- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-16
- Bylos Nr.
- 2A-55-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01520-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Capital invest“, T. M.
- Ieškovas
- UAB „Swedbank lizingas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų UAB „Capital invest“ ir T. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Capital invest“ ir T. M. dėl palūkanų, nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ nurodė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Capital invest“ 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT057849, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo UAB „Capital išvest“ nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – vieną automobilį BMW 530 ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui UAB „Capital invest“ su sąlyga, kad atsakovas UAB „Capital invest“ sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai: sudarė turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. T057849/PPS, pagal kurią įgijęs turtą nuosavybės teise, perdavė jį atsakovui UAB „Capital invest“ valdyti ir naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovas UAB „Capital invest“ įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal aukščiau nurodytos sutarties įmokų grafiką, tačiau atsakovas UAB „Capital invest“ nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal sutartį, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas ir atsakovas T. M. 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. T057849/L, pagal kurią atsakovas T. M. įsipareigojo įvykdyti UAB „Capital invest“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal sutartį Nr. LT057849. Atsakovui UAB „Capital invest“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal sutartį, ieškovas 2011-04-05 išsiuntė atsakovui UAB „Capital invest“ pretenziją Nr. 01-20-35301, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovui UAB „Capital invest“ per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo, vadovaudamasis sutarties bendrosiomis sąlygomis 2011-06-02 pranešimu Nr. 01-30-6311 ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Ieškovas 2011-12-15 pranešimu Nr. SL-SR-19136 pareikalavo atsakovo T. M. iki 2011-12-29 įvykdyti atsakovo UAB „Capital invest“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal sutartis, tačiau šio savo įsipareigojimo pagal laidavimo sutartį atsakovas T. M. neįvykdė. Dėl sutarties nutraukimo ieškovas patyrė nuostolius, kurių atlyginimo yra reikalaujama. Sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.3 punkte nurodyta, kad atsakovui UAB „Capital invest“ iš esmės pažeidus sutartį, ieškovas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti ieškovui turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie ieškovą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų įmokų už visą pagal įmokų grafiką likusį laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos, t.y. 4518,55 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog turtas, buvęs sutarties Nr. LT057849 dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, ir vadovaujantis minėta sutartine nuostata, ieškovas turi teisę reikalauti padengti nuostolį iš turto pardavimo, kuris sudaro 13 189,93 Lt. Dalis nuostolio iš turto pardavimo, t.y. 1944,68 Lt, buvo padengta, todėl reikalaujama nuostolio iš turto pardavimo suma yra mažinama ir sudaro 11 245,25 Lt. Taip pat, vadovaujantis Sutarties bendrųjų sąlygų 11.3 punktu, numatančiu atsakovo UAB „Capital invest“ pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti 6390,50 Lt dydžio patirtas papildomas išlaidas. Prašo priteisti solidariai iš atsakovų 11 245,25 Lt nuostolį iš turto pardavimo, 6390,50 Lt papildomas išlaidas, 4518,55 Lt palūkanas po sutarties nutraukimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas T. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas prašo atlyginti patirtą nuostolį iš automobilio BMW 530 pardavimo bei su automobilio atsiėmimu ir pardavimu susijusias papildomas išlaidas, kurias ieškovas laiko nuostoliais. Vadovaujantis bendraisiais sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nukentėjęs ir žalos patyręs asmuo turi imtis veiksmų, priemonių jo patirtiems nuostoliams sumažinti. Vadovaujantis CK 6.259 str. 2 d., skolininko atsakomybė atitinkamai mažintina arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Iš kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, jog automobilis trečiajam asmeniui buvo parduotas už 41 500 Lt be PVM kainą. Ieškinio reikalavimą priteisti 11 245,25 Lt nuostolių atlyginimą ieškovas grindžia tuo, jog automobilio pardavimo kaina nepadengė likutinės (neišpirktos) automobilio pagal lizingo sutartį vertės. Automobilis buvo parduotas mažesne nei jo rinkos vertė kaina. Ieškovas siekė kuo greičiau automobilį parduoti, neatsižvelgdamas į rinkos kainas. Pasak atsakovo, ieškovas, nukreipdamas savo interesą į greitą ir operatyvų automobilio realizavimą, o ne į jo realizavimą už kuo didesnę kainą, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus bei nesiėmė tinkamų priemonių jo patirtiems nuostoliams sumažinti. Atsakovas 2011-08-01 siekdamas, jog dėl išankstinio lizingo sutarties nutraukimo ieškovas patirtų kuo mažiau nuostolių ar jų visai išvengtų, bei atsakydamas į 2011-07-29 ieškovo pasiūlymą išsiuntė ieškovui sutikimą dėl automobilio įsigijimo už visą automobilio pagal lizingo sutartį neišpirktą vertę. Ieškovui neatsakant ir nesudarant sąlygų atsakovui pasinaudoti paties ieškovo 2011-07-29 pasiūlymu, atsakovas Pakartotiniu sutikimu (pasiūlymu) 2011-09-02 kreipėsi į ieškovą. Be to, apie atsakovo norą išpirkti automobilį atitinkamomis sąlygomis atsakovas, gavęs ieškovo 2011-07-29 pasiūlymą, ne kartą buvo informavęs ieškovą kitomis priemonėmis. Jeigu ieškovas nebūtų ėmęsis anksčiau nurodytų skubotų veiksmų bei sudaręs atsakovui galimybes pasinaudoti ieškovo 2011-07-29 pasiūlymu, atsakovas būtų galėjęs automobilį įsigyti už visą likutinę automobilio pagal lizingo sutartį vertę, dėl ko ieškovas visai nebūtų patyręs atitinkamų nuostolių, todėl ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas. Ieškovo reikalaujamą priteisti 6390,50 Lt dydžio papildomų išlaidų sumą sudaro 3279,75 Lt mokestis UAB „Baltijos inkaso“ už automobilio suradimą ir paėmimą, už rakto programavimą, už išlaidų kompensavimą antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą, 3110,75 Lt mokestis UAB „Baltijos realizacijos centras“ už automobilio transportavimą bei už automobilio pardavimą. Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp galimai atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo reikalaujamų atlyginti 6390,50 Lt dydžio išlaidų. Be to, abejonių kelia šių ieškovo reikalaujamų priteisti sumų pagrįstumas ekonomiškumo ir protingumo aspektu.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Capital invest“ taip pat prašė ieškinį atmesti, pakartojo atsakovo T. M. atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus ir aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo reikalaujamos priteisti palūkanų įmokos nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos yra ieškovo patirti nuostoliai, kurie turi būti atlyginti, todėl ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 4518,55 Lt palūkanas yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai (CK 6.249 str. 1 d.). Taip pat teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo vadovautis CK 6.259 str. 2 d. ir mažinti ieškovo patirtų nuostolių dydį, konstatuojant, jog ieškovo patirti nuostoliai padidėjo dėl jo paties neatsargumo ir nerūpestingumo. Teismas pažymėjo, kad susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos; dėl automobilio vertės nustatymo, turto pardavimo, suradimo, saugojimo ir pan., ieškovas yra sudaręs sutartis su kitais asmenimis ir už šių paslaugų suteikimą apmoka pagal šalių susitarimą, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovo patirtos papildomos išlaidos nėra protingos, atsiradusios dėl paties ieškovo nerūpestingumo, ar yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančioje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta minėto automobilio BMW 530 rinkos verte – 40 000 Lt (b. l. 69), nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad automobilio BMW 560 rinkos vertė būtų didesnė ar skirtųsi nuo nustatytosios (CPK 178 str.). Pažymėjo, jog atsakovai apie nustatytą automobilio rinkos vertę buvo informuoti (b. l. 70-71); automobilis buvo parduotas už 41 500 Lt (b. l. 21-22, 74), t. y. net už didesnę kainą, negu buvo nustatyta turto vertinimo ataskaitoje. