Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Algirdo Remeikos ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei G. K., gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės ir nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinius skundus dėl 2013 m. spalio 7 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. – 20 MGL, t.y. 2600 litų bauda.

S. R. pagal BK 178 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš S. R. priteista nukentėjusiajam T. Ž. 3000 Lt neturtinei ir 820,73 Lt turtinei žalai atlyginti bei 1600 litų proceso išlaidų už jam suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. pagal LR BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 11 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties 76-uoju namu, įžūliais ir vandališkais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad įvairiais necenzūriniais žodžiais keikė nukentėjusįjį T. Ž., sėdintį automobilyje Mazda 323, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ne mažiau tris kartus kumščiu smogė nukentėjusiajam T. Ž. į galvą, po to, nukentėjusiajam T. Ž. išlipus iš automobilio, sudavė kumščiu smūgius nukentėjusiajam T. Ž. į galvą, į rankas, išmušdamas iš kairės rankos 919 litų vertės UAB „B. D. C.“ priklausantį telefoną Nokia E51 bei, T. Ž. lenkiantis pasiimti telefono, sudavė smūgius T. Ž. į galvą, po kurių pastarasis nugriuvo ant asfalto, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo T. Ž. sveikatą dėl poodinės kraujosruvos su nubrozdinimais dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimo dešinėje alkūnėje, kairės plaštakos II-ame piršte bei padarė UAB „B. D. C.“ 919 Lt turtinę žalą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

S. R. pagal LR BK 178 str. 1 d. išteisintas kaltinant tuo, jog 2008 m. spalio 11 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties 76-uoju, iš automobilio Mazda 323, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) pagrobė T. Ž. priklausančią 100 litų vertės piniginę, kurioje buvo „Omni ID“ nuolaidų kortelė, „Nafta“ nuolaidų kortelė, SEB „Electron“ mokėjimo kortelė, 680 litų ir vairuotojo pažymėjimas, išduotas T. Ž. vardu, tuo nukentėjusiajam padarydamas 780 litų turtinę žalą.

Teismas skundžiamu nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d. nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu prokuroras šio kaltinimo nebepalaikė, nurodydamas, jog byloje nepavyko surinkti pakankamai jį pagrindžiančių įrodymų, su šia prokuroro pozicija sutiko ir nukentėjusiojo atstovas advokato padėjėjas Ž. A. D..

Nuteistojo S. R. gynėja advokatė Rasa Malinauskienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2013 m. spalio 7 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir S. R. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.

Skunde nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendžiu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, yra padaryti esminiai LR BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos S. R. teisės, nes nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos bei nurodyta teismų praktikoje. Be to, teismas buvo šališkas, neobjektyvus, teisminio nagrinėjimo metu, nesiekė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą.

Apeliantės nuomone, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų, bei neteisingai juos įvertinęs nepagrįstai pripažino S. R. kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Teismas grubiai pažeisdamas LR BPK 301 str. 2 d. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiojo T. Ž. parodymais apie tai, jog kaltinamasis atsidarąs jo automobilio dureles, ji keikė ir sudavė smūgius į galvą, o jam išlipus iš automobilio, dar sudavė smūgius ant gatvės į galvą ir rankas, išmušdamas iš kairės rankos telefoną, kuris nukrito ir sudužo. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo T. Ž., paties teismo prieštaringai vertinamus parodymus, byloje surinkta nebuvo.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad netiki E. C. parodymais ir jais nesiremia, nes šio liudytojo parodymai nepatikimi ir prieštaringi. Tačiau gynėja apžymi, kad posėdžio metu minėtas liudytojas pats davė parodymus apie tai, kad atpažinimo iš nuotraukos metu, jis tyrėjai nurodęs, kad asmuo jam yra tik panašus (nors protokole yra nurodoma, kad jis atpažįsta asmenį), taip pat teisme tvirtino, kad nėra tikras, kas teisiamųjų suole sėdi būtent tas jaunuolis, kurį jis tariamai matė įvykio metu.

