Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Urbanavičiūtė, sekretoriaujant Živilei Skarelienei, dalyvaujant ieškovo automobilių nuomos bendrovės „Akkermans“ atstovui advokatui Dariui Matulevičiui, atsakovo UAB „Rataras“ atstovei advokatei Dianai Višinskienei, nedalyvaujant trečiojo asmens VĮ „Regitra“ atstovui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo automobilių nuomos bendrovės „Akkermans“ ieškinį atsakovui UAB „Rataras“, trečiajam asmeniui VĮ „Regitra“ dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nustatyta, kad ieškovas automobilių nuomos bendrovė „Akkermans“ yra Nyderlandų Karalystėje veikiantis juridinis asmuo, kuris šioje byloje pareiškė ieškinį dėl kilnojamojo daikto (automobilio (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini)) išreikalavimo iš atsakovo UAB „Rataras“ neteisėto valdymo. Kauno miesto Apylinkės prokuratūros 2007-05-17 nutarime nurodyta, jog bylos tyrimo metu nustatyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), ieškomas kaip vogtas Olandijoje. Ieškovo atstovas ikiteisminio tyrimo byloje nurodė, jog bendrovės „Akkermans“ savininkas V. S. K. A. 2006-06-23 perdavė bendrovei priklausiusį ginčo automobilį su originaliu techniniu pasu prekiautojui O. J., kuris žinojo pirkėją, norintį šį automobilį nupirkti. Buvo sutarę, kad O. J. atneš pinigus ir garantinį dokumentą, tačiau jis dingo, negrąžinęs automobilio. Kadangi 2006-08-24 buvo paduota šio automobilio eksporto paraiška, ieškovas mano, kad O. J. apgaulės būdu ginčo automobilį pasisavino. 2006-08-25 ieškovas kreipėsi dėl vagystės į policiją (1 t., 31 b.l.).

Kauno miesto Apylinkės prokuratūros 2007-05-17 nutarime taip pat nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. P. parodė, kad automobilį (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), jis buvo pirkęs iš UAB „Rataras“. Ši bendrovė už ginčo automobilį sumokėtus pinigus jam grąžino (1 t., 31 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-01402-06 teismui pateikta 2012-08-10 (2 t., 25 b.l.), t.y. teisėjai išėjus priimti sprendimo, todėl teismas, priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje, ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių įrodymų nevertina ir jais nesivadovauja.

Teismo posėdyje ieškovo atstovas nurodė, kad automobilis iš ieškovo buvo pavogtas Olandijoje (2 t. 21 b.l.). Ieškovo atstovo teigimu, ieškovas yra ginčo automobilio teisėtas savininkas, šį turtą prarado dėl vagystės, todėl turi teisę automobilį išreikalauti iš atsakovo.

Civilinio kodekso 4.95 straipsnyje nustatyta, kad vindikacija – tai nevaldančio savo daikto savininko teisė išsireikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo. Vindikacijos ieškinio dalykas yra ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, o daiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo yra nurodęs, kad, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010). Tai reiškia, kad vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kad savininkas, reikšdamas vindikacinį ieškinį, be kitų aplinkybių, privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2003 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2003; 2002 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2002).

Apibendrinant suformuotą teismų praktiką, spręstina, jog, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Nyderlandų Karalyste. Lietuvos Respublika ir Karalystė Nyderlandų nėra sudariusios jokių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių taikytinos teisės civilinėse bylose klausimus. Dėl taikytinos teisės nėra bylos šalių susitarimo. Taip pat nėra Europos Sąjungos teisės instrumento, kuris galėtų būti taikomas šioje byloje (2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) taikomas tik nuo 2009 m. gruodžio 17 d., tuo tarpu nagrinėjamos faktinės aplinkybės susiklostė 2006 metais). Todėl teismas, nustatydamas, kokios valstybės teisė turi būti taikoma byloje, remiasi Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normomis. Civilinio kodekso 1.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2007).

Ieškovo teigimu automobilį jis prarado Nyderlandų Karalystėje, todėl šiam ginčui spręsti taikytinos šios valstybės teisės normos, reguliuojančios nuosavybės teisinius santykius (CK 1.48 str.1 d.). Nyderlandų Civilinio kodekso 3:86 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog kilnojamąjį daiktą praradęs savininkas per 3 metus nuo vagystės visuomet gali išreikalauti savo nuosavybę iš kiekvieno, kuris tą turtą valdo. Šis straipsnis savo prasme atitinka Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.95 straipsnį, 4.96 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, tiek Olandijos civilinė teisė, tiek Lietuvos teisė leidžia savininkui išsireikalauti daiktą, kurio valdymą jis prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikalstamų veikų. Savininkas, iš kurio daiktas buvo pavogtas arba kitaip be jo valios nustojo būti valdomas, turi teisę šį daiktą susigrąžinti iš to asmens, pas kurį jis buvo rastas, įskaitant ir sąžiningą įgijėją.