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovo teiginį, kad jis siekė įsigyti automobilį už visą automobilio pagal lizingo sutartį neišpirktą vertę. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovui buvo išrašyta išankstinė sąskaita (Proforma LT057849PPS-1) apmokėjimui, tačiau atsakovas nurodytos kainos nesumokėjo, automobilio neįsigijo, nesumokėjo ieškovui sąskaitoje nurodytos sumos (b. l. 72), todėl ieškovas pagrįstai pardavė automobilį trečiajam asmeniui. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo patirti nuostoliai (1500 Lt už automobilio suradimą, 600 Lt už rakto programavimą, 1179,75 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą, 600 Lt už automobilio transportavimą bei 2075 Lt už automobilio pardavimą) atsirado dėl atsakovų kaltų veiksmų, t. y. netinkamo Sutarties vykdymo, kuriuos ieškovas pagrindė byloje esančiais įrodymais (b. l. 26-31, 75-79). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai prašė iš atsakovų solidariai priteisti 11 245,25 Lt nuostolį iš turto pardavimo bei 6390,50 Lt papildomus nuostolius, todėl solidariai iš atsakovų UAB „Capital invest“ ir T. M. priteisė ieškovui UAB „Swedbnak lizingas“ 11 245,25 Lt nuostolį iš turto pardavimo, 4518,55 Lt palūkanas, 6390,50 Lt papildomas išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 22 154,30 Lt sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2012-02-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Capital Invest“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą toje dalyje, kuria solidariai priteista 11 245,25 Lt nuostolių ir 1 179,75 Lt papildomų išlaidų už faktinių aplinkybių konstatavimą. Apeliantas prašo netenkinti „Swedbank lizingas“, UAB ieškinio reikalavimo solidariai priteisti 11 245,25 Lt nuostolių ir 1 179,75 Lt papildomų išlaidų už faktinių aplinkybių konstatavimą; nesutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovo naudai priteista 11 245,25 Lt dydžio suma už nuostolius, patirtus dėl to, jog automobilio BMW 530 pardavimo kaina atitinkama suma nepadengė likutinės (neišpirktos) automobilio pagal lizingo sutartį vertės. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas neorganizavo automobilio pardavimo aukciono ir visiškai netinkamai įvertinęs automobilio vertę pardavė automobilį už mažesnę nei rinkos kainą. Be to, pasak apelianto, ieškovo pateikta Automobilio vertės vertinimo ataskaita atitinka tik 3 iš 10 reikalavimų, iš kurių esminiai trūkumai: 1) nėra vertinimo metodų (visiškai neaišku kokiais metodais buvo nustatinėjama automobilio vertė) ir 2) nėra turto vertės pagrindimo. Apeliantas pažymi, kad remiantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 str. 1 d., juridinę galią turi tik tokia ataskaita, kuri atitinka TVVPĮ 23 str. reikalavimus. Tuo tarpu turto vertinimo ataskaita, neatitinkanti TVVPĮ 23 str. reikalavimų, negali būti vertinama kaip įrodymas, pagrindžiantis automobilio vertę, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita. Apeliantas nurodo, kad 2011-07-29 gavo ieškovo pasiūlymą išpirkti automobilį už likutinę vertę. Apeliantas 2011-08-01 išsiuntė ieškovui sutikimą dėl automobilio įsigijimo už visą automobilio pagal lizingo sutartį neišpirktą vertę. Atsakovas pažymi, kad, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, 2011-08-09 ieškovas sutiko automobilį parduoti už visą pagal lizingo sutartį neišpirktą sumą, tačiau nustatė nepakankamą 9 dienų terminą apmokėjimui – iki 2011-08-18. Apeliantas nurodo, kad derėjosi su ieškovu dėl termino sumokėti pinigus už automobilį pratęsimo, motyvuodamas tuo, kad jau yra vedamos derybos ir greitai bus pasiektas susitarimas, pagal kurį ieškovo reikalaujamą sumą sumokės Nordea Bank lizingas. Tačiau ieškovas, neatsižvelgdamas nei į atsakovo prašymus, nei į įstatyminę kreditoriaus