Skunde nurodoma ir tai, jog teismas nesivadovavo liudytųjų V. Ž. ir K. S. parodymais. Kaip esminius prieštaravimus teismas nurodė, kad K. S. teismo posėdžio metu teigė, kad išlaipinęs S. R. nuvažiavo į degalinę, o kaltinamasis S. R. nurodo, kad K. S. nuvažiavo namo. Tačiau nėra jokio skirtumo, kur nuvažiavo K. S., tai nieko bendro su S. R. inkriminuojama veika neturi. Šios smulkmenos tik patvirtina, kad S. R. prieš teismo posėdį su liudytoju K. S. nesitarė ir nederino tarpusavio pozicijų. Juolab, kad kaltinamasis davė parodymus išklausius visus liudytojus, ir galėjo derinti savo parodymus prie jau apklausto liudytojo parodymų, tačiau tam nebuvo jokio pagrindo. Liudytojas K. S. davė išsamius parodymus, kiek tai įmanoma atsiminti praėjus po įvykio beveik penkeriems metams. Būtent liudytojo K. S. parodymai tik patvirtina tas aplinkybes, kad S. R. įvykio vietoje su nukentėjusiuoju nekontaktavo ir tuo labiau jo nemušė.

Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai atmetė ir liudytojo V. R. parodymus. Liudytojas V. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad visų įvykio aplinkybių, dėl praėjusio labai ilgo laiko tarpo, neprisimena ir prašė vadovautos jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nė kiek neprieštarauja kaltinamojo S. R. duotiems parodymams. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nesurinkta jokių duomenų, kurie atskleistų motyvus, dėl tariamų S. R. nusikalstamų veikų. Byloje taip pat nenustatyta, kad įvykio metu automobilį Mercedes Benz, būtų vairavęs ne V. R., o S. R.. Nukentėjusiojo teigimu automobilyje Mersedes Benz buvo tik vairuotojas, jame keleivių nebuvo. Dėl įvykusio žodinio konflikto kelyje, vėliau pas nukentėjusiojo T. Ž. tėvą, išsiaiškinti susidariusios situacijos, nuvyko taip pat ne S. R., o V. R., kuris niekada ir neneigė įvykus žodinį konfliktą. Policijos pareigūnas R. A. nurodęs, kad įrašyto pokalbio su nukentėjusiuoju metu, jis kaip galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį, turėjęs omenį V. R..

Skunde pažymima, kad teismas nurodė, kad ir paties nukentėjusiojo T. Ž. parodymai apie įvykio aplinkybes taip pat kelia abejonių visų jų patikimumu, todėl vadovavosi tik parodymais dėl jo sumušimo, o parodymais apie vagystę iš jo, nesivadovavo, todėl S. R. dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d. išteisino. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu, S. R. davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Į visus jam užduotus klausimus atsakinėjo logiškai ir suprantamai. Pažymėtina, kad siekdamas byloje nustatyti tiesą, kaltinamasis teismo posėdyje dalyvavo iš karto po patirtos traumos, turėdamas pateisinančią priežastį jame nedalyvauti, tačiau norėjo sudaryti teismui galimybę apklausti į teismo posėdį atvykusį nukentėjusįjį, kuris vėlesniuose teismo posėdžiuose nedalyvavo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad net keturis kartus, S. R. atžvilgiu, baudžiamoji byla buvo nutraukta.

Nukentėjusysis T. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2013-10-07 nuosprendį, kuriuo S. R. nuteistas pagal BK 284 str. d. paskiriant jam 20 MGL, litų baudą, ir priimti naują nuosprendį.