Proceso dispozityviškumo principas (CPK 13 straipsnis) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo būdas teismo gali būti pritaikytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009).

Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teismas šios kategorijos bylose nėra aktyvus. Todėl sprendimas priimamas įvertinus šalių pateiktus įrodymus.

Iš byloje esančių įrodymų teismas sprendžia, jog šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Ginčo automobilis yra išlikęs natūra ir jį valdo atsakovas (1 t., 43 b.l.).

Iš byloje esančio automobilių nuomos bendrovės „Akkermans“ išduoto įgaliojimo „Advies Bureau Schade B.V.“ turinio matyti, jog ieškovas įgaliojo „Advies Bureau Schade B.V.“ atlikti jo vardu visus teisinius veiksmus, susijusius su automobiliu (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), įskaitant ir jo realizavimą (1 t., 11 b.l.). Tai, kad minėtame įgaliojime, paties ieškovo surašytoje nuosavybės deklaracijoje (1 t., 12, 19 b.l.) bei ieškovo įgalioto atstovo „Advies Bureau Schade“ rašte (1 t., 118 b.l.) ginčo automobilio savininku įvardintas ieškovas, teismo vertinimu, neleidžia daryti neginčijamos išvados, jog ieškinio pareiškimo momentu šis automobilis ieškovui priklausė nuosavybės teise. Minėtoje nuosavybės deklaracijoje nurodyta, jog vadovaujantis kasko transporto priemonių draudimo bendrosiomis taisyklėmis transporto priemonių draudimui, patvirtinama, kad nėra jokių trečiųjų asmenų pretenzijų į transporto priemonę (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), ir ieškovas yra vienintelis jos savininkas (1 t., 11 b.l.). Šiame kontekste pažymėtina, jog duomenų apie tai, kad automobilis buvo apdraustas kasko transporto priemonių draudimu, byloje nėra.

Teismas konstatuoja, jog į bylą pateiktuose Nyderlandų Karalystės draudimo bendrovės „Nationale –Nederlanden“ 2009-05-15 rašte (1 t., 95 b.l.) ir 2009-11-06 rašte (1 t., 125 b.l.) esantis tas pats sakinys išverstas skirtingai. 2009-05-15 rašte minėtas sakinys išverstas kaip „Šiuo mes Jums patvirtiname, kad mes iki šiolei nepateikėme jokios draudiminio įvykio kompensacijos sutinkamai su draudiminiu įvykiu – žemiau nurodyto automobilio vagyste“ (1 t., 94 b.l.). Tuo tarpu, 2009-11-06 rašte tas pats sakinys išverstas kaip „Šiuo mes Jums patvirtiname, kad nesame gavę kompensacijos už žemiau nurodytą transporto priemonę pagal draudimo sutartį <...>“ (1 t., 119 b.l.). Teismo posėdyje ieškovo advokatas D. Matulevičius nurodė, kad jam nėra žinoma, ar ginčo automobilis buvo apdraustas (2 t., 21 b.l.). Teismas sprendžia, jog nesant pateiktos ginčo transporto priemonės draudimo sutarties ar kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo automobilis buvo apdraustas nuo vagystės, paties ieškovo tvirtinimas, kad automobilis buvo apdraustas (1 t., 121 b.l.) bei pateikti „Nationale –Nederlanden“ raštai patikimai nepatvirtina buvus tokiems draudimo santykiams, o tuo labiau, nepatvirtina, kad automobilio draudėjas buvo ieškovas. Vadinasi, aptarti raštai negali būti pripažįstami įrodymais, patvirtinančiais automobilių nuomos bendrovės „Akkermans“ nuosavybės teises į ginčo automobilį nagrinėjamo ieškinio pateikimo momentu.

