Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Janifra“ administratoriaus prašymas dėl baudos skyrimo buvusiam bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Janifra“ direktoriui V. K. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB ,,Janifra“ administratorius pateikė prašymą teismui skirti buvusiam BUAB ,,Janifra“ direktoriui 10 000 Lt baudą; apriboti jo teisę 5 metus eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Nurodė, kad bankrutuojančios įmonės direktorius apie įmonės bankrotą ir jo pareigą pateikti bankrutuojančios įmonės administratoriui įmonės dokumentus buvo informuotas 2010 m. balandžio 19 d. registruotu laišku. Bankrutuojančios įmonės vyriausioji buhalterė ir direktorius 2010 m. balandžio 26 d. ir 2010 m. balandžio 30 d. perdavė įmonės administratoriui visą įmonės turtą bei visus pagrindinius dokumentus. Tarp pateiktų dokumentų buvo įmonės debitorių sąrašas, prie kurio nebuvo pridėti dokumentai, pagrindžiantys debitorių skolas bankrutuojančiai įmonei. Dėl to administratorius negalėjo iki galo tinkamai įvykdyti bankroto procedūros, nes debitorių skolos siekia 786 081,69 Lt, o jas pagrindžiantys dokumentai pateikti jam nebuvo. Pakartotinis raginimas pateikti įmonės dokumentus buvusiam įmonės direktoriui išsiųstas 2010 m. balandžio 23 d., o 2011 m. rugsėjo 21 d. buvo gautas atsakymas, kad V. K. niekada nebuvo įmonės direktoriumi ir įmonei faktiškai nevadovavo, o įmonės reikalus tvarkė ir faktiniu vadovu buvo J. J. , todėl debitorių sąrašai ir likę pas jį. Atsakyme į pakartotinį raginimą nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys V. K. nurodytas aplinkybes. Perduoti įmonės dokumentai ir VĮ ,,Registrų centras“ išrašai patvirtino, kad įmonės direktoriumi iki įmonės bankroto buvo V. K. . Bankroto administratoriaus teigimu, įmonės vadovas vengia vykdyti įstatymu jam nustatytas pareigas, teismo įpareigojimą bei bankroto administratoriaus nurodymus ir siekia perkelti savo kaip buvusio įmonės direktoriaus atsakomybę J. J. , tuo darydamas žalą bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams, vilkina įmonės bankroto procesą, todėl teismas prašomas skirti buvusiam įmonės direktoriui baudą bei apriboti jo galimybes eiti juridinio asmens vadovo pareigas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas neginčija aplinkybės, kad dirbo BUAB „Janifra“, tačiau bankroto bylos iškėlimo dieną jis nebuvo nei faktiniu įmonės valdymo organu, nei jos faktiniu darbuotoju, nes tuo metu įmonė jokios veiklos nevykdė, o jis pats dėjo pastangas surasti buvusį akcininką J. J. . Visus įmonės dokumentus, net debitorių sąrašą bei turtą administratoriui perdavė ne apeliantas, o tai aptvirtina aplinkybes, kad jis niekada nebuvo faktiniu įmonės vadovu, ir todėl neturi galimybės perduoti bankroto administratoriui prašomų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad apelianto veiksmuose nebuvo tyčios, kuri būtų nukreipta į debitorių skolų nuslėpimą. Apeliantas pats yra suinteresuotas surasti minėtus dokumentus, tačiau buvęs įmonės akcininkas ir direktorius vengia bendrauti su apeliantu. Įmonė turi didelių kreditorinių įsipareigojimų, tarp jų ir apeliantui, kuris savo turtu už bankrutuojančią įmonę yra laidavęs paskolos grąžinimą AB „Parex bankas“. Apeliantas tikslo slėpti dokumentus neturi. Pats bankroto administratorius nesiima jokių priemonių išsireikalauti dokumentus iš buvusio faktinio vadovo J. J. .Teismas, uždrausdamas apeliantui eiti juridinio asmens vadovo pareigas, atima iš apelianto galimybę užsiimti kokia nors veikla, užsidirbti lėšų pragyvenimui ir gauti lėšas kreditorinių reikalavimų padengimui, už kuriuos apeliantas laidavo asmeniniu turtu. Tuo pačiu teismas sudarė galimybes apeliantui prarasti savo asmeninį turtą. Būti samdomu darbuotoju apeliantas negali dėl sveikatos ir amžiaus (63 metai).Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų požymių, kad apeliantui būtų galima paskirti nuobaudą. Visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apelianto veiksmuose nėra subjektyviojo pažeidimo požymio, t. y. kaltės, nes apeliantas niekada nevaldė įmonės dokumentų, o tik buvo formalus įmonės vadovas, tai yra neturėjo galimybės savarankiškai vadovauti įmonei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui skirta nuobauda – draudimas ketverius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato, kad įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus; jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui visus dokumentus, šių dokumentų neperduoda arba perduoda ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 10 tūkstančių litų baudą. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis numato, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jei šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 1 d.). Valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus CK 2.4 straipsnio trečiojoje dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (CK 2.82 str. 3 d.). Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis nustato bendrovės vadovo teises bei pareigas ir numato, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir t.t. Todėl įmonės vadovas turi užtikrinti, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai būtų laiku parengti, surašyti ir būtų įmonėje bei įmonės žinioje. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

