Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. S. gynėjo ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu šios bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį J. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. S. pagal BK 156 straipsnio 1 dalį išteisinta teismui nustačius, jog ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

nuteistoji J. S. nuteista už tai, kad 2005 m. kovo mėn. tarp 14 d. ir 21 d. laikotarpiu nuo 9 val. iki 9 val. 40 min. Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), tarnybinėse patalpose, pasinaudodama tuo, kad ji likusi viena skyriaus vedėjos G. B. darbo kabinete, ant tuščio lapo uždėjo šio skyriaus tikro antspaudo atspaudą. Tęsdama nusikalstamą veiką, J. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ant šio antspauduoto lapo personaliniu kompiuteriu pagamino netikrą Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus dokumentą, kompiuteriu surinkdama tekstą su tikrove neatitinkančiu turiniu: „2005-03-18 Nr. 00289-05 Vilniaus sutrikusio vystimosi kūdikių namams „Dėl laikinosios kūdikio globos su tikslu įvaikinti“ Utenos rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius, bendradarbiaujant su socialine darbuotoja, įvertino pil. J. S. tinkama įvaikinti kūdikį ir prašo supažindinti su galimais įvaikinti vaikais bei leisti pasiimti pasirinktą kūdikį į namus iki įvaikinimo teismo proceso“, atspausdindama jį rašaliniu spausdintuvu, pasirašydama už Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėją G. B. . Po to J. S. šį netikrą dokumentą panaudojo, jį 2005-03-21 apie 10 val. pateikdama Vilniaus apskrities sutrikusio vystimosi kūdikių namų, esančių (duomenys neskelbtini), administracijai tam, kad galėtų susipažinti su galimais įvaikinti vaikais bei laikinai pasiimti pasirinktą kūdikį į savo namus, tuo padarydama Vilniaus apskrities sutrikusio vystimosi kūdikių namams didelę žalą.

J. S. buvo kaltinama tuo, jog ji, panaudodama jos pačios pagamintą netikrą dokumentą – neva Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išduotą 2005-03-12 raštą Nr. 00289 „Dėl laikinosios kūdikio globos su tikslu įvaikinti“, jį pateikė Vilniaus apskrities sutrikusio vystimosi kūdikių namų, esančių (duomenys neskelbtini), administracijai, prisistačiusi J. S. (tuo metu jos pavardė buvo B.) ir 2005-03-21 apie 18 val. 30 min. pagrobė svetimą mažametį vaiką M. T. (M. T. ), gim. 2003-07-17.

Nors nuteistoji J. S. buvo išteisinta dėl vaiko pagrobimo, gynėjas skunde apskritai prieštarauja vykusiam baudžiamajam persekiojimui. Gynėjas teigia, kad nuosprendžio motyvuose teisingai nurodoma, kad M. T. grąžinimas po 17 val. 30 min. į vaikų namus. J. S. pastangos įsivaikinti ir paimti nakčiai M. T. į namus objektyviai rodo, kad čia nėra vaiko pagrobimas BK 156 straipsnio prasme. Gynėjo manymu, vaiko paėmimas galėtų būti vertinamas tik kaip savivaliavimas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnio prasme. Visa tai buvo aišku dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios 2005 m. kovo 21 d., kuomet J. S. , panaudodama fiktyvią pažymą ir neturėdama visų reikiamų leidimų, paėmė 2006 m. kovo 21 d. M. T. iš Vilniaus apskrities sutrikusio vystimosi kūdikių namų. Tačiau nepaisant to, 2005 m. kovo 22 d. pradėtas neproporcingai aktyvus ir žiaurus baudžiamasis J. S. persekiojimas, kuris tesėsi iki išteisinamojo nuosprendžio 2006 m. rugsėjo 26 d. priėmimo - t.y. pusantrų metų. Proceso metu buvo atlikta daug ir įvairių procesinio pobūdžio veiksmų. Apeliacinį skundą padavusio gynėjo manymu, tai yra akivaizdus biurokratizmas ir piktnaudžiavimas procesu, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnė ir prokurorė vietoje procesinių sprendimų priėmimo neginčijamų duomenų pagrindu piktnaudžiauja procesiniais įgaliojimais, dirbtinai imituoja tyrimą, vykdo baudžiamąjį persekiojimą. Visi šie veiksmai bei vykdytas J. S. baudžiamasis persekiojimas laikytini esminiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) nuostatų pažeidimu.

