- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- A-143-378-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00730-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Atsakovas
- Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. Ž. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas) nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 746,89 Lt.
Pareiškėja nurodė, jog prašoma priteisti pareiginės algos suma nebuvo išmokėta dėl to, kad apskaičiuojant jos darbo užmokestį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 686), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 53), Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko įsakymus neteisėtai buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Taip pat nurodė, kad 2012 m. balandžio mėn. kreipėsi į buvusią darbovietę bei sužinojo, jog yra nesumokėta darbo užmokesčio dalis, tada kreipėsi į teismą. Kad Šiaulių tardymo izoliatorius pareigūnams yra nesumokėjęs visos darbo užmokesčio dalies, yra girdėjusi jau 2005 m. iš buvusių Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų, kurie kreipėsi į teismą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Kalbant 2005 m. su į pensiją išėjusiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnais, jie sakė, kad yra ir jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pinigai, ir teiravosi, ar ji dėl to nesikreipia į Šiaulių tardymo izoliatorių. Ji klausiantiems paaiškindavo, jog jai niekas nieko nesakė ir nieko apie tai nežino. Ji 2005 m. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išėjo savo noru, vėliau dirbo Vilniuje, tačiau jokių pakvietimų ar pranešimų, jog yra Šiaulių tardymo izoliatoriuje neišmokėti jai priklausantys pinigai, negavo. Nuėjo 2012 m. pasidomėti į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, nes jos šeiminė situacija yra labai prasta – šeima iškraustyta iš buto, suteiktas invalidumas, be darbo yra 7 metai, o iki pensijos dar toli. 2007 m. buvo užėjusi pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotoją D. G., pasipasakojo apie gyvenimą, tuo metu ji buvo registruota darbo biržoje, pasikalbėjo apie turtinę padėtį, tačiau apie pinigus nebuvo jokios kalbos, nes D. G. apie pinigus neužsiminė, o ji ir neklausė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 33–34) prašė atmesti skundą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimui patenkinti yra suėjęs senaties terminas, numatytas Darbo kodekse (toliau – DK), nes darbo santykiams jis taikomas. Prašė taikyti 3 metų senaties terminą šiam pareiškėjos skundui. Pažymėjo, jog nepriemokos dydis, nurodytas pareiškėjos pateiktoje pažymoje, gautoje iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, yra apskaičiuotas teisingai. Nepriemokos dydis, buhalterijos duomenimis, buvo apskaičiuotas visiems pareigūnams be išimties. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 720 patvirtintose Valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklėse (toliau – Išmokėjimo taisyklės) nurodyta, kad valstybės tarnautojai, kuriems dėl indeksavimo koeficiento taikymo įstaigoje buvo mokamas ne visas Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas darbo užmokestis, ir atleisti iš pareigų valstybės tarnautojai iki 2007 m. kovo 1 d. pateikia jiems šį užmokestį mokėjusiai įstaigai rašytinį prašymą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tačiau iš pareiškėjos tokio prašymo atsakovas negavo. Valstybės tarnautojas, kuris įstaigai nepateikė prašymo, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Negalėjo pasakyti, kokia Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikyta praktika informuoti nebedirbančius buvusius šios įstaigos darbuotojus apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tokios praktikos nebuvo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 38–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šiuo atveju pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. liepos 4 d., o indeksacija apskaičiuojant darbo užmokestį, kurį prašoma priteisti, jai buvo taikoma 2005 m. balandžio 21 d., todėl konstatavo, kad trejų metų senaties terminas priteisti reikalaujamą sumą yra suėjęs. Prašė teismo, vadovaujantis DK 27 straipsnio nuostatomis, pareiškėjos reikalavimui priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 5 746,89 Lt sumą taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 51–56) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Teismas nustatė, kad pareiškėja kelia reikalavimą dėl jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies 5 746,89 Lt už laikotarpį nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2005 m. balandžio mėn., susidariusios Šiaulių tardymo izoliatoriui pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo. Nurodė, kad valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-856), kurio 1 straipsnio 3 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymas Nr. IX-1243) buvo nustatytas darbo užmokesčio skaičiavimas, lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikiui viršijus darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles (toliau – Skaičiavimo taisyklės) – teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šių taisyklių pagrindu Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2002–2004 m. trūkstant lėšų darbo užmokesčiui, remiantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko įsakymais, apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomi indeksavimo koeficientai. Teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai bei juo patvirtintos Skaičiavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Teismas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu