- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-14
- Bylos Nr.
- N-62-486-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Advokatai
- Saulius Aviža
- Kategorijos
- 47.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 47.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarties L. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) vyriausioji specialistė surašė L. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jai būnant UAB „DC Holdingas“ (toliau – ir įmonė) direktore, 2 darbuotojams nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. birželio 10 d. buvo tyčia apskaičiuota ir veiklos vykdymo vietose Pilies g. 34, Vilniuje, ir Gedimino pr. 5, Vilniuje, išmokėta 7800 Lt išmokų, neįtrauktų į tos dienos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus: 1) V. K. 2008 m. vasario 12 d. padalinio vadovė J. K. išmokėjo 800 Lt, kovo 14 d. – 700 Lt, balandžio 11 d. – 700 Lt išmokų (iš viso 2200 Lt); 2) G. Z. 2008 m. kovo 13 d. padalinio vadovė J. K. išmokėjo 1400 Lt, balandžio 14 d. – 1400 Lt, gegužės 13 d. - 1400 Lt, birželio 10 d. – 1400 Lt išmokų (iš viso 5600 Lt). Visos išmokos neatspindėtos įmonės mėnesinėse gyventojų pajamų mokesčio deklaracijose, t. y. už 2008 m. vasario mėnesį (iki 2008 m. kovo 15 d.), už 2008 m. kovo mėnesį (iki 2008 m. balandžio 15 d.), už 2008 m. balandžio mėnesį (iki 2008 m. gegužės 15 d.), už 2008 m. gegužės mėnesį (iki 2008 m. birželio 15 d.), už 2008 m. birželio mėnesį (iki 2008 m. liepos 15 d.). Taip įmonės direktorė L. V. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 4 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 5 punkto, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 24 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Institucija, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą, 2008 m. spalio 30 d. nutarimu pripažino L. V. kalta padarius administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172¹ straipsnio 3 dalyje ir 173¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė už tai 2000 Lt baudą.
II.
L. V. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė Institucijos priimtą nutarimą panaikinti. Skundą grindė tuo, kad Institucija, nagrinėdama administracinio teisės pažeidimo bylą, neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, rėmėsi tik dviejų liudytojų parodymais, kurios nepasirašė administracinio teisės pažeidimo protokole. Nurodė, kad liudytoja G. Z., patvirtinusi, kad gavo neapskaitytą darbo užmokestį taip pat ir 2008 m. birželio 10 d., 2008 m. birželio 2 d. įmonėje jau nebedirbo, o liudytojos V. K. santykiai su padalinio vadove buvo konfliktiški, be to, abi šios liudytojos yra draugės. Taip pat pabrėžė, kad byloje nėra nustatyta jos kaltė padarius administracinius teisės pažeidimus, Institucija tikrintame objekte nenustatė pažeidimų, susijusių su pajamų apskaitymu, be to, įmonėje už kiekvieno padalinio veiklą yra atsakingi to padalinio vadovai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 2 d. nutartimi L. V. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pagal ATPK 260 straipsnio 2 dalį liudytojai gali, bet neprivalo pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokole, todėl L. V. argumentai, kad protokolas nėra pasirašytas liudytojų, ir tai yra esminis pažeidimas, nepagrįsti. Padarė išvadą, kad protokolas ir visa prie jo pridedama patikrinimo medžiaga yra išsamūs, taip pat yra nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos bylai teisingai išspręsti. Atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje dalyvavo L. V. atstovas advokatas Saulius Aviža, kuris turėjo visas galimybes tirti įrodymus, dalyvavo juos tiriant, o pabaigus įrodymų tyrimą neprašė teismo į teismo posėdį kviesti kokių nors kitų liudytojų, išsireikalauti dokumentų. Liudytojomis teisme buvo apklaustos G. Z. ir V. K. (buvusi K.), kurios patvirtino faktą, kad joms buvo mokamas neoficialus, buhalterinės apskaitos dokumentuose neužfiksuotas darbo užmokestis UAB „DC Holdingas“; liudytoja taip pat buvo apklausta padalinio vadovė J. K., kuri nurodė, kad tiek G. Z., tiek V. K. neoficialus, buhalterinės apskaitos dokumentuose neužfiksuotas darbo užmokestis nebuvo mokamas. Liudytojų G. Z. ir V. K. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nesikeitė nei surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nei teisme, tuo labiau, kad G. Z. parodymus davė nebedirbdama UAB „DC Holdingas“ ir net nerodė iniciatyvos juos duoti, nes buvo iškviesta į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, o V. K. parodymus davė išėjusi motinystės atostogų. Tuo tarpu J. K., kaip L. V. pavaldinės, parodymai vertinti kritiškai. Teismas pažymėjo, kad nors J. K. kontroliuoja, kad būtų atliekamos tik teisėtos finansinės-buhalterinės operacijos, kad jos būtų įformintos pagal taisykles, tačiau J. K. teismo posėdyje paaiškino, kad jos padalinyje vyr. finansininkės nėra, o atlyginimus skaičiuoja buhalterinis skyrius, esantis centriniame ofise, ir ji tik perduoda duomenis apie darbuotojų dirbtas valandas. Todėl teismas konstatavo, kad už atlyginimų apskaičiavimą UAB „DC Holdingas“ yra atsakingas įmonės vadovas – šiuo atveju L. V., todėl ji yra kalta dėl neoficialaus, buhalterinės apskaitos dokumentuose neužfiksuoto darbo užmokesčio mokėjimo.
III.
L. V., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skundą grindžia iš esmės tomis pačios aplinkybėmis, kuriomis grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų G. Z. ir V. K. parodymais, o liudytojos J. K. parodymus vertino kritiškai, nes V. K. taip pat dirba bendrovėje, nors ir yra išėjusi motinystės atostogų, taip pat neatsižvelgė į liudytojos V. K. konfliktinius santykius su J. K. bei į tai, kad liudytojos G. Z. ir V. K. yra draugės.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas ir netenkintinas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, įvertino visas aplinkybes ir įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Nurodo, kad pagal ATPK 256 straipsnį įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys (tame tarpe ir liudytojų parodymai), kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra. Be to, pati L. V. teikė paaiškinimus, dalyvavo bylos nagrinėjime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
L. V. buvo pripažinta kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 172¹ straipsnio 3 dalyje, kurioje inter alia įtvirtinta, kad uždarųjų akcinių bendrovių administracijos vadovų ataskaitų ir dokumentų apie įmonės pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimas, siekiant nuslėpti arba nuslepiant mokesčius, jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų, taip pat ATPK 173¹ straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad buhalterinės ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų. Iš bylos medžiagos matyti, jog L. V. jai inkriminuojamų veikų teisinės kvalifikacijos neginčija, bet kelia ginčą dėl įrodymų nepakankamo ir jų vertinimo, t. y. dėl pačių veikų atlikimo fakto.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, pagrįstai nenustatė įrodymų nepakankamumo, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. L. V. buvo pripažinta kalta padarius jai inkriminuojamas veikas remiantis administracinio teisės pažeidimo protokolu bei visa prie jo pridėta patikrinimo medžiaga (tame tarpe ir liudytojų paaiškinimais, pačios L. V. paaiškinimu, akcininko sprendimu dėl jos paskyrimo direktore, darbo sutartimis, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, atlyginimų priskaitymų – atskaitymų suvestinėmis, UAB „DC Holdingas“ banko sąskaitų išrašais), taip pat į teismo posėdį iškviestų liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė liudytojų G. Z. ir V. K. parodymais, o liudytojos J. K. parodymus vertino kritiškai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad G. Z. ar V. K. būtų suinteresuotos bylos baigtimi, taip pat kad jos yra draugės, susitarusios liudyti prieš L. V.. Juolab, kad liudytojos G. Z. ir V. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad L. V. asmeniškai net nepažįsta. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie buvo tinkamai išnagrinėti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti L. V. apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.