Gynėjas, skunde išdėstydamas pirmosios instancijos teismo J. S. išteisinimo pagal BK 156 straipsnio 1 dalį motyvus, tvirtina, kad teismas išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nurodymai, todėl išteisinamojo nuosprendžio motyvai neatspindi vykdyto J. S. baudžiamojo persekiojimo dirbtinumo. Tai iš esmės pažeidžia J. S. teises į sąžiningą procesą, teisinį tikrumą, teisėtus lūkesčius bei teisę į gynybą, o būtent Konvencijos 6, 13 straipsnių, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies bei 369 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Anot gynėjo, teismas neįvertino ir to, kad J. S. aiškinimas, kad ji, turinti įstatymų apibrėžtą įvaikinimo pirmumo teisę, dirbtinai buvo pašalinta iš įvaikinimo proceso kaip konkurentė užsieniečiams, siekiantiems M. T. įvaikinimo, yra ne be pagrindo. Vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtinta tvarka „Dėl įvaikintojų pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimo“, J. S. padavus pareiškimą dėl įvaikinimo Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybai, per 5 dienas pareiškimas turėjo būti perduotas socialiniam darbuotojui, o jis per 1 mėnesį turėjo atlikti įvaikinimo sąlygų pirminį patikrinimą. J. S. šiai tarnybai pareiškimą dėl įvaikinimo įteikė 2004 m. lapkričio 29 d. Tarnyba pareiškimą perdavė Vaikų gerovės centrui „Pastogė“ dėl įvaikinimo sąlygų patikrinimo 2004 m. lapkričio 29 d. Socialinė darbuotoja K. R. atvyko patikrinti įvaikinimo sąlygas 2005 m. vasario 24 d., t. y. po dviejų mėnesių. Atlikusi patikrinimą K. R. paliko J. S. raštelį, kuriuo kvietė ją į įtėvių apmokymus. Skunde teigiama, kad nustatytos tvarkos pažeidimai rodo, kad įvaikinimo terminų nesilaikoma. J. S. 2005 m. kovo 8 d. gavo pranešimą, kad įvaikinimo procesas nutrauktas, kadangi ji nebendradarbiavo su Vaiko gerovės centro „Pastogė“ darbuotojais. Toks įvaikinimo nutraukimo pagrindas nenumatytas ir jis niekuo objektyviai nepatvirtintas. Skunde nurodoma, kad J. S. teigė, jog jis išgalvotas, siekiant pašalinti ją iš įvaikinimo proceso. Išteisintoji buvo pašalinta iš įvaikinimo proceso. Raštelis, kurį paliko K. R. J. S. po patikrinimo dėl įtėvių apmokymo kursų lankymo, rodo, kad J. S. pirmąjį patikros etapą sėkmingai praėjo. J. S. veiksmų nuoseklumas, siekiant įvaikinimo, šeimos narių liudytojų Gyčio ir T. S. bei A. B. parodymai, kad šeima siekė įvaikinimo, nuoseklūs ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, dokumento dėl įvaikinimo pasidarymas ir galiausiai laikinas vaiko paėmimas rodo, kad įvaikinimo proceso J. S. neatsisakė ir jo nutraukimas buvo išgalvotas.

Be to, kaip teigia gynėjas, iš bylos medžiagos matyti, jog M. T. įvaikinimo procesas buvo sąmoningai trukdomas. Gynėjas daro išvadą, kad įvaikinimo dokumentuose neteisingai nurodoma, jog M. T. nepasirinko nei viena šeima Lietuvoje, todėl tarptautinis įvaikinimas geriausiai atitinka M. T. interesus. Tuo tarpu išteisintoji J. S. dar 2004 m. lapkričio 29 d. prašyme nurodė, kad ji pageidauja įvaikinti 20-24 mėnesių berniuką. Datų, žyminčių J. S. pastangas įvaikinti M. T. amžiaus berniuką, ir datų dėl tarptautinio M. T. įvaikinimo palyginimas rodo, kad Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė O. T. , Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė P. V. , iš vienos pusės, ir J. S. , iš kitos pusės, tapo konkurentėmis siekdamos M. T. įvaikinimo. Toliau skunde nurodoma, kad J. S. išties demonstravo įvaikinimo ketinimų rimtumą, dėl ko 2005 m. iš kovo 21 d. į 22 d. paėmė M. T. į namus nakčiai. Tuo metu M. T. buvo dar neįvaikintas. J. S. ketinimai įvaikinti jį yra vienareikšmiai. Išvardytų duomenų analizė duoda pagrindą išvadai, kad J. S. pareiškė rimtus ketinimus įvaikinti M. T. tuo metu, kai tai darė ir užsieniečiai. Tai galėjo turėti įtakos jos sulaikymui 2005 m. kovo 22 d., išgalvotam ir neproporcingai aktyviam baudžiamajam persekiojimui, kardomųjų priemonių ir draudimo lankytis kūdikių namuose skyrimo bei kitų procesinės prievartos priemonių, numatytų BPK 140-163 straipsniuose, taikymui. Tai vertintina kaip esminiai J. S. laisvės ir įvaikinimo teisių pažeidimai. J. S. neproporcingai aktyviu baudžiamuoju persekiojimu buvo dirbtinai nušalinta nuo M. T. įvaikinimo, nors pagal Santuokos ir šeimos kodekso 132 straipsnį bei Įvaikinimo apskaitos L. R. tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1422, 51 punktą ji turėjo pirmumo teisę užsieniečių atžvilgiu.

Taip pat teisme buvo pažeista J. S. teisė į gynybą, kadangi ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu buvo prašoma išreikalauti Kauno m. vaiko teisių apsaugos tarnybos dokumentų registracijos žurnalus, M. T. įvaikinimo dokumentus, skirti teismo medicinos psichologijos, psichiatrijos ekspertizes tam, kad būtų patvirtintas J. S. baudžiamojo persekiojimo dirbtinumas. Tačiau šie prašymai buvo atmesti. J. S. procese negalėjo pasinaudoti procesinėmis galimybėmis įrodinėti savo versiją, kad dėl objektyvių medicininių paslaugų negali turėti savo vaikų, kad šeima ir ji siekė įvaikinti M. T. . Taip pat neturėjo galimybių įrodyti kaltinimo dirbtinumo. Teismas neįvertino, kad dėl prokurorės neteisėtų veiksmų J. S. buvo dirbtinai atsakyta patenkinti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, skubotai perduodant bylą teismui. Tai iš esmės pažeidė jos teisę į gynybą, sutrukdė teismui įvertinti J. S. ketinimus įvaikinti M. T. ir nurodyti nuosprendyje išsamius išteisinimo motyvus.