pareigą imtis visų priemonių nuostolių sumažinimui (CK 6.259 straipsnio 2 dalis), termino nepratęsė. Atsakovas 2011-08-25 išsiuntė raštą ieškovui, kuriame nurodė, jog buvo pasiektas susitarimas su Nordea Bank lizingu ir atsirado galimybė išpirkti automobilį už visą likutinę vertę, tačiau ieškovas informavo, kad automobilis 2011-08-19 buvo parduotas trečiajam asmeniui. Apeliantas tvirtina, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jei ieškovas nebūtų ėmęsis anksčiau nurodytų skubotų veiksmų bei būtų sudaręs atsakovui pakankamas galimybes pasinaudoti ieškovo 2011-07-29 pasiūlymu, atsakovas būtų galėjęs automobilį įsigyti už visą likutinę (neišpirktą) automobilio pagal lizingo sutartį vertę, dėl ko ieškovas visai nebūtų patyręs nuostolių. Ieškovas nuostolių taip pat nebūtų patyręs, jei būtų tinkamai įvertinęs automobilio vertę, t. y. būtų gavęs TVVPĮ reikalavimus atitinkančią pažymą, arba automobilį būtų pardavęs aukciono būdu – šie veiksmai būtų garantavę automobilio pardavimą už rinkos kainą. Taip pat apeliantas nesutinka su tuo, jog skundžiamu sprendimu ieškovui buvo priteista 1 179,75 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, o ieškovas nepagrindė, kuo priežastiniu ryšiu yra susijusios išlaidos už faktinių aplinkybių konstatavimą. Faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidoms esant visiškai nebūtinoms, pasak apelianto, šias išlaidas ieškovas turi prisiimti sau.
Atsakovas T. M. prisidėjo prie apeliacinio skundo ir palaiko jį visa apimtimi.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo lizingo sutarties vienašališkas nutraukimas šioje byloje nėra ginčijamas, laikytina, kad ginčo lizingo sutartis buvo nutraukta teisėtai, todėl pagrįstai ieškovui kyla teisė reikalauti nuostolių atlyginimo, kurie atsirado tik dėl UAB „Capital Invest“ kaltės. CK 6.251 str. 1 d. numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Ieškovas pabrėžia, kad „Swedbank lizingas“, UAB neketina ir niekuomet neketino atsiimto/grąžinto turto, taip pat ir iš lizingo sutartis pažeidusių klientų, pasilikti ir kaupti, todėl iš klientų atsiimamas turtas yra parduodamas. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas išvengti nuostolių, kadangi viešo aukciono organizavimas reikalauja didelių laiko sąnaudų, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT 057849/PPS-1 bei patyrė 13 189,93 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo. Dalis nuostolio iš turto pardavimo, t.y. 1 944,68 Lt, buvo padengta, todėl reikalaujama nuostolio iš turto pardavimo suma yra mažinama ir sudaro 11 245,25 Lt. Ieškovas pažymi, kad remiantis CK 6.63 str. 2 d., 6.251 str., apskaičiuojant nuostolių dydį turi būti remiamasi realia turto pardavimo kaina, priešingu atveju, būtų pažeidžiami protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai. Net ir atlikus TVVPĮ nustatytus reikalavimus atitinkantį turto vertinimą, negalima būtų teigti, jog turtas būtinai bus parduotas už vertintojo nustatytą kainą. Lizingo bendrovė, prieš parduodama jai nuosavybės teise priklausantį turtą, neturi imperatyvaus reikalavimo dėl turto įvertinimo atlikimo ir neprivalo atlikti nepriklausomo (oficialaus) turto vertinimo, tačiau būdamas sąžiningu, ieškovas, atsiėmęs ginčo turtą, atliko ginčo turto vertinimą, pagal kurį ginčo turtas įvertintas 40 000 Lt su PVM, tuo tarpu ieškovas ginčo turtą pardavė už 41 500,00 Lt. Ieškovas pažymi, kad kiekvienu turto realizavimo atveju skolininkui kyla pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu buvo galima tą turtą realizuoti, ir kadangi šioje civilinėje byloje turto pardavimo kaina nebuvo nuginčyta, todėl kreditoriaus patirti nuostoliai dėl turto pardavimo turėjo būti visiškai atlyginti (CK 6.251 str.). Be to, ieškovas nurodo, kad nors atsakovas ir buvo pareiškęs norą įsigyti automobilį, tačiau visgi ginčo turto nei UAB „Capital Invest“, nei atsakovas T. M. neįsigijo, taip pat visu ginčo turto pardavimo laikotarpiu nesirūpino ginčo turto pardavimu ir nesiėmė jokių kitų veiksmų dėl ginčo turto realizavimo, tokiu būdu visiškai eliminuodami save iš turto pardavimo proceso ir dėl to privalo prisiimti