- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-446-873/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1119-81-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- S. B.
- Advokatai
- Karolis Rugys
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) 90 MGL (4500 Eur) dydžio bauda. Paskirta S. B. baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punktu, konfiskuotas automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantis S. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, o būtent, 2019 m. kovo 23 d., apie 20.45 valandą, kelio Vilnius – Prienai – Marijampolė 35 – jame km., Penkininkų k., Trakų sen., Trakų r. sav., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 2,63 promilės etilo alkoholio.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis S. B. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. liepos 16 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Taip pat apeliaciniame skunde formuluoja prašymus sumažinti paskirtą baudą ir neskirti transporto priemonės konfiskavimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Nuteistasis S. B. teigia, jog skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Akcentuojama, jog nebuvo įrodyta ir nusikaltimo sudėtis, nebuvo nustatyti nei apelianto kaltė, nei nusikalstamos veikos padarymo būdas, taip pat priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių nusikalstamos veikos materialinių padarinių bei apelianto veika. Apeliantas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas neturint jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, pažeidžiant esminius baudžiamojo proceso principus, t. y. nepašalintas abejones vertinant ne apelianto naudai, pažeidžiant in dubio pro reo principą.
2.2. Apelianto nuomone, iš esmės pasitvirtino jo parodymai bei pozicija, kad jis transporto priemonės nevairavo būdamas neblaivus ir nesukėlė eismo įvykio, po darbų vartojo alkoholį, po ko nuėjo miegoti į savo transporto priemonę, ant galinės sėdynės, atsibudo tik po eismo įvykio, toje pačioje vietoje, o nubudus prie mašinos buvo du nepažįstami asmenys, atvykus policijos pareigūnams, vienas asmuo pasišalino. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, buvo užfiksuota, kad apeliantas vairavo transporto priemonę, kadangi jis yra transporto priemonės savininkas ir buvo transporto priemonėje. Pabrėžiama, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, nė vieno asmens, kuris ne tik, kad būtų matęs apeliantą vairavus transporto priemonę, tačiau per ar po eismo įvykio sėdėjus prie transporto priemonės vairo.
2.3. Akcentuojama, kad apelianto prisipažinimas nėra laikomas svarbia ir įtakos turinčia aplinkybe, kadangi iš karto po eismo įvykio apeliantas savo kaltės nepripažino, o prisipažino tik, jo nuomone, sulaukęs policijos pareigūnų spaudimo. Pažymima, jog policijos pareigūnas V. V. neginčijo, kad apeliantas, kuomet prisipažino vairavęs transporto priemonę, buvo neblaivus, manoma, jog apeliantas galimai negalėjo suvokti situacijos tinkamai, dėl pareigūnų įtakos galėjo prisipažinti, ko nebuvo padaręs. Taip pat pažymima, kad pasak policijos pareigūnės J. R., apeliantas iš pradžių teigė, kad ne jis vairavo, o jo prisipažinimą suprato tik iš jo žodžių. Manoma, kad toks apelianto žodžių vertinimas neturi įrodomosios galios.
2.4. Apelianto vertinimu, vienintelio neva eismo įvykio liudytojo R. I. (I.) parodymais vadovautis negalima. Pasak apelianto, nors liudytojas teigė, kad kitų asmenų, kurie galėjo vairuoti transporto priemonę, nebuvo, tačiau R. I. buvo neblaivus, buvo naktis, todėl jo galimybės matyti kitus asmenis buvo labai ribotos, jis atėjo į įvykio vietą tik po kurio laiko. Pabrėžiama, kad policijos pareigūnai, kurie apžiūrėjo įvykio vietą, nurodė, jog aplinkui nėra pastatų, artimiausi gali būti už dviejų šimtų metrų, todėl abejojama liudytojo R. I. parodymais, kad jis girdėjo eismo įvykį. Atkreipiamas dėmesys, kad R. I. buvo su blaiviu draugu, teigia, jog nėra suprantama, kodėl iš jų pasirinko eiti būtent neblaiviam, kodėl abu asmenys nėjo į įvykio vietą.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad asmuo, kuris skambino į bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie eismo įvykį, nebuvo surastas ir apklaustas. Pažymima, jog skambinęs asmuo teigė, kad po kelią blaškosi asmuo, prašo, kad iš griovio ištrauktų transporto priemonę. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek liudytojas R. I., tiek apklausti policijos pareigūnai nurodė, jog apeliantas buvo mašinoje, tuo tarpu vienintelis asmuo, kuris vaikščiojo aplink mašiną, buvo R. I.. Apeliantas atsimena, kad prie automobilio buvo du asmenys. Kaip teigia, minėtasis R. I. buvo su draugu, tai galėjo būti tie du asmenys. Nuteistojo S. B. teigimu, abejonės nebuvo pašalintos.