Skunde nurodo, jog nors teismas ir S. R. pripažino kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d., tačiau pamiršo paminėti, kad jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. S. R. papildomai turėjo būti inkriminuotas LR BK 138 str. l d. Apeliantas pažymi, kad byla nuo 2008 m. spalio mėn. buvo vilkinama, kaip ikiteisminio tyrimo metu, taip ir teisme, buvo du kartus nutraukta ir tik skundų dėka vėl atnaujinta, tačiau ir policijos darbuotojai, ir tyrėjai, ir prokurorai stengėsi, kad tyrimas nebūtu vykdomas, todėl buvo stengiamasi nepriimti daiktinių įrodymų, dingo pirminės apklausos protokolai kur S. R. prisipažįsta padaręs nusikaltimą, dėl ko jam tekdavo eiti su diktofonu, apie daiktus nieko nebuvo rašoma piktybiškai ir tik po keleto skundų jau praėjus dviem metam, staiga buvo prisiminta, kad daiktai reikalingi byloje, tačiau jam saugoti sugadintus daiktus keletą metu buvo netikslinga.

Skundo autoriaus teigimu, dėl pavogtos pinigines jis turėjau blokuoti SEB korteles, išimti naują vairuotojo pažymėjimą. Apelianto teigimu, jis nuo pat primos apklausos parodė, kad matė kaip S. R. buvo įlindęs į jo automobilį. Nei jo, nei liudininkų parodymuose, nėra užfiksuota jog butų buvę pašalinių žmonių aplinkui - niekas negalėjo pavogt jo piniginės. Teismas nemotyvuotai nepripažino esminio jo sužalojimo, dėl kurio tiek ilgai gydėsi - padikaulio lūžio. Parodymuose užfiksuota, jog gelbėdamasis bėgo ir susižalojo koją. Teismo med. ekspertai patvirtino, jog padikaulio lūžiai ne iš karto pastebimi. Rentgeno nuotrauka, iš kurios vėliau med. ekspertų nustatytas padikaulio lūžis daryta KMUK sekantį rytą - praėjus tik 12 valandų po įvykio, tačiau KMUK budinčioj dalyje nebuvo traumatologo, o bendros praktikos daktarė nesuprato kad lūžęs padikaulis. Apie tai yra visi dokumentai. Iš tos pačios nuotraukos, kuri buvo pateikta ekspertams antrą kartą, teismo med. ekspertai ir pripažino, kad yra padikaulio lūžis ir tai yra išdava S. R. padaryto nusikaltimo numatyto LR BK 138 str.

Apelianto teigimu, jo parodymai, nuo pat įvykio buvo nuoseklūs, tačiau tyrėja jo parodymus surašė interpretuodama. Jo piniginėje buvo 680 Lt, asmens dokumentas, nuolaidų kortelės, kreditinė kortelė. Be to. turėjo išlaidų, nes 4-5 kartus iš Vilniaus važiavo į apklausas, į akistatą, dar reikėjo bylos kopijas pasidaryti. Gydėsi dėl galvos skausmų, dėl kojos šeimos klinikoje Vilniuje. Skauda koją ir dabar, nes buvo padikaulis lūžęs. Padaryta neturtinė žala - patyriau išgyvenimus, negalėjau dirbti, 10 dienų turėjau nedarbingumo lapelį, po to dirbau namuose, kadangi darbas yra kompiuteriu, tai ir ligos lapo nereikėjo. Dėl nedarbingumo patyriau apie 700 Lt žalos. Padikaulis nukrypęs į šoną vienu centimetru. Skausmas liko visam gyvenimui. Lūžį gydžiausi keletą mėnesių, lankiau magneto fizioterapiją.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo E. C. parodymus, nes minėtas liudytojas nuo pirmos apklausos teisingai nurodė kaip atrodė ir kaip buvo apsirengę dalyviai. Atpažino iš nuotraukos pagal procesinius veiksmus.

