Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-11-30 · Civilinė byla Nr. 2-632/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-30
Bylos Nr.
2-632/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Bunastus“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-632/2006Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Konstantino Gurino,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Bunastus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2518-39/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Rivasta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Bunastus“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 29 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Rivasta“ bankroto bylą.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Rivasta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Bunastus“ 206 046,23 Lt skolos, 46 639,83 Lt palūkanų, iš viso – 252 686,06 Lt ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį turtą. Nurodė, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl įstatymas garantuoja didesnę apsaugą, ginant įmonės turtinius interesus, siejant juos ne tik su privačiu, bet ir su viešu interesu. Atsakovas vengia įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atsakovas UAB ,,Bunastus“ teismui pateikė prašymą atsisakyti priimti ieškovo BUAB ,,Rivasta“ ieškinį atsakovui UAB ,,Bunastus“ dėl skolos priteisimo, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui klausimą, pareikalauti iš ieškovo BUAB ,,Rivasta“ pateikti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartimi areštavo atsakovui UAB „Bunastus“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, esančias pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, neviršijant 252 686,06 Lt ieškinio sumos, nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo UAB „Bunastus“ nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir turtinių teisių, nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias AB SEB „Vilniaus bankas“, (a/s duomenys neskelbtini) ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos, leido atsakovui UAB „Bunastus“ iš areštuotų piniginių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Nurodė, kad tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, ieškinio suma yra pakankamai didelė. Esant didelei ieškinio sumai, laikinosios apsaugos priemonės, kaip pareikšto reikalavimo įvykdymo garantas, paprastai yra taikomos, nes didelė ieškinio suma savaime padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, atsakovas jau ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu. Taip pat teismas nurodė, jog ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl turi būti užtikrinta ir šios įmonės kreditorių teisių ir interesų apsauga. Teismo teigimu, ieškovo nurodytos aplinkybės sudaro pakankamo pagrindo manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl siekiant užtikrinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas (CPK 144 str. 1 d.). Teismas atmetė atsakovo argumentą, jog ieškovas kreipėsi į teismą nepagrįstai, nes Vilniaus apygardos teisme jau yra išnagrinėta civilinė byla tarp tų pačių šalių, dėl to pateis dalyko ir tuo pačiu pagrindu, motyvuodamas tuo, jog ieškinys yra pareikštas 2002 m. gruodžio 1 d. ir 2001 m. lapkričio 1 d. atliktų darbų aktų pagrindu, kurie civ. byloje Nr. 2-437-51/05 ginčyti nebuvo, todėl laikytina, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškinys šioje civilinėje byloje pareikštas tuo pačiu pagrindu kaip ir minėtoje byloje.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB ,,Bunastus“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodė, jog teismas, nepagrįstai priėmė ieškovo ieškinį, nes ieškovas tuo pačiu pagrindu dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių jau yra padavęs ieškinį. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pažeidė atsakovo teisėtus interesus bei procesinės teisės normomis nustatytą šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Ieškovas nepateikė įrodymų patvirtinančių aplinkybę, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu, todėl formaliai taikydamas procesinės teisės normas teismas nepagrįstai tenkino ieškovo prašymą, tuo suvaržydamas atsakovo ūkinę veiklą. Teismas nutartyje nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui susidarius nuostoliams, atsakovas neturės galimybės jų išieškoti iš ieškovo.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB ,,Rivasta“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog nesutinka su atskirojo skundo argumentais ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje preziumuojama, jog kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tikėtina, jog didelė ieškinio kaina (252 686,06 Lt) gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nutartį šia aplinkybe, turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuodamas atsakovo turtą bei pinigines lėšas, įstatymo reikalavimų nepažeidė (CPK 144 str., 145 str., 148 str.). Be to, teismas pirmiausiai areštuodamas atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo neesant ar neužtenkant, areštuodamas atsakovo pinigines lėšas bei leisdamas iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, laikinąsias apsaugos priemones pritaikė ekonomiškai. Dėl nurodytų aplinkybių atmestini apelianto argumentai, kad teismas netinkamai motyvavo nutartį ir nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.

Atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnį disponavimas bankrutuojančios įmonės piniginėmis lėšomis yra ribotas, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog teismas turėjo pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, jau priėmęs ieškovo BUAB ,,Rivasta“ ieškinį, tai patvirtina teisėjo 2006 m. rugsėjo 22 d. rezoliucija priimti ieškinį (b. l. 7), todėl apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai priėmė ieškinį, kuris yra tapatus jau pareikštam ieškiniui atmestini, nes šios aplinkybės bus nustatytos tolimesniame bylos nagrinėjime. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą, turėtų atsižvelgti, ar Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-437-51/2005 pagal ieškovo UAB ,,Rivasta“ ieškinį atsakovui UAB ,,Bunastus“ dėl sumokėjimo pagal rangos sutartį, bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl rangos sutarties nutraukimo, darbų priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, į atliktų darbų apimtį bei apmokėjimą už juos, turėtų nustatyti, ar nebuvo jau nagrinėti šioje byloje pareikšti ieškovo reikalavimai ir tik po to spręsti, ar pareikštas tapatus ieškinys.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėVirginija ČekanauskaitėKonstantinas Gurinas