Nagrinėjamu atveju atsakovui UAB „Janifra“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi. Ta pačia nutartimi UAB „Janifra“ valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nutartis iškelti atsakovui UAB „Janifra“ bankroto bylą įsiteisėjo 2010 m. kovo 20 d. Taigi, atsakovo valdymo organai visą įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui privalėjo perduoti iki 2010 m. balandžio 4 d. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2009-10-07 išrašas patvirtina, kad 2008 metais atsakovo direktoriumi buvo J. J. (t. 1, b. l. 40). Apeliantas V. K. atsakovo direktoriumi buvo paskirtas 2009 m. liepos 10 d. vienintelio UAB „Janifra“ akcininko J. J. sprendimu (t. 1, b. l. 116) ir atsakovo vadovo pareigas jis ėjo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tapęs atsakovo vadovu, apeliantas privalėjo iš buvusio vadovo J. J. perimti įmonės turtą ir dokumentus, o iškėlus įmonei bankroto bylą, perduoti juos bankroto administratoriui iki 2010 m. balandžio 4 d. (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Apeliantas bankroto administratoriaus pranešimais, kurie apeliantui buvo įteikti 2010 m. balandžio 20 d. ir 2010 m. balandžio 26 d. (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 12, 20), buvo tinkamai informuotas apie pareigą perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus. UAB „Janifra“ vyriausioji buhalterė pagrindinius įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratoriui perdavė 2010 m. balandžio 26 d. ir 2010 balandžio 30 d. (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 22-24), tačiau bankroto administratoriui buvo perduotas ne visas atsakovo turtas ir dokumentai. Pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bankroto administratoriaus prašymu patvirtina, kad šiuo laikotarpiu administratoriui buvo perduotas atsakovo turtas – trys automobiliai (t. 1, b. l. 188, 189, t. 2, b. l. 145, 146). Duomenų, patvirtinančių, kad bankroto administratorius po 2010-11-09 būtų pakartotinai kreipęsis į apeliantą dėl dokumentų ir turto perdavimo, byloje nėra. Apeliantas 2011 m. rugsėjo 21 d. informavo bankroto administratorių apie tai, jog jis niekada nebuvo faktiniu įmonės vadovu, kuriuo realiai buvo vienintelis įmonės akcininkas J. J. bei kad jokio įmonės turto ar dokumentų niekada neturėjo ir neturi, o įmonės dokumentai tikėtinai yra pas J. J. (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 21). Su prašymu dėl nuobaudos buvusiam atsakovo vadovui – apeliantui skyrimo administratorius į teismą kreipėsi 2011 m. lapkričio 22 d. Byloje nėra duomenų ar bankroto administratorius bandė susisiekti su vieninteliu atsakovo akcininku ir savininku J. J. , ar administratorius dėjo pastangas perimti visus dokumentus iš realaus atsakovo savininko. Bankroto administratoriaus viena pagrindinių funkcijų visais galimais ir teisėtais būdais stengtis patenkinti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad BUAB ,,Janifra“ administratorius UAB ,,Bankrovita“ netinkamai atliko savo funkcijas, nesiėmė visų galimų ir teisėtų veiksmų, kad būtų išsiaiškinta bankrutuojančios įmonės finansinių dokumentų buvimo vieta ir nedėjo pastangų juos sugrąžinti įmonei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą tikslinga būtų sužinoti, kokių veiksmų ėmėsi bankroto administratorius, siekdamas išsiaiškinti tikslią bankrutuojančios įmonės dokumentų apie debitorių skolas buvimo vietą, ar kreipėsi į vienintelį akcininką J. J. dėl dokumentų perdavimo įmonei. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuobaudos paskyrimo apeliantui klausimą, šių aplinkybių nesiaiškino ir jų neįvertino.

