- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-27
- Bylos Nr.
- 2K-457/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Viktoras Aidukas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nukentėjusysis
- Z. A., D. A.
- Nuteistasis
- S. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų Z. A. bei D. A. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, epizoduose dėl 9800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo S. B. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Iš S. B. priteista Z. A. ir D. A. 310 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir 2360 Lt proceso išlaidų valstybei.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 26 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies, priteisiant iš S. B., Z. A. ir D. A. 310 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti; Z. A. ir D. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo S. B. gynėjo, prašiusio abu kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. iki 2003 m. birželio 13 d., tiksliai nenustatytomis dienomis, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. atžvilgiu psichinę prievartą, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems, t. y. reikalavo perrašyti jo vardu 100 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, kurios priklausė nukentėjusiajai D. A., ir 2003 m. birželio 13 d., Panevėžio m., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontoros patalpose, privertė nukentėjusiuosius 100 procentų, 10 000 Lt nominalios vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, priklausiusių D. A., perrašyti jo nurodyto pil. A. Š. vardu. Taip S. B. faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 300 000 Lt vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarties dalį, kurioje buvo atmesti prokuroro ir nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. apeliaciniai skundai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo S. B. atžvilgiu (turto prievartavimo epizode dėl 100 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perdavimo) bei kuria buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendis civilinio ieškinio dalyje, ir šioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; kitų nuosprendžio ir nutarties dalių nekeisti. Šį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta. Anot kasatoriaus, ji naikintina dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, padaryto nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius prokuroro skundo motyvus, taip nevisiškai išnagrinėdamas byloje paduotą apeliacinį skundą. Kasatorius tvirtina, kad prašant S. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog S. B. siekė perimti ir perėmė visą bendrovės verslą ir turtą, kurio vertė keliasdešimt kartų viršija tariamą S. B. investiciją į bendrą verslą. S. B. tvirtina investavęs 10 000 Lt, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ visas turtas buvo įvertintas 200 300 Lt. Todėl tokie veiksmai yra turto prievartavimas, prisidengus investicija į verslą. Kasatorius skunde teigia, kad dėl šio motyvo apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė, t. y. šis motyvas liko neišnagrinėtas. Be to, kasatorius skunde pažymi, jog byloje yra duomenų apie tai, jog Z. A., S. B. ir R. P. buvo susitarę, kad po kurio laiko nuo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo jos akcijas jie pasidalins po lygiai (tai duomenys iš paties S. B., o taip pat iš liudytojų R. P., M. K. parodymų). Todėl, anot prokuroro, S. B. galėjo pretenduoti tik į 1/3 bendrovės akcijų, o reikalaudamas perduoti visą įmonės turtą jis siekė ne apginti savo pažeistus interesus (atgauti investicijas), o užvaldyti svetimą turtą. Be to, prokuroras skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes jis įtakojo neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Šį teiginį kasatorius argumentuoja tuo, kad, kilus abejonėms dėl bendrovės turto vertės, teismas privalėjo imtis priemonių jas pašalinti, pavesdamas kompetentingiems specialistams įvertinti bendrovės turtą, tačiau to nepadarė. Prokuroras mano, kad tik nustačius, į kokios vertės turtą galėjo pretenduoti nuteistasis, būtų galima daryti išvadą apie tai, viršijo ar neviršijo reikalavimas jo teisę, ir pagal tai spręsti dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 294 ar 181 straipsnį.
Nukentėjusieji Z. A. ir D. A. kasaciniu skundu prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartį; nuteisti S. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį; priteisti iš S. B. 3 009 800 Lt turtinei žalai atlyginti; priteisti iš S. B. kiekvienam iš jų po 100 000 Lt, viso 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kasatorių nuomone, netenkindamas jų ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, Vilniaus apygardos teismas pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Anot kasatorių, teismas nepagrįstai taikė BPK 115 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, nes jiems padarytoji turtinė žala byloje yra nustatyta. Ją tinkamai nustatė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertintojai. Nukentėjusieji kasaciniame skunde teigia, kad teismas neturėjo vadovautis turto vertintojo S. Š. išvada, nes jis neturėjo turto vertintojo licenzijos ir jo individuali įmonė nepriklausė Turto vertintojų asociacijai. Anot nukentėjusiųjų, net ir pritaikęs šią išimtį, teismas privalėjo neturtinės žalos klausimą išspręsti iki galo ir arba patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti nukentėjusiesiems po 10 000 Lt arba šią sumą padidinti, ko ir buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. S. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimas, kasatorių nuomone, turėtų būti pakeistas dėl to, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog S. B. turtą iš jų išprievartavo, o ne pasisavino savo turtą neteisėtais metodais.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Prokuroro kasacinio skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas neaptarė vieno iš esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, atitinka bylos medžiagą. Prokuroro apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jame buvo nurodyta, jog S. B. perimto viso uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turto vertė keliasdešimt kartų viršija tariamą S. B. investiciją į bendrą verslą. Todėl apeliantas skunde tvirtino, kad tokie veiksmai yra turto prievartavimas, prisidengus investicija į verslą. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė apie tai, kaip teisiškai reikėtų vertinti byloje nustatytą disproporciją tarp išreikalauto ir tariamai ar tikrai į bendrą verslą investuoto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo išvada, kad S. B. ir Z. A. siejo bendras verslas, todėl S. B. tyčia buvo nukreipta ne į svetimo turto užvaldymą, o į jo, kaip jis pats suprato, pažeistų interesų gynimą, siekiant atgauti investuotus pinigus. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamas prokuroro apeliacinio skundo motyvas liko neišnagrinėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė apie tai, ar tinkamai buvo kvalifikuota S. B. nusikalstama veika. Skundžiamojo nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodo: „Byloje, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, surinkta pakankamai įrodymų, su kurių vertinimu kolegija sutinka. Šių įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui pripažinti kaltu ir nuteisti S. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis savo turtines pretenzijas įgyvendino neteisėtu būdu, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, tai yra savavaldžiavo“. Iš tokios formuluotės seka tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą pripažino tinkamu. Tačiau iš pacituotos formuluotės negalima spręsti, ar tinkamai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Išvada apie įrodymų pakankamumą tokios informacijos nesuteikia, nes S. B. teismui buvo atiduotas ne pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Kaltinimas buvo pakeistas teisme. Tą pakeitimą savo apeliaciniuose skunduose ginčijo tiek prokuroras, tiek nukentėjusieji. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo ne užuominomis, o labai aiškiai ir motyvuotai pasisakyti, ar tinkamai buvo kvalifikuota nuteistojo S. B. nusikalstama veika. Tačiau skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad tai nebuvo padaryta. Taip buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pagrįstas prokuroro kasacinio skundo teiginys ir apie apeliacinės instancijos teismo padarytą BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą. Sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, panaikinant jo dalį kurioje buvo išspręstas civilinio ieškinio klausimas, apeliacinės instancijos teismas motyvavo ir tuo, kad byloje yra nevienodų duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertę. Plėtodamas šią mintį teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad neatidedant bylos nagrinėjimo, negavus papildomų dokumentų ir nepakvietus kompetentingų specialistų, kurie galėtų duoti išvadas dėl „(duomenys neskelbtini)“ turto vertės apskaičiavimo teisingumo, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydį. Padaręs tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo neatidėjo, papildomų dokumentų nepareikalavo, reikiamų specialistų neiškvietė. Todėl nuteistojo S. B. išreikalauto turto vertė liko nenustatyta. Ta vertė, priešingai nei skundžiamoje nutartyje teigia apeliacinės instancijos teismas, turi esminės reikšmės ne tik sprendžiant apie civilinio ieškinio dydį, bet ir kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką. Palikdamas neištirtą veikos kvalifikavimui esminę reikšmę turinčią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes. Tuo pačiu buvo pažeistos ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatos apie įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Šioje normoje įtvirtinta teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą virsta pareiga, kai pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė neišsamiai, pavyzdžiui, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Konstatavęs prieštaravimus tarp ištirtų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas turėjo pats imtis priemonių jiems pašalinti, atlikdamas įrodymų tyrimą. Bylos duomenys patvirtina, kad tai nebuvo padaryta. Aptarti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis). Naikintina visa nutartis, o ne jos dalis, kaip to savo kasaciniame skunde prašo prokuroras. S. B. buvo kaltintas vieno tęstinio nusikaltimo padarymu, todėl dėl nustatytų BPK reikalavimų pažeidimų yra neteisėta visa nutartis.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, aptarti BPK reikalavimų pažeidimai šalintini. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis be jau aptartų trūkumų yra dar ir prieštaringa. Motyvuodamas savo sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, apeliacinės instancijos teismas skundžiamojo nutartyje išdėstė ir tokius teiginius, iš kurių seka, kad pirmosios instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertę nustatė tiksliai ir tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog S. B. faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 300 000 Lt vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, yra pagrįsta ir teisinga. Šie apeliacinės instancijos teismo teiginiai prieštarauja tiek jau aptartiems to paties teismo teiginiams apie papildomų duomenų būtinumą, tiek priimtam sprendimui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje buvo išspręstas civilinis ieškinys. Pripažinus, jog S. B. užvaldyto turto vertė pirmosios instancijos teismo nustatyta tinkamai, nebūtų pagrindo dėl to turto vertės patikslinimo atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau tokiu atveju nebūtų pagrindo ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, nes dėl moralinės žalos dydžio nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismams įrodymų nepritrūko. Tokiu atveju būtų pagrįstas nukentėjusiųjų kasacinio skundo teiginys, kad dėl jų pareikšto civilinio ieškinio apeliacinės instancijos teismas BPK 115 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį iš bendros taisyklės pritaikė be pagrindo. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme reikalingumas priklausys dar ir nuo to, kaip bus pašalintas aptartas skundžiamos nutarties prieštaringumas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.