Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos AB „Pieno žvaigždės“ atstovams Mindaugui Palijanskui ir M. Ž., atsakovę, atstovaujamos LR žemės ūkio ministeriją atstovams Rimantui Zaleckiui ir Dariui Vilimui, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Pieno žvaigždės“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui LR finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja AB „Pieno žvaigždės“ (toliau -Bendrovė) skunde teismui (b.l. 3-9) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 5595729 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą ir 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad LR Vyriausybė 2003-06-04 nutarimu Nr.725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio - gruodžio mėnesiais“ (toliau - Nutarimas), Lietuvos pieno perdirbėjus įpareigojo 2003 metų birželio - gruodžio mėnesiais pieno gamintojams mokėti 2002 metais tuo pačiu laiku mokėtas pieno supirkimo kainas. Tam buvo numatyta 56 mln. litų parama.

Tuo pačiu nutarimu LR Vyriausybė įpareigojo LR žemės ūkio ministeriją, suderinus su LR finansų ministerija parengti ir patvirtinti skirtos 56 mln. litų dydžio paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms teikimo taisykles.

LR žemės ūkio ministerija, suderinusi su LR finansų ministerija, 2003-06-16 įsakymu Nr.3D-236 patvirtino Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau - Taisyklės).

Taisyklėmis buvo nustatytos nevienodos paramos teikimo sąlygos pieno perdirbėjams. Taisyklių 5p. nustatyta, kad įmonei parama yra skiriama atsižvelgiant į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija. Taigi teisės aktu buvo įtvirtintas paramos teikimo kriterijus, kuris tam tikros įmonės patirtinų papildomų išlaidų kompensavimą iš esmės susiejo su tam tikros įmonės užimama dalimi pieno perdirbimo rinkoje.

Taisyklių 3.1. p. buvo numatyta, kad parama teikiama įmonėms, kurios 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais superka visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 metais tais pačiais mėnesiais už tokį patį pieno kiekį, kuris buvo supirktas ir perdirbtas per tą patį laiką 2002 metais, pridedant prognozuojamą 3 % pieno supirkimo didėjimą. Šios nuostatos iš esmės įpareigojo pieno perdirbimo įmones (tarp jų ir pareiškėją) 2003 metų birželio - gruodžio mėnesiais supirkti pieną ne realiomis rinkos kainomis, o 2002 metų atitinkamų mėnesių kainomis. Pažymi, kad įmonės negalėjo atsisakyti dalyvauti minimoje programoje, kadangi nedalyvaudamos programoje jos neturėjo jokių galimybių konkuruoti su valstybės remiamomis įmonėmis ir norintis mokėti realias rinkos kainas (žymiai mažesnes nei buvo 2002 metais) ūkio subjektas, tokiomis rinkos sąlygomis tiesiog būtų neturėję iš ko pirkti reikiamo pieno kiekio.

Bendrovė, laikydamasi paminėtų Taisyklių nuostatų, 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais už pieną mokėjo tas pačias kainas, kurias ji buvo mokėjusi tuo pačiu metu 2002 metais, pagal rūšį ir kiekį. Tokiu būdu, palaikant 2002 metais mokėtų kainų lygį, pareiškėja savo sąskaita mokėjo didesnes nei rinkos pieno kainas, tikėdamasi, kad valstybės teikiama parama kompensuos jos patiriamas išlaidas. Tačiau, Taisyklėmis buvo nustatytas ydingas paramos skirstymo kriterijus, kuris buvo siejamas tik su įmonės užimama dalimi pieno perdirbimo rinkoje, tačiau visiškai neatsižvelgiant į konkrečios įmonės 2002 metais mokėtas kainas už pieną ir į realias 2003 metais patiriamas išlaidas vykdant Taisyklių nuostatas bei palaikant 2002 metų kainų lygį. Taip pat nepagrįstai buvo apribotas ir pieno supirkimo kiekių augimas (3%), kadangi niekas negalėjo tiksliai numatyti ir juo labiau apriboti įmonių plėtros 2003 metais.

Taisyklių 5.1. p. nuostatas, reglamentuojančias paramos dydį ir jos skirstymo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/04 pripažino prieštaraujančiomis LR civilinio kodekso 2.76 str. ir LR konkurencijos įstatymo 4 str., o Taisyklių 2 ir 3.1. p. nuostatas, ribojančias superkamo pieno kiekio didėjimą iki 3% - prieštaraujančias LR Vyriausybės 2003-06-04 nutarimo Nr.725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui - palaikyti 2002 metų kainų lygį ir 1 punktui. 2005-12-30 sprendimu administracinėje byloje Nr.A8-1690-05 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė precedentinę galią turintį paramos teikimo kriterijų - parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama tokiu būdu, kad būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus. Iš to seka, kad ta išlaidų dalis, kurios nepadengia Taisyklėmis nustatyta ir pareiškėjai išmokėta pramos dalis, yra pripažintina turtine žala, kuri atsirado dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų (konkrečiu atveju dėl neteisėtų teisės akto nuostatų).