Skunde nesutikdamas su J. S. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį motyvais, gynėjas teigia, kad teismas, vertindamas nuteistosios veiksmus pasigaminant netikrą įvaikinimo pažymą, neatkreipė dėmesio į sąlygas ir tikslus, lėmusius tokio dokumento pasigaminimą, žalos nebuvimo dėl dokumento pasinaudojimo, nesprendė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimo. J. S. buvo nuteista vadovaujantis tik formaliais pagrindais.

Be to, nors teismas ir teisingai nurodė dokumento pasigaminimo ir panaudojimo veiksmų seką, tačiau tiek teismo veiksmai, tiek jų eiliškumas nėra pagrindas išvadai, kad tuo padaryta didelė žala Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namams ir tuo pagrindu J. S. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Nuosprendžio 7-ame puslapyje esanti nuoroda, kad nuteistoji vaiką išsivežė be leidimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos - kūdikių namų, tuo sukėlė kūdikių namuose sumaištį, nerimą dėl be leidimo išvežto globotinio likimo ir tai vertintina kaip didelė žala, nėra pagrįsta. Civilinis ieškinys nepareikštas. 2005 m. birželio mėn. 9 d. nutarime pripažinti M. T. nukentėjusiuoju nuoroda, kad M. T. nusikalstama veika padaryta moralinė žala, logine prasme yra nesuvokiama. Išvardytų faktinių duomenų ir teisinių argumentų pagrindu J. S. veiksmai, vadovaujantis „didelės žalos“ požymiais, kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nepagrįstai.

Taip pat skunde nurodoma, kad J. S. pareiškimai Vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl įvaikinimo, raštelis, kviečiantis į apmokymo kursus, lankymasis Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, M. T. paėmimas - tai duomenys, objektyviai rodantys, kad J. S. 2004-2005 m. laikotarpiu nuosekliai siekė įvaikinti kūdikį. Tai yra protingas pagrindas išvadai, kad surašytas raštas esą J. S. atsisakė tęsti įvaikinimo procesą neatitinka tikrovės. J. S. paaiškinimas, kad netikros pažymos pasigaminimas buvo sąlygotas 2005 m. kovo 8 d. pranešimų apie įvaikinimo proceso nutraukimą ir situacija, kai visi laukė kūdikio, visiškai suprantamas. Turint omenyje tai, kad dėl persileidimų J. S. negali pagimdyti savo kūdikio ir santuokinių norą sustiprinti šeimą bendrais vaiko auginimo ir auklėjimo rūpesčiais, J. S. dokumento pasigaminimo tikslai, siekiant įvaikinimo, nėra visuomenei žalingi. Juo labiau kad jais siekiama teisėtų tikslų - įvaikinimo bei taip pat vadovaujamasi vaiko interesais. Anot gynėjo, jei ir būtų galima vertinti, kad J. S. , surašydama raštą ir neteisėtai patvirtindama jį antspaudu, pažeidė BK 300 straipsnio saugomą valdymo tvarką, tai toks pažeidimas šiuo konkrečiu atveju, turint omenyje žalos nebuvimą, veikos tikslą, veiką sąlygojusias aplinkybes, vertintinas kaip mažareikšmis ir J. S. , vadovaujantis BK 37 straipsniu atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

J. S. jau pagamindama ir pateikdama netikrą dokumentą, suteikiantį jai teisę pasižiūrėti ir pasirinkti patikusį vaikelį, pradėjo realizuoti savo nusikalstamus ketinimus, priešingus teisei, t.y. pačiai nulemti M. T. buvimo vietą, kurios parinkimas įstatymiškai buvo priskirtas tik Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų įstaigai, globojusiai mažametį. Vien tik be leidimo vaiko paėmimo iš kūdikių namų dispozicijos faktas įrodo kaltininko tikslo realizavimą. Analizuojant nuteistosios veiką pagal BK 156 straipsnyje numatytus požymius nėra svarbu kiek laiko užgrobtas vaikas išbuvo pas nuteistąją, kokių motyvų skatinamą ji sugrąžino kūdikį į jo teisėtą gyvenamąją vietą. Sugrąžinimo faktas šioje byloje turėtų būti vertinamas tik kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė, o ne kaip tyčios pagrobti kūdikį nebuvimą J. S. veikoje.

