Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 1136/2011

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2., 2.4.7., 1.2.28.4.

2011 m. lapkričio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 2, 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams bei per šį laiką nuo nuosprendžio įsiteisėjimo V. J. įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, o per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusįjį M. P. ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė- 5 MGL (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią įpareigota sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusio atstovės D. P. civilinis ieškinys V. J. dėl 1105 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tenkintas iš dalies. Iš V. J. D. P. naudai priteista 200 (du šimtai) Lt, o M. P. 600 (šeši šimtai) Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinį ieškinys atmestas.

Iš V. J. V. ligonių kasai priteista 855,74 Lt M. P. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 15 d., apie 15.45 val. Vilniaus r., Sudervės sen., Kasmiškių km., kelyje iš Dambriškių km. į Bubų km., tikslu išreikalauti nepilnamečio M. P., gim. 1992-07-04, prisipažinimą, kad M. P. pavogė P. O. žoliapjovę, privažiuodamas automobiliu „Opel Frontera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prie keliu dviračiu važiavusio nepilnamečio M. P., panaudodamas nepilnamečio M. P. atžvilgiu fizinį smurtą, t.y. per automobilio langą sugriebdamas nepilnametį M. P. už rankos tikslu jį sustabdyti, suduodamas ranka nepilnamečiui M. P. į veidą, nepilnamečiui M. P. sustojus, išlipęs iš automobilio dar kartą suduodamas nepilnamečiui M. P. ranka į veidą, tokiu būdu įbaugindamas nepilnametį M. P. ir priversdamas jį įsėsti į automobilį, nepilnamečiui M. P. įsėdus į automobilį ,,Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš nepilnamečio M. P. valią nuveždamas jį į mišką, esantį šalia Pylimo km., miške tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, liepdamas išlipti nepilnamečiui M. P. iš automobilio ir, nepilnamečiui M. P. išlipus iš automobilio, panaudodamas fizinį smurtą nepilnamečio M. P. atžvilgiu, t.y. suduodamas kojos keliu nepilnamečiui M. P. į pilvą, rankos delnu suduodamas daugybinius smūgius nepilnamečiui M. P. į pakaušio sritį, sugriebdamas nepilnametį M. P. už drabužių sprando srityje, ranka prispausdamas prie žemės, reikalaudamas prisipažinti įvykdžius žoliapjovės vagystę, po to jėga, prieš įbauginto nepilnamečio M. P. valią įsodindamas nepilnametį M. P. į automobilio bagažinę, važiuodamas link Kasmiškių km., pusiaukelėje tarp Kasmiškių km. ir Pylimo km. sustabdydamas automobilį ir toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jėga išlaipindamas iš automobilio bagažinės nepilnametį M. P., panaudodamas nepilnamečio M. P. atžvilgiu fizinį smurtą, t.y. suduodamas nepilnamečiui M. P. kojos keliu į pilvą, paguldydamas jį ant žemės, spirdamas į dešinį šoną, prispausdamas koja prie žemės jo galvą, apieškodamas nepilnametį M. P., radęs ir paimdamas mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 7070 D“ 100 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt. vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C55“ 50 Lt. vertės, su jame buvusia „Tele-2 Pildyk“ SIM kortele 5 Lt., kurį vėliau grąžino nepilnamečiui M. P., padarė nepilnamečiui nukentėjusiajam M. P. nosies sumušimą, kas sukėlė nepilnamečiui nukentėjusiajam M. P. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, t.y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę – reikalavo prisipažinti įvykdžius P. O. žoliapjovės vagystę, tuo tikslu panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t.y. savavaldžiavo nepilnamečio nukentėjusiojo M. P., gim. 1992-07-04, atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojai Marija ir M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad po pokalbio V. J. ir M. P. išsiskyrė ir nuvažiavo į priešingas puses, niekas nieko nemušė, tačiau teismas nepagrįstai šių parodymų tinkamai neįvertino. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jo automobilis įvykio dieną važinėjo po mišką, nenustatyta vieta, kur neva buvo mušamas M. P.. Nurodo, jog surinktais įrodymais nėra neginčytinai patvirtinta, ar įvykio dieną nukentėjusysis turėjo mobiliojo ryšio telefonus, ar jais skambino. Teigia, kad byloje esant neobjektyvių, prieštaringų įrodymų visumai, jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas ir prašo jį išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad V. J. padarė BK 294 str. 2dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos.

Savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė.

Nors nuteistasis V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pateikė versiją, kad jis nukentėjusįjį nemušė, o tik paklausė kada atiduos pinigus už telefoną, ji paneigta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis. Nukentėjusysis M. P. patvirtino, kad V. J. nuvežė jį į mišką, liepė išlipti, klausinėjo apie žoliapjovę, o po to pradėjo mušti. Mušė V. J. rankomis ir kojomis į galvą ir pilvą, po to įsodino į bagažinę, vežė link namų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje M. P. parodė, kad prieš 2 - 3 metus V. J. davė parduoti už 200 Lt jo seną mobiliojo ryšio telefono aparatą ,,LG“, jį pardavė už 60 Lt, pinigų V. J. neatidavė, bet už tai padėdavo jam ūkyje. V. J. buvo sakęs, kad jau nėra skolingas. Be nukentėjusiojo parodymų, V. J. kaltę taip pat patvirtina liudytojos D. P. parodymai, iš kurių seka, jog kai sūnus, kuriam liepė nuvežti pieną į Rastinėnų k., grįžo, jo rūbai - kelnės ir striukė - buvo purvini, pastarasis verkė bei papasakojo, jog kelyje jį pagavo V. J. ir P. O., liepė padėti pieną ir pareikalavo eiti į mašiną, o po to sumušė, vežė į mišką bagažinėje. Sūnus po įvykio gulėjo ligoninėje. Faktą, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas patvirtina ir teismo specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad M. P. padarytas nosies sumušimas, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2009-10-15), paveikus kietu, buku daiktu, jis nebūdingas griuvimui. Sužalojimas įvertintas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kaip seka iš specialisto išvados Nr. 11-617(10), ant M. P. striukės, džinsinių kelnių ir ant automobilio „Opel Frontera“ bagažinės apmušalo rasta vienodų pašalinių melsvai juodos spalvos akrilinių ir šviesiai purpurinės spalvos viskozės pluoštų. Ant automobilio „Opel Frontera“ bagažinės apmušalo rastas mėlynai juodos spalvos akrilinis pluoštas, vienodas su M. P. striukės trikotažo atitinkamais pluoštais, ant automobilio „Opel Frontera“ bagažinės apmušalo rasta mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su M. P. džinsinių kelnių audeklo atitinkamais pluoštais. Taigi, šios nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apelianto V. J. versiją, kad minėtos pluoštų dalelės galėjo atsirasti dėl netinkamai atlikto poėmio ar tuo pačiu šepečiu valant tiek automobilio saloną, tiek bagažinę. Šiais įrodymais neginčytinai patvirtinta, kad nukentėjusysis buvo vežamas bagažinėje. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nesirėmė liudytojo P. O. parodymais, neva niekur M. P. nevežė, fizinio ir psichinio smurto prieš jį V. J. nenaudojo. Akivaizdu, jog šis liudytojas būdamas nuteistojo geras pažįstamas, yra suinteresuotas pastarojo likimu bei bylos baigtimi.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojo V. P. parodymais taip pat patvirtinta, kad D. P., grįžus sužalotam M. P., paskambino į policiją, ir pranešė apie įvykį, t.y. apie tai, kad V. J. įvykdė neteisėtus veiksmus prieš jos nepilnametį vaiką – M. P., buvo atvykęs policijos ekipažas, paimtas iš jos pareiškimas (t.1, b.l. 106-108, t.2, b.l. 64, 67-68).

Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai atmetė ir liudytojos M. B. parodymus, kuri neva matė, kai M. P. važiavo dviračiu o V. J. automobiliu, jie pakalbėjo, niekas nieko nemušė, jokio ginčo negirdėjo, o V. J. buvo automobilyje vienas. Minėtos liudytojos parodymai prieštarauja P. O. ir V. J. parodymams, kad jie važiavo kartu.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad baudžiamojoje byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais įrodyta, kad 2009-10-15 apie 15.45 val., V. J. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas ginčijamą savo teisę susigrąžinti skolą – sumušė M. P., padarydamas jam nosies sumušimą, kas sukėlė nepilnamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. savavaldžiavo nepilnamečio nukentėjusiojo M. P. atžvilgiu ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, o būtent tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, yra ūkininkas, turi šeimą, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už įstatyme numatytos bausmės vidurkį bei atidėjo jos vykdymą, paskiriant teismo įpareigojimus.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.