Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-09-17 · Civilinė byla Nr. 2A-2485-656/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-17
Bylos Nr.
2A-2485-656/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28021-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė, Andrius Ignotas (pran.), Rūta Petkuvienė
Ieškovas
AB “Lietuvos draudimas”
Atsakovas
A. K., S. R.
Kategorijos
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Bylos Nr. 2A-2485-656/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28021-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 44.5.1; 73.2.6.1; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGRDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės ir Rūtos Petkuvienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo (apelianto) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB “Lietuvos draudimas” ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams A. K. ir S. R.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 6 975.65 Eur ( 24 085,52 Lt) žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2012-11-07 Didžiojoje Britanijoje įvykio metu buvo apgadintas automobilis VAUXHALL ZAFIRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu buvo sužalotas žmogus. Avarija įvyko dėl automobilio V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojos kaltės. Draudėjas ir automobilio savininkas A. K. buvo apdraudęs automobilio valdytojų civilinė atsakomybę. Draudikas buvo ieškovas. Ieškovas apie šį įvykį sužinojo tik 2013-01-18 gavus informaciją iš užsienio žalų reguliavimo partnerio. Ieškovas atlygindamas padarytą žalą išmokėjo 48 171,03 Lt. Atsakovas nevykdė įstatymo reikalavimų per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, pateikti draudikui turimus eismo įvykio bei žalos įrodymus, padėti draudikui išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir žalos dydį. Kadangi atsakovas informacijos nesuteikė, todėl užtruko bylos administravimas, draudikas pats negalėjo dalyvauti nustatant žalos dydį ir avarijos aplinkybes, todėl ieškovas patyrė papildomų bylos administravimo išlaidų. Draudėjas A. K. susitarė su ieškovu, kad transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse, todėl jis neinformuodamas draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, t.y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui, pažeidė sutartį, todėl apdraustasis privalo grąžinti draudikui išmokėtos išmokos dalį. Pasitvirtinus atsakovo K. teiginiams, jog automobilis išregistruotas dėl savininkų pasikeitimo, t.y. naujuoju savininku tapo S. R., jam perėjo kartu ir visos draudėjo teisės ir pareigos, atsakovas 2012-04-04 draudimo sutarties nenutraukė ir neinformavo ieškovo per 15 dienų apie automobilio savininko pasikeitimą ir tai yra vertinama kaip nepranešimas apie padidėjusią riziką, be to, pažeidė draudimo sutarties sąlygą, jog automobilis nebus naudojamas valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse; nepranešė per 3 paras draudikui apie eismo įvykį.

Atsiliepimas

Atsakovas A. K. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog nei draudimo sutarties sudarymo metu, nei autoįvykio metu nebuvo nei transporto priemonės valdytoju, nei savininku. A. K. dar 2012 m. pradžioje automobilį V. G., pardavė atsakovui S. R., gavęs pinigus perdavė jam automobilio registracijos liudijimą ir raktelius. A. K. nesudarinėjo ieškovo nurodytos draudimo sutarties ir nemokėjo draudimo įmokų, todėl ieškovas A. K. nepagrįstai laiko draudėju. 2012-04-04 draudimo sutartis Nr. 03/206096888 bei draudimo liudijimas Nr. LR.AEB 9502136 yra be atsakovo A. K. parašo. A. K. paklausimo iš ieškovo apie įvykį negavo, ieškovas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovas nepagrįstai remiasi nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas elgėsi sąžiningai ir 2014-03-03 pareiškimu informavo ieškovą, kad 2012-11-07 nebuvo Didžiojoje Britanijoje bei nevaldė transporto priemonės, kuri tuo metu buvo Didžiojoje Britanijoje, pranešė, kad automobilį pardavė ir 2012 m. šio automobilio nedraudė. Atsakovas nieko nežinojo ir negalėjo žinoti nei apie padidėjusią draudimo riziką, nei apie 2012-11-07 eismo įvykį.

