Kauno apygardos teismo nutartis

2010-09-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-561-138-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-17
Bylos Nr.
1A-561-138-2010
Teisminio proceso Nr.
1-05-3-00033-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arvydas Stankus (pirm.), Valdas Vitunskas, Danguolė Šiugždinytė
Nukentėjusysis
M. N.
Kaltinamasis
J. N.
Advokatai
Girdutis Vainius
Kategorijos
Pranešėjas Arvydas Stankus Byla Nr.1A-561-138/2010

Teisėjas Gerutis Varanavičius Proceso Nr. 1-05-3-00033-2010 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6. (S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugsėjo 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiajai M. N. , nukentėjusiosios atstovui Alvidui Tamulioniui, išteisintajam J. N. , išteisintojo J. N. gynėjui advokatui Girdučiui Vainiui, teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiosios M. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-24 nuosprendžio, kuriuo:

J. N. išteisintas dėl M. N. pareikštų kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.

M. N. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl 3000 Lt neturtinės žalos ir 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų – atmesti.

Kolegija išnagrinėjo skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-24 nuosprendžiu J. N. išteisintas dėl nusikalstamų veikų padarymo pagal LR BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., dėl kurių M. N. privataus kaltinimo tvarka teismui pateikė skundą, kuriuo savo sutuoktinį J. N. kaltino, kad šis 2009-07-31, apie 22.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme be jokios priežasties ją užpuolė, griebė už rankos, po to už kaklo, partrenkė ant žemės ir ėmė tempti link namo, o ji griūdama susimušė ranką bei koją ir patyrė nubrozdinimus, be to, J. N. jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, žemino jais garbę ir orumą bei ją įžeidė.

Apeliacine tvarka nukentėjusioji M. N. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti bei priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti J. N. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. ir jį nuteisti, bei priteisti iš J. N. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt už teisines paslaugas. Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai J. N. išteisino dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pagal LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. Apeliantė M. N. nesutinka su teismo išvada, kad tik vienintelė teismo medicinos specialisto išvada patvirtina tai, kad M. N. buvo sužalota, tačiau ji negali tiesiogiai patvirtinti J. N. kaltės, kad M. N. tik po 7 mėnesių kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir kad J. N. teisme neigė savo kaltę, o trys liudytojos tokį jo alibi patvirtino, ir visa tai negali patvirtinti J. N. kaltės ir, apeliantės nuomone, neatitinka bylos medžiagos ir tikrovės. Nurodo, kad teismas priėmė klaidingą nuosprendį. Dėl jai padarytų sužalojimų M. N. kreipėsi į medikus tą pačią dieną, o 2009-08-10 su pareiškimu kreipėsi į policijos pareigūnus, kurie 2009-08-12 nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai, kad J. N. neigė buvęs įvykio vietoje, visiškai paneigia teismui pristatyta pažyma apie J. N. telefoninį pranešimą apie tai, kad (duomenys neskelbtini) kilo konfliktas. Pats gi J. N. teisme neigė buvęs įvykio vietoje. Apie tokius prieštaravimus teismas nuosprendyje nieko nepasisakė. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojo R. P. parodymų, kuris iš karto po įvykio buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), ir matė M. N. sužalojimus ir kuriam ji paaiškino, kad ją sumušė J. N. . Tą patį matė ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas. 2010-04-19 nuosprendžiu J. N. jau buvo nuteistas už analogiškus nusikaltimus prieš M. N. . Be to, moteris ne kartą kreipėsi į policiją dėl J. N. vartojamo smurto ir netinkamo elgesio prieš ją. Tokiu būdu teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai ignoravo ir negynė nukentėjusiosios teisėtų interesų, kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, kad J. N. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis buvo kaltinamas.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir nukentėjusiosios atstovas advokatas prašė skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė skundą atmesti, prokuroras prašė skundą atmesti, nes J. N. išteisintas pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios M. N. skundas atmestinas.