Atsižvelgiant į 2003 metais birželio-gruodžio mėnesiais supirkto pieno kiekius ir kainų skirtumus, kuriuos turėjo padengti iš savo lėšų ir kurie turėjo būti kompensuoti, tuo laikotarpiu ji patyrė 16489138 Lt išlaidų. Tuo tarpu iš valstybės gautas paramos dydis sudarė 12710000Lt. Tokiu būdu Bendrovei padaryta 3779138 Lt žala.

Kaip ir Bendrovė, pieno kainų palaikymo programoje dalyvavo ir aukščiau paminėtas neteisėtas Taisyklių nuostatas vykdė ir AB „Panevėžio pienas“, kuri 2004 metais buvo reorganizuota jungimo būdu, prijungiant ją prie pagrindinio akcininko - Bendrovės. LR akcinių bendrovių įstatymo 68 str. nustatyta, kad reorganizuotų bendrovių visas turtas, teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančioms bendrovėms, taigi ir teisė reikalauti atlyginti patirtą žalą iš reorganizuotos AB „Panevėžio pienas“ po reorganizavimo perėjo veikiančiai Bendrovei.

Atitinkamai analizuojamu laikotarpiu AB „Panevėžio pienas“ patyrė viso 5048058 Lt išlaidų, valstybės parama sudarė 3231466 Lt. Tokiu būdu AB „Panevėžio pienas“ padaryta 1816592 Lt žala.

LR CK 2.71 str. l d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Minimo CK 2.71 str. 3 d. nustatyta, kad terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (tame tarpe valstybės ar savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t), taigi Taisyklės patenka į minimą „akto“ sąvoką.

Nagrinėjamu atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir į precedentinę galią turintį 2005-12-30 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr.A8-1690-05, pareiškėjai iš atsakovės priteistina 5595729 Lt (3779138 Lt + 1816592 Lt) dydžio turtinė žala bei 5% dydžio metinės palūkanos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti LR žemės ūkio ministerija atsiliepime teismui (b.l. 72-74, 84-91) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir paaiškino, kad pareiškėja, dalyvaudama valstybės skiriamos paramos pieno gamintojams skirstymo programoje, pasiekė naudingų tikslų - 2003 metus baigė pelningai, neprarado pieno gamintojų, išlaikė tvirtas pozicijas rūšinio pieno supirkimo ir pieno produktų realizavimo rinkose. Teikiant paramą, nebuvo siekiama kompensuoti visus pieno perdirbimo įmonių nuostolius, parama buvo ribota, valstybes biudžete šiam tikslui buvo skirta 56 mln. Lt ir apie tai pieno perdirbimo įmonėms buvo žinoma. Taisyklėse parama turėjo būti paskirstyta pieno perdirbimo įmonėms taip, kad neviršytų Vyriausybes nustatyto 56 mln. Lt dydžio.

LR Vyriausybės, LR žemės ūkio ministerijos ir LR finansų ministerijos veiksmus rengiant minėtą nutarimą ir Taisykles reikia kvalifikuoti kaip atliktus dėl būtino reikalingumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 str. 6 d.), o tai leidžia Lietuvos Respublikos valstybę nuo bet kokios atsakomybes pareiškėjos atžvilgiu.

LR civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą kyla esant neteisėtiems valdžios institucijų (ar jos darbuotojų) veiksmams ar neveikimui, jais asmeniui padarytai žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinė deliktinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar netinkamai vykdo ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Išvestinės žalos atlyginimo šiuo atveju pareiškėja neturi pagrindo reikalauti, nes neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindų. Kadangi ministerijos neteisėtų veiksmų dėl paramos suteikimo pareiškėjai nenustatyta, o ši sąlyga LR civilinio kodekso 6.271str. taikymui yra būtina, Lietuvos Respublikos valstybei pareiga atlyginti pareiškėjai žalą dėl Taisyklėse nustatytų paramos gavimo sąlygų vykdymo nekyla.

LR žemės ūkio ministerijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojančius teises aktus privalėjo veikti, nes iki Vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-28 sprendimo, kuriuo buvo konstatuojamas teisės akto (Taisyklių) neteisėtumas, teisės aktas laikytinas teisėtu ir turėjo būti vykdomas.