2.6. Apeliuojama į liudytojos N. J. parodymus, kuri girdėjo kalbas, kad apeliantą girtą nuvežė. Atkreipiamas dėmesys į policijos pareigūno V. V. parodymus, kuriam pasirodė keista, jog apeliantas važiavo aplinkkeliu, o ne trumpesniu keliu, liudytojo K. Ž. parodymus, kuris patvirtino esant reikalui parvešiąs apeliantą. Nuteistojo manymu, nėra logiška, jog turint, kas jį parvežtų namo, visiems teigiant, kad miegos mašinoje, viduryje nakties namo važiuotų ilgesniu ir jam nepatogiu keliu.
2.7. Atkreipiamas dėmesys į liudytojo D. V. parodymus, jog automobilis buvo kieme, sodyba neaptverta, šalia gyvena kaimynai, be to, teritorijoje buvo asocialių asmenų, kurie prašėsi darbo. Pasak nuteistojo, į teritoriją galėjo patekti bet kas ir bet kuriuo momentu, o transporto priemonės rakteliams esant mašinoje, apeliantui dėl išgerto alkoholio miegant, galėjo išvykti su nuteistojo transporto priemone, apeliantas to net nepajuto.
2.8. Apeliantas nesutinka su bausmės individualizavimu, mano, kad paskirta bauda yra per didelė, nes jis nebuvo tinkamai charakterizuotas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. B. anksčiau neteistas, buvusio darbdavio UAB „duomenys neskelbtini“ charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu taip pat dirba, užsiima individualia veikla ir vykdo statybos darbus. Nurodoma, kad S. B. teigiamai charakterizuojamas ir savo kaimynų, kurie, be to, nėra matę S. B. neblaivaus vairuojančio automobilį. Be kita ko, apeliantas turi puikius santykius su šeimos nariais, žmona jį ypatingai palaiko. Teigiama, jog apeliantui paskirta žymiai didesnė nei sankcijoje numatyta minimali bauda, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo, skundžiamame nuosprendyje teismas nedetalizavo, kodėl yra parenkama būtent tokio dydžio bauda.
2.9. Apeliantas taip pat nesutinka su jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimu. Nuteistojo S. B. teigimu, transporto priemonės konfiskavimas yra pernelyg neproporcinga priemonė, kadangi apeliantas savo veiksmais nesukėlė žalos tretiesiems asmenims, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Pažymima, kad transporto priemonė yra konfiskuojama ne tik iš apelianto, tačiau ir iš visos jo šeimos, kadangi konfiskavus automobilį, apeliantas neteks vienos iš savo darbo, o šeima – vienintelės susisiekimo priemonės. Pabrėžiama, jog šeima neturi finansinių galimybių nusipirkti kitos transporto priemonės. Apelianto manymu, transporto priemonės konfiskavimas yra neproporcingas ir perteklinis. Be kita ko, nuteistasis prašyme remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nutartyse Nr. 2K-50-788/2018, Nr. 2K-262-489/2017, Nr. 2K-119-976/2018.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis S. B. prašo jį išteisinti, kadangi nebuvo įrodyta nusikaltimo sudėtis, siekia paneigti nustatytas faktines aplinkybes ir atliktą jų vertinimą, pateikia savo nuomonę dėl atskirų duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Taip pat apeliantas nesutinka su bausmės individualizavimu, mano, kad paskirta bauda yra per didelė, tuo pačiu ginčija jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių normų nepažeidė, savo išvadas dėl S. B. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikaltimą grindė teisėtais būdais gautais, pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, juos pakankamai išsamiai išanalizavo ir įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Priešingai, negu nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, pateikė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl to apeliantas nepagristai teigia, jog buvo pažeistas in dubio pro reo principas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirta bausmė yra proporcinga ir teisinga, sprendimas konfiskuoti transporto priemonę pagrįstas.
