Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Gytis Stasevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-366/2015

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2015 m. kovo 31 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. K. ir T. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014-11-21 nuosprendžio, kuriuo:

Ž. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. 10 MGL dydžio bauda;

T. K. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. ir nubaustas:

pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., T. K. skirtos bausmės subendrintos daliniu sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė - laisvės apribojimas septyniems mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslą.

Nukentėjusiajam G. K. iš Ž. K. priteista vienas tūkstantis litų, o iš T. K. - trys tūkstančiai litų neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam G. K. iš Ž. K. ir iš T. K. priteista po devynis šimtus litų už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 24 d., apie 11.50 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskebtini), necenzūriniais žodžiais ir nepadoriu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, žodinio konflikto metu, tyčia sudavė dešinės rankos kumščiu G. K. į nosies sritį ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį.

T. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 24 d., apie 11.50 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskebtini), nepadoriu ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, konflikto metu, tyčia sudavė G. K. po vieną smūgį koja ir rankos kumščiu į nosies sritį, taip nukentėjusiajam G. K. dėl nosies kairio šono nubrozdinimo, akių vokų kraujosruvos, galvos smegenų sukrėtimo ir nosies kaulų lūžimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl Ž. K. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino vienpusiškai, neatsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl Ž. K. kaltės. Nustačius, kad Ž. K. veiksmuose nėra visų viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymių, jis pagal BK 284 str. 1 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d.).

Tuo tarpu G. K. papasakojo, kad tarp jo ir Ž. K. kilus žodiniam ginčui dėl sniego nukasimo, Ž. K. jam smogė į veidą ranka. Abu susikabino ir pagriuvo ant žemės. Jiems besigrumiant ant žemės, į lauką išbėgo T. K. ir spyrė jam (G. K.) į veido sritį. Trumpam buvo praradęs sąmonę, kai atgavo ją, jautė stiprų nosies skausmą, iš jos pasipylė kraujas. G. K. parodymus patvirtino jo žmona G. K. ir uošvė R. K.. G. K. teigė, kad Ž. K. trenkė G. K., o pastarasis stvėrė Ž. K., abu susigrūmė. R. K. pro langą nematė grumtynių pradžios, tačiau matė, kad G. K. buvo pargriovęs Ž. K., buvo ant viršaus įsitvėręs jo atlapus (1 t., b.l. 68). Sūnus E. K. grumtynių pradžios taip pat nematė, jis į lauką išbėgo tuomet, kai Ž. K. sūnus T. K. spyrė G. K. į veido sritį, sudavė kairiosios rankos kumščiu į veidą. Liudytojas D. B., kuris tuo momentu buvo kieme, taip pat paliudijo matęs grumtynes tarp G. K. ir Ž. K.. Jo žodžiais tariant, Ž. K. pirmasis sudavė smūgį G. K., po ko jie susikabino ir „pasivoliojo“. Po to iš namo išbėgo T. K., kuris spyrė G. K. į nosį, sudavė smūgį ranka į veido sritį. Tiesa, pirmosios instancijos teismas D. B. parodymus įvertino kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo. Teismas laikė nepatikimais ir M. K., R. K. bei A. G. parodymus, motyvuodamas, kad šie asmenys susitarę dėl parodymų bei suinteresuoti bylos baigtimi. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija nesutinka, kadangi visų byloje apklaustų liudytojų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, tačiau R. K., A. G., M. K., R. K. ir D. B. davė parodymus labiau palankius nuteistajam Ž. K., o G. K., R. K. ir E. K. davė parodymus labiau palankius nukentėjusiajam G. K.. Akivaizdu, kad tiek vieni, tiek kiti liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, todėl kolegija laiko neteisingu įrodymų vertinimą, kai nukentėjusiojo artimųjų parodymais vadovaujamasi, o nuteistojo artimųjų parodymai atmetami kaip nepatikimi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti kiti namo kaimynai įvykio metu arba nebuvo namuose arba įvykio nepastebėjo, todėl šioje byloje nėra nei vieno objektyvaus ir nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, vertina visus liudytojų parodymus, nesuteikdamas prioriteto nei vienam iš jų ir lygina juos tarpusavyje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Byloje esančiais įrodymais nėra galimybės nustatyti grumtynių pradžios. Kaip jau minėta, G. K. bei jo artimieji teigia, kad grumtynės prasidėjo po to, kai Ž. K. sudavė smūgį G. K.. Ž. K. neneigia, kad grumtynių metu galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam į veido sritį ir tokiu būdu sužaloti jam nosį, tačiau tiek jis, tiek liudytojais apklausti jo artimieji bei kaimynė tvirtina, kad G. K. ir Ž. K. susibarus dėl sniego kasimo, būtent G. K. pradėjo grumtynes, kuris stverdamas nuteistąjį už striukės atlapų, pastūmė ir pargriovė jį ant žemės. Byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, kurių pagalba būtų galima pašalinti šiuos prieštaravimus, tačiau sulyginus šiuos parodymus, darytina išvada, kad grumtynių metu abu jų dalyviai buvo aktyvūs: abu vienas kitą koneveikė ir, naudodami smurtą, kiekvienas pagal fizines galimybes „gynė savo teisybę“. Aplinkybę, kad abu kaimynai vienas kito atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, įrodo ir tai, kad nuteistasis po įvykio taip pat kreipėsi į ligoninę bei į ikiteisminio tyrimo instituciją, kuri pagal Ž. K. pareiškimą pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 89-1-00130-2013. Abipusis smurtas konstatuotas ir skundžiamame nuosprendyje, pateikiant kvalifikavimo motyvus (4 t., b.l. 64). Taigi šiuo atveju iš abiejų konfliktuojančių asmenų atliktų smurtinių veiksmų grandinės išskirtas ir teisiškai įvertintas tik Ž. K. galimai suduotas smūgis G. K. bei jo pasakyti įžeidžiantys žodžiai nukentėjusiojo atžvilgiu.

