Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos idėjų grupė“ ir partneriai atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos idėjų grupė“ ir partneriai ieškinį atsakovams C. C., uždarajai akcinei bendrovei „A“ ir uždarajai akcinei bendrovei „B“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo ir žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Baltijos idėjų grupė“ pareiškė ieškinį atsakovams C. C., UAB „A“ ir UAB „B“, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų C. C. ir UAB „A“ ieškovės naudai 45 529 Eur nuostoliams atlyginti ir 6 proc. metines procesines palūkanas; uždrausti atsakovams atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus – naudotis ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija.Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų C. C. ir UAB „A“ turto areštą. Nurodė, kad ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą išvadai, jog reikalavimas priteisti nuostolius galėtų būti tenkinamas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali sprendimo neįvykdymo grėsmė, nes ieškinio suma yra didelė, atsakovas C. C. yra fizinis asmuo, neseniai pradėjęs nuosavą verslą, UAB „A“ – naujai įkurta įmonė. Atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą bei atsakovo C. C. veiksmus iki ieškinio pateikimo (negrįžtamą visų ieškovės darbiniame kompiuteryje bei mobiliajame telefone buvusių duomenų ištrynimą), bylos pobūdį (nesąžininga konkurencija), tikėtina, jog nesąžiningų veiksmų atsakovai gali imtis ir siekdami išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.Teismui abejonių dėl ieškinio pagrįstumo šioje proceso stadijoje nekilo. Teismas pažymėjo, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovai, kaip turto savininkai, laisvai disponuoja savo turtu, t. y. gali imtis nesąžiningų veiksmų siekdami išvengti galimo išieškojimo patenkinus ieškinį. Tačiau galiojantys įstatymai nepreziumuoja atsakovų nesąžiningumo. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė objektyvių duomenų apie atsakovų ekonomines galimybes. Vien tos aplinkybės, kad vienas atsakovas yra fizinis asmuo, o kitas atsakovas – nesenai įsteigta įmonė, nepagrindžia šių atsakovų nesąžiningumo. Ta aplinkybė, kad atsakovas galimai yra skolingas ieškovei, savaime nesudaro pagrindo teigti esant atsakovo piktybiškumą, leidžiantį daryti prielaidą, kad jis nevykdys būsimo teismo sprendimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Teismų praktikoje vyrauja nuostata, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes tai objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Paneigti šią prezumpciją ir savo ekonomines galimybes įrodinėti turi atsakovai, o ne ieškovė (CPK 178 str.). Ieškovės prašoma priteisti 45 529 Eur suma, ypatingai fizinio asmens atžvilgiu, laikytina didele. UAB „A“ yra naujai įsteigta įmonė. Visuotinai žinoma, kad naujas verslas reikalauja nuolatinių investicijų ir pirmieji veiklos metai retai kada būna pelningi. Tuo labiau, kad UAB „A“ yra labai maža įmonė, turinti vos du darbuotojus, įstatinis UAB „A“ kapitalas taip pat yra minimalaus įstatyme nustatyto dydžio (2 500 Eur), todėl 45 529 Eur sumos priteisimas neabejotinai reikšmingai paveiktų UAB „A“ turtinę padėtį, galimai net nulemtų įmonės nemokumą ir likvidavimą dėl bankroto. Be to, atsakovai yra glaudžiai susiję tarpusavyje – atsakovas C. C. yra atsakovės UAB „A“ akcininkas ir direktorius (vienas iš dviejų UAB „A“ darbuotojų), todėl C. C. ekonominės padėties pokyčiai gali reikšmingai paveikti atsakovės UAB „A“ ekonominę padėtį ir priešingai.Ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė buvo grindžiama ne vien didele ieškinio suma. Atsakovas C. C., siekdamas išvengti atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimą ir žalos ieškovei darymą, dar iki ieškinio pareiškimo ėmėsi veiksmų, apsunkinančių jo nesąžiningos konkurencijos veiksmų įrodinėjimą – nutraukdamas su ieškove darbo santykius, C. C. ištrynė visus darbo funkcijoms vykdyti skirtame kompiuteryje ir mobiliajame telefone buvusius duomenis. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad siekdamas išvengti atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmus, atsakovas C. C. ir bylos nagrinėjimo metu galimai imsis veiksmų, kuriais būtų paslėptas, perleistas tretiesiems asmenims tiek jo paties, tiek ir jam priklausančios atsakovės UAB „A“ turtas.Atsakovai prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja objektyvi galimybė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ir taps negalimas. Vien ta aplinkybė, kad vienas atsakovas yra fizinis asmuo, o kitas atsakovas – neseniai įsteigta įmonė, savaime nesudaro pagrindo teigti esant jų nesąžiningumui ir daryti prielaidą, kad jie nevykdys galimo būsimo teismo sprendimo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad duomenų pašalinimas buvo valinis ir kryptingas atsakovo C. C. veiksmas turint tikslą išvengti atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimą. C. C. iš ieškovės gavo darbo priemones be jokios informacijos jose, todėl, C. C. supratimu, būtent tokias (t. y. be informacijos) darbo priemones jis ir turėjo grąžinti darbdaviui. Be to, buvęs darbdavys C. C. neprašė palikti informacijos kompiuteryje ir telefono aparate, tokios pareigos darbuotojui, nutraukiančiam darbo santykius, nenumato ir teisės aktai. Pati Ieškovė nebuvo nustačiusi kokių nors taisyklių ar vidaus tvarkų, kaip darbdaviui turėtų būti grąžinamos darbo priemonės, ir ar jose privalu palikti visą informaciją. Šiuose įrenginiuose buvo ir asmeninė C. C. informacija (asmeninis susirašinėjimas, nuotraukos ir t.t.), kurią palikus galimai būtų pažeistas C. C. privatumas bei asmens duomenys. Visus ieškovės klientų ir partnerių duomenis turėjo ir tebeturi kiti ieškovės darbuotojai. Šiuos duomenis turėjo netgi ir vienas iš ieškovės akcininkų bei kitos įmonės, užsiimančios ta pačia veikla kaip ir ieškovė, darbuotojas R. K.. Šie duomenys atsispindi ir ieškovės dokumentuose – išrašytose bei gautose sąskaitose, sudarytose sutartyse ir pan., o susirašinėjimo duomenys saugomi serveryje, taigi ieškovė gali kreiptis į serverio administratorių ir juos gauti.Areštavus atsakovės UAB „A“ lėšas, šios naujos įmonės veikla būtų visiškai paralyžiuota. Laikinosios apsaugos priemonės neturi būti naudojamos kaip spaudimo kitoms šalims priemonė, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.Ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą negautų pajamų forma, kurių dydį ieškovė grindžia 2016 metais gautu grynuoju pelnu, kuris, ieškovės teigimu, būtų uždirbtas ir 2017 metais, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovų veiksmų. Ieškinys yra pareikštas 2017 m. pradžioje, kai visiškai nėra aišku, ar šiais metais ieškovė uždirbs pelną. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nukentėjęs nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų asmuo gali reikalauti „padarytos žalos atlyginimo“. Taigi žala turi būti padaryta, t. y. pajamos jau negautos, tuo tarpu būsimų negautų pajamų reikalavimas negali būti reiškiamas, nes neturi jokio teisinio pagrindo. Ieškovė ieškinyje teigia, kad 2017 m. apskritai negalės vykdyti ankstesnės veiklos, t. y. negalės organizuoti konferencijų medicinos tema bei leisti leidinių. Tačiau šis teiginys yra visiškai nelogiškas ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms – pvz., 2017 m. vasario mėnesį ieškovė surengė dvi konferencijas, kovo mėnesį – 3 konferencijas, balandžio mėnesį yra suplanuota 1 konferencija. Ieškovė taip pat yra išleidusi tuos pačius leidinius, kuriuos leido ir tuomet, kai dirbo C. C. – 2017 m. yra išleistas leidinio „Pediatrija“ 1 numeris, leidinio „Internistas“ 1 ir 2 numeriai. Taigi, ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami neva tai neišvengiami būsimi nuostoliai, visiškai neatitinka objektyvių duomenų. Tai reiškia, kad ieškinys tiek teisiškai, tiek faktiškai nepagrįstas. Be to, ieškovė nepagrįstai teigia, kad visas 2016 m. pelnas, gautas organizuojant konferencijas, buvo gautas išimtinai dėl C. C. organizuotų konferencijų. Pas ieškovę dirbo ir C. C., kuri