Teismo pastebėjimas jog netiki jo versija dėl konflikto eigos, kadangi nebėgo pagalbos pas tėvą labai juokingas, kadangi jis suaugęs vyras ir turėjo bėgti pagalbos ne pas tėvą, o į policiją ir gydymo įstaigą. Byla buvo tendencingai vilkinama lygiai 5 metus. Liudytojas E. D. parodė, kad 2008 m. spalio mėnesį dirbo policijos komisariate operatyvinėje grupėje. Buvo iškvietimas į Veiverius, kad Kauno gatvėje sumuštas T. Ž.. Nukentėjusysis į policiją atvažiavo savo automobiliu. Sakė, kad jis buvo užpultas ir sudaužytas jo telefonas, jį lyg tai pats jis atsivežė, suplėšytas megztinis. Megztukas nukentėjusiojo buvo šviesus, o kuo daugiau buvo apsirengęs, neatsimena. Nekrito į akis, ar suplėšytas megztinis. Kažką rodė, bet tiksliai neatsimena. Po įvykio geriau atsiminė negu dabar. Tokia liudytojo pozicija „nieko nežinau, nieko neatsimenu" yra labai palanki kaltinamajam nors policininkas nuo pat pirmos minutės žinojo, kad jis sužalotas, kad jam pavogta piniginė, kad sugadinti rūbai ir telefonas, tačiau vėliau šie parodymai paslaptingai dingo nes tyrimas buvo nutrauktas, ir buvo tikimasi, kad jis nesiskųsiu.

Apeliantas pažymi, kad teismas nevertino garso įrašo, nors pats R. A. apklausiamas pripažino, jog tai mūsų pokalbis per apklausą ir jog jis jam kalbėjo apie V. R. prisipažinimą. Liudytojas kriminalinės policijos tyrėjas R. A. parodė, kad 2008 m. spalio pabaigoje tyrė medžiagą dėl T. Ž. sužalojimo ir asmeninių daiktų vagystės. Buvo pateikti automobilio duomenys, kuriuo galimai važiavo asmuo, sužalojęs Ž.. Nustatė adresą pagal automobilio duomenis - (duomenys neskelbtini). Kaip galimą įtariamąjį buvo apklausęs V. R., tai jis kalbėdamas ir turėjo omenyje. T. Ž. neinformavo, kad bus daromas įrašas. Savo balso įraše neneigia. Liudytoja Prienų rajono policijos komisariato tyrėja L. R. parodė, kad tirdama šią bylą, apklausė liudytoju E. C., kuris po kelerių metų atsirado po skelbimo "Lietuvos ryte", buvo jau net skelbimas išimtas. Jis paaiškino, kad matė įvykį. Ji surašė jo parodymus, liudytojas juos perskaitė. Apelianto nuomone, nėra jokių duomenų, kad E. C. turėjo galimybę iki kaltininko atpažinti, matyti jį prieš tai ar tuo labiau, jam kas nors galėjo rodyti nuotraukas, pagal kurias jis atpažino kaltinamąjį, todėl teismas tendencingai atmetė C. parodymus, bandydamas sumenkinti įrodymų bazę ir tokiu būdu sumažinti kaltinamojo kaltę ar visiškai jį išteisinti.

Skundo autoriaus teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė LR BPK 305 str. 1 d. 1, 2, 3 punktus, o vertindamas įrodymus, nesilaikė LR BPK 20 str.5 d. nustatytų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo S. R. gynėja advokatė R. Malinauskienė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė atmesti nuteistojo S. R. gynėjos ir nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinius skundus.

Nuteistojo S. R. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės ir nukentėjusiojo T. Ž. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo S. R. gynėjos apeliacinio skundo

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. R. pripažino kaltu bei nuteisė už LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Tai, kad nuteistojo S. R. gynėja nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais, nes teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai.

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant S. R. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. S. R. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas, skirtingai nuo apeliantės, nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais, jį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl nuosprendį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Iš nuteistojo S. R. parodymų duotų teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad jis kaltu neprisipažino ir parodė, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė, įvykio metu automobilio Mercedes nevairavo. Važiuodamas su K. S. pamatė, stovintį automobilį ir jo tėvą. Išlipęs draugui liepė važiuoti, o jis grįžo kartu su tėvu. Jokio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo T. Ž. nebuvo. Tėvas V. R. jam pasakojo, jog priekyje jo važiavęs automobilis staiga stabdė ir jis vos nepadarė avarijos.