Dėl kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį
5. Apeliantas, nesutikdamas su įrodymų vertinimu, tvirtina, kad nėra įrodyta, jog būtent jis kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis vairavo automobilį. Su tokia nuteistojo S. B. pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
6. BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.) įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Šie nusikalstami veiksmai gali būti padaromi tik specialaus subjekto – asmens, apsvaigusio nuo alkoholio (kai jam nustatytas daugiau negu 1,5 promilės neblaivumas). BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis.
7. Dėl to, kad atvykus policijos pareigūnams S. B. buvo neblaivus, ginčo nekyla. Ši aplinkybė patvirtinta alkotesterio tikrinimo duomenimis, kuriais S. B. nustatytas 2,08 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 15, 17), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kad S. B. kraujyje, kuris paimtas 2019 m. kovo 23 d., 22.10 val., nustatyta mažiausia koncentracija 2,63 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 19), jos neneigia ir pats nuteistasis. Tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismo, teisėjų kolegijos neįtikina nuteistojo versija, kad neblaivus automobilio nevairavo, jog pavartojęs alkoholio nuėjo miegoti į savo transporto priemonę, ant galinės sėdynės, atsibudo tik po eismo įvykio, toje pačioje vietoje. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo S. B. gynybos poziciją neigiant automobilio vairavimo faktą ir konstatuoja, kad ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta teisingai. Priešingai, nei teigia apeliantas, jo kaltę įrodo: iš dalies paties ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, liudytojų J. R., A. M., V. V., K. V., R. I. parodymai, BIRT ataskaitų žiūryklėje, tarnybiniuose pranešimuose, specialisto išvadoje, apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kita byloje esanti rašytinė medžiaga.
8. Įtariamojo apklausos 2019 m. kovo 23 d. protokolo duomenimis, S. B. pareikšto įtarimo esmę suprato, dėl padarytos nusikalstamos veikos pilnai prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi (t. 1, b. l. 48). Apeliantas nurodo, jog tokius pirminius parodymus, tai yra, prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, galimai lėmė jo neblaivi būsena. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog S. B. buvo nustatytas vidutinis (2,08 promilės) girtumas, 2019 m. kovo 23 d. tolesnė įtariamojo apklausa atliekama nebuvo. Įtariamasis S. B. buvo apklaustas po kelių dienų, 2019 m. kovo 26 d., ir taip pat pripažino kaltę, nurodė, jog vairavimo fakto nepamena, nes buvo girtas, tačiau jei vienas buvo mašinoje, kuri buvo griovyje, matyt, jis ir vairavo (t. 1, b. l. 51). S. B. 2019 m. gegužės 31 d. atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 56), tačiau apklausiamas 2019 m. birželio 14 d. laikėsi parodymų, duotų 2020 m. kovo 26 d., juos pilnai patvirtino, prašė tyrimą užbaigti kaltinamuoju aktu, teigė, jog teismo prašys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 1, b. l. 59). Iš šių duomenų matyti, jog apeliantas buvo apklaustas kelis kartus ir tvirtino, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažįsta. Be to, S. B. buvo nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį 12 Eur bauda, dėl to, kad 2019 m. kovo 23 d., 20.48 val., Penkininkų k., kelio Vilnius – Prienai – Marijampolė 34,90 km, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (2,63 promilės girtumas), dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo neatsargus, nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio į griovį ir apgadino vairuojamą automobilį (t.1, b. l. 159). Bauda sumokėta, nutarimas neskųstas, kas leidžia daryti išvadą, jog kaltę dėl įvykio S. B. iš esmės pripažino.