Toliau prokurorės skunde teigiama, kad teismas, grįsdamas nuomonę, kad nėra įrodymų, jog nuteistoji J. S. turėjo tikslą paimti vaiką iš kūdikių namų negrąžintinai, neteisingai įvertino aplinkybes dėl duomenų apie save pateikimo Kūdikių namų administracijai pakankamumo, dėl vaiko grąžinimo aplinkybių, dėl galimybių iš karto pasišalinti iš vaikų globos įstaigos. Todėl padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Prokurorė teigia, kad yra nustatyta, jog J. S. pateikė savo tikrą vardą, tikrą santuokinę pavardę, tikrą mobilaus telefono numerį. Tačiau nuteistoji pateiktame netikrame rašte nebuvo nurodžiusi savo adreso. Liudytojai A. K. taip pat jo nenurodė. Iš A. K. parodymų matyti, kad nuteistoji J. S. tik bandė traukti iš rankinės dokumentus, tačiau jų socialinei darbuotojai taip ir nepateikė. Nustatyta, kad J. S. , dar būdama B., anksčiau lankėsi šiuose globos namuose, tačiau įvykio dieną ji nebendravo nei su viena ją iki įvykio priėmusią darbuotoja - P. V. , J. Z. , A. L. . Liudytojos A. U. , A. K. , G. S. , J. K. , G. S. , L. Š. ir R. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad joms J. S. buvo nepažįstama moteris. Kad ji buvo J. B. , jos sužinojo vėliau. Todėl teismas neturėjo jokio pagrindo daryti prielaidų apie nuteistosios galėjimą manyti būsiančią atpažintą dėl ankstesnių apsilankymų. Kadangi J. S. Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose įvykio dieną nebuvo atpažinta kaip anksčiau besilankiusi J. B. , teigti, kad nuteistoji nevengė ir nesiekė nuslėpti savo asmens duomenų, nėra pagrindo. Be to, tai, kad J. S. socialinei darbuotojai A. K. paliko savo tikrą mobilaus telefono numerį, jokių anketinių duomenų apie asmenį ir žinių apie jo galimą buvimo vietą nesuteikia, juo labiau, kad pastaroji buvo išjungusi telefono garsą, į A. K. , policijos pareigūno E. G. skambučius neatsakinėjo. Priešingai, negu teisme nurodė nuteistoji, atsakymas į žinutę „kaip sekasi“, buvo vienintelis ir gautas kitą dieną netrukus iki parvežant mažametį M. T. .

Be to, neturėjus J. S. tikslo pagrobti mažametį M. T. , teismas konstatavo aplinkybėmis, kad nepaisant patogios pagrobimui situacijos, kai nuteistoji bendravo su vaiku be darbuotojų priežiūros, ji kreipėsi leidimo laikinai išsivežti kūdikį pas keturias kūdikių namų darbuotojas. Teismas tai vertino kaip įrodymą, kad pastaroji norėjo vaiką tik laikinai pasiimti į namus. Prokurorė sutinka, kad nuteistoji su prašymu paimti jai patikėtą bendravimui kūdikių namuose, vaiką kreipėsi ne pas vieną darbuotoją. Tačiau tik pati nuteistoji teisme parodė, kad žadėjo auklėtojai, vyr. gydytojai ir socialinei darbuotojai grąžinti kūdikį kitos dienos ryte 8 val. Liudytojų D. U. , G. S. , A. K. , J. K. , L. Š. parodymais neginčytinai paneigti tokie nuteistosios aiškinimai. Taip pat svarbu tai, kad J. S. apskritai jokio leidimo pasiimti kūdikį į namus net ir trumpam laikui iš niekieno nebuvo gavusi. Analizuojant teismui klausimą dėl vaiko paėmimo laikinumo, už vertinimo ribų liko liudytojų Teodoro ir G. S. parodymai, kurie pakankamai aiškiai atskleidžia aptariamą veiką padariusios J. S. ketinimus parsivežto vaiko atžvilgiu. Liudytojai parodė, kad jiems buvo paaiškinta, jog į namus parvežamas ikisantuokinis J. S. sūnus Nojus. Tai, kad nuteistosios vyro tėvas T. S. priėmė vaiką, kaip anūką jį pabučiuodamas ir peržegnodamas, parodo, kad kūdikis buvo priimtas į šeimą, o ne tik pernakvoti. Be to, iš nuteistosios vyro G. S. parodymų matyti, kad kitą dieną pats anksti iš namų išvyko palikdamas žmoną su vaiku namuose. Duomenų apie tai, jog žmona ruoštųsi važiuoti su vaiku atgal į Kūdikių namus, tikslu jį sugrąžinti, iš jo parodymų nėra matyti.

Galiausiai skunde prokurorė teigia, jog nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad J. S. vaiką grąžino be pašalinės įtakos. Atsižvelgiant į tai, kad J. S. sakė netiesą dėl sesijos, praktikos atlikimo, Kauno m. vaiko gerovės centro darbuotojai K. R. melavo dėl jau esančio sprendimo apie įvaikinimą, apgavo savo šeimą dėl ikisantuokinio sūnaus Nojaus, ką pripažino ir teismas savo nuosprendyje, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti visais nuteistosios paaiškinimais dėl vaiko sugrąžinimo aplinkybių. Paneigtini nuteistosios aiškinimai, kad ketino vaiką grąžinti kitos dienos ryte 8 val. Nuteistosios parodymus apie tai, kad nespės atvežti vaiko 8 val.ir išsiuntusi žinutę, o antrą žinutę atsiuntė prieš atvežant vaiką, paneigia liudytojo E. G. parodymai bei telefonų išklotinės. J. S. aiškinimą, kad apie ieškomą pagrobtą kūdikį ji sužinojo tik atvežusi vaiką į kūdikių namus, paneigia jos pačios išsiųsto SMS pranešimo turinys su atsiprašymu už sukeltą paniką. Anot prokurorės tai leidžia manyti, kad J. S. žinojo apie vaiko paiešką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti nuteistoji J. S. ir jos gynėjas prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės skundą atmesti. Posėdyje dalyvaujanti prokurorė ir įgaliotoji atstovė prašo prokurorės skundą patenkinti, o nuteistosios gynėjo skundą atmesti.

Abu skundai patenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamoji nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas byloje padarė neatitinkančias bylos aplinkybių išvadas apie J. S. padarytos veikos ( svetimo mažamečio vaiko pagrobimo) subjektyviųjų požymių nebuvimą ( BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Apkaltinamoji nuosprendžio dalis taip pat yra naikinama ir priimamas naujas nuosprendis, nes Apygardos teismas pažeisdamas BPK 256 straipsnio taisykles pakeitė J. S. kaltinamajame akte esančiame kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, savo iniciatyva inkriminavo nuteistajai didelės neturtinės žalos požymį. Šioje nuosprendžio dalyje esminio procesinio pažeidimo padarymas sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nes veika buvo kvalifikuota ne pagal tą BK 300 straipsnio dalį, pagal kurią tai reikėjo daryti (329 straipsnio 4 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Gynėjo skundo reikalavimai vertinti nuteistosios veiksmus padarytus su M. T. tik kaip administracinės teisės pažeidimą, savivaliavimą, pripažinti netikro dokumento pagaminimą mažareikšmiu, reikalavimai išteisinimą dėl svetimo vaiko pagrobimo grįsti kitais motyvais, yra netenkinami, o motyvai dėl nuteistosios baudžiamojo persekiojimo neproporcingumo, dėl baudžiamojo proceso neišsamumo, neobjektyvumo, dirbtinio J. S. veikos kriminalizavimo, sąžiningo proceso principo pažeidimo bei dėl esminių teisės gynybą pažeidimų, yra nepagrįsti. Prokurorės reikalavimai už abi veikas skirti J. S. realias laisvės atėmimo bausmes taip pat yra netenkinami. Šios apeliantės skunde išdėstyti motyvai dėl J. S. veikos, numatytos BK 156 straipsnio 1 dalyje, subjektyviųjų požymių – tyčios buvimo yra pagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Motyvai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 156 straipsnio 1 dalyje

Šioje apeliacine tvarka skundžiamoje byloje iš esmės nėra ginčijamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau ginčijamasi abiejų veikų teisinio įvertinimo klausimais.

Vertindama išteisinamojo nuosprendžio dalį prokurorė mano, kad visi nusikaltimo – vaiko pagrobimo – subjektyvieji ir objektyvieji požymiai byloje yra įrodyti, o gynėjas teigia, kad J. S. baudžiamasis persekiojimas pagal BK 156 straipsnį buvo dirbtinai išgalvotas ir atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas.

Kolegija, patikrinusi byloje esančius nuteistąją J. S. kaltinančius ir teisinančius įrodymus, pirmosios instancijos atliktą šių įrodymų tyrimą ir įvertinimą, apeliacinės instancijos metu papildomai gautus bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir jų pagrindu padarė neteisingas išvadas, kad nuteistoji nepadarė veikos, turinčios BK 156 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

BK XXIII skyriuje viena iš numatytų nusikalstamų veikų vaikui ir šeimai yra 156 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – vaiko pagrobimas. Aiškinant šią teisės normą ir joje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį, vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, susiję su apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar bet kokiu kitu būdu padarytu svetimo mažamečio vaiko paėmimu kaltininko žinion iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos ir perkėlimu į kitą vietą, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra toje vietoje. Vaiko pagrobimu kėsinamasi į vaiko normalų vystymąsi, į jo tėvų, globėjų teises ir jų interesus. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti pavojingą daromos veikos pobūdį ir norėti taip veikti. Pagal galiojantį baudžiamąjį įstatymą vaiko pagrobimo nusikaltimo sudėtyje nėra numatyta jokių specialių veikos subjektyviosios pusės požymių – savanaudiškų tikslų ar žemų paskatų. Įstatymų leidėjas, aprašydamas šios pavojingos veikos požymius, nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su tam tikrais tikslais, vaiko pagrobimo ar naujagimio sukeitimo pabaiga, nei su konkrečiais padariniais.

Apygardos teismas nuosprendyje faktiškai nustatė visus būtinuosius BK 156 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. pagrįstai pripažino, kad J. S. , veikdama sąmoningai ir kryptingai, neturėdama jokios įstatymais jai suteiktos teisės, be mažamečio M. T. , kuriam buvo nustatyta nuolatinė valstybės globa, globėjo Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų leidimo išvežė šį vaiką į savo namus Kaune ir kitą dieną parvežė atgal. Tačiau, kolegijos manymu, teismas padarė netinkamą ir nereikšmingą veikos juridiniam įvertinimui išvadą, kad J. S. veika nėra nusikalstama, nes ji neturėjo tikslo mažamečio vaiko negrąžinti. Tiek laikinas svetimo vaiko paėmimas iš globėjo, atliktas prieš jo valią, vaiką dėl vienų ar kitų priežasčių grąžinant, tiek svetimo vaiko paėmimas jo negrąžinant yra pavojingi veiksmai ir laikytini vaiko pagrobimu.

Kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad šiuo atveju teismas neteisingai išaiškino „vaiko pagrobimo“ sąvoką, siedamas pagrobimą vien tik su veiksmu, prilygintinu pasisavinimui, negrąžintiniam atėmimui. Toks BK 156 straipsnio dispozicijoje esančio žodžio „pagrobimas“ aiškinimas, prilyginimas daikto pasisavinimui, koks yra numatytas pvz., vagystės sudėtyje, yra neteisingas.