savo neveikimu atsiradusius nuostolius. Kadangi ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis nėra ginčijama, ieškovo manymu, nėra pagrindo abejoti ginčo turto pardavimo kainos pagrįstumu, todėl „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas atlyginti tokio dydžio nuostolius iš ginčo turto pardavimo yra pagrįstas ir teisėtas, šiuo atveju UAB „Capital Invest“ nevykdė savo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį – nemokėjo sutartinių įmokų, dėl ko susidarė įsiskolinimas ir lizingo bendrovė buvo priversta nutraukti lizingo sutartį, lizingo sutartis pagrįstai nutraukta esant skolininko kaltei, todėl atsakovams kyla turtinė prievolė atlyginti lizingo davėjo dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius (CK 6.574 str.). Ieškovas nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui išlaidas už faktinių aplinkybių konstatavimą; pažymi, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas nebuvo grąžintas, todėl jis buvo priverstas imtis visų įmanomų priemonių ginčo turto susigrąžinimui. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad atsakovai nedalyvavo grąžinant turtą, todėl buvo būtinas faktinių aplinkybių konstatavimas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Nagrinėjamu atveju iš esmės ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovo naudai 11 245,25 Lt nuostolį iš turto pardavimo ir 1 179,75 Lt dydžio papildomas išlaidas už faktinių aplinkybių konstatavimą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ir atsakovas UAB „Capital invest“ 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. LT057849, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – vieną automobilį BMW 530 ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovu UAB „Capital invest“ su sąlyga, kad atsakovas UAB „Capital invest“ sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas (b. l. 6-11). Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tuo tarpu atsakovas UAB „Capital invest“, įsipareigojęs mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal Lizingo sutarties Nr. LT057845 sutarties įmokų grafiką (b. l. 7), nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal sutartį; todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas ir atsakovas T. M. 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. T057849/L, pagal kurią atsakovas T. M. įsipareigojo įvykdyti UAB „Capital invest“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal Lizingo sutartį Nr. LT057849 (b. l. 12-13). Atsakovui UAB „Capital invest“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal sutartį, ieškovas 2011-04-05 išsiuntė atsakovui UAB „Capital invest“ pretenziją Nr. 01-20-35301, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą (b. l. 18). Atsakovui UAB „Capital invest“ per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo, ieškovas, vadovaudamasis Sutarties bendrosiomis sąlygomis, 2011-06-02 pranešimu Nr. 01-30-6311 pranešė atsakovui, kad nuo 2011 m. birželio 2 d. vienašališkai nutraukia sutartį ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą (b. l. 18-19). Ieškovas 2011-12-15 pranešimu Nr. SL-SR-19136 pareikalavo iš atsakovo T. M. kaip laiduotojo iki 2011 m. gruodžio 29 d. įvykdyti atsakovo UAB „Capital invest“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal sutartį, tačiau atsakovas T. M. šio savo įsipareigojimo pagal laidavimo sutartį taip pat neįvykdė (b. l. 20). Turtas, buvęs Sutarties Nr. LT057849 dalyku, buvo parduotas trečiajam asmeniui, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, kuris sudaro 13 189,93 Lt (b. l. 21-23, 74). Dalis nuostolio iš turto pardavimo, t. y. 1944,68 Lt, buvo padengta, todėl reikalaujama nuostolio iš turto pardavimo suma buvo sumažinta ir sudaro 11 245,25 Lt.
CK 6.574 str. nustatyta, jog kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs lizingo teisinių santykių esmę ir tikslus, taip pat faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir sprendė, kad ieškovas pagrįstai iš atsakovų reikalauja atlyginimo nuostolių, kuriuos sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės ir šio turto realizavimo kainos.
