Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (10.4E) DV_S-91762 (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas) ir VSDFV 2023 m. vasario 20 d. sprendimą (18.2E)I-1978 (toliau – ir VSDFV sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydamas skirti jam našlaičių pensiją, tačiau VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimu šis prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi į VSDFV, kuri 2023 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

2.2. Priimant ginčijamus sprendimus buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Atsakovas argumentavo, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir SDPĮ) įtvirtintos sąlygos būti nuolat nedarbingu ar iš dalies darbingu, nes 2001 m. rugpjūčio 24 d. ekspertizės aktu nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 4 d. buvo pripažintas pilnai darbingu. Tačiau pareiškėjo motinos mirties metu ši našlaičių pensijos skyrimo sąlyga dar nebuvo įtvirtinta, todėl neturėtų būti taikoma.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4.1. Nustačius, kad pareiškėjas neatitinka SDPĮ 38 straipsnio 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. nedarbingu ar iš dalies darbingu būti pripažintam ne vėliau kaip iki dienos, kurią sukanka asmeniui 26 metai, pareiškėjo prašymas dėl našlaičių pensijos skyrimo buvo netenkintas.

4.2. VSDFV 2023 m. vasario 20 d. sprendimu nurodė, kad pareiškėjas buvo pripažintas neįgaliu iki jam sukako 24 metai, tačiau nuo pripažinimo neįgaliu dienos nebuvo nuolat nedarbingas ar iš dalies darbingas, t. y. neatitiko SDPĮ 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės gauti našlaičių pensijos. Pareiškėjo prašymas kitaip aiškinti įstatymo nuostatas yra nepagrįstas ir prieštarauja visų asmenų lygybės įstatymui principui.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovui 2022 m. lapkričio 9 d. pateikė prašymą skirti socialinio draudimo našlaičių pensiją, kuris skundžiamu VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimu buvo atmestas, o VSDFV 2023 m. vasario 20 d. sprendimu Panevėžio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad SDPĮ 41 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu) nustatė, jog pagal šį įstatymą pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki kreipimosi dėl pensijos paskyrimo dienos. Minėta įstatymo nuostata skirtingais laikotarpiais keitėsi, t. y. buvo numatytas ir ilgesnis nei 6 mėnesių iki kreipimosi dėl pensijos paskyrimo dienos terminas (12 mėnesių), tačiau visais atvejais šis terminas buvo apribotas laike ir nebuvo neterminuotas. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas laikotarpio, už kurį asmuo turi teisę gauti socialinio draudimo pensiją, atskaitos tašką susiejo su asmens prašymo pateikimo diena. Nagrinėjamu atveju prašymą dėl našlaičių pensijos skyrimo pareiškėjas pateikė praėjus 14 metų po mamos mirties, todėl pareiškėjui negali būti taikomos SDPĮ nuostatos, galiojusios mamos mirties metu, nes socialinio draudimo pensijos skyrimas siejamas su prašymo padavimo momentu (numatant sąlygą, kad prašymo padavimo metu teisė gauti pensiją jau yra atsiradusi).

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui neįgalumas pirmą kartą nustatytas sulaukus 21 metų amžiaus. Todėl SDPĮ 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieną iš sąlygų našlaičio pensijai gauti – būti pripažintu nedarbingu ar iš dalies darbingu iki 24 metų amžiaus, pareiškėjas atitiko. Tačiau teismas pažymėjo, kad nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo pripažintas darbingu. 2001 m. rugpjūčio 24 d. ekspertizės akte nurodyta, kad pareiškėjas „pokalbį palaiko noriai, mąstymas nuoseklus, intelektas atitinka išsilavinimą, amb. (ambulatoriškai) nesilanko, nesigydo; duomenų už invalidumo grupę nėra“. Pareiškėjas vėl pripažintas neįgaliu nuo 2002 m. rugsėjo 5 d., nurodant neįgalumo priežastį – nuo vaikystės. Laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. iki (duomenys neskelbtini) nustatyti pareiškėjo netekto darbingumo procentai ir darbingumo lygio priežastis – ligos ar būklės, atsiradusios nuo vaikystės. Atsižvelgiant į tai teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjui nebuvo diagnozuota jokia liga ar būklė, kuri sąlygotų jo visišką ar dalinį nedarbingumą. Todėl tai, kad vėlesniu laikotarpiu buvo nustatyta, jog pareiškėjas yra neįgalus nuo vaikystės, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas nuo 1997 m. rugpjūčio 28 d., kai jam pirmą kartą buvo nustatytas neįgalumas, iki prašymo VSDFV Panevėžio skyriui pateikimo dienos – 2022 m. lapkričio 9 d., buvo nuolat nedarbingas ar iš dalies darbingas.