Atsakovės nuomone, šios sumos negalima laikyti žala, kadangi ji susidarė per visą paramos laikotarpį ir pagal savo esmę yra faktiškai 2003 m. pareiškėjos patirtų išlaidų dalis, susidariusi dėl pieno gamintojų struktūros ir pieno rūšingumo pasikeitimų. Visas pareiškėjos skundas (kaip ir nuostolių apskaičiavimas) iš esmės yra grindžiamas vienintele prielaida, kad pareiškėja paramai gauti turėjo gamintojams mokėti daugiau negu 2003 m. vidutinės pieno supirkimo kainos šalyje. LR Vyriausybės nutarimo nuostata, jog pieno perdirbimo įmonės 2003 metais gamintojams moka atitinkamas kainas, negali būti aiškinama kaip pieno perdirbimo įmonių pareiga mokėti atitinkamas kainas, o išreiškia tik pieno perdirbėjų teisę gauti atitinkamą paramos dalį, jeigu pieno perdirbimo įmonė mokėtų pieno gamintojams nutarimo 1 p. nustatytas kainas. Pareiškėja savo laisva valia nusprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama. Todėl LR valstybė nėra ir negali būti atsakinga už pareiškėjos priimtą sprendimą 2003 metais paremti pieno gamintojus valstybės skiriamomis lėšomis. Taigi dalyvavimas paramos programoje nebuvo privalomas, o buvo savanoriškas ir priimamas paramos skirstymo kriterijus atitinkančio ūkio subjekto laisva valia ir pasirinkimu. Pareiškėja pati laisva valia sprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama ir, įvertinusi valstybės paramos teikiamą naudą ir galimą riziką, prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo.

Taisyklėmis nebuvo numatyta jokio įmonių papildomai patirtų išlaidų kompensavimo mechanizmo. Įmonė jokių pretenzijų ministerijai 2003 - 2008 metų laikotarpiu nepareiškė. Todėl galima konstatuoti, kad pareiškėja už 2003 m. papildomai supirktą rūšinį pieną (18 proc.) mokėjo sutartinėmis kainomis. Pareiškėja, siekdama tariamai patirtos turtinės žalos atlyginimo, turėjo ministerijai 2003-2008m. laikotarpiu pagrįsti žalos atsiradimo faktą ir pateikti ekonominį pagrindimą pagal kapitalo investicijų planavimo metodikos reikalavimus. Šiuo atveju nebuvo atlikta naudos ir sąnaudų analizė.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teigimu, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-30 administracinėje byloje Nr. A8-690-05 nustatė precedentinę galią turintį paramos teikimo kriterijų, kad „pilnai parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama tokiu būdu, kad būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė“. Paramos teikimo tikslas buvo palaikyti 2002 m. birželio - gruodžio mėn. kainų lygį ir tokiu būdu paremti pieno gamintojus, o ne tiesiogiai ją išdalinti pieno perdirbimo įmonėms. LR finansų ministerija administracinėje byloje Nr. A-1690-05 pažymėjo, kad Taisyklėmis reglamentuota parama nebuvo siekiama kompensuoti visų pieno perdirbėjų patirtų nuostolių.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-28 sprendime pažymėjo, kad ministerija Taisyklėmis neįpareigojo pieną perdirbančių įmonių mokėti už superkamą rūšinį pieną tų kainų, kurias jos mokėjo 2002 metais, atitinkamai tą patį laikotarpį. Tai buvo tik viena iš sąlygų, kurią įvykdžius, įmonės turėjo galimybę gauti minėtą paramą ir paremti pieno gamintojus.

Pareiškėjos nuomone, teiginiai apie patirtą žalą dėl tariamai LR Vyriausybės ir ministerijos neteisėtų veiksmų yra aiškiai klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės.

Vadovaujantis Pareiškėjos skunde pateikta medžiaga, kurios duomenų tikrumą ir teisingumą patvirtino UAB „Audito standartas“, konstatuoja, kad pareiškėja, siekdama įmonei ekonomiškai naudingų tikslų - užimti konkurencinėje kovoje didesnes rinkos pozicijas ir supirkti kuo daugiau rūšinio pieno, 2003m. supirko net 18 proc. daugiau rūšinio pieno nei 2002 metais (Taisyklėmis buvo numatytas 3 proc. žaliavinio pieno supirkimo augimas).