9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš karto po eismo įvykio apeliantas savo kaltės nepripažino, o prisipažino tik sulaukęs policijos pareigūnų spaudimo, tačiau šį faktą patvirtinančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Liudytoja J. R. parodė, kad S. B. iš pradžių teigė, jog vairavo ne jis, tačiau vėliau iš jo žodžių suprato, kad vairavo būtent apeliantas (t. 1, b. l. 167). Liudytojas A. M. taip pat paaiškino, kad apeliantas iš pradžių bandė sakyti, kad vairavo kitas asmuo, vėliau pats prisipažino, kad vairavo jis (t. 1, b. l. 133). Atmetant nuteistojo argumentus dėl galimai netikslių parodymų būnant neblaiviam, netinkamo parodymų supratimo ar pareigūnų jam daryto spaudimo, pažymėtina ir tai, kad S. B. kaltu prisipažino ne tik įvykio vietoje patruliams J. R., A. M., bet ir apklausiamas tyrėjų V. V. bei V. N., nė vienoje apklausoje apeliantas nenurodė, jog vairavo kitas asmuo. Nuteistojo S. B. versija, kad automobilio nevairavo, miegojo transporto priemonėje ant galinės sėdynės, atsirado tik bylą nagrinėjant teisme, kas sustiprina abejones dėl apelianto parodymų patikimumo ir sudaro pagrindą juos atmesti. Tuo tarpu nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo S. B. teiginius dėl, neva, jam daryto policijos pareigūnų spaudimo, apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tuo pačiu ir jo kaltės prisipažinimu, teisėjų kolegija abejoti iš esmės neturi pagrindo. Juo labiau, jog būtent šiuos S. B. parodymus patvirtina ir kita nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga.
10. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2019 m. kovo 23 d., 20 val. 48 min., privatus asmuo pranešė, kad A 16 kelyje, nuo Trakų pavažiavus apie 10 km, ties Margio ežeru, nuo kelio nuvažiavęs neblaivus vairuotojas, prašo, jog jį ištrauktų (t. 1, b. l. 6). Nors skambinusio asmens tapatybė nustatyta nebuvo, asmuo į apklausą atvykti atsisakė (t. 1, b. l. 9), tačiau tai nesuteikia pagrindo abejoti tokios informacijos patikimumu, priešingai, telefonu suteikta informacija (t. 1, b. l. 36, kita pusė) pasitvirtino. Be to, liudytojas K. V. parodė, kad matė, kaip mašina nulėkė nuo kelio, todėl iškvietė policiją (t. 1, b. l. 105 – 106). Šio liudytojo pokalbis su Bendrosios pagalbos centro darbuotoju užfiksuotas kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 36, kita pusė, 37), liudytojo parodymus atitinka jo pranešimo Bendrajam pagalbos centrui duomenys. Tikrinant šią informaciją į įvykio vietą atvyko pareigūnai A. M. ir J. R., kurie rado į griovį įvažiavusį automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilyje, ant galinės sėdynės, gulėjo vyras, kaip paaiškėjo, S. B., jam buvo nustatytas 2,08 promilės girtumas (t. 1, b. l. 5). Pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, teigimu, tuo metu nei automobilyje, nei lauke kitų asmenų nebuvo, tik vėliau atėjo neblaivus gretimo kaimo gyventojas (t. 1, b. l. 133, 167). Liudytojas V. V. patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą, be patrulių ir apelianto, kitų asmenų nebuvo (t. 1, b. l. 133). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais teisme, nes jie yra nuoseklūs, įvykio aplinkybes J. R. analogiškai nurodė apklausta ikiteisminio tyrimo metu bei A. M. – tarnybiniame pranešime.
11. Nuteistasis S. B. tvirtina, kad nubudus prie mašinos buvo du nepažįstami asmenys, tačiau atvykus policijos pareigūnams vienas asmuo pasišalino. Nors apelianto manymu, prie mašinos galėjo būti R. I. su draugu, tačiau tokios versijos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas įvykio vietoje buvo vienas. Tarnybinio 2019 m. gegužės 30 d. pranešimo duomenimis, pranešėjas, bendruoju telefonu pranešęs apie įvykį, teigė, kad asmuo, apie kurį pranešė, buvo vienas (t.1, b. l. 9). Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nurodė, kad apeliantas buvo vienas, kiek vėliau atėjo R. I.. Liudytojas R. I. parodė, kad priešais K. V. namus pamatė avariją, todėl nuėjo pažiūrėti, atėjęs pamatė mašinoje sėdintį girtą vyriškį, mašinoje jis buvo vienas, liudytojas laukė policijos (t. 1, b. l. 106). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas davė tikslesnius parodymus, nurodydamas, kad prie automobilio vairo sėdėjo vyriškis, kuris miegojo, sakė, kad važiuoja iš darbo (t. 1, b. l. 42). Nors tarp šio liudytojo ir įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų parodymų yra neatitikimų, kuriuo metu atėjo R. I., tačiau jie nėra esminiai, kadangi visi į įvykio vietą atvykę asmenys nuosekliai tvirtino, kad automobilyje apeliantas buvo vienas, kitų asmenų nebuvo.
12. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojas R. I. pats eismo įvykio nematė, negalėjo girdėti, į įvykio vietą atėjo tik po kurio laiko, tačiau liudytojas K. V. nuosekliai teigė, kad jam su kaimynu R. I. būnant kieme, išgirdo automobilio „švilpimą“ ir pamatė, kaip automobilis trenkėsi ir nuvažiavo nuo kelio, tuomet nusiuntė R. I. pažiūrėti, kas nutiko. Parodė, kad R. I. prie automobilio nuėjo iš karto, jam įvažiavus į griovį. Susisiekus su R. I. telefonu, jis pasakė, kad girtas vairuotojas įvažiavo į griovį, prašo padėti išvažiuoti, asmuo buvo vienas (t. 1, b. l. 39, 105-106). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors liudytojas R. I. galimai į įvykio vietą atėjo būdamas neblaivus, apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma sumenkinti šio asmens parodymus dėl aplinkybių, patvirtintų kitų liudytojų, policijos pareigūnų, parodymais. Apeliaciniame skunde abejonės dėl skundžiamo teismo nuosprendžio keliamos ir pažymint, apelianto nuomone, neaiškų pasirinkimą būtent neblaivaus asmens, ėjusio pasižiūrėti įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė – kuris iš dviejų asmenų ėjo į įvykio vietą, nėra reikšminga, nuteistojo kaltės nešalina.
13. Nuteistojo kaltės nepaneigia ir cituojami pareigūnų parodymai, kad įvykio vieta buvo atvira vietovė, pastatų nebuvo. Kaip jau buvo minėta, liudytojas K. V. parodė, jog įvykis buvo priešais jo kiemą. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas aiškino, kad jam nuo namų, maždaug už 100 metrų, matėsi eismo įvykis, kai nuo kelio į griovį įlėkė automobilis. Pas jį kieme buvo kaimynas R. I. (t.1, b. l. 39). Analogiškai paaiškino liudytojas R. I.. Nėra pagrindo netikėti, kad šie asmenys, būdami netoli nuo įvykio vietos, galėjo eismo įvykį girdėti ir matyti. Tai, kad asmuo, skambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešęs apie eismo įvykį, teigė, jog po kelią blaškosi asmuo, prašo, kad iš griovio ištrauktų transporto priemonę, o R. I. ir policijos pareigūnai tvirtino, kad apeliantas neblaivus buvo mašinoje, tik detaliau apibūdina įvykio eigą, tačiau nepaneigia byloje nustatytų esminių įvykio aplinkybių.
14. Nuteistasis S. B. atkreipia dėmesį, kad jo automobilis buvo D. V. kieme, sodyba yra neaptverta, šalia gyvena kaimynai, teritorijoje buvo asocialių asmenų, kurie prašėsi darbo. Keliama versija, kol apeliantas miegojo automobilyje, transporto priemonę galėjo vairuoti kiti asmenys. Vis tik tikėti tokia analizuojamo įvykio versija teisėjų kolegija pagrindo neįžvelgia, kadangi ji ne tik nepatvirtinta jokiais byloje surinktais įrodymais, bet ir atrodo nelogiška. Tokia nuteistojo pozicija šiuo atveju vertinama tik kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekiant išvengti baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nė vienas su nuteistuoju dirbęs asmuo nepatvirtino, kad apeliantas išgėręs nuėjo miegoti į savo automobilį. Liudytojas D. V. parodė, jog apeliantas tik sakė, kad miegos automobilyje, tačiau liudytojas nuėjo miegoti, o ryte automobilio nebuvo (t. 1, b. l. 167-168). Liudytojo K. Ž. teigimu, išgertuvėse jis nedalyvavo, kaip viskas užsibaigė – nematė (t. 1, b. l. 168). Apeliuojama į liudytojos N. J. parodymus, tačiau jos parodymai neinformatyvūs, kadangi ji tik girdėjo kalbas, kad nuteistąjį girtą nuvežė, tačiau kas tiksliai taip sakė, nurodyti negalėjo (t. 1, b. l. 105). Kaip jau minėta, jokių kitų asmenų, kurie galėjo vairuoti apeliantui priklausantį automobilį, įvykio vietoje ar netoliese pastebėta nebuvo.