Nurodyta CK 6.574 str. nuostata numato dvi alternatyvias lizingo davėjo interesų gynimo, lizingo gavėjui pažeidus sutartį, priemones, iš kurių gali būti pasirinkta tik viena – arba teisė reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba teisė nutraukti sutartį išsireikalaujant sutarties objektą ir išieškant atsiradusius nuostolius. Aiškinant lizingo davėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme numatytų jo interesų gynimo priemonių, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į lizingo davėjo siekius ir interesą sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, tačiau tai papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1/2012).
Šiuo atveju lizingo davėjas, nutraukęs lizingo sutartį, pasirinko vieną iš CK 6.574 str. nurodytų jo interesų gynimo būdų – išsireikalauti lizingo sutarties dalyką ir išieškoti nuostolius, kurių dydį sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos turto vertės ir turto realizavimo kainos. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad lizingo davėjo nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto kainos ir pinigų sumos, gautos pardavus lizingo davėjo susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1/2012). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).
Reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius iš lizingo dalyku buvusio ir lizingo bendrovei sugrąžinto turto pardavimo, yra reikalavimas taikyti lizingo gavėjo sutartinę civilinę atsakomybę, kylančią todėl, kad lizingo gavėjui pažeidus sutartį, ji buvo nutraukta. Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo nėra. Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra žala, kuri nėra preziumuojama, todėl šalis, kuri reikalauja taikyti civilinę atsakomybę kitai šaliai, turi įrodyti savo patirtos žalos dydį (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str.). Ieškovas savo patirtos žalos dydį grindžia tuo, kad pardavęs lizingo dalyku buvusį automobilį patyrė žalos, kurią sudaro turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumas.
Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad lizingo bendrovės tikslas yra perimtą lizinguojamą turtą parduoti kuo operatyviau už kuo didesnę kainą, nes dėl turto saugojimo patiria papildomų išlaidų. Akivaizdu, kad ieškovo, kaip lizingo bendrovės, pagrindinė veikla yra lizinguoti turtą, o ne jį pardavinėti. Nors atsakovas ir buvo išreiškęs norą nupirkti automobilį už visą jo pagal lizingo sutartį neišpirktą vertę, atsakovui buvo išrašyta išankstinė sąskaita (Proforma LT057849PPS-1) apmokėjimui, tačiau atsakovas automobilio neįsigijo, nesumokėjo ieškovui sąskaitoje nurodytos sumos (b. l. 72). Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pagrįstai pardavė automobilį trečiajam asmeniui.
Ieškovas teigia, kad susigrąžintas turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Pažymi, kad parduodama susigrąžintą turtą lizingo bendrovė neprivalo atlikti nepriklausomo turto vertinimo, tačiau, nepaisant to, ieškovas į bylą pateikė turto vertinimo ataskaitą (b.l. 69), kurioje nurodyta, jog ginčo turtas įvertintas 40 000 Lt su PVM. Pažymėtina, kad ieškovas ginčo turtą pardavė už 41 500,00 Lt, tuo tarpu likutinė turto vertė buvo 54 689,93 Lt (b.l. 23), taigi ieškovas patyrė 13 189,93 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo. Dalis nuostolio iš turto pardavimo, t.y. 1 944,68 Lt, buvo padengta, todėl reikalaujama nuostolio iš turto pardavimo suma buvo sumažinta ir sudaro 11 245,25 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-44/2012). Todėl kritiškai vertintinas apelianto teiginys, kad ieškovas nuostolių nebūtų patyręs, jei būtų tinkamai įvertinęs automobilio vertę, t. y. būtų gavęs TVVPĮ reikalavimus atitinkančią pažymą. Taip pat pastebėtina, kad ginčo turto pardavimo laikotarpiu atsakovai nesirūpino ginčo turto pardavimu ir nesiėmė jokių kitų veiksmų dėl ginčo turto realizavimo, tokiu būdu visiškai eliminuodami save iš turto pardavimo proceso.