Atlikus pareiškėjos finansinių rodiklių analizę nustatyta, kad pieno perdirbimo įmonės - rinkos lyderės, pasinaudojusios valstybės skirta parama 2003m., užbaigė pelningai. Pareiškėja, nežiūrint jos teiginių apie tariamai patirtus nuostolius, 2003 m. užbaigė pelningai - gavo 17,1 mln. Lt grynojo pelno (tuo tarpu 2002 m. pareiškėjos grynasis nuostolis buvo (-) 6,7 mln. Lt). Todėl pareiškėjos priimtas sprendimas laisva valia dalyvauti valstybės paramos pieno gamintojams turėtų būti kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 str. 5 d. kaip nukentėjusio asmens sutikimas ir rizikos prisiėmimas, o tai atleidžia Lietuvos Respublikos valstybę nuo bet kokios atsakomybės pareiškėjo atžvilgiu (LR civilinio kodekso 6.253 str. 1 d.).

Savo reikalavimą atlyginti žalą pareiškėja kildina iš žemės ūkio ministro 2003-06-16 įsakymu Nr.3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių nuostatų.

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas 2004-10-28 administracinėje byloje Nr.11-08/04 buvo paskelbtas 2004-11-04 „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojo nuo 2004-11-05 (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 117 str.). Apie pareiškėjos nurodomą materialinės teisės normų pažeidimą ji turėjo sužinoti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo paskelbimo (2004-11-04) „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojimo (2004-11-05) dieną.

Pareiškėja 2004-2008 m. laikotarpiu jokių pretenzijų ministerijai dėl Taisyklių įgyvendinimo ir iš to kylančių finansinių problemų ministerijai raštu nepareiškė, todėl galima pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėja nemanė, kad jos teisė buvo pažeista. Pareiškėja 2003-06-16 – 2008-12-07 laikotarpiu dėl žalos atlyginimo į teismą nesikreipė ir praleido nustatytą 3 metų senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodeksas 1.125 str. 8 p.).

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo LR finansų ministerija atsiliepime teismui (b.l. 67-70) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją pagrindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovė.

Skundas atmestinas.

LR Vyriausybės 2003-06-04 nutarimu Nr.725 (toliau –Nutarimas) LR žemės ūkio ministerija įpareigota, suderinus su LR finansų ministerija, parengti ir patvirtinti 56 mln. Lt paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles.

LR žemės ūkio ministras, suderinęs su LR finansų ministerija, 2003-06-16 įsakymu Nr. 3D-236 patvirtino „Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles” (toliau – Taisyklės). Taisyklių 3.1. p. sakoma, jog parama teikiama įmonėms, kurios 2003 m. birželio - gruodžio mėnesiais superka visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 m. tais pačiais mėnesiais už tokį patį pieno kiekį, kuris buvo supirktas ir perdirbtas per tą patį laiką 2002 m., pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą. Taisyklių 5 p. 1d. nurodoma, kad kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija. Paramos gavimo sąlyga buvo tokia, kad pieno perdirbimo įmonės turėjo mokėti gamintojams už supirktą pieną 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t. y. kiekvienos konkrečios perdirbimo įmonės 2002 metais mokėtas pieno supirkimo kainas.

Konkretus paramos dydis kiekvienai įmonei buvo nustatytas Taisyklių 1 priede, kuriame nurodoma, kad AB „Pieno žvaigždės“ įmonių grupei skiriamos paramos dalis yra lygi 12710000 Lt, o AB „Panevėžio pienas“ paramos dalis sudaro 3278000 Lt.

Pareiškėja skunde teismui pripažįsta, kad visa Taisyklių 1 priede numatyta paramos suma tiek jai, tiek reorganizavimo būdu prie jos prijungtai AB „Panevėžio pienas“ buvo suteikta.

Byloje spręstinas ginčas dėl Bendrovės skundo reikalavimo priteisti jos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės 5595729 Lt dydžio turtinės žalos bei 5 proc. palūkanų, pagrįstumo ir teisėtumo.

LR civilinio kodekso 6.245-6.250 straipsniai įtvirtina bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę. CK 6.271 str. 1 d. įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą. Šio straipsnio 4 d. sieja valstybės atsakomybę su tiesioginiais valstybinės valdžios pareigūnų veiksmais (neveikimu), t.y. valstybė atsakys tik tuomet, kai jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Skundo reikalavimas gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Be to, sprendžiant ginčą ir vertinant Bendrovės nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas žalos pareiškėjai padarymas, privalu atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose sprendžiant ginčus analogiško pobūdžio bylose, pateiktas teisės aktų taikymo bei aiškinimo taisykles. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-28 sprendime (adm. b. Nr.I1-08/04) ir 2009-03-30 sprendime (adm. b. Nr.A525-369/2009) pateikti ginčo santykiams reikšmingų teisės aktų išaiškinimai.