15. Apibendrindamas anksčiau aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo S. B. kaltė dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog S. B. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 2,63 promilės etilo alkoholio). Apelianto veiksmuose pagrįstai nustatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Teisės taikymo aspektu pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas apelianto veiksmus, baudžiamojo įstatymo klaidos nepadarė. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentas dėl in dubio pro reo principo pažeidimo yra deklaratyvus ir susijęs su savaip interpretuojamomis įvykio aplinkybėmis bei subjektyviu įrodymų vertinimu. Nagrinėjamu atveju visos kilusios abejonės iš esmės buvo pašalintos.
Dėl paskirtos bausmės
16. Apeliantas nesutinka su bausmės individualizavimu, mano, kad paskirta bauda yra per didelė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo manyti, jog apeliantas nubaustas per griežtai ar neteisingai. Pagrindo mažinti skirtos baudos nėra.
17. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnis).
18. Už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.). Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą skiriama nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda. Nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta švelniausia bausmės rūšis – bauda, jos dydis parinktas artimas minimaliam.
19. Pirmosios instancijos teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir rūšį – S. B. padarė tyčinį, nesunkų nusikaltimą. S. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jo asmenybės, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, jog S. B. neteistas, baustas administracine tvarka, PsSP centro stebimų ligonių grupei nepriklauso, dirba pagal individualią veiklą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai S. B. atžvilgiu bus pasiekti, paskyrus baudą. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegija papildomai atsižvelgia į tai, kad tiek buvusio darbdavio UAB „duomenys neskelbtini“, tiek kaimynų apeliantas charakterizuojamas teigiamai, turi puikius santykius su šeima, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog S. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė – bauda yra per didelė. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos šeiminės ir socialinės aplinkybės yra gyvenimiškai įprastos, todėl nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog nuteistajam paskirta 90 MGL baudos bausmė prieštarauja teisingumo principui. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.
Dėl transporto priemonės konfiskavimo
20. Nuteistasis S. B. nesutinka su transporto priemonės konfiskavimu, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė (turto konfiskavimas), atsižvelgus į S. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, neprieštarauja proporcingumo principui ir atitinka šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinius tikslus.
21. VĮ „Regitra“ duomenų bazės informacijos duomenimis, automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojas ir savininkas yra S. B. (t. 1, b. l. 12). Nuteistasis S. B. vairavo minėtą automobilį neblaivus, kai jam nustatytas 2,63 promilės girtumas. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas konfiskuoti automobilį, kaip S. B. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, priemonę, tinkamai pritaikė BK 72 straipsnio nuostatas.
22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad transporto priemonės konfiskavimas yra pernelyg neproporcinga priemonė, pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018, kuria grindžia argumentą dėl išimties iš taisyklės dėl turto konfiskavimo taikymo, kai ši priemonė būtų akivaizdžiai neproporcinga, į 2017 m. spalio 31 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017, kurioje pasisakyta dėl skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo, į 2015 m. balandžio 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018, kurioje spręsta dėl proporcingumo principo taikymo sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą. Teisėjų kolegija vertina, kad šios bylos aplinkybėmis nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimas iš apelianto proporcingumo principo nepažeidžia.
23. Apeliantas nurodo, jog savo veiksmais nesukėlė žalos tretiesiems asmenims, automobilis reikalingas kaip darbo priemonė ir susisiekimo priemonė šeimai, atkreipia dėmesį į šeimos finansines galimybes, nepakankamas kitai transporto priemonei nusipirkti, akcentuoja, jog nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Pažymėtina, kad teisinės priemonės proporcingumas reiškia teisingą viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyrą. Pritartina apylinkės teismui, kad S. B. vairavo, kai jam buvo nustatytas 2,63 promilės girtumas, todėl tikrai suprato, jog yra stipriai neblaivus, sąmoningai sėdo prie vairo, ir tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių buvo išvengta itin skaudžių ir neatitaisomų pasekmių. Vien tai, kad S. B., žinodamas, jog automobilis yra reikalingas tenkinti jo ir šeimos narių poreikius, o transporto priemonės netekimas sukeltų didelių nepatogumų, vairavo būdamas neblaivus, rodo nuteistojo didelį neatsakingumą. Apeliantas pats pasirinko savo elgesį ir prisiėmė galimas pasekmes. Išimtinių aplinkybių, dėl kurių automobilio konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė, apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustato.
24. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. liepos 16 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo S. B. apeliacinį skundą.