Sutiktina su apeliantų teiginiu, kad lizingo davėjui tenka pareiga imtis priemonių mažinti lizingo gavėjui tenkančius nuostolius ir tai atlikti realizuojant turtą komerciškai pagrįstu būdu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad komerciškai pagrįstas būdas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į turto pobūdį, jo paklausą rinkoje ir galimybę tą turtą realizuoti dabar arba ateityje, į galimą turto nuvertėjimą delsiant tą turtą parduoti ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Visais atvejais komerciškai pagrįstas būdas yra toks, kuris neužkerta kelio už susigrąžintą lizingo sutarties dalyku buvusį turtą gauti didesnę pardavimo kainą, jei egzistuoja reali tokios kainos gavimo galimybė per protingą laiką.
Civiliniame procese galioja rungimosi principas, t.y. kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovas byloje pateikė įrodymus apie tai, už kokią kainą pardavė iš atsakovo perimtą automobilį. Atsakovai, teigdami, kad ieškovas automobilį pardavė per pigiai, t.y. pigiau nei buvo jo rinkos kaina pardavimo metu, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nors tokią teisę ir pareigą jam buvo išaiškinęs pirmosios instancijos teismas. Tokių įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, išvardina CPK 182 str.. Apeliantų kaip akivaizdi nurodoma aplinkybė, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą, į CPK 182 str. sąrašą nepatenka, taigi ji reikalauja įrodinėjimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas ėmėsi visų protingų priemonių susigrąžintiems lizingo objektams parduoti ir jie buvo perleisti už tokią kainą, už kurią juos sutiko pirkti pirkėjai, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė (CPK 185 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikėtina, jog automobilio pardavimo kaina atitiko tikrąją ir realią rinkos kainą, buvusią transporto priemonės pardavimo metu, ir kad atsakovai neįrodė, kad kaina būtų aiškiai per maža ar neatitiktų protingumo kriterijų (CK 6.313 str. 4 d.).
Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal CK 6.574 str. tiek nuostolis dėl turto pardavimo už kainą, mažesnę nei po lizingo sutarties likusi nepadengta turto vertė, tiek papildomos išlaidos, susijusios su turto realizavimu, yra susijusios būtent su tuo, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartį. Taigi teismas teisingai sprendė, kad ieškovas, dėl netinkamo sutarties vykdymo nutraukęs lizingo sutartį ir susigrąžinęs lizingo sutarties dalyką bei jį pardavęs už rinkos kainą, kuri kartu su jau gautomis iš lizingo gavėjo įmokomis yra mažesnė už visą lizingo sutartyje numatytą kainą, patyrė nuostolių, kuriuos turi teisę išieškoti iš lizingo gavėjo (CPK 185 str.). Tokia išvada seka ir iš to, kad susigrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė ir pardavimo kaina dėl įvairių rinkos veiksnių gali nesutapti. Dėl to logiška yra teismo išvada, kad ne lizingo bendrovei tenka turto pardavimo nuostolių rizika dėl kitos šalies netinkamo prievolių vykdymo.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl galimo ieškovo sąžiningumo vertinimo ir konstatavo, kad nėra duomenų, paneigiančių ieškovo sąžiningą elgesį realizuojant turtą už didžiausią rinkos kainą. Tuo tarpu apeliantai nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių papildomų įrodymų, kurie leistų spręsti priešingai (CPK 306 str. 3 d., 314 str.).
Taip pat nesutiktina su apeliantų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovų priteisė 1 179,75 Lt dydžio papildomas išlaidas už faktinių aplinkybių konstatavimą. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas nebuvo grąžintas, todėl ieškovas buvo priverstas imtis visų įmanomų priemonių ginčo turto susigrąžinimui. Pažymėtina, kad atsakovai nedalyvavo grąžinant turtą, todėl ieškovas, siekdamas išvengti ateityje galinčių kilti nesusipratimų, pagrįstai pasinaudojo antstolio paslaugomis konstatuojant faktines aplinkybes.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo patirti nuostoliai atsirado dėl atsakovų kaltų veiksmų, t. y. netinkamo sutarties vykdymo, būtent dėl tokių atsakovų veiksmų ieškovui atsirado nuostolių, kuriuos ieškovas pagrindė byloje esančiais įrodymais (b. l. 26-31, 75-79). Atsakovai nepateikė įrodymų, kad dėl aukščiau minėtų veiksmų nėra jų kaltės (CPK 178 str.), todėl yra visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 - 6.249 str.).
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
n utaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.