Tam, kad įmonės bankroto proceso metu jos buvusiam vadovui būtų galima taikyti sankciją– draudimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, visų pirma, būtina nustatyti, ar įmonės vadovas atliko ĮBĮ 10 straipsnio keturioliktoje dalies dispozicijoje nurodytus neteisėtus veiksmus ar neteisėtai neveikė. Šioje normoje įtvirtinta, kad sankcija gali būti taikoma, jeigu nustatoma, kad įmonės buvęs vadovas atliko bent vienus iš nurodytų veiksmų ar neteisėtai neveikė: 1) nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, arba 2) po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, arba 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, ar 4) kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras.

Kolegijos nuomone, vien neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), priežastinio ryšio ir neigiamų padarinių nepakanka, kad būtų galima apriboti vadovo pareigas vykdžiusio asmens teisę ateityje eiti šias pareigas. Tam būtina nustatyti ir likusią teisinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – asmens, kuriam siekiama taikyti nuobaudą, kaltę. Kaltė gali pasireikšti sąmoningu veikimu nesilaikant įstatymų reikalavimų arba sąmoningu neatlikimu veiksmų, kuriuos teismas įpareigojo atlikti. Tai reiškia, kad asmens veiksmai (neveikimas) turi būti ne tik neteisėti, bet ir nesąžiningi. Tuo atveju, jeigu buvusio vadovo veiksmuose ar neveikime nenustatyta bent vienos iš šių aplinkybių, ĮBĮ 10 straipsnio keturioliktoje dalyje nurodyta sankcija negali būti taikoma.

Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiems bylos duomenims, nėra pakankamo teisinio pagrindo išvadai, ar pareiškėjas teismo nurodymų neįvykdė dėl sąmoningo vengimo perduoti įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratoriui, t. y. kad elgėsi nesąžiningai, ar dėl kitų priežasčių. Pirmosios instancijos teismui neatskleidus klausimo dėl pagrindo skirti įmonės buvusiam vadovui sankciją – uždraudimą teisės ketverius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas – esmės, ginčijama teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl sankcijos skyrimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 3 p., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje nėra duomenų, kad V. K. reikalaujamus dokumentus turi ir tyčia jų neperduoda administratoriui, galimai paskyrė neproporcingai didelę nuobaudą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta apelianto ketinimo trukdyti atlikti bankroto procedūras ar kitaip vilkinti atsakovo bankroto procesą. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė.

Atsižvelgdama į tai kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl nuobaudos skyrimo buvusiam atsakovo vadovui perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.