Vertinant ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus olandų kalba, pažymėtina, jog pateikto to paties dokumento turinys verčiamas skirtingai: „Transporto priemonės registracijos liudijimas“ (1 t., 122 b.l.) (dokumento originalas – 1 t., 127 b.l.); „Tinkamumo eksploatuoti transporto priemonę liudijimas“ (1 t., 21-22 b.l.) (dokumento originalas – 1 t., 23 b.l.), kuriame nurodoma, jog ginčo transporto priemonė buvo pristatyta į Techninių patikrų įstaigą (RDW) ir buvo nustatytas jos tinkamumas tolimesnei eksploatacijai; „Pažyma dėl patvirtinimo“ (1 t., 28 b.l.) (dokumento originalas – 1 t., 27 b.l.), kurioje nurodyta, jog ginčo transporto priemonė yra užregistruota Valstybinėje kelių eismo tarnyboje (RDW), kaip automobilių įmonės „Akkermans“ pardavimui skirtas automobilis. Esant tokiai situacijai, teismas neturi galimybių nustatyti, kuris vertimas yra teisingas. Todėl šiuo įrodymu teismas nesivadovauja.

Teismo vertinimu, byloje pateikta ginčo automobilio įsigijimo deklaracija (1 t., 24-26 b.l.) pati savaime (nesant kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų), patikimai nepatvirtina, kad ieškovas ieškinio pateikimo metu buvo ginčo automobilio savininkas. Be to, šioje deklaracijoje nurodyti duomenys yra netikslūs, t.y. nenurodyta automobilio pardavėjo A. L. gimimo data.

Vykdant Kauno miesto apylinkės teismo teisinės pagalbos prašymą pateikti duomenis apie paskutinį ginčo transporto priemonės savininką, Nyderlandų Karalystės D. H. teismas pateikė Valstybinės kelių eismo tarnybos (RDW) (toliau ir – RDW) duomenis iš transporto priemonių valstybinių numerių registro. Iš šių duomenų matyti, jog 2006-08-24 prašymą dėl ginčo automobilio eksporto pateikė asmuo pavarde (duomenys neskelbtini) ( 1 t., 168 b.l.). Esant nenuginčytiems oficialaus Nyderlandų Karalystės registro duomenims, teismas jais vadovaujasi ir sprendžia, kad 2006-08-24 automobilis priklausė asmeniui, pateikusiam eksporto prašymą.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į ginčo automobilį ieškinio pareiškimo momentu.

Kartu konstatuotina, jog ieškovas neįvykdė pareigos paneigti teisinę prezumpciją, kad atsakovas, kaip asmuo valdantis turtą (transporto priemonę (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini)), yra teisėtas šio turto valdytojas.

Atsakovas savo atsikirtimus grindęs tuo, kad ginčo automobilį įsigijo teisėtai, į bylą nepateikė ginčo automobilio įsigijimo sutarties. Trečiojo asmens VĮ „Regitra“ pateikta minėta sutartis yra surašyta ne valstybine kalba, todėl negali būti laikoma tinkamu rašytiniu įrodymu (CPK 198 str. 2 d.). Kita vertus, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Rataras“, įsigydamas ginčo automobilį, žinojo apie kitų asmenų padarytus nusikalstamus ar neteisėtus veiksmus. Todėl spręstina, jog galioja ieškovo nepaneigta prezumpcija, kad atsakovas yra teisėtas automobilio valdytojas.

Reikšdamas ieškinį, ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, kad automobilį jis prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, t.y. vagystės. Tačiau šią aplinkybę tvirtina tik pats ieškovas, dėl kurio pareiškimo ir Lietuvoje rasto automobilio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-01402-06. Nagrinėjamoje byloje nėra pateiktas įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar kitos kompetentingos Nyderlandų Karalystės institucijos dokumentas, kuris patvirtintų, jog ieškovui priklausęs ginčo automobilis buvo užvaldytas nusikalstamu būdu ir šios aplinkybės nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Nesant kompetentingos institucijos sprendimo, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti, jog ieškovas automobilį prarado dėl kito asmens nusikalstamų veiksmų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Neįrodžius, kad ieškovas turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į automobilį (duomenys neskelbtini), identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), ieškinio pareiškimo momentu, taip pat neįrodžius, kad šis automobilis buvo prarastas dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų, o atsakovas jį neteisėtai užvaldė ir yra nesąžiningas įgijėjas, šis daiktas negali būti išreikalautas pagal Nyderlandų Civilinio kodekso 3:86 straipsnio 3 dalį, kuri savo prasme atitinka ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1 dalį.

Dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje, teismas nepasisako.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu reikšmingų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.), bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.), teismas sprendžia, kad ieškovui neįrodžius ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, ieškinys atmestinas.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo valstybės naudai priteistinas valstybės patirtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas – 33,85 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo Automobilių nuomos bendrovės „Akkermans“, buveinės adresas – Vogelenzangstraat 7, 4705 AM Roosendaal, Nyderlandų Karalystė, 33,85 Lt (trisdešimt trys litai, 85 ct) pašto išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas už pašto išlaidas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.