Byloje akivaizdžiai nustatyta, kad nuteistajai panaudojus netikrą dokumentą (apgaule) buvo įgytas globėjo atstovų pasitikėjimas, J. S. buvo leista apžiūrėti ir susipažinti su vienu iš galimų įvaikinti vaikų – M. T. ir ji, pasinaudojusi šiuo pasitikėjimu, galimybe bendrauti su vaiku, paėmė šį vaiką iš globėjo ir perkėlė į kitą vietą, turėdama tyčią laikyti jį savo nuožiūra toje vietoje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog nei žodinis, nei rašytinis leidimas išvežti vaiką iš globėjo buveinės – kūdikių namų – nebuvo gautas, atsakingi už vaiką globėjo atstovai nežinojo, kur jis yra išvežtas, kada bus grąžintas, vaiko grąžinimo faktas priklausė tik nuo nuteistosios valios. Nuteistosios parodymus apie žodinio leidimo išsivežti vaiką gavimą paneigė liudytojų D. U. , G. S. , L. Š. parodymai, o ypač aiškiai nuteistosios parodymai paneigti liudytojų A. K. , J. K. parodymais. Tokios aplinkybės kaip jokio adreso, kur ruošiamasi išvežti vaiką, nepateikimas (liudytojos A. K. parodymai), nereagavimas į slaugytojos šauksmą sugrįžti su vaiku (J. K. parodymai), neatsiliepinėjimas į nuteistosios nurodyto kontaktinio mobiliojo telefono skambučius, prisistatymas J. S. pavarde, nors tuomet nuteistosios asmens dokumentuose ir oficialiose duomenų bazėse ji vis dar buvo J. B. , liudytojų T. S. ir G. S. parodymai, kad į namus parvežtas vaikas pristatytas ne kaip M. T. , o kaip nuteistosios sūnus Nojus, rodo, kad nuteistoji veikė sąmoningai ir taip veikti norėjo. Bylos aplinkybės rodo, kad pagal J. S. paliktą informaciją, vykdant jos ir M. T. paiešką, policijai prieinamose duomenų bazėse ji buvo nerasta, buvo nustatyta visai kita moteris (liudytojo E. G. parodymai). Nuosprendyje minimos aplinkybės, kad nuteistosios pateikti duomenys (tikras vardas, prisistatymas J. S. , mobiliojo telefono palikimas) buvo pakankami nustatyti jos buvimo vietą ir ją identifikuoti, yra neteisingos, nes tokių duomenų nustatyti nuteistosios ir jos išsivežto M. T. buvimo vietą akivaizdžiai nepakako. Tai, kad leidimas išsivežti vaiką buvo prašytas keturių kūdikių namų darbuotojų, kad nuteistoji ir neprašydama leidimo turėjo galimybę išsinešti vaiką, kad nukentėjusioji be pašalinės įtakos kitą dieną grąžino M. T. į vaikų namus, nepanaikina J. S. baudžiamosios atsakomybės.

Netenkinamas nuteistosios gynėjo teiginys, kad nuteistosios veiksmai M. T. ir jo globėjo – kūdikių namų – atžvilgiu turėtų būti vertinami tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį. Nuteistosios veiksmai negali būti kvalifikuojami nei pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nei pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį, nes jos nustatyti veiksmai atitinka vaiko pagrobimo sudėtį. Nuteistoji veikos padarymo metu jokios įstatymų jai suteiktos tikros ar tariamos teisės įvaikinti svetimą mažametį kūdikių namų globotinį , laikinai jį globoti, išsivežti jį į savo namus neturėjo.

Atsižvelgdama į tai, kolegija naikina pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį ir dėl šios kaltinimo dalies priima apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegija nustato, kad 2005-03-21 J. S. , panaudodama jos pačios pagamintą netikrą dokumentą – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2005-03-12 raštą Nr. 00289 „Dėl laikinosios kūdikio globos su tikslu įvaikinti“, jį pateikusi Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų, esančių (duomenys neskelbtini), administracijai, šio dokumento pagrindu gavusi socialinės darbuotojos A. K. leidimą bendrauti su mažamečiu M. T. , gim. 2003-07-17, kuriam buvo nustatyta nuolatinė valstybės globa, be globėjo Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų leidimo 2005-03-21 apie 18 val. tyčia išvežė šį svetimą jai vaiką iš kūdikių namų, esančių (duomenys neskelbtini), į savo namus Kaune ir tokiu būdu pagrobė svetimą mažametį vaiką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius byloje nustatytus J. S. veiksmus kvalifikuoja pagal BK 156 straipsnio 1 dalį.

Motyvai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnyje

Dėl šios nuosprendžio dalies kolegija iš dalies sutinka su gynėjo skundo argumentais, kad J. S. veika neteisingai buvo kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Gynėjas visiškai pagrįstai skunde atkreipė dėmesį į tai, kad jokia materialinė žala dėl J. S. veiksmų nebuvo nustatyta, ir suabejojo didelės neturtinės žalos pagrįstumu. Tačiau remdamasi kitais motyvais, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju toks veikos teisinis įvertinimas, kokį padarė pirmosios instancijos teismas, nėra teisingas.