9. Vertindamas pareiškėjo patikslinto skundo argumentus teismas nurodė, kad net ir pareiškėjo mamos mirties metu galiojusi SDPĮ 38 straipsnio 1 dalies redakcija (patikslintame skunde nurodyta 35 straipsnio 1 dalis apibrėžė teisę gauti našlių, o ne našlaičių pensiją) įtvirtino sąlygą būti nuolat nedarbingu. Be to, mamos mirties metu pareiškėjas neatitiko ir pirmosios iš sąlygų našlaičių pensijai gauti, nes pirmą kartą nebuvo pripažintas nedarbingu iki 18 metų. Todėl priešingai, nei teigiama patikslintame skunde, teisinis reglamentavimas, galiojęs pareiškėjo mamos mirties metu, pareiškėjui nebuvo palankesnis.

10. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad skundžiamas sprendimais buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjui negali būti skiriama socialinio draudimo našlaičių pensija, kadangi pareiškėjas neatitinka SDPĮ 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos šiai pensijai gauti – nuo pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu dienos nuolat būti nedarbingu ar iš dalies darbingu. Taigi, teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti, motyvuoti ir pagrįsti.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Byloje nebuvo ginčo dėl pirmosios SDPĮ 38 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos našlaičio pensijai gauti (būti pripažintu nedarbingu ar iš dalies darbingu iki 24 m.). Tačiau teismas vertino, kad pareiškėjas neatitinka antrosios sąlygos (nuo pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu dienos nuolat yra nedarbingas ar iš dalies darbingas). Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minėta sąlyga reiškia, kad asmeniui nuo pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu dienos, neįgaliojo teisinis statusas galiotų be pertraukos.

12.2. Asmenys neįgaliaisiais gali būti pripažįstami terminuotai arba nuolat. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. iki (duomenys neskelbtini) yra nustatyti netekto darbingumo procentai ir darbingumo lygio priežastis – ligos ar būklės, atsiradusios nuo vaikystės. Taigi, pareiškėjas yra pripažintas neįgaliuoju „nuolat“. Tai atitinka SDPĮ 38 straipsnio 1 dalies sąlygas.

12.3. „Nuolatinumas“ pagal minėtą nuostatą neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas pratęsinėti neįgalumo terminus nepertraukiamai. Pareiškėjas neįgaliuoju yra pripažintas dėl ligų, atsiradusių nuo vaikystės. 2002 m. pareiškėjas buvo pripažintas neįgaliuoju dėl priežasčių, kurios buvo nustatytos ir 1997 m. Šiuo metu pareiškėjas neįgaliuoju pripažintas neterminuotai. Todėl priešinga teismo išvada yra nepagrįsta.

13. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

14. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurių pagrindu galėtų būti daroma išvada, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas ar neištyrė įrodymų byloje.

14.2. Pirmosios instancijos teismas įvertino aktualius pareiškėjo argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. VSDFV pažymi, kad pareiškėjas buvo pripažintas neįgaliuoju iki jam sukako 24 metai, tačiau nuo pripažinimo dienos nebuvo nuolat nedarbingas ar iš dalies darbingas. Asmens darbingumo būklė nustatoma ir konstatuojama kompetentingai įstaigai (neįgalumą nustatančiai komisijai) priėmus sprendimą dėl neįgalumo fakto. Rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo pripažintas darbingu. Taigi, pareiškėjas neatitinka SDPĮ 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos našlaičių pensijai gauti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė skirti pareiškėjui socialinio draudimo našlaičių pensiją, ir VSDFV Sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl minėto VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo panaikinimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjui nebuvo diagnozuota jokia liga ar būklė, kuri sąlygotų jo visišką ar dalinį nedarbingumą, todėl jis neatitinka reikalavimų jo prašymui tenkinti ir skundžiamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai netenkintas pareiškėjo prašymas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės aktus.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo (paskelbto mirusiu) vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (invalidais) dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo negalia pirmą kartą nustatyta nuo 1997 m. rugpjūčio 28 d., priežastis – bendri susirgimai (1997 m. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuo tada pareiškėjo negalia nustatoma kasmet iki 2000 m. įskaitytinai (1998 m. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), 1999 m. pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)). 2001 m. rugpjūčio 24 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pareiškėjas „pokalbį palaiko noriai, mąstymas nuoseklus, intelektas atitinka išsilavinimą, amb. (ambulatoriškai) nesilanko, nesigydo; duomenų už invalidumo grupę nėra“. Nuo 2002 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjo negalia nustatoma, nurodant negalios priežastį – nuo vaikystės (2002 m. pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo tada pareiškėjui negalia nustatoma 2003 m. pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) vieneriems metams, 2004 m. pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) dvejiems metams. Nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. iki (duomenys neskelbtini) nustatyti pareiškėjo netekto darbingumo procentai ir darbingumo lygio priežastis – ligos ar būklės, atsiradusios nuo vaikystės (kodas (duomenys neskelbtini).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjas atitiko Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies sąlygas, nes jam negalia pirmą kartą pripažinta iki dienos (įskaitytinai), kurią jam sukako 24 metai ir nuo pripažinimo dienos jis nuolat yra nedarbingas ar iš dalies darbingas. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgusi į byloje esančius negalios pažymėjimų duomenis, priežastį, dėl kurios nustatyta negalia, rašytinius įrodymus apie realią pareiškėjo situaciją, jo sveikatos būklę, 2001 m. rugpjūčio 24 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) įrašus, kuriuose nemotyvuotai nurodoma, jog „duomenų už invalidumo grupę nėra“ ir kt. Pažymėtina, kad teisėjų kolegijos išvados daromos iš byloje esančių įrodymų viseto, o ne pavienių įrodymų formalaus vertinimo. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą našlaičių pensiją paskirta VSDFV Molėtų skyriaus 2002 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 554 nuo (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia (be kita ko)) 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kitoks įrodymų vertinimas, neįvertinus susiklosčiusios pareiškėjo individualios situacijos, prieštarautų teisingumo principui.

24. Kiti proceso dalyvių argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingai bylą išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

25. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas savaime suponuoja poreikį administracinėje procedūroje priimti naują sprendimą, nes kitu atveju administracinė procedūra dėl asmens pateikto skundo (prašymo) liktų neužbaigta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-485-525/2018; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1120-602/2018; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4159-261/2021; 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1024-624/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2428-1047/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1259-442/2023; 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-586-821/2024; kt.). Skundžiamo sprendimo panaikinimas suponuoja institucijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kuriam taikomas gero administravimo principas, pareigą išnagrinėti klausimą iš naujo pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-250-822/2024).

26. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, surinko bylai aktualius įrodymus, tačiau juos netinkamai įvertino, todėl pirmosios instancijos sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjo skundas tenkinamas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. (10.4E) DV_S-91762 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimas (18.2E)I-1978 panaikinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. P. skundą tenkinti, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (10.4E) DV_S-91762 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimą (18.2E)I-1978.

Sprendimas neskundžiamas.