Tačiau tokius S. R. parodymus paneigia iš esmės nuoseklūs nukentėjusio T. Ž. parodymai, kad automobilį vairavo ne V. R., kaip tvirtina nuteistasis, o S. R..

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo T. Ž. parodymų dalis apie asmenį vairavusį automobilį Mercedes yra nuosekli ir nėra pagrindo jais netikėti. Nukentėjusiojo T. Ž. parodymais nustatyta, kad 2008 m. spalio 11 d. apie 20 val. iš Vilniaus savo automobiliu Mazda važiavo pasveikinti tėvą su gimtadieniu. S. V. miestelyje sankryžoje sukti kairėn į Kauno gatvę. Rodė posūkį, pradėjo posūkio manevrą, įvažiavo automobilio priekiu į priešingos krypties juostą. Išgirdo garsinį signalą, prie pat jo automobilio dideliu greičiu priartėjo automobilis Mercedes ir sustojo lygiagrečiai jo automobiliui. Jis sustojo, pamanė, kad į jį atsitrenkė. Automobilių kontakto nejautė. Mercedes vairuotojas išlipo iš automobilio, atsidarė jo automobilio keleivio dureles, jį plūdo, vadino „gaidžiu“, sudavė smūgį į galvą. Po to išlipus iš automobilio sudavė kumščiu sudavė į galvą ir rankas, nes nukentėjusysis paėmęs mobiliojo ryšio telefoną pasakė, kad kvies policiją. Nuo smūgio telefonas iškrito iš rankų, lenkiantis jo paimti S. R. sudavė į galvą, nuo ko nukentėjusysis nukrito. S. R. jis tada matė pirmą kartą, anksčiau nepažinojo.

Šie nukentėjusiojo T. Ž. iš esmės nuoseklūs parodymai paneigia nuteistojo S. R., liudytojų V. R. bei K. S. parodymus, kad automobilį Mercedes vairavo ne S. R.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo V. R. parodymus vertino kaip prieštaringus, nes iš minėto liudytojo parodymų matyti, kad jis nurodė prieštaringas aplinkybes, o kai kurių detalių iš viso negalėjo paaiškinti. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pagrįstos išvados ir dėl liudytojo K. S. parodymų patikimumo. Kolegija pažymi, kad nukentėjusysis atpažino S. R. kaip jį sumušusį asmenį. Nukentėjusysis 2008-11-08 apklausos metu parodė, kad Mercedes Benz vairuotojas buvo 23-29 metų amžiaus, normalaus kūno sudėjimo, apie 180-185 cm ūgio, šviesių trumpai kirptų plaukų. Šie nukentėjusiojo apibudinimai patvirtina, kad automobilį vairavo ne V. R., o S. R.. Be to, nukentėjusysis T. Ž. parodymų atpažinimo metu atpažino ne V. R., o būtent nuteistąjį S. R.. Teismo medicinos specialisto išvadomis nukentėjusiajam T. Ž. konstatuota poodinė kraujosruva su nubrozdinimais dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, kairės plaštakos II-e piršte, kairės pėdos II-o padikaulio galvutės lūžis. Sužalojimai padaryti mažiausiai 4 trauminiais poveikiais.

Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, nes smurtas panaudotas viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti asmenys be kaltininkų leidimo ir, kurioje būnant asmeniui, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Apylinkės teismas S. R. veikus pagrįstai įvertinto kaip pažeidžiančius viešą tvarką, nes jais buvo demonstruojama nepagarba tiek nukentėjusiajam, tiek ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl tokių veiksmų atsirado padariniai, t.y. buvo sutrikdyta rimtis viešoje vietoje, parodyta nepagarba visuomenei, sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.

Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, kruopščiai jas ištyrė, Išvados dėl S. R. kaltumo padarius LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinio skundo

Iš nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinio skundo matyti, jog jis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo S. R. nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį, tačiau kokios rūšies turėtų būti priimtas nuosprendis nenurodo. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nukentėjusiojo T. Ž. nuomone, S. R. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ir pagal LR BK 138 str. 1 d., nes dėl padikaulio lūžimo jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinio skundo argumentus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. R. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 284 str. 1 d., 178 str. 1 d. padarymu, dėl šių nusikalstamų veikų padarymo buvo perduotas ir teismui. Kolegija pažymi, kad sprendimas dėl S. R. veikos teisinio vertinimo buvo priimtas dar ikiteisminio tyrimo metu, tuo tarpu pagal BPK 255 str. 1 d. teisme byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas padarė motyvuotas išvadas dėl nukentėjusiajam T. Ž. konstatuoto pėdikaulio lūžimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje yra trys specialisto išvadoje. 2008-10-13 teismo medicinos specialisto išvadoje, nukentėjusiojo minimo pėdikaulio lūžimo nekonstatuota. Iš šios specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad nusiskundimų dėl pėdos skausmo nenustatyta. 2008-12-05 atliktoje specialisto išvadoje nurodoma, kad medicinos diagnostikos centre nustatytas kairės pėdos II-o padikaulio galvos lūžis, kurio patvirtinimui pateiktų medicininių dokumentų nepakanka. 2009-06-01 teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad T. Ž. nustatyta poodinė kraujosruva su nubrozdinimais dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, kairės plaštakos II-e piršte, kairės pėdos II-o padikaulio galvutės lūžis. Sužalojimai padaryti mažiausiai 4 trauminiais poveikiais. Nubrozdinimai dešinėje alkūnėje ir kairėje plaštakoje bei kairės pėdos II-o padikaulio galvutės lūžis galėjo gautis parkritus ir atsitrenkus į kietą buką ar/ir bukabriaunį paviršių. T. Ž. apžiūros metu buvo nustatyti visi aukščiau išvardyti sužalojimai, nes MRU Teismo medicinos institute instrumentiniai tyrimai (rentgenologiniai) kaulų lūžiams nustatyti neatliekami, o apžiūros metu nukentėjusysis kairės pėdos skausmu nesiskundė, todėl II-o padikaulio lūžis ir nebuvo nustatytas. Dėl kairės pėdos II-o padikaulio lūžio sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Taigi, šie aptarti objektyvūs duomenys neleidžia daryti išvados, kad būtent įvykio metu nukentėjusiajam T. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Taip pat apeliaciniame skunde nukentėjusysis T. Ž. nurodo, kad iš jo atvirtai buvo pagrobta piniginė su pinigais ir banko kortele bei vairuotojo pažymėjimu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad baigiamųjų kalbų metu prokurorui nepalaikius kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d. padarymo, nukentėjusiojo atstovas advokatas sutiko su prokuroro pozicija minimoje kaltinimo dalyje. Nors nukentėjusysis T. Ž. tvirtina, kad 2008-10-11 po konflikto su S. R., matė kaip pastarasis buvo įlindęs į jam priklausantį automobilį, po ko nukentėjusysis pasigedo savo piniginės su pinigais, banko kortele, nuolaidų kortelėmis bei vairuotojo pažymėjimu, tačiau jo tokių parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Dėl to, pirmosios instancijos teismas patikrinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra neginčijamų objektyvių duomenų, kad S. R. pagrobė T. Ž. piniginę su joje buvusiais pinigais ir kitais daiktais. Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertino nukentėjusiojo V. Ž. parodymus ir motyvuotais pasisakė kokia jų dalimi remiasi priimdamas nuosprendį, kokia jų dalimi nesutinka. Kolegija pažymi, kad principas in dubio pro reo įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados dėl S. R. išteisinimo pagal LR BK 178 str. 1 d. yra teisėtos ir pagrįstos. BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Kolegija, atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. R. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės ir nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinius skundus atmesti.