Atsakovas S. R. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo A. K. 6 975.65 Eur žalos atlyginimo, 391,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014-08-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad, atsakovo A. K. teigimu, jis automobilį V. G. dar iki eismo įvykio Didžiojoje Britanijoje pardavė už 600 Lt S. R., tačiau jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, jog buvo sudarytas minėto automobilio pirkimo-pardavimo sandoris į bylą nėra pateikta. VĮ “Regitra” duomenimis iki aukščiau minėto eismo įvykio bei iki automobilio išregistravimo šis automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui A. K.. Nors atsakovas S. R. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir A. K. teismo posėdžio metu patvirtino žinantis šį faktą, tačiau savo 2013-03-20 prašyme VĮ “Regitra” dėl transporto priemonės išregistravimo nurodė, jog automobilį su numeriu ir techniniu pasu pardavė ne S. R., o Baltarusijos piliečiui. Vien tas faktas, kad automobilio savininkas išregistravo automobilį VĮ „Regitra“ tuo pagrindu, kad automobilis yra parduotas nėra laikytinas pakankamu įrodymu, kad automobilio savininkas pasikeitė. Už draudimo paslaugas pagal 2012-04- 04 Pinigų priėmimo kvitą apmokėjo A. K.. Atsakovas A. K. neigia, jog minėtame akte prie jo pavardės yra jo parašas. Tačiau net jei draudimo sutartį sudarė ir kitas asmuo, nors tai nėra paneigta, tačiau įstatyme numatyta asmenų teisė sudaryti sandorius ne tik asmeniškai, bet ir per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1-2 dalys). Teismas nesirėmė liudytojo J. T. parodymais, kadangi liudytojas, nors ir nurodė, jog automobilį nusipirko S. R., tačiau jis pats nedalyvavo ir nematė ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto. Teismas konstatavo, jog 2012-11-07 Didžiojoje Britanijoje eismo įvykio metu V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė ne atsakovui S. R., o A. K..

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPD įstatymas ) 22 str. 2 d. draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 56 p. numatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Pagal LR Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 38 p. nustatyta, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Ši sąlyga taip pat yra numatyta ir draudimo sutarties 1.5.3 p. Kadangi draudimo rizika padidėjo dėl draudėjo veiksmų (automobilis buvo naudojamas valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse (Didžiojoje Britanijoje), apie draudimo rizikos padidėjimą draudikas turėjo būti informuotas iki rizikai padidėjus. Atsakovas šios pareigos nevykdė. Teismas ieškinį atsakovo S. R. atžvilgiu atmetė kaip pareikštas netinkamam atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas (apeliantas) A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė priteisti iš apelianto 6 975.65 Eur žalos atlyginimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Įstatymai nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registravimo, nes automobilio nuosavybės perleidimo pagrindas yra sutartis. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į atsakovo ir liudytojo J. T. paaiškinimus, kad automobilis 2012 m. pradžioje buvo parduotas atsakovui S. R., paties S. R. elgesį (rūpinantis automobilio remonto ir draudimo užsakymu). Automobilis buvo 1986 metų gamybos, jo kaina buvo maža ir neviršijo 5000 Lt., todėl rašytinė forma pirkimo-pardavimo sutarčiai nebuvo būtina (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.).Teismas nepagrįstai nusprendė, kad draudimo sutartį sudarė ir už draudimo paslaugas sumokėjo apeliantas.Pagal į TPVCAPD įstatymo 22 str. 2 d. draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Grąžintinos sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas buvo transporto priemonės draudėjas bei pažeidė prisiimtus įsipareigojimus.