taip pat organizuodavo konferencijas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str.).Nagrinėjamu atveju teismas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, nes ieškovė neįrodė antrosios iš minėtų sąlygų – grėsmės, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.Apeliantė, nesutikdama su tokia teismo išvada, remiasi teismų praktikos suformuota prezumpcija, kad turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai yra vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant, ar nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nors atsakovai nesiekia paneigti minėtos prezumpcijos, įrodinėdami, kad jų turtinė padėtis yra pakankamai gera, kad jie galėtų įvykdyti ieškovės reikalavimus, jei teismas juos patenkintų, vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą, nes tai savaime dar nepatvirtina egzistuojančios grėsmės, jog sprendimas gali būti neįvykdytas. Kiekvienu atveju sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į konkrečias faktines bylos aplinkybes. Apeliantė akcentuoja, kad vienas iš atsakovų yra fizinis asmuo, o kitas – naujai įsteigta, maža, minimalaus įstatinio kapitalo įmonė, kuri, tikėtina, dar neveikia pelningai. Akivaizdu, kad turto, ypač lėšų, areštas gali sutrikdyti atsakovų veiklą, taigi, nuo to jų turtinė padėtis tik pablogėtų. Juolab kad pati apeliantė akcentuoja atsakovų turtinės padėties tarpusavio sąsajumą, nes atsakovas C. C. yra atsakovės UAB „A“ akcininkas ir direktorius. Iš tokių aplinkybių darytina išvada, kad atsakovų turto areštas šiuo atveju neatitiktų savo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, paskirties, o atsakovų atsiliepime teisingai pažymėta, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti naudojamos kaip spaudimo kitoms šalims priemonė.Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad galiojantys įstatymai nepreziumuoja atsakovų nesąžiningumo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra duomenų, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Apeliantė teigia, kad atsakovas C. C. dar iki ieškinio pareiškimo ėmėsi veiksmų, apsunkinančių jo nesąžiningos konkurencijos veiksmų įrodinėjimą – nutraukdamas su ieškove darbo santykius, C. C. ištrynė visus darbo funkcijoms vykdyti skirtame kompiuteryje ir mobiliajame telefone buvusius duomenis. Ši aplinkybė, apeliantės teigimu, suponuoja išvadą, kad siekdamas išvengti atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmus, atsakovas C. C. ir bylos nagrinėjimo metu galimai imsis veiksmų, kuriais būtų paslėptas, perleistas tretiesiems asmenims tiek jo paties, tiek ir jam priklausančios atsakovės UAB „A“ turtas. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad tai, ar duomenų iš grąžinamų darbo priemonių ištrynimas yra susijęs su ieškovės įrodinėjamais atsakovo C. C. nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi būti vertinama išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Iš atsakovų atsiliepime išdėstytų argumentų matyti, kad jie laikosi priešingos pozicijos, jog tokiais veiksmais jokių pažeidimų nebuvo padaryta. Vien tai, kad pati apeliantė aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, traktuoja kaip nesąžiningus atsakovų veiksmus, neįrodo realaus atsakovų suinteresuotumo siekti apsunkinti išieškojimą bylos pralaimėjimo atveju. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų atsakovų nesąžiningumą minėtu aspektu, apeliantė nepateikė. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė egzistuojančios grėsmės, jog nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali būti neįvykdytas (CPK 185 str.). Nesant minėtos sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos (žr. šios nutarties 8 punktą). Tai konstatavus, atsakovų atsiliepimo argumentas, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, nebeturi esminės reikšmės teisingam ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento išsamiau nepasisako. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atskirojo skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.