo namuose. Liudytojas V. K. parodė A. V. 2005 m. gegužės 19 d., apie 17.00 val., matęs Vilkaviškyje. Liudytojos A. R., I. Ž., J. B. tvirtino, kad A. V. nurodytu laiku nei jos pačios, nei A. V. namuose nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, rėmėsi ir kitais byloje surinktais duomenimis.

Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą ir motyvuotai bei pagrįstai konstatavo, kad tai, jog „A. V. buvo sužalota, objektyviai patvirtinta specialisto išvadomis, kuriomis nėra objektyvaus pagrindo abejoti. Tačiau, susipažinus su visais apylinkės teisme ištirtais bei skundo nagrinėjimo metu pateiktais papildomais įrodymais, negalima padaryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, kad A. V. sumušė ir jai kūno sužalojimus padarė ne kitas asmuo, o A. V.“. Kartu pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų įrodymų ir jų viseto įvertinimui.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 326, 331 straipsnių reikalavimų laikymąsi

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas viršijo A. V. apeliacinio skundo ribas, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes analizavo, vertino ir A. V. skunde nenurodytų liudytojų parodymus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis. Pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ Nr. 53 (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 6 punktas). Iš bylos matyti, kad A. V. apeliacinis skundas buvo paduotas dėl, jo nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. A. V. prašė bylą nutraukti ir tvirtino, kad veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarė. Apeliacinės instancijos teisme A. V. teigė esąs nuteistas neteisingai ir prašė jį išteisinti. Vadinasi, tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. V. skundą ir spręsdamas, ar jis dėl A. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo nuteistas pagrįstai, analizavo bei vertino ir skunde nenurodytų liudytojų parodymus, negali būti laikoma A. V. apeliacinio skundo ribų viršijimu.

Minėto kasatorės argumento dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo kontekste taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, jeigu nagrinėdamas bylą nustato, jog padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas apeliacinės instancijos teismui suteikia plačius įgaliojimus išsamiai atskleidžiant nusikalstamas veikas, nustatant tiesą kiekvienoje byloje ir tinkamai pritaikant įstatymą.

Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

Kartu kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, privalėdamas kruopščiai patikrinti gynybos liudytojų parodymų patikimumą, apklausė tik vieną liudytoją A. V. Todėl, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, netyręs įrodymų, nusprendė, kad A. V. nepadarė nusikalstamos veikos.

Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, A. V. baudžiamojoje byloje priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrindė jį byloje esančių įrodymų patikrinimu ir jų visumos įvertinimu. Taip pat konstatuota, kad, tirdamas ir vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, įvertinant byloje surinktus įrodymus, jų visumą, nustatant faktines bylos aplinkybes ir pripažįstant neįrodytu A. V. dalyvavimo padarant jam inkriminuojamą veiką, yra priešingos atitinkamoms kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti kaltinamąjį, būtinai turi pakartotinai ištirti visus bylos įrodymus ar tuos įrodymus, kurie prieštarauja kaltinimo pozicijai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Senato nutarimo Nr. 53 11 punktas).

Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 326, 331 straipsnių reikalavimus, nes, panaikindamas pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį, nepakankamai motyvavo, kuriais įrodymais vadovaudamasis atmeta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus įrodymus, kodėl juos kitaip vertina ir kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kasatorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymus išdėstė nenuosekliai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio ir nuosprendį grindė subjektyviais, šališkais vertinimais bei prielaidomis.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šioje byloje atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus nuosprendžio formai ir jo turiniui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktas byloje surinktų įrodymų visumos bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimas, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis yra kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindžiantys įrodymai. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 326, 331 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Dėl kasatorės ir jos atstovės prašymo apmokėti atstovavimo išlaidas

Kasatorė ir jos atstovė bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teismo posėdyje taip pat prašė iš A. V. priteisti kasatorės kasacinės instancijos teisme turėtas atstovavimo išlaidas (500 Lt).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, tuo atveju, jei kaltinamasis (nuteistasis) išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, iš jo nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti neišieškomos.

Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas A. V. dėl A. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvuotai bei pagrįstai išteisino kaip neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, o šioje byloje priimtas apeliacinės instancijos teismo 2006 m. birželio 21 d. išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti. Taigi nėra pagrindo A. V. kasacinės instancijos teisme turėtas išlaidas atstovo (advokato) paslaugoms apmokėti priteisti iš A. V.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios A. V. kasacinį skundą atmesti.