Byloje nėra duomenų, kad Ž. K. veiksmai sukėlė BK 284 str. 1 d. numatytus padarinius – viešosios tvarkos sutrikdymą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti kiti kaimynai įvykio metu nebuvo namuose arba, nors ir buvo namuose, įvykio nematė (1 t., b.l. 64, 65, 66, 67). Liudytojai R. K., G. K. ir kt. parodė, kad konfliktas truko labai trumpą laiko tarpą (2 t., b.l. 75, 4 t., b.l. 12). Kieme tuo metu buvęs nepilnametis D. B. parodė, kad dviejų vyrų, t.y. G. K. ir Ž. K. grumtynės jam atrodė juokingai. Byloje nenustatyta, kad Ž. K. veiksmais buvo šokiruoti aplinkiniai, nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, kad padaryta žymi materialinė žala. G. K. artimųjų išgąstį sukėlė ne Ž. K. veiksmai, o T. K. smūgiai G. K. į veido sritį, ir tik po šių smūgių buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija. Vertinant Ž. K. veiksmų subjektyviąją pusę, akivaizdu, jog jis nesiekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ir nelaikė savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą. Pats nukentėjusysis G. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad su Ž. K. nesutaria apie dešimt metų aplinkos tvarkymo klausimais. Įvykio dieną konfliktas kilo Ž. K. pareiškus pretenziją dėl sniego kasimo (2 t., b.l. 53). Tą pačią aplinkybę kaip savo veiksmų priežastį nurodė ir nuteistasis Ž. K., ją patvirtino visi byloje apklausti liudytojai. Akivaizdu, jog dviejų kaimynų grumtynės kilo išimtinai tik dėl asmeninių paskatų, kurios neperžengė privataus konflikto ribų ir nebuvo pavojingos ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Nors viešosios tvarkos sutrikdymo motyvai neturi tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 str. 1 d., tačiau dominuojančių motyvų, kurie nelaikyti chuliganiškais, nustatymas ir kitos konfliktinę situaciją apibūdinančios aplinkybės (konfliktas truko labai trumpai, apklausti daugiabučio gyventojai įvykio nematė, todėl nebuvo nutrauktas žmonių poilsis, nebuvo padaryta žymi materialinė žala ir kt.) šiuo atveju paneigia nuteistojo veiksmų vertinimą kaip įžūlaus pobūdžio nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą bei tyčios pažeisti viešąją tvarką buvimą.

Apibendrinusi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ž. K. tyčia, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, yra neteisinga, todėl jis, vadovaujantis BPK 329 str. 1 d., dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl T. K. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d.

T. K. pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 24 d., apie 11.50 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskebtini), nepadoriu ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, konflikto metu, tyčia sudavė G. K. po vieną smūgį koja ir rankos kumščiu į nosies sritį, taip nukentėjusiajam G. K. dėl nosies kairio šono nubrozdinimo, akių vokų kraujosruvos, galvos smegenų sukrėtimo ir nosies kaulų lūžimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaria nuosprendžio išvadai, kad T. K., sudavęs smūgius koja ir galimai ranka G. K. į veido sritį, nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Šie T. K. veiksmai formaliai atitinka BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Tačiau kolegija nesutinka, kad minėti T. K. veiksmai viešoje vietoje savo pobūdžiu buvo įžūlūs ir nukreipti į visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą bei kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Nuteistasis T. K. neigia sudavęs smūgius G. K. ir prašo jį išteisinti. Tiek apeliaciniame skunde, tiek viso proceso metu T. K. įvykio aplinkybes dėsto sekančiai: išbėgęs į kiemą, pamatė, kaip G. K. smūgiavo suklupusiam tėvui Ž. K.. Tuomet jis, t.y. T. K. rankomis nustūmė G. K. nuo tėvo, pats paslydo ir nugriuvo šalia tėvo. Jiems gulint ant žemės, G. K. toliau smūgiavo. Po to G. K. atsilenkė susiimdamas už nosies ir nuėjo ant jos dėti sniego. Analogiškai įvykio aplinkybes papasakojo nuteistojo motina R. K. ir A. G.. Tačiau tokie argumentai yra neįtikinami, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