Atsiliepimas

Ieškovas prašė apeliacinį skundą atmeti ir atsiliepimą grindė šiais argumentais:

Apeliantas nepateikė įrodymų apie faktus, kurie patvirtintų automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą. Liudytojas J. T. sudarant pirkimo – pardavimo sutartį nedalyvavo, todėl teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo parodymais.Byloje pateikta draudimo sutartis ir apmokėjimo kvitas patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta ir apmokėta atsakovo vardu. Teisiškai nereikšminga tai, kad draudimo sutartį apelianto vardu sudarė kitas asmuo. Atsakovas savo veiksmais sudarė sąlygas-prielaidas tam, kad jam, kaip a/m savininkui, galėtų būti faktiškai nežinomos aplinkybės, susijusios su draudimo sutarties sudarymu, tačiau pagal nustatytas TPVCAPD įstatymo imperatyviąsias nuostatas ( 4 str. 1 d., 6 str. 2 d.) būtent atsakovui, kaip automobilio savininkui, tenka pareiga sudaryti tokią sutartį. Atsakovas turėjo įstatyminę pareigą sudaryti draudimo sutartį, tačiau sąmoningai šios pareigos nevykdė, todėl atsakovui tenka pareiga priimti neigiamų padarinių riziką dėl tokių sutarčių, kurios (atsakovo vardu ir interesais) sudarytos atsakovui faktiškai apie jas nežinant.Kadangi atsakovas įvykdė tris pažeidimus ( nepranešė apie eismo įvykį draudikui, nebendradarbiavo su draudiku aiškinantis eismo įvykio aplinkybes, neatsakydamas draudiko paklausimą dėl eismo įvykio aplinkybių Anglijoje) bei neinformavo draudiko apie padidėjusią riziką, jog automobilis bus naudojamas Anglijoje, ieškovas teikė jam maksimalų reikalavimą dėl 50 proc. draudimo išmokos atlyginimo priteisimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinis skundas grindžiamas esminiu argumentu, kad tarp atsakovų buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo suatartis. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu įstatymas nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registravimo, nes automobilio nuosavybės perleidimo pagrindas yra sutartis. Registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (LR Registrų įstatymo 14 str. 6 d.). Atsakovo atsikirtimas, jog jis nepasinaudojo rašytine sandorio forma vykdant jam priklausančio automobilio pardavimą, lemia apelianto pareigą pateikti kitus įrodymus, patvirtinančius, jog viešai skelbiama automobilio savininko registracija yra neteisinga ir automobilio savininkas 2012-11-07 buvo pasikeitęs.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas eismo įvykio dieną 2012-11-07 buvo automobilio VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), savininkas, nes VĮ Regitra deklaruoti duomenys apie atsakovą, kaip minėto automobilio savininką, nebuvo paneigti. Apeliantas neįrodė, kad automobilis VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) iki įvykio buvo parduotas. Atsakovas tik po ieškovo 2013-01-18 paklausimo 2013-03-30 išregistravo iš VĮ Regitra automobilį, nurodydamas jog jis yra parduotas Baltarusijos piliečiui. S. R., kuriam apelianto teigimu parduotas automobilis, nėra Baltarusijos pilietis. Liudytojas J. T. sandorio sudarymo fakto nematė ir jame nedalyvavo, todėl teismas pagrįstai nesirėmė jo parodymais. Atsakovas neįrodinėjo esminių aplikybių, patvirtinančių faktinį pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymą: jog iš S. R. gavo pinigus už parduotą automobilį, jog buvo perduotas automobilio registracijos liudijimas ir rakteliai, galiojanti draudimo sutartis. Apie automobilo savininko pasikeitimą draudiką turi informuoti tiek senasis, tiek naujasis automobilio savininkas (draudimo sutarties 2.2.3. punktas, TPVCAPD įstatymo 8 str.). Atsakovas nepranešė draudikui, jog automobilio savininkas pasikeitė, neprašė grąžinti dalies jo sumokėtų įmokų. Taip pat ieškovas (draudikas) negavo iš S. R. ar kito asmens, informacijos, jog jis įgijo iš A. K. automobilį ir pageidauja draudimo sutartį sudaryti savo vardu bei aptarti su draudiku draudimo sutarties sąlygas.

Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą šio TPVCAPD įstatymo nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo ( TPVCAPD įstatymo 4 str.). Apelianto teiginiai, jog aplinkybė, jog S. R., rūpinosi draudimu, turėjo automobilio registracijos dokumentus patvirtina ir faktiškai naudojosi automobiliu, teisiškai nereikšmingi, nes apeliantas neįrodinėja, kad S. R. naudojosi automobiliu pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį ir įgijo pareigą savo vardu sudaryti draudimo sutartį. Atsižvelgiant į apelianto pripažintas aplinkybes, draudimo sutartis vis tiek galėjo būti sudaroma tik automobilio savininko (apelianto) vardu.

Byloje pateikta 2012-04-04 įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir jos apmokėjimo kvitas patvirtina, jog draudimo sutartis buvo sudaryta ir apmokėta apelianto vardu. Ieškovas pagrįstai teigė, kad, net remiantis apelianto prielaida, jog jis nesudarė draudimo sutarties, konstatavus, jog apeliantas draudimo sutarties dienai buvo automobilio savininkas, nėra teisiškai reikšminga įvardinti asmenį, kuris faktiškai sudarė ir apmokėjo draudimo sutartį. Apeliantas neįrodė, kad draudimo sutartį atsakovo vardu būtų sudaręs asmuo, kuris tokios teisės neturėjo. Kadangi pagal TPVCAPD įstatymo 6 str. 2 d. automobilio valdytojas ( teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti) sudarant draudimo sutartį yra laikomas automobilio savininko atstovu pagal įstatymą, todėl teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, kas faktiškai sudarė draudimo sutartį automobilio savininko vardu. Preziumuojama, kad atsakovas, kaip automobilio savininkas, laikytinas draudėju pagal draudimo sutartį, ir draudėjas privalo prisiimti visus padarinius, kylančius iš jo vardu ir jo interesais sudarytos draudimo sutarties, įskaitant ir atsakomybę pagal tokią sutartį. Atsakovas savo veiksmais (nesusigrąžino techninio paso, raktelių, neįformino pirkimo-pardavimo sutarties) lėmė situacijos, kad jam, kaip automobilio savininkui, galėtų būti nežinomos aplinkybės, susijusios su draudimo sutarties sudarymu. Pagal nustatytas TPVCAPD įstatymo 4 str. 1 d. 6 str. 2 d. imperatyviąsias nuostatas būtent atsakovui, kaip automobilio savininkui, tenka pareiga sudaryti tokią sutartį. Atsakovas turėjo įstatyminę pareigą pranešti apie automobilio perleidimą, tačiau sąmoningai šios pareigos nevykdė, todėl jo elgesys vertinamas kaip neteisėtas neveikimas (CK 6.246 str. 1 d.). Atsakovui tenka pareiga prisiimti neigiamų padarinių riziką ir dėl tokių draudimo sutarčių, kurios (atsakovo vardu ir interesais) sudarytos atsakovui faktiškai apie jas nežinant.

Nustatyta, kad apeliantas įvykdė tris pažeidimus (nepranešė apie eismo įvykį draudikui, nebendradarbiavo su draudiku aiškinantis eismo įvykio aplinkybes, neatsakydamas draudiko paklausimą dėl eismo įvykio aplinkybių Anglijoje) bei neinformavo draudiko apie padidėjusią riziką, jog a/m bus naudojamas Anglijoje. Ieškovas turėjo pagrindą reikšti maksimalų reikalavimą dėl 50 proc. draudimo išmokos atlyginimo. Atsakovas neįrodinėjo savarankiškų pagrindų mažinti priteistiną žalą (priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir atsiradusios žalos dydžio, kitų reikšmingų aplinkybių).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasRūta PetkuvienėGoda Ambrasaitė – Balynienė