Visų pirma pastebėtina, kad J. S. pateiktame kaltinamajame akte visiškai nėra atskleista, kuo pasireiškė būtinasis BK 300 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) požymis – didelės žalos padarymas. Kaltinime net nenurodyta, kokio pobūdžio žala buvo padaryta kūdikių namams dėl dokumento suklastojimo ir panaudojimo (materialinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala). Teismas, neturėdamas pašymų pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos aplinkybes sunkinančia nuteistosios gynybą prasme, t. y. iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, apkaltinamajame nuosprendyje pats suformulavo, kuo pasireiškė didelė žala, ir nurodė, kad panaudodama netikrą dokumentą J. S. „sukėlė kūdikių namuose sumaištį, nerimą dėl be leidimo išsivežto globotinio likimo“. Antra, toks neturtinės žalos nustatymas viršija kaltinamajame akte esančio kaltinimo J. S. ribas ir kartu yra nepagrįstas. Nepagrįstumas, kolegijos manymu, pasireiškia tuo, jog iš byloje nustatytų aplinkybių seka, kad iš esmės ne dėl netikro dokumento panaudojimo, o dėl vaiko pagrobimo buvo sukelta teismo minima sumaištis, nerimas bei kartu buvo pažeistos globėjo teisės. Netikro dokumento panaudojimas šiuo atveju buvo tik būdas pagrobti vaiką, nes panaudojusi šį dokumentą nuteistojo įgijo galimybę su vaiku bendrauti ir būti dviese. Todėl kolegija nustato, kad teismas, pažeisdamas BPK 256 straipsnio taisykles atimdamas galimybes J. S. gintis, pakeitė šios veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, savo iniciatyva inkriminavo nuteistajai didelės neturtinės žalos požymį. Apeliacinės instancijos teismas tokį pažeidimą vertina kaip BPK pažeidimą, kuris iš esmės sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ir suvaržė įstatymų garantuotas J. S. teises gintis nuo byloje pareikšto kaltinimo. Toks pažeidimas taisytinas apeliacinės instancijos teisme priimant dėl šios kaltinimo dalies naują nuosprendį, kuriuo iš kaltinimo pašalinamas neteisingai inkriminuotas žalos požymis ir nuteistosios veika perkvalifikuojama iš BK 300 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) į to paties įstatymo redakcijos BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kolegija nesutinka su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistosios J. S. veika suklastojus ir panaudojus netikrą dokumentą turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė. Išties formalus veikimo ar neveikimo atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių reiškia, kad kaltininko veika iš esmės apima visus tam tikrame BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika gali būti nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. Šiuo atveju tokių aplinkybių nekonstatuota. Šio nusikaltimo padarymo tikslai, sąlygos, materialinės žalos nebuvimo faktas nerodo, kad veika yra mažareikšmė. Byloje nustatyta, kad nuteistoji veikė tiesiogine tyčia. Ji suprato, jog klastoja dokumentą, dokumentas buvo ne tik suklastotas, bet sąmoningai panaudotas darant kitą sunkų nusikaltimą. Nuteistoji norėjo taip veikti ir veikė sąmoningai. Netikras Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus dokumentas šiuo atveju laikytinas svarbiu dokumentu, nes jis nurodo reikšmingus teisinius faktus, fiktyviai rodančius, kad nukentėjusioji yra tinkama pretendentė, kuriai leidžiama įvaikinti kūdikį.

Dėl kitų gynėjo apeliacinio skundo argumentų

Gynėjo skundo motyvai dėl nuteistosios baudžiamojo persekiojimo neproporcingumo, dėl baudžiamojo proceso neišsamumo, neobjektyvumo, dirbtinio J. S. veikos kriminalizavimo, sąžiningo proceso principo pažeidimo bei dėl esminių teisės į gynybą pažeidimų yra nepagrįsti.

Kolegijos manymu, nėra pagrindo teigti, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo laikytasi proporcingumo principo. Byloje įstatymų numatyta tvarka nebuvo pareikšta nuteistosios ir jos gynėjo konkrečių skundų dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ( BPK 215 straipsnio tvarka). Bylos medžiaga rodo, kad ikiteisminis tyrimas truko dešimt mėnesių, nes buvo siekiama išsamiai ir visapusiškai išaiškinti visas bylos aplinkybes, tarp jų ir sunkaus nusikaltimo padarymo aplinkybes, nustatyti aplinkybes svarbias vertinant nuteistosios pakaltinamumą. Ikiteisminio tyrimo metu, kuris apėmė tris miestus ( Kauną, Vilnių, Uteną) buvo reikalauta specialių žinių apie dokumento suklastojimo faktą, aiškinamos aplinkybės, kada nuteistoji pradėjo ir nutraukė savo veiksmus įstatymų numatyta tvarka tapti įvaikintoja, ar ji nusikaltimo padarymo metu turėjo tokią įstatymų numatytą teisę. Labai detaliai buvo tiriamos vaiko išsivežimo aplinkybės. Iš viso byloje buvo apklaustas 21 liudytojas, pagrindinių liudytojų parodymai buvo patikrinti M. T. pagrobimo vietoje. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo neproporcingai ilgas. Ikiteisminio tyrimo metu J. S. buvo atsisakyta taikyti suėmimą, o pritaikytos pačios švelniausios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo tenkinami nuteistosios ir jos gynėjo prašymai, prie bylos buvo pridedami ir tiriami jos pateikti dokumentai, kviečiami gynybos prašomi liudytojai (5 t., b. l. 46, 79), apklausiant teisės medicinos ir psichiatrijos specialistus buvo tikrinami duomenys apie nukentėjusiosios sveikatos ir psichinės sveikatos būseną. Faktiškai teisminio tyrimo metu buvo atsižvelgta beveik į visus gynėjo prašymus, kurie buvo suformuluoti jo prašyme dėl ikiteisminio tyrimo papildymo ( 4 t. b. l. 98-100). Tai, kad dalis prašymų, nesusijusių su tiriamomis bylos aplinkybėmis, buvo atmesti, neduoda pagrindo teigti, kad buvo pažeistos nuteistosios teisės į gynybą bei į sąžiningą procesą. Apeliacinės instancijos teisme gynėjas įrodymų tyrimo atlikti neprašė, tačiau, atsižvelgiant būtent į gynėjo skundo motyvus, buvo papildomai pareikalauti duomenys apie M. T. tarptautinio įvaikinimo procedūrą. Iš gautų byloje duomenų (5 t., b. l. 169-170) akivaizdžiai matyti, kad abiejų nusikaltimų padarymo metu M. T. tarptautinė ikiteisminė įvaikinimo procedūra nebuvo pradėta, dabartiniams įtėviams M. T. buvo pasiūlytas įvaikinti praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo J. S. nusikaltimo padarymo. Iš pirmosios instancijos teisme ištirtų aplinkybių (teisme duoti liudytojos B. D. , R. K. parodymai) matyti, kad J. S. tik dėl jai pačiai žinomų priežasčių pati nutraukė Kauno mieste pradėtą ikiteisminį procesą tapti įvaikintoja. Nebūdama pretendente įvaikinti, ji neturėjo jokių pirmumo teisių įvaikinti M. T. , o ir patį M. T. pirmą kartą ji pamatė tik jo pagrobimo dieną, t. y. 2005-03-21, išsirinkusi iš keleto pasiūlytų jai susipažinti vaikų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ji kaip teisėta pretendentė į įvaikintojus konkuravo su dabartiniais M. T. įvaikintojais ir tai sąlygojo jos baudžiamąjį persekiojimą.

Motyvai dėl bausmių skyrimo

Skiriant J. S. bausmes atsižvelgtina į tai, kad ji padarė vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus, nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia, jog svetimo vaiko pagrobimas, netikro dokumento gaminimas ir panaudojimas buvo sąlygoti prieštaraujančių dorovei ir moralei asmeninių nukentėjusiosios poreikių tenkinimo, t. y. siekio bet kokiomis priemonėmis auginti kaip savo pagrobtą kūdikių namų globojamą svetimą vaiką. Tačiau nuteistoji nusikaltimus padarė neturėdama jokios kriminalinės praeities, ji teisiama pirmą kartą, administracine tvarka yra nebausta, turi šeimą ir darbą, jos atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuo nusikaltimų padarymo iki šio nuosprendžio priėmimo jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė. Atsižvelgtina taip pat į nuteistosios psichinės sveikatos būklę, teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės metu konstatuotą charakterio patologiją (4 t., b. l. 8-10), svetimo vaiko pagrobimo trumpalaikiškumą, į tai, kad M. T. trumpalaikis paėmimas kaltininkės žinion iš globėjo ir perkėlimas į kitą vietą vaikui sunkių pasekmių nesukėlė.

Dėl visų aukščiau paminėtų aplinkybių, susijusių su pačiomis veikomis ir nuteistosios asmenybe, laikydamasi bausmės skyrimo taisyklės, esančios BK 55 straipsnyje, kolegija mano esant tikslinga už dokumento klastojimą ir panaudojimą J. S. paskirti švelnesnę BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, parenkant jos dydį, lygų BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytam baudos vidurkiui.

Už vaiko pagrobimą, t. y. sunkaus nusikaltimo padarymą, galima skirti tik arešto ir laisvės atėmimo bausmės. Realios prokurorės skunde siūlomos laisvės atėmimo bausmės skyrimas J. S. šiuo atveju būtų aiškiai per griežta bausmė. Trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje, šiuo atveju atitiktų BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir būtų pakankama priemonė, kad nuteistoji būtų nubausta ir kriminalinės bausmės paveikta, jog ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Tačiau tokios rūšies bausmės paskyrimas šiuo konkrečiu atveju yra negalimas. Iš bylos medžiagos apie nuteistosios sveikatos būklę, matyti, kad J. S. nėščia, dėl gresiančio persileidimo stacionariai ir ambulatoriškai yra gydyta Kauno miesto gydymo įstaigose (5 t., b. l. 174-175, 184, 195). Esant tokiai aplinkybei, BK 49 straipsnio 6 dalyje esanti taisyklė draudžia skirti trumpalaikį laisvės atėmimą. Įvertindama šią aplinkybę, kolegija mano, kad šioje byloje BK 156 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos net ir įstatymo nustatyto minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje. Todėl kolegija konstatuoja, jog galima, skiriant bausmę vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir skirti J. S. sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį - baudą. Jos dydis prilygintinas už sunkius nusikaltimus galimos skirti baudos, numatytos BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte, vidurkiui.

Vadovaujantis BPK 141 str., BK 66 str. laikinojo sulaikymo ir buvimo teismo psichiatrijos ekspertizės įstaigoje laikotarpiai prilygintini suėmimui ir įskaitytini į J. S. bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį, kuria J. S. pagal BK 156 straipsnio 1 dalį išteisinta šiam teismui nustačius, jog ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

Pripažinti J. S. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 156 straipsnio 1 dalyje, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti jai bausmę – 150 MGL dydžio (18750 Lt) baudą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl J. S. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir tą nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, J. S. bausmės vykdymas atidėtas, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

J. S. nusikalstamą veiką iš BK 300 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirti jai bausmę – 50 MGL dydžio (6250 Lt) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimo būdą ir galutinę subendrintą bausmę J. S. paskirti 150 MGL dydžio (18750 Lt) baudą.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaityti J. S. laikinojo sulaikymo šioje byloje laikotarpį nuo 2005-03-22 iki 2004-03-24 (2 paras) ir laikotarpį, praleistą ekspertizės atlikimo metu teismo psichiatrijos ekspertizės įstaigoje nuo 2005-08-22 iki 2005-08-30 (8 paras), iš viso 10 parų (vieną parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai).

Kardomąją priemonę – J. S. rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.