Pareiškėja nurodo, jog 5595729 Lt žalą (įskaitant AB „Panevėžio pienas“ negautą paramos dalį) patyrė dėl Taisyklių 3.1 p. vykdymo, nes 2003 metais pieno gamintojams mokėdama 2002 metų lygio kainas turėjo 21537196 Lt (16489138 Lt + 5048058 Lt) išlaidų (kartu su reorganizavimo būdu prie pareiškėjos prijungta AB „Panevėžio pienas“), o paramos gavo 21592998 Lt.

Lietuvos vyriausiasis teismas 2009-03-30 sprendime aiškindamas Nutarime bei Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėjo, kad minėtu Nutarimu pieno perdirbėjų paramai buvo paskirta fiksuota 56 mln. litų suma ir šios sumos padidinimas nebuvo numatytas. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-28 sprendimu pripažinta, kad Taisyklių 3.1. p. ta apimtimi, kuria numatė pieno gamintojams teikti paramą tik už tokį patį supirkto pieno kiekį kaip ir 2002 metais, pridedant 3 procentų prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą, prieštarauja Nutarimo preambulėje įtvirtintam tikslui ir 1 p., kas reiškia, jog dalyvaujančios paramos programoje pieno perdirbimo įmonės 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais galėjo pirkti iš gamintojų pieną neatsižvelgdamos į 2002 metais supirkto pieno kiekį, t.y. neribotai daugiau nei supirko 2002 metų atitinkamais mėnesiais.

Lietuvos vyriausiasis teismas 2009-03-30 sprendime taip pat pažymėjo, jog įvertinus tas faktines aplinkybes, kad pieno perdirbimo įmonėms buvo fiksuota bendra paramos suma bei galimybė įmonėms supirkti neribotą kiekį pieno nebuvo ribojama, darytina išvada, jog skiriant paramą nebuvo numatyta, kad ši parama pilnai padengs papildomas pieno perdirbėjų išlaidas, kas reiškia, jog buvo numatyta tik dalinė parama. Todėl pieno perdirbėjų dalyvavimas 56 mln. litų paramos programoje, kaip nurodė ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo 2004-10-28 sprendime, buvo savanoriškas.

Be to, Nutarimu paskirta 56 mln. litų parama, bei Taisyklės, kurių 1-uoju priedu buvo paskirstyta ši parama konkrečioms įmonėms, tame tarpe ir pareiškėjai (kartu su AB „Panevėžio pienas“) paskirta 21592998 Lt parama, buvo priimti ir įsigaliojo 2003 metų birželio mėnesį. Taigi, kiekvienas paramos programoje dalyvaujantis pieno perdirbėjas, tame tarpe ir pareiškėja, nuo pirmo programos mėnesio žinojo koks paramos dydis jai yra paskirtas, todėl veikdama atidžiai ir rūpestingai, atitinkamai galėjo planuoti savo ūkinę veiklą, tame tarpe ir dalyvavimą paramos programoje, kad būtų išvengta galimų nuostolių.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-28 sprendime vertindamas Taisyklių 1 priedą nurodė, kad šis priedas toje apimtyje, kurioje nustatomas konkretus paramos dydis konkrečioms įmonėms, išreiškia individualų teisės aktą, t.y. vienkartinį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui. Būtent šis individualus teisės aktas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kiekvieno iš pieno perdirbėjų gautos paramos dydžiu. Šis individualus teisės aktas yra galiojantis ir nei teismine, nei ne teismo tvarka nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu.

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-28 ir 2009-03-30 sprendimuose pateiktus išaiškinimus, tai, jog Nutarimu pieno perdirbėjams buvo skirta dalinė parama, dalyvavimas šioje paramos programoje buvo savanoriškas, taip pat tai, jog visi pieno perdirbėjai, tame tarpe ir pareiškėja, nuo pat pirmo dalyvavimo paramos programoje mėnesio žinojo apie paskirtą paramos dydį, daroma išvada, kad tarp atsakovo veikos, kuria buvo patvirtinta Taisyklių 3.1. p., 5 p. 1 d., ir pareiškėjos nurodytos žalos nėra priežastinio ryšio.

Nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, tenkinti skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Pareiškėjos reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl žalos priteisimo. Teismui konstatavus, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos priteisimo nepagrįstas, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas.

LR ABTĮ 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Netenkinus pareiškėjos AB „Pieno žvaigždės“ skundo reikalavimų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos AB „Pieno žvaigždės“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą