Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN BĮ ir KTP laikotarpiu nuo 2014-01-17 iki 2015-12-04 (periodiškai), laikant jį perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2014-01-17 iki 2014-03-19, nuo 2014-03-20 iki 2014-05-19, nuo 2014-05-20 iki 2014-06-19 buvo laikomas Kamerų tipo patalpų kameroje Nr.36, kuri yra 12,61 kv. m gyvenamojo ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,2 kv.m. ploto. Nuo 2015-07-10 iki 2015-08-06, nuo 2015-08-07 iki 2015-08-26, nuo 2015-09-01 iki 2015- 09-04, nuo 2015-10-02 iki 2015-10-06, nuo 2015-10-07 iki 2015-10-20, nuo 2015-10-27 iki 2015-11- 06, nuo 2015-11-09 iki 2015-11-23 pareiškėjas buvo laikomas Kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 24, kuri yra 13,45 kv.m gyvenamojo ploto, joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui tenka 3,36 kv.m gyvenamojo ploto. Nuo 2015-06-26 iki 2015-06-26, nuo 2015-11-23 iki 2015-12-04 pareiškėjas buvo paskirtas į Kamerų tipo patalpą Nr. 29, kuri yra 15,10 kv.m gyvenamojo ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,77 kv.m. Nuo 2015-06-26 iki 2015-07-10 pareiškėjas buvo paskirtas į Baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kuri yra 28,77 kv.m gyvenamojo ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenka 3,6 kv.m (b.l. 14, 18, 19-20).

Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose 97 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjui trūko 0,24 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl buvo grybelis, buvo netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, šalta, drėgna, asmenų kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis, gamtinius reikalus teko atlikinėti visų akivaizdoje, pareigūnų veiksmais buvo tyčia sudaromos konfliktinės situacijos.

Vertinamuoju laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų – patalpose neužtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, šalta, drėgna, nėra ventiliacijos. Bylai aktualiu laikotarpiu, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, taip pat byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Alytaus PN administraciją nesikreipė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014-12-09 atliko Alytaus PN patikrinimą, kuris apėmė visas Alytaus PN esančias patalpas, ir jokių Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė (b.l. 21-23). Teisės aktai neįpareigoja Alytaus PN administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji būklės, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų (ABTĮ 57 str.).

Į bylą pateiktame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo akte Nr. PA-369 (b.l. 21-23) nurodoma, kad Alytaus PN Baudos izoliatoriaus kamerose įrengta tualeto patalpa su plautuve, taip pat nurodoma, kad visose kamerų tipo kamerose atliktas kapitalinis remontas, kiekvienoje kameroje įrengta tualeto patalpa su plautuve. Atsižvelgiant į pateikto patikrinimo akto duomenis, pareiškėjo argumentai, jog gamtinius reikalus reikėjo atlikinėti kitų asmenų akivaizdoje atmestini kaip nepagrįsti, kadangi iš patikrinimo akto matyti, kad Baudos izoliatoriaus ir Kamerų tipo patalpų kamerose yra įrengtos atskiros sanitarinių mazgų patalpos.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina taip pat ir iš to, kad Alytaus PN asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis – savo asmeninius daiktus jis turi dėti ant nešvarių stalų bei purvinų grindų. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Jis nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami ant nešvarių stalų bei purvinų grindų, todėl darytina išvada, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė.

Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (tyčia sudaromų konfliktinių situacijų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo - t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose buvo laikomas gyveno gan ilgą laikotarpį - 97 paras, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno periodiškai (pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), pareiškėjui trūko tik 0,24 kv. m gyvenamojo ploto, byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 382 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 382 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.