Nukentėjusysis G. K. parodė, kad jam besigrumiant su Ž. K., pribėgo T. K. ir spyrė jam į veido sritį. Trumpam buvo praradęs sąmonę, o kai atgavo ją, pajuto, kad labai skauda nosis, iš jos gausiai pasipylė kraujas. Šią akimirką, kai T. K. sudavė G. K. smūgius į veido sritį, pro langą matė ir R. K.. Ji nurodė, kad tuo metu, kai Ž. K. gulėjo apačioje, o žentas G. K. – ant viršaus, pribėgo Ž. K. jaunesnis sūnus T. K. ir spyrė bei smūgiavo kumščiu G. K. į veidą. G. K. iš nosies pasipylė kraujas, kurį jis bandė sustabdyti dėdamas ant nosies sniegą (1 t., b.l. 68). E. K. taip pat matė kaip prie ant žemės besigrumiančių tėvo ir Ž. K. pribėgo T. K. ir spyrė tėvui. Kai tėvas atsistojo, jo veidas buvo kruvinas. T. K. smūgius G. K. į veido sritį matė ir liudytoju apklaustas D. B.. Pagal Teismo medicinos specialisto išvadą G. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu bukais kietais daiktais kontakto su kūnu metu galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (1 t., b.l. 27-28).

Išanalizuoti įrodymai rodo, kad T. K. ne pastūmė G. K., kaip tai nurodyta apeliaciniame skunde, o sudavė smūgį koja ir galimai kumščiu G. K. į veido sritį ir būtent po šių veiksmų G. K. pajuto stiprų skausmą, iš nosies pasipylė kraujas, dėl to buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba bei policija.

T. K. tėvas Ž. K. apeliaciniame skunde teigia, jog būtent jis grumtynių metu nukentėjusiajam galėjo sulaužyti nosį, o ką darė į kiemą išbėgęs jo sūnus T. K., matyti negalėjo, nes buvo trumpam praradęs sąmonę. Atgavęs sąmonę, šalia savęs pamatė gulintį ant žemės sūnų T. K.. Tačiau šie Ž. K. parodymai negali paneigti aukščiau išnagrinėtais įrodymais grįstos išvados dėl T. K. veiksmų, nes, kaip minėta, G. K. pajuto stiprų skausmą tik po T. K. smūgių. Įvykį stebėję liudytojai kraują ant nukentėjusiojo veido pamatė taip pat tik po T. K. suduotų smūgių. Taigi, tokia Ž. K. pozicija vertintina kaip siekis, jog sūnus išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

Įrodžius, kad T. K. sudavė G. K. vieną smūgį koja ir galimai vieną smūgį kumščiu į nosies sritį ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, būtina įvertinti subjektyviąją šių veiksmų pusę. Jai nustatyti reikalinga išsami analizė įvykio situacijos, paskatinusios T. K. elgtis būtent tokiu būdu kaip jis pasielgė.

R. K. parodė, kad 2013-02-24, apie 11 val. atėjo kaimynė A. G., su kuria virtuvėje gėrė kavą. Pasižiūrėjusios su kaimyne pro langą, matė kaip G. K. Ž. K. suėmė už atlapų ir stumdamas pargriovė. Po to, pasilenkęs prie gulinčio į kamuoliuką susirietusio Ž. K., G. K. kažką darė rankomis ir kojomis. Tai pamačiusi, sušuko vaikams: „Vaikai, tėtį muša, gelbėkit“. Analogiškas aplinkybes parodė ir A. G. (4 t., b.l. 55). M. K. ikiteisminio tyrimo metu papasakojo, kad įvykio dieną apie 12 val. mama R. K. su kaimyne A. G. gėrė kavą virtuvėje, o jis su jaunesniu broliu T. K. kambaryje žiūrėjo televizorių. Išgirdę mamos balsą: „Vaikai, bėkit, tėvą muša“, abu išskubėjo į kiemą. T. K. išbėgo pirmas (1 t., b.l. 57, 72-74). Nuteistasis T. K. parodė, kad jis, išbėgęs į kiemą, pamatė, jog „tėvas gulėjo, o G. K. buvo pasilenkęs ir kažkokius veiksmus atlikinėjo“ (4 t., b.l. 76). Iš aprašytų parodymų akivaizdu, jog T. K. grumtynių pradžios nematė, bet išgirdęs mamos raginimą gelbėti tėvą, išbėgo į kiemą ir pamatė, kad tėvas guli ant žemės, o G. K. atlikinėjo kažkokius smurtinius veiksmus. Aprašytoje situacijoje T. K. G. K. suvokė kaip užpuoliką, o jo veiksmus įvertino kaip pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į tėvo sveikatą. Priešingu atveju tolerantišku ir draugišku charakterizuojamas T. K. (1 t., b.l. 101) nebūtų spyręs garbingo amžiaus kaimynui į veido sritį.