sprendimas išmokėti darbo užmokesčio dalį nėra įvykdytas, tačiau pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. liepos 4 d., o indeksacija apskaičiuojant darbo užmokestį jai buvo taikoma nuo 2002 m. liepos mėn., todėl konstatavo, kad trejų metų senaties terminas priteisti reikalaujamą sumą yra suėjęs ir už tą laikotarpį pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio suma nepriteistina. Teismas pabrėžė, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo prašo šioje administracinėje byloje pareiškėjos pateiktam reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga. Pažymėjo, jog ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Asmens sveikatos ar turtinės padėties pablogėjimas, įstatymo sužinojimas tam tikru momentu, kaip teigė pareiškėja, ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tada, kada pareiškėjai, kaip ji teigė, 2005 m. kalbant su į pensiją išėjusiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnais, jie sakė, kad yra ir jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pinigai, ir teiravosi, ar ji dėl to nesikreipia į Šiaulių tardymo izoliatorių. Juo labiau kad pareiškėja nurodė, jog ir 2007 m. ji Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalbėjo su direktoriaus pavaduotoju D. G., pasipasakojo apie gyvenimą, tuo metu ji buvo registruota darbo biržoje, pasikalbėjo apie turtinę padėtį, tačiau apie pinigus D. G. ji ir neklausė. Teismo nuomone, pareiškėja yra tokį senaties terminą praleidusi, todėl jos skundas atmestinas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 61–63) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėja nurodo, kad teismo paminėtos aplinkybės negali būti laikomos ieškinio senaties eigos pradžios momentu, kadangi asmuo, ketinantis kreiptis į teismą, pirmiausia pats turi žinoti, ko jis reikalauja ar gali reikalauti iš kitos ginčo šalies, t. y. jis turi žinoti, kokios konkrečios jo teisės buvo pažeistos ir kokias konkrečiai sumas jam yra skolinga kita ginčo šalis. Trumpo pokalbio su buvusiais kolegomis, išėjusiais į pensiją, metu objektyviai nebuvo įmanoma sužinoti, kad nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pinigai jai yra priskaityti, nes 2005 m. dar nebuvo priimtas ir paskelbtas poįstatyminis aktas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 720, kuris numatė išsamią valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo procedūrą ir tai, jog iki 2007 m. kovo 1 d. valstybės tarnautojai turi pateikti prašymus įstaigai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumokėjimo. Be to, teismas turėjo konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas, Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2006 m. liepos 14 d. priėmus nutarimą Nr. 720, buvo nutrauktas, kadangi šiuo nutarimu buvo užtikrinta teisė asmenims, tiek tebedirbantiems, tiek baigusiems valstybės tarnybą, gauti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį (CK 1.130 str. 2, 3 d.). Kadangi nutarimas tebegalioja, laikytina, jog naujas ieškinio senaties terminas jos reikalavimui nėra prasidėjęs, nes šis teisės aktas naikinamųjų terminų nenustato, tik numato procedūrą, jog valstybės tarnautojas, kuris įstaigai nepateikė prašymo iki 2007 m. kovo 1 d., turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Tačiau 2007 m. kovo 1 d. taipogi negali būti laikoma ieškinio senaties termino eigos pradžia, kadangi apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 720 priėmimą ir paskelbimą nežinojo ir negalėjo žinoti, nes teisės sritis nėra jos įprasta kasdienė veikla (yra ne teisininkė, jos išsilavinimas – vidurinis), ir jai negali būti taikomi aukštesni standartai nei eiliniam piliečiui, o protingų galimybių sužinoti apie priimtą ir jai teises suteikiantį teisės aktą nebuvo – juk būtų nepagrįsta ir nelogiška reikalauti iš asmens nuolat tikrinti visą valstybės norminių teisės aktų bazę ir taip sužinoti apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu suteiktą teisę atgauti darbo užmokesčio nepriemoką. Juk bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje negalėjo ir neturėjo pareigos išsiaiškinti, kad toks teisės norminis aktas egzistuoja. Atsakovo atstovas taip pat negalėjo nurodyti konkrečios datos ar momento, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga dėl jos reikalavimų. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005. Teigia, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2006 m. liepos 14 d. priėmus nutarimą Nr. 720, nebuvus sprendimo, įvykdyto iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo įsigaliojimo, jai buvo garantuota teisė gauti neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio dalį, nustatant neterminuotą pareigą skolininkui – valstybei – šias sumas jai išmokėti (sumos, neišmokėtos ataskaitiniais metais, privalėjo būti pervedamos į depozitines įstaigų sąskaitas, o tai, jos nuomone, reiškia, kad turėjo būti saugomos „iki pareikalavimo“).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68–70) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad pokalbio su buvusiais kolegomis, išėjusiais į pensiją, metu sužinotas faktas apie nesumokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti laikomas ieškinio senaties termino eigos pradžia. Turėjimo sužinoti momentas priklauso ne vien nuo asmens vidinio suvokimo, o labiau sietinas su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Formuojama teismų praktika ieškinio dėl valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo senaties termino eigos pradžią taip pat sieja su asmens sužinojimu apie teisės pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-17/2012). Apeliantė, iš buvusių kolegų sužinojusi apie galimybę ginti savo pažeistas teises, į teismą nesikreipė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės atgauti laikotarpiu nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. atsakovo (tuometinio jos darbdavio) nesumokėto darbo užmokesčio (5 746,89 Lt dydžio) dalį, kuri, kaip nurodė pati pareiškėja, susidarė atsakovui pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, nustatytą paminėtu laikotarpiu galiojusiais teisės aktais: Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi (2002-12-10 įstatymo Nr. IX-1243 redakcija), Nutarimu Nr. 686 ir Nutarimu Nr. 53. Byloje neginčijamai nustatyta, kad išvardinti teisės aktai Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2004-12-18) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Šalinant šį prieštaravimą ir jo sukeltas teisines pasekmes, 2006 m. gegužės 11 d. buvo priimtas ir 2006 m. liepos 21 d. įsigaliojo Darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos valstybės tarnautojams remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymas Nr. X-607 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), o šio įstatymo pagrindu buvo patvirtintos Išmokėjimo taisyklės, kurios įsigaliojo nuo 2006 m. liepos 21 d. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (Grąžinimo įstatymo ir Išmokėjimo taisyklių) reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad jais buvo pripažinta ir patvirtinta pareiškėjos teisė į nurodytą (pareiškėjos prašomą priteisti) darbo užmokesčio dalį. Kita vertus, Išmokėjimo taisyklių buvo nustatyta tokiu būdu nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo tvarka, pagal kurią valstybės tarnautojai, kuriems dėl indeksavimo koeficiento taikymo kitoje įstaigoje buvo mokamas ne visas Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas darbo užmokestis, ir atleisti iš pareigų valstybės tarnautojai iki 2007 m. kovo 1 d. pateikia jiems šį užmokestį mokėjusiai (-ioms) įstaigai (-oms) rašytinį prašymą išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį; valstybės tarnautojai, įstaigoms laiku nepateikę prašymų, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (8 p.). Aiškindama nurodytus teisės aktus, kolegija pažymi, kad Išmokėjimo taisyklių buvo nustatyta dėl aukščiau nurodytos priežasties nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo ne teismo tvarka, kuri buvo siejama su atitinkamo prašymo padavimu iki 2007 m. kovo 1 d. Tačiau šios tvarkos nesilaikymas (paminėto prašymo nepadavimas iki 2007-03-01) nebuvo ir nėra kliūtis atgauti atitinkamą darbo užmokesčio dalį teismine tvarka, t. y. kreipiantis į teismą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad pareiškėja, nepasinaudojusi paminėta darbo užmokesčio atgavimo neteismine tvarka (tai byloje nėra kvestionuojama), galėjo kreiptis į teismą dėl paminėtu laikotarpiu (nuo 2002-07-01 iki 2005-04-30) nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas dėl termino tokiam kreipimuisi į teismą nustatymo. (Pažymėtina, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį). Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija, sutikdama su atitinkamais pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, pritaria teismo padarytai išvadai, kad aptariamam kreipimuisi į teismą turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuriam yra taikytinos CK ir CPK nuostatos (DK 27 str. 5 d.). Taikydama CK 1.127 straipsnio nuostatas dėl paminėto trejų metų senaties termino eigos pradžios, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje šio termino pradžia turi būti siejama su Išmokėjimo taisyklėmis. Darydama tokią išvadą, kolegija pirmiausia pažymi, kad šis teisės aktas pripažino pareiškėjos teisę į paminėtą darbo užmokesčio dalį, t. y., patvirtinus Išmokėjimo taisykles, ginčas dėl pareiškėjos teisės į atitinkamą darbo užmokesčio dalį išnyko, o liko neišspręstas tik šios teisės realizavimo klausimas. Išmokėjimo taisyklės yra viešai paskelbtas ir dėl to laikytinas pareiškėjai žinomu norminis teisės aktas, kuriame, be kita ko, (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) buvo aptarta asmens teisė kreiptis į teismą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Todėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu Išmokėjimo taisyklių 8 punkte nurodyta prašymų dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pateikimo paskutinę dieną nustatanti data – 2007 m. kovo 1 d. – laikytina aptariamo senaties termino eigos pradžios data. Šios išvados pagrįstumą, kolegijos manymu, patvirtina ir tai, kad Išmokėjimo taisyklių patvirtinimas CK 1.130 straipsnio taikymo požiūriu laikytinas atsakovo prievolės išmokėti pareiškėjai neteisėtai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pripažinimu, o tuo pačiu ir pagrindu nutraukti senaties terminą ir skaičiuoti jį iš naujo. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas laikytinas pasibaigusiu 2010 m. kovo 1 d. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2012 m. liepos 4 d., t. y. praleidusi nurodytą senaties terminą. O tai yra pagrindas jos reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pareiškėja neprašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl nežinojimo apie Išmokėjimo taisyklių egzistavimą kolegijos nepripažintina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, nes įstatymų (teisės aktų) nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas savaime nepateisina neatidaus ir nerūpestingo asmens elgesio atitinkamoje teisės aktų reglamentuojamoje srityje.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.