Nukentėjusioji M. N. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl to, kad apylinkės teismas nepagrįstai išteisino J. N. dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai J. N. išteisino, nenustačius, kad J. N. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. Apeliantės nuomone, nuosprendyje išdėstyti teismo teiginiai neatitinka tikrovės, teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį. Argumentas nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad kaltinimai J. N. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo yra grindžiami tik vienos pareiškėjos parodymais, kurie teismui kelia abejones. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad M. N. atvykus pareigūnams nerašė jokio pareiškimo, laikydama, kad tai buvo eilinis buitinis konfliktas. Ir teismas buvo teisus, nenustatęs neabejotinų J. N. kaltės įrodymų įvertindamas byloje kilusias abejones kaltinamojo naudai ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma. Iš nuosprendžio matyti, kad jis yra pagrįstas byloje ištirtais įrodymais. M. N. teismui skundą privataus kaltinimo tvarka pateikė dėl to, kad 2009-07-31 apie 22 val. ji savo namo kieme be jokios priežasties buvo užpulta sutuoktinio J. N. . Iš MRU TMI Kauno skyriaus specialisto 2009-08-03 išvados Nr. G 2371/09(02) matyti, kad M. N. padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismas pagrįstai nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio, kadangi be pačios M. N. parodymų ir specialisto išvados daugiau patikimų įrodymų apie J. N. kaltumą nebuvo. Teisme tik vienintelis liudytojas R. P. , kuris yra nukentėjusiosios sūnus parodė, kad jam mama papasakojo, jog prieš ją smurtavo sutuoktinis J. N. . Pats kaltinamasis J. N. kaltu neprisipažino, savo kaltę neigė ir paaiškino, kad jis įvykio dieną pas M. N. nebuvo iš viso. Liudytojai B. N., D. V. , N. T. parodė, kad J. N. nuo 2009 metų liepos mėnesio gyvena pas tėvus (duomenys neskelbtini), nes negali gyventi savo namuose, kadangi su žmona išsiskyrė.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino iškilusias abejones kaltinamojo naudai, vadovaudamasis LR BPK 44 str. 6 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį kiekvienas nusikalstama veika kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė neabejotinų J. N. kaltės įrodymų, ir todėl pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodytos aplinkybės, kad J. N. įvykio dieną buvo M. N. namuose, ką įrodo Kauno apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų poskyryje gautas pil. J. N. telefoninis pranešimas iš tel. (duomenys neskelbtini) apie tai, kad (duomenys neskelbtini) kilo konfliktas, negali būti laikomos neginčijamu J. N. kaltės įrodymu. Pats gi J. N. apeliacinės instancijos teisme tokį argumentą atrėmė paaiškinimu, kad jo telefonas paprasčiausiai buvo paliktas spintelėje M. N. namuose, ir bet kas galėjo iš jo paskambinti ir iškviesti policiją. Be to, pareigūnas J. P. patvirtino, įvykis net nebuvo fiksuojamas, nes nebuvo sužeistų asmenų. Abejoti pareigūno parodymais pagrindo nėra. Be to, pati M. N. parodė, kad ji su sūnumi iškvietė policiją, tai matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 24). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai. Baudžiamasis procesas pirmosios instancijos teisme vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, į apklaustų liudytojų parodymus, į paties išteisintojo parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, įvertinus byloje esančių įrodymų sąsajumą ir liečiamumą, tai pat atsižvelgiant į įrodymų pakankamumą, darytina išvada, kad teismo išteisinamasis nuosprendis dėl J. N. veiksmų pagrįstas patikimais įrodymais, ištirtais baudžiamojo proceso normomis nustatyta tvarka. Faktinės aplinkybės nustatytos vertinant teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį J. N. atžvilgiu.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nusprendė, kad J. N. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. sudėties požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Arvydas StankusTeisėjai Danguolė ŠiugždinytėValdas Vitunskas