Baudžiamasis įstatymas numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų. Kaip jau minėta, pagal nagrinėjamoje byloje konstatuotas ir įvertintas aplinkybes nustatyta, kad T. K. turėjo pagrindą G. K., kuris jo vertinimu yra aukštesnis ir stambesnis už tėvą, laikyti užpuoliku ir jo veiksmus įvertino kaip pavojingus tėvo sveikatai. Gindamas tėvą, T. K. G. K. sužalojo nesunkiai, todėl būtinosios ginties ribos šiuo atveju nebuvo peržengtos (BK 28 str. 3 d.). Tai, kad T. K. siekė tik apginti tėvą, patvirtina ir tai, jog jis smurtą G. K. atžvilgiu naudojo tik tiek, kad būtų išlaisvintas tėvas. Po to kai tėvas buvo išlaisvintas, jokių smurtinių veiksmų G. K. atžvilgiu nebeatliko.

Nustačius, kad T. K. nesunkiai sužalojo G. K. esant būtinosios ginties sąlygoms, skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria T. K. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d., naikinamas ir byla šioje dalyje nutraukiama (BPK 3 str. 1 d. 9 p., 327 str. 1 p.).

Kolegija nesutinka su T. K. nuteisimu pagal BK 284 str. 1 d. Asmeniui nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tyčinę kaltę, t. y. asmuo suvokia, kad viešoje vietoje daro veiksmus, kurie yra įžūlūs, nepriimtini, numato, kad dėl to bus pažeista viešoji tvarka ar rimtis, ir nori ją pažeisti arba yra abejingas galimiems padariniams. Kaip jau minėta, T. K. tikslas buvo apginti savo tėvą. Reaguodamas į motinos raginimą, jis išbėgo į lauką ir pasielgė impulsyviai. Teisiamojo posėdžio metu jis nurodė: „aš išbėgau ne kažkam pakenkti, o gynybos instinktu, bėgau tėtį apginti“. Byloje nėra duomenų, kad T. K. buvusia konfliktine situacija pasinaudojo kaip pretekstu elgtis chuliganiškai, t.y. demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei tyčia pažeisti viešąją tvarką, savo veiksmus jis įvertino kaip tokioje situacijoje priimtinus ir teisingus. Kadangi T. K. veiksmuose nenustatyti BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai, jis dėl šios veikos išteisinamas BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, ši nuosprendžio dalis panaikinama ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas G. K. civilinį ieškinį, priteisė jam iš Ž. K. 1000 Lt, o iš T. K. – 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

BPK 115 str. 3 d. 2 p numatyta, kad teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Vadovaujantis minėta teisės norma, naikintina nuosprendžio dalis, kuria G. K. iš Ž. K. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

T. K. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinamas, o pagal BK 138 str. 1 d. baudžiamasis procesas nutraukiamas, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant būtinajai ginčiai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006). Šiuo atveju nuosprendžio dalis, kuria G. K. iš T. K. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, naikinama, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Išteisinus Ž. K. ir T. K. pagal BK 284 str. 1 d. bei nutraukus baudžiamąjį procesą T. K. atžvilgiu pagal BK 138 str. 1 d., nuosprendžio dalis, kuria iš Ž. K. ir T. K. priteista po 900 Lt G. K. jo turėtoms išlaidoms už advokato paslaugas, taip pat naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p., 327 str. 1 d.

nusprendžia:

.

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014-11-21 nuosprendžio dalį, kuria Ž. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o T. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

Ž. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

T. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

Baudžiamosios bylos dalį, kuria T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

T. K. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki bausmės vykdymo pradžios panaikinti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. K. iš Ž. K. priteista 1000 Lt, o iš T. K. – 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. G. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. K. iš T. K. ir Ž. K. priteista po 